Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

A. D. (A. D.) teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Joje buvo nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) minėta sąvoka jau nenumatyta.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog bausmės Marijampolės PN atlikimo metu, t.y. nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas buvo 144,92 kv. m ir joje gyveno 65 nuteitieji, todėl jam trūko gyvenamojo ploto (b. l. 2).

Iš bylos duomenų matyti, jog Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 7/07-507 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 22 būrį, 222 brigadą (b. l. 14-15). Pareiškėjo teiginius, kad jis gyveno Nr. 2 gyvenamojoje patalpoje patvirtina 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma Nr. 14/07-1721 (b. l. 17). Į bylą pateikta 22 būrio schema patvirtina, kad patalpos Nr. 2 plotas yra 144,92 kv. m (b. l. 32). 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje Nr. 14/07-1721 nurodyta, kad šioje gyvenamojoje patalpoje įrengtos 46 miegamosios vietos ir joje ginčo laikotarpiu gyveno iki 46 nuteistųjų, todėl teismo vertinimu vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį ploto užėmė baldai. Pažymėtina, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų (pareiškėjo pateiktas brėžinys nėra oficialus dokumentas), paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista Taisyklių 11¹.1. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi sanitarinio mazgo neatitikimu higienos normoms.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atstovai ir pažeidimų 22 būryje nėra nustatę (b. l. 20-21, 22-24, 25-26, 27-28, 29-31), t. y. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktu Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) konstatavo, jog 22 būryje įrengtos penkios praustuvės, trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, taip pat nurodyta ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12). Minėtais aktais pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nenustatyta, tik konstatuota, jog įrenginiai sanitariniame mazge techniškai tvarkingi ir jais gali naudotis nuteistieji.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas (b. l. 2). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Iš į bylą pateiktos 2018 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 55/04-90 matyti, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 19). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 9 kartus: iš jų 2 kartus užsiregistravęs neatvyko, vieną kartą buvo atliktas rentgenologinis tyrimas, vieną kartą – dėl kairės rankos piršto sąnario uždegimo, vieną kartą – dėl virusinio susirgimo bei funkcinio žarnyno veiklos sutrikimo, taip pat buvo kreipęsis dėl profilaktinio patikrinimo įsidarbinant. Pažymėtina, kad pareiškėjas įrašytas psichiatro įskaitoje dėl narkotinių medžiagų vartojimo (b. l. 18). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateiktas į bylą 22 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 2 planas nepaneigia atsakovės atstovo pateiktų dokumentų reikšmingumo. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą.