Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-06-20 · Administracinė byla Nr. eI2-8688-1161/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-06-20
Bylos Nr.
eI2-8688-1161/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05315-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Indrė Žvaigždinienė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
L. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8688-1161/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05315-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja L. K. 2023 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35717, kuriuo atsisakė pakeisti L. K. leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1), 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S34526, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 2), 2023 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 23S39681, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 29 d. bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) (toliau – ir Sprendimas 3). Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad pareiškėjai atsakant į anketoje pateiktą klausimą apie tai, kam priklauso Krymas, nurodžius, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) padarė išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nes tariamai palaiko Rusijos Federacijos politiką Ukrainos Respublikos atžvilgiu, o tai sudarė pagrindą panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nesutinka su atsakovo ir VSD vertinimu, kad pareiškėja palaiko bei remia Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainos atžvilgiu.

Paaiškina, jog atsakydama į anketos 10 klausimą, aiškiai pažymėjo, kad ji nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, tokiu būdu išreikšdama savo principinę poziciją šiuo klausimu. Nelogiška ir netgi absurdiška teigti, kad pareiškėja palaiko Rusijos Federaciją ir teikia jai paramą. Klausimą, kam priklauso Krymas, pareiškėja suprato kaip užduotą faktinės kontrolės, bet ne tarptautinės teisės aspektu, todėl atsakė, kad Krymas faktinės jo kontrolės aspektu šiai dienai priklauso Rusijos Federacijai. Pažymi, kad klausimas dėl Krymo yra netiesioginis ir iš esmės klaidinantis, nes reikalaujama ne tiesioginio atsakymo, o asmens nuomonės bei vertinimo dėl Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos teisėtumo.

Akcentuoja, kad netgi viešojoje erdvėje nuolat pateikiama informacija, jog Krymo teritoriją nuo 2014 m. faktiškai valdo Rusijos Federacija (Krymo Respubliką ir autonominį Sevastopolio miestą), nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija (Krymo autonominė respublika), Krymo autonominė respublika – ginčytina Rusijos ir Ukrainos teritorija.

Pažymi, kad pareiškėjos nebuvo klausiama, ar, jos nuomone, Krymo prijungimas yra morališkas, sąžiningas ir pan., todėl dėl klausimo formuluotės netikslumo bei jo interpretacinių galimybių, atsakymas į šį klausimą turėjo būtį vertinamas kitų atsakymų visumoje, o ypač kartu su atsakymu į klausimą dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu vertinimo, o, esant neaiškumui, pareiškėjai bent turėjo būti suteikta galimybė patikslinti atsakymą. Nurodo, kad konstatavimas, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturi būti pagrįstas vien formaliu asmens atsakymu, praktiškai vienintele varnele.

Paaiškina, kad pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, pilnai ir visiškai integravusi į Lietuvos gyvenimą, nevykdė jokių nusižengimų ar pažeidimų, gerbia Lietuvos valstybę bei jos tautą. Atsižvelgiant į pareiškėjos sukurtą šeimą Lietuvoje, ilgalaikį nepertraukiamą gyvenimą Lietuvoje, kurioje yra jos visų interesų centras, pavyzdingą elgesį, pagarbą tiek Lietuvai, tiek jos tautai, yra ne tik nepagrįsta vieno pareiškėjos atsakymo pagrindu panaikinti teisėto gyvenimo Lietuvoje pagrindą, bet ir nesąžininga, neproporcinga bei neadekvatu, kai vienas neteisingai suprastas, netinkamai suformuluotas klausimas (kurio formuluotę atsakovas vėliau pats patikslino), esant jos interpretacijų galimybėms, gali formaliai nubraukti pareiškėjos gyvenimą. Skundžiami sprendimai buvo priimti nesilaikant aktualios teismų praktikos, susijusios su grėsmės valstybės saugumui įvertinimu.

Nurodo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėjo automatiškai VSD išvados perkelti į skundžiamus sprendimus, o, būdamas viešojo administravimo subjektu, turėjo, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir kitos su paraiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teigia, kad iš skundžiamų sprendimų, galima matyti, jog juose neminimas joks konkretus VSD raštas, kuris būtų priimtas būtent pareiškėjos atžvilgiu, vertinant jos keliamą pavojų valstybės saugumui. Pareiškėjos nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad VSD individualaus pareiškėjos keliamo pavojaus valstybės saugumui net nevertino, jos atžvilgiu jokio individualaus vertinimo neatliko, o išvadą apie jos keliamą pavojų valstybės saugumui padarė, vadovaujantis bendro pobūdžio dokumentu.

Paaiškina, kad šiuo atveju, atsakovas ne tik neatliko savarankiško aplinkybių tyrimo bei vertinimo, ką turėjo padaryti, būdamas skundžiamus sprendimus priimančiu subjektu, tačiau net nebuvo nustatyta pareiškėjos reali grėsmė valstybės saugumui. Išvada formali ir deklaratyvi, padaryta, vadovaujantis vieno neteisingai suprasto klausimo pagrindu, kuris vėliau netgi buvo perfrazuotas, dėl kurio pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė duoti papildomų paaiškinimų, nevertinant jokių kitų su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių, rodančių pareiškėjos ryšių su Lietuva stiprumą.

Teigia, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, kadangi nei skundžiamuose sprendimuose, nei skundžiamų sprendimų pagrindu tapusiame VSD rašte nėra paaiškintas priežastinis ryšys tarp tariamai nustatytos faktinės aplinkybės (pareiškėjos nuomonės Krymo klausimu) ir daromos išvados apie pareiškėjos tariamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.

Nurodo, kad skundžiamais sprendimais yra įtvirtinamas toks modelis, kai asmens teisės nustatomos pagal to asmens politines pažiūras, kas neatitinka visuotinai pripažintai teisei į nuomonę. Pareiškėjos nuomone, atsakovas ne tik neturi teisės spręsti apie užsieniečių teises pagal pastarųjų politines pažiūras, atsakovas net neturi teisės teirautis apie užsieniečių politines pažiūras. Atitinkamai, atsakovo taikomas anketavimas dalyje dėl politinių pažiūrų yra ab initio neteisėtas.

Pareiškėjos nuomone, net jeigu jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų keltų grėsmę valstybės saugumui dėl nuomonės Krymo klausimu (kaip tą nuomonę suprato atsakovas), vis tiek 2023 m. kovo 26 d. sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta kaip visiškai neproporcinga, kadangi pareiškėja gimė ir daug metų praleido Lietuvos Respublikoje, niekada nėra padariusi nusikalstomos veikos, niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo, turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjos nuomone, atsakovo pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka aplinkybės, kurią atsakovas laiko nustatyta, ir kurios pagrindu pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Papildomai pažymi, kad ginčijami sprendimai kelia pareiškėjos šeimos iširimo grėsmę.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Akcentuoja, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Paaiškina, kad nors pareiškėja neigiamai atsakė į klausimą, ar ji pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, atsakovo nuomone, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, vertybes ir vidinius įsitikinimus dėl Rusijos agresyvios užsienio politikos okupuojant ir aneksuojant suverenios valstybės teritorijas.

Teigia, kad klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, ne apie tautų apsisprendimo laisvę, o būtent apie tai, kaip leidimo gyventi Lietuvoje prašantis asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią užsieniečio poziciją.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad klausimo formuluotė yra ydinga ar, kad pareiškėja iš jos suprato, jog jos klausiama, kas de facto valdo Krymą, todėl tokius pareiškėjos teiginius vertina kaip gynybinę poziciją. Atsakovo nuomone, asmuo šį klausimą supranta taip, kokie yra jo tikrieji vidiniai įsitikinimai. Teigia, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, tuo labiau, kad pareiškėja turi aukštąjį išsilavinimą, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Pažymi, kad klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją gali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi arba vizą, be to, pareiškėja parašu patvirtino, kad jos pateikta informacija yra išsami ir teisinga.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėja atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jos pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjos išreikšta pozicija iš klausimyno atsakymų yra akivaizdžiai nesutampanti su Lietuvos ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento nuomone, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pažymi, kad iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis sprendimų pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Nurodo, kad pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jos sutuoktinis, seserys, mama, o sutuoktinio ir kitų artimųjų interesai negali būti aukščiau už visuomenės saugumo interesus. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, atsakovas prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

Pažymi, kad, asmenys, deklaruodami, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Teigia, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Paaiškina, kad kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo atsisakyta pakeisti L. K. leidimą laikinai gyventi, Sprendimo 2, kuriuo panaikintas L. K. leidimas Nr. 760101174 laikinai gyventi ir Sprendimo 3, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 29 d. bei kuriuo dėl pareiškėjos į Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas perspėjimas dėl draudimo L. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 29 d.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. balandžio 14 d. Pareiškėja yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, Lietuvos Respublikoje dirbo.

Pareiškėja 2023 m. sausio 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2301-LLGK-1137 pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Byloje pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. vasario 8 d. užpildė ir pasirašė pareiškėja. Atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Rusijos Federacijai“.

Valstybės saugumo departamentas Migracijos departamentui pateikė 2023 m. sausio 16 d. raštą Nr. 18-520 „Dėl klausimyno vertinimo“, kuriuo nurodė, jog užsieniečių, deklaruojančių paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentui pasiūlė priimant sprendimui dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 ir (arba) atsakyme į 11 klausimą nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nesiųsti papildomai vertinti į VSD taupant administracinius, žmogiškuosius resursus bei trumpinant sprendimų priėmimo laiką.

Migracijos departamentas, VSD rašto pagrindu, 2023 m. kovo 24 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760101174, galiojusį iki 2023 m. balandžio 14 d., kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas 2023 m. kovo 26 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamento 2023 m. kovo 30 d. Sprendimu 3 nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metai 6 mėnesiai) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metai 6 mėnesiai), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taigi, visi trys skundžiami sprendimai buvo priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja, nesutikdamas su Sprendimu 1, Sprendimu 2 ir Sprendimu 3, kreipėsi į teismą.

UTPĮ (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu, t. y. nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte nustatyti terminai.

Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus.

Nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad VSD Migracijos departamentui 2023 m. sausio 16 d. pateikė raštą Nr. 18-520 „Dėl klausimyno vertinimo“, kuriuo nurodė, jog užsieniečių, deklaruojančių paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir pasiūlė priimant sprendimui dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 ir (arba) atsakyme į 11 klausimą nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nesiųsti papildomai vertinti į VSD taupant administracinius, žmogiškuosius resursus bei trumpinant sprendimų priėmimo laiką. Taigi, VSD Migracijos departamentui pateikė bendro pobūdžio raštą, kuris iš esmės taikytinas visiems asmenims į klausimyno 10 ir 11 klausimus atsakius taip kaip minėtame rašte nurodė VSD. Taigi VSD nebuvo atliktas individualus pareiškėjos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, kaip to reikalaujama UTPĮ.

Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad Migracijos departamentas visus tris ginčijamus sprendimus priėmė tuo pačiu pagrindu, t. y. kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė iš esmės remdamasis VSD siųstu bendro pobūdžio raštu dėl klausimyno atsakymų vertinimo ir pareiškėjos atsakymu į klausimyno 11 klausimą, kuriame ji nurodė, jog Krymas, jos manymu, priklauso Rusijos Federacijai.

Kaip jau minėta, remiantis LVAT praktika, kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą vertinant individualiai.

Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Teismas pažymi, jog Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija ir pareiškėjos užpildytame klausimyne pateiktu atsakymu į 11 klausimą. Sprendžiant pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimą buvo nustatytos tam tikros faktinės aplinkybės ir nurodyta, kad pareiškėja tam tikrą laiką buvo Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis bei kiti giminaičiai, jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors atsakovas šias faktines aplinkybes nustatė, tačiau galima daryti išvadą, jog Migracijos departamentas minėtas aplinkybes tik nustatė ir perkėlė į priimtą ginčijamą Sprendimą. Nei Sprendime, nei atsiliepime nebuvo paaiškinta, kokią reikšmę šios faktinės aplinkybės turėjo ginčijamų sprendimų priėmimui, kaip jos buvo vertinamos, t. y. atsakovas iš esmės individualiai nevertino su pareiškėja, jos šeimine, ekonomine, socialine padėtimi susijusių aplinkybių, o nustatytas aplinkybes tik įrašė į sprendimus. Neįvertintos pasekmės pareiškėjos sutuoktiniui (Lietuvos Respublikos piliečiui), kuris, galiojant ginčijamiems sprendimams, norėdamas išlaikyti šeimyninius ryšius galimai turėtų išvykti iš Lietuvos kartu su pareiškėja, taip pat pasekmės kitiems giminaičiams. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja dažnai vykstą į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją, galimai padidina tikimybę, kad užsienietė gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, tačiau savaime neįrodo, kad pareiškėja buvo verbuojama, ar dėl šių vizitų kelia grėsmę valstybės saugumui. Patys pareiškėjos vizitai minėtose valstybėse nelaikytini pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui įrodymu, neišsiaiškinus, kokiais tikslais ji ten vyko, ką veikė ir pan. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėja klausimyne pažymėjo, jog nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, atsakovas rėmėsi tik pažymėta „varnele“, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nesiekdamas išsiaiškinti, kokia yra pareiškėjos pozicija bei, ar pareiškėja pateiktą klausimą suprato teisingai.

Teismas pažymi, kad anketoje suformuluotas klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio, ką pareiškėja ir nurodė skunde. Migracijos departamento atsiliepime teigiama, kad formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik ir rodo, kad klausimas būtent parodo asmens nuomonę, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Šis atsakovo argumentas atskleidžia klausimo esmę, tačiau kartu parodo ir tai, kad klausimas gali būti suprantamas įvairiai, ir gali būti reikalingas papildomas paaiškinimas dėl jo turinio. Teismo vertinimu formuluotės „Jūsų nuomone“ nepakanka, kad klausimas būtų visiškai aiškus. Pažymėtina, kad dabartiniu metu klausimo formuluotė yra pakeista ir dabar užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis anksčiau minėta LVAT praktika, kuri nustato, jog siekiant nustatyti ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, atsakovas taip pat nevertino šių aplinkybių. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, atsakovas nepateikė jokių galimos grėsmės nacionaliniam saugumui įrodymų.

Papildomai teismas pažymi, kad Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasa- rio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties. Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjos situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas neatliko pakankamo individualaus vertinimo, ginčijami sprendimai buvo priimti formaliai remiantis VSD bendro pobūdžio raštu ir atsakymu į klausimyno 11 klausimą, neatlikus individualaus pareiškėjos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėja susijusios faktinės aplinkybės neįvertinus visų duomenų viseto bei neišsiaiškinus pareiškėjos tikrosios pozicijos Rusijos vykdomos politikos klausimu.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami Sprendimas 1, Sprendimas 2, Sprendimas 3, naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį ir 1815,00 Eur teisinių paslaugų išlaidas.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teismas pažymi, kad į bylą pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje už teisines paslaugas Nr. MPLK/2023/4 nurodyta, kad pareiškėjai buvo teikiamos teisinės paslaugos – skundo prieš Migracijos departamentą ruošimas ir atstovavimas teismo posėdyje, ir už jas nurodyta bendra mokėtina suma 1815 eurų. Byla (pareiškėjai prašant) buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, todėl atstovavimo teismo posėdyje nagrinėjamoje byloje neprireikė. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus ir į anksčiau aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai priteistina tik 50 procentų išlaidų už teisines paslaugas, t. y. 907,50 eurų, taip pat sumokėtas žyminis mokestis (22,50 eurų).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35717, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S34526 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 23S39681.

Priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 930 Eur (devynių šimtų trisdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėHenrikas SadauskasIndrė Žvaigždinienė