- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-25
- Bylos Nr.
- I-3115-428/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Jolanta Medvedevienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. kalėjo Marijampolės PN 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje bei kamerų ir kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad ginčo patalpose nuteistiesiems skirtą gyvenamąjį plotą mažino jose buvusių baldų užimamas plotas. Dėl patalpų perpildymo negalėjo tinkamai judėti, turėjo gulėti lovoje, buvo sunku pasinaudoti higienos reikalavimų neatitinkančiu sanitariniu mazgu, trūko vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose, tarp kalinčių asmenų buvo juntama įtampa, kildavo konfliktai. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė sunkumų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, depresiją, nervinę įtampą, sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą ir pan. t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu, todėl manė, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų atlyginimo, senaties terminas netaikytinas. Taip pat tvirtino, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) nutarimai, kuriais išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 8–16) nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam tekusio gyvenamojo ploto yra deklaratyvūs, neatitinka tikrovės, nes skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjui kalint 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 7,8,14 ir 15 kamerose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, jam buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv.m/3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teisės aktuose pasivaikščiojimo kiemelių minimalus asmeniui tenkantis plotas nereglamentuotas. Pažymėjo, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, jam buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė, t. y. jis galėjo judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, lokalinio sektoriais kieme nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad būrių sanitariniai mazgų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau nenurodė, kokių konkrečių higienos normų reikalavimų neatitiko sanitariniai mazgai, nenurodė, kokios būklės buvo sanitariniai mazgai jo kalėjimo ginčo patalpose metu, taip pat nedetalizavo, kokius tariamus sunkumus patyrė, norėdamas pasinaudoti sanitariniu mazgu, todėl šie pareiškėjo argumentai turėtų būti atmesti, kaip nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. 2010 m. - 2014 m. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius Marijampolės PN patalpų patikrinimus, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų keliamų problemų į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė, todėl nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. jį kalinant higienos reikalavimų neatitinkančiose Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose 8 ir 10 būriuose bei kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotas gyvenamojo ploto normas.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą poziciją dėl senaties termino skaičiavimo pradžios, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog anksčiau į teismą kreiptis jam trukdė tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti siejama su jo subjektyviu neigiamų išgyvenimų patyrimu ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN ginčo patalpose pradžios.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 5 d. (b. l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytus laikotarpius pareikšti.
Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija).
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.