Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpiais nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad A. D. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiais nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Marijampolės PN dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiais nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė gyvenamojoje patalpoje esantys baldai, todėl buvos suvaržyta galimybė laisvai judėti.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 15), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, kurios plotas 53,24 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta iki 17 asmenų. Taigi, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde nurodo, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su juo buvo laikomi 24 asmenys, teismo posėdyje pareiškėjas patikslino, kad 4-o būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje kartu su juo buvo apgyvendinta 20 asmenų. Kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su juo gyvenusių asmenų skaičiau yra nenuoseklios, todėl jos nelaikytinos patikimomis. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais dokumentais – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto pasirašyta 2018 m. kovo 14 d. pažyma (b. l. 15), kurioje nurodoma, kad 4-o būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta iki 17 asmenų, todėl vertina, kad vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Dėl privatumo sanitariniame mazge.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktuose vertinimuose, susijusiuose su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018; EŽTT bylą G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; bylą A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas). Atsakovas teigia, jog pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių mazgų neatitikimo higienos normų reikalavimams yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas, atlikęs periodinį patikrinimą, jokių pažeidimų nenustatė. Pastebėtina, kad duomenų apie 4-o būrio sanitarinių mazgų įrengimą (pertvarų aukščius) atsakovas nepateikė. Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose (b. l. 17-20, 21-23) nėra konstatuotas sanitarinius mazgus skiriančių sienelių aukštis, patikrinimų metu nebuvo vertintas nuteistųjų privatumo užtikrinimas sanitariniuose mazguose, todėl minėti dokumentai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais privatumo užtikrinimą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju Marijampolės PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl 4-ame būryje įrengtų sanitarinių mazgų tinkamumo asmens minimalaus privatumo užtikrinimui. Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigus (nepateikus įrodymų, kad 4-ame būryje tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą), konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas ir yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

Dėl sanitarinių patalpų įrengimo.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Iš atsakovo pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos (b. l. 15) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 4 būryje buvo 61-62 asmenys, tačiau kiek sanitariniuose mazguose yra įrengta klozetų, unitazų, praustuvių atsakovas nenurodė, aplinkybės dėl prie praustuvių ir sanitarinių mazgų susidarančių eilių iš esmės neginčijo. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl eilių susidarymo naudojantis sanitariniais įrenginiais, vertintinos kaip Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų pažeidimu.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas nurodė, kad lauko kiemelis buvo labai mažas, kad visiems išėjus į lauką, vienam asmeniui tekdavo po 1 kv. m. ploto. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų, ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl argumentai dėl per mažo kiemelių ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjui savo teiginių dėl sanitariniuose mazguose kitų higienos reikalavimų pažeidimų laukimo eilėje prie stalo, teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių patalpų vėdinimą pro langus, pažeidimo nedetalizavus ir nekonkretizavus, tokie argumentai laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, išsivystė nervinis dirglumas, tapo nervingas, pasikeitė vidinių vertybių nuostatos, pradėjo neigiamai žvelgti į įstatymus ir valstybę, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 16), kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. spalio 1 d. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad privatumo sanitariniame mazge ar reikiamo kiekio įrengimų sanitarinėse patalpose neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą, dideles dvasines kančias ar turėjo tiesioginės įtakos jo amžiuje susiformavusioms vertybėms. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. privatumo sanitariniame mazge ir reikiamo kiekio įrengimų sanitarinėse patalpose neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (2 mėnesius ir 25 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge ir reikiamas kiekis įrengimų sanitarinėse patalpose). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę bei į LVAT suformuotą praktiką administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018 (2018 m. kovo 14 d. nutartis), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. D. (A. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 80,00 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus