- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-29
- Bylos Nr.
- 2-1440-180/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00366-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-321-538/2015 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „German Baltik“ bankroto administratoriaus – uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo kompanija“, prašymą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „German Baltik“ (toliau – įmonė) iškelta bankroto byla, o 2014 m. sausio 27 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2014 m. gegužės 9 d. BUAB ,,German Baltik“ bankroto administratoriaus prašė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir V. A., patenkinus prašymą, ketveriems metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organu nariu. Prašymą grindė tokiais argumentais:
V. A. nuo 2012 m. vasario 27 d. tapęs vieninteliu UAB „German Baltik“ akcininku ir bendrovės direktoriumi, nevykdė/netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), nes VĮ Registrų centrui nepateikė įmonės 2012 metų finansinės atskaitomybės, taip pažeidęs įmonės kreditorių interesus, nes dėl tokio neveikimo iš dalies negalima nustatyti įmonės įsipareigojimų ir turto struktūros; ne laiku buvo teikiami pranešimai VSDFV Klaipėdos skyriui apie apdraustuosius, nevykdyta teisės aktuose ir darbo sutartyse numatyta pareiga laiku ir tinkamai mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Bankroto administratoriui neperduotas įmonės darbo sutarčių registracijos žurnalas, dalis darbo sutarčių ir darbuotojų darbo užmokesčio bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kasos dokumentai, avansinės apyskaitos, 2012 metų bendrovės finansinė atskaitomybė, finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, neperduoti ilgalaikio ir trumpalaikio turto apskaitos dokumentai, 2010-2013 metų didžiosios knygos, jų sąskaitos, bendrovės turtas. Tai, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti pirminiai apskaitos dokumentai, yra pagrindas teigti, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai, dėl ko iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). V. A. supainiojo savo ir įmonės interesus. Bankroto procese nėra surinkta įrodymų, kad įmonės finansinė apskaita ir lėšos buvo tvarkomi laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl yra pagrindas teigti, kad buvęs įmonės vadovas naudojo įmonės lėšas savo asmeniniams tikslams.2013 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu, kurį pasirašė įmonės direktorius V. A., buvo atliktas įmonės ir UAB „CCM Baltic“ tarpusavio reikalavimų įskaitymas už 35 136,75 Lt, pažeidus CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Be to, įskaitymas buvo atliktas nepaisant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tuo padarant žalą įmonės kreditoriams. Sutarties, sudarytos tarp įmonės ir UAB „Kortas“, pagal kurią darbų kaina sudarė 46 589,96 Lt, pagrindu UAB „Kortas“ už atliktus darbus išrašė vienintelę sąskaitą, joje nurodęs atliktų darbų vertę – 6 919,99 Lt, tačiau šie darbai atlikti kitai įmonei – UAB „Inera LT“. Taip, tikėtina, buvo išvengta atsiskaityti su įmone ir jos kreditoriais (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p.).Įmonei faktiškai esant nemokiai V. A., pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nebendradarbiavo nei su teismu, nei su administratoriumi, delsė perduoti administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Dėl to V. A. skirta bauda. Dėl tokio paminėto asmens elgesio jam turėtų būti keturiems metams apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybes bei specialisto išvada, pripažino įmonės bankrotą tyčiniu ir V. A. apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Teismas nustatė, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, ir dėl to nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Šią išvadą teismas padarė remdamasis specialisto išvada, pateikta baudžiamojoje byloje.
Teismas sprendė, kad įmonės vadovas: nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) įtvirtintos pareigos išviešinti įmonės finansinės atskaitomybės duomenis Juridinių asmenų registre; ne laiku teikė pranešimus VSDFV Klaipėdos skyriui apie apdraustuosius; laiku ir tinkamai nevykdė teisės aktuose ir su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse numatytos pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojams; nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidęs ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas, t. y., įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde apeliantas V. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir bankrotas turi būti susieti priežastiniu ryšiu, t. y. įmonės vadovas, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, turi sukurti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas aplinkybes (požymius), kurie daro neigiamą įtaką įmonės finansinei būklei ir dėl to įmonė tampa nemoki. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nepateiktos 2012 metų ataskaitos VĮ Registrų centrui, nepateikti pranešimai VSDFV Klaipėdos skyriui, ne laiku mokami atlyginimai, ne laiku inicijuotas įmonės bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius ir yra aplinkybės, dėl kurių kilo bankrotas. Šiuo atveju galėjo būti tam tikri valdymo ir finansiniai veiklos pažeidimai, tačiau tai neįrodo tyčinių, kryptingų ir nuoseklių veiksmų ar sąmoningai blogo bendrovės valdymo siekiant įmonės nemokumo.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas, remdamasis specialisto išvada, be kitų aplinkybių nustatė, kad įmonėje nebuvo išsaugoti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai, patvirtinantys 46 841,31 Lt panaudojimą, taip pat 2013 m. kovo 20 d. kasos pajamų orderis, serija GBI Nr. 2, pagal kurį iš UAB „Titano ranga“ gauta 2 975,45 Lt, tačiau jis nevertino fakto, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu (2015-01-19 ir 2015-04-17) buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys 46 841,31 Lt ir 2 975,45 Lt panaudojimą bei kitų sumų ir finansinių operacijų pagrįstumą ir teisėtumą. Civilinės bylos nagrinėjimo metu bankroto administratoriui buvo pateiktos avansinės apyskaitos, kasos žiniaraštis ir kasos dokumentai (kasos išlaidų orderiai, kasos suvestinės).Iš įmonės dokumentų matyti, kad tolimesne įmonės veikla buvo siekiama atstatyti įmonės finansinę ir ūkinę pusiausvyrą, o ne pabloginti įmonės turtinę padėtį. Dalis įmonės dokumentų prarasti dėl objektyvių priežasčių – sugedus kompiuterio kietajam diskui.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Klaipėdos AVPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba įtarimus pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį pateikė UAB „German Baltik“ vyr. buhalterei I. A., kuri prisipažino dėl aplaidumo neišsaugojusi dalies įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Ikiteisminio tyrimo metu pateikti įgaliojimai, asmenų parodymai ir kiti surinkti įrodymai įrodo, kad ji (I. A.) veikė kaip įmonės vadovas, todėl ji turi atsakyti už įmonės bankroto pasekmes.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.), tačiau pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant.
Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Taigi kai yra bent vienas iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1128/2014). Teismų formuojamoje praktikoje nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikia įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
Bankroto administratorė prašyme atsakovo bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), priimtais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais, įmonės veiklos organizavimu, pažeidžiant kitų kreditorių teises, bei netinkamai (aplaidžiai) tvarkyta buhalterine apskaita. Taip pat dėl to, kad nebuvo laiku kreiptasi, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, taip pažeidžiant ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti ar bankroto administratorės nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. atlikti savarankišką faktinių aplinkybių ir byloje esančių duomenų vertinimą, kurių visetas leistų daryti pagrįstą išvadą apie sąmoningą, tikslingą įmonės privedimą prie bankroto. Teismo sprendimas turi būti priimtas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes. Jis turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 2 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, o CPK 185 straipsnis nustato pareigą teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-382/2013).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs įmonės bankrotą tyčiniu, pažeidė pareigą visapusiškai ir išsamiai ištirti faktines aplinkybes, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. neįvykdė teisingumo ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (CPK 263 str.).
Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, neišsaugoti kiti dokumentai, nepateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai, patvirtinantys 46 841,31 Lt, 46 841,31 Lt ir 2 975,45 L panaudojimą, grindė tik specialisto išvada, kuri buvo pateikta baudžiamojoje byloje, pateikus įtarimus buhalterei I. A..
CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas esmines bylos faktines aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.), t. y., priimti sprendimą, pagrįstą faktine bylos medžiaga, ištirtais ir įvertintais įrodymais, ne tik juos (įrodymus) konstatuojant, bet ir pateikiant įrodymų tyrimą, nurodant kiekvieno jų įrodomąją reikšmę įrodymų visete, bei teisės normomis. Teismas negali pagrįsti procesinio sprendimo prielaidomis ar panašaus pobūdžio išvadomis (CPK 177, 179-180, 183-185 str.). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas. Tai reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas specialisto išvada, kuri nepriskirtina išimtims. Ją teismas privalėjo vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tokia specialisto išvada, tuo labiau pateikta baudžiamojoje byloje, neturi nei prejudicinės nei didesnės įrodomosios galios kitų įrodymų atžvilgiu. Ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 177, 197, 200 str. ir kt.).
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad 2015 m. sausio 19 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. bankroto administratorei, pagal priėmimo-perdavimo aktus buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys 46 841 31 Lt, 2 975,45 Lt panaudojimą bei kitų sumų ir finansinių operacijų pagrįstumą ir teisėtumą. Byloje esantys duomenys įrodo, kad 2015 m. sausio 19 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2015/1 I. A. perdavė, o įmonės administratorius priėmė avansines apyskaitas (2012-09-01 – 2013-06-01), kasos žiniaraštį (2012-02-01 – 2013-06-01); 2015 m. balandžio 17 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu – segtuvą su UAB „German Baltik“ kasos dokumentais (kasos išlaidų orderiais, kasos pajamų orderiais, kasos suvestines). Pirmosios instancijos teismas savarankiškai šių įrodymų netyrė ir nevertino, nors privalėjo specialisto išvados teiginius tirti ir vertinti visų įrodymų visete, t. y. aiškintis ar specialistas, pateikęs išvadą, vertino visus būtinus dokumentus, ar juos tinkamai įvertino. Specialisto išvados 6-7 puslapiuose nurodyta, kad tyrimui nebuvo pateikti kasos pajamų orderiai, kasos knyga, apyvartos žiniaraščiai (2012-09-25 – 2012-11-31), nepateikti dokumentai: PVM sąskaitos faktūros, avanso apyskaitos, mokėjimo registrai nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. balandžio 17 d., tačiau 2015 m. sausio 19 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad bankroto administratoriui buvo perduotos avansinės apyskaitos (2012-09-01 – 2013-06-01) ir kasos žiniaraštis (2012-02-01 – 2013-06-01), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio, šių aplinkybių netyrė ir nevertino, net neišreikalavo baudžiamosios bylos Nr. 1-957-526/2014, kad būtų ištirti ir įvertinti joje esami finansiniai dokumentai.
Nereikia įrodinėti byloje asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai), tačiau tik tuo atveju, kai joje (baudžiamojoje byloje) dalyvavo tie patys asmenys. Tokios aplinkybės yra pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese (CPK 182 str. 3 p.). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nuosprendis baudžiamojoje byloje buvo priimtas ne apelianto atžvilgiu, o kito asmens, todėl teismas negalėjo besąlygiškai asmens, pripažinto baudžiamojoje byloje kaltu, veiksmų priskirti ir apeliantui, nesiaiškinęs jo atsakomybės dėl įmonės veiklos pasekmių.
Vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis, tačiau tai priklauso nuo to, kokie dokumentai neperduoti ir dėl kokių priežasčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Tuo labiau, jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Pirmosios instancijos teismas netyrė dėl kokių priežasčių ir kada pablogėjo įmonės finansinė padėtis, ar įmonės direktoriaus veikla (neveikimu) buvo siekiama ją privesti prie bankroto. Nors bankroto administratorius prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad 2013 m. birželio 30 d. atliktu tarpusavio skolų užskaitymo aktu UAB „German Baltik“ ir UAB „CCM Baltic“ atliko tarpusavio reikalavimų 35 136,75 Lt įskaitymą, tuo pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, nepaisant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino ir nevertino. Nebuvo tirtos ir vertintos aplinkybės, susijusios su BUAB „German Baltik“ ir UAB „Kortas“ sutarties (darbų kaina 46 589,96 Lt) sudarymu ir vykdymu, pinigų pervedimo iš UAB „German Baltik“ sąskaitos į atsakovo V. A. ir jo sutuoktinės sąskaitas ir t.t.
Išnagrinėjus bylą yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įmonės bankrotą tyčiniu, šios išvados nepagrindė, pažeidęs pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, t. y. pažeidė pareigą įvykdyti teisingumą (CPK 6 str.). Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.), ir, paminėta, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Ginčas kilęs iš bankroto teisinių santykių, ir akivaizdu, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, dėl to teismas procese turi būti aktyvus (CPK 179 str. 2 d.).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, kiti – nėra esminiai. Išnagrinėjus bylą iš naujo, padarytų išvadų pagrindu teismas turės teisę svarstyti ir dėl įmonės vadovui taikytinų (netaikytinų) sankcijų.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.