Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2827-520/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-12-05
Bylos Nr.: A-2827-520/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04901-2015-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas: T. M. A.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė, „Suzan Mars“

Kategorijos

6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
37.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2827-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04901-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 6.8; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Suzan Mars“) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1965 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6163, kuriuo netenkintas jo skundas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1965 jam atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo VSDFV, kuri 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.45)1-6163) skundą atmetė motyvuodama tuo, jog Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui turi būti taikoma Lenkijos Respublikos (toliau – ir Lenkija) teisė socialinės apsaugos srityje, todėl pagrįstai 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1965 atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui.

Pareiškėjas rėmėsi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba ir VSDFV skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nesivadovavo šia norma. Be to, institucijos nesivadovavo ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 15 punktu, pagal kurį A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje.

Pareiškėjas pažymėjo, jog VSDFV ir Tarnyba neginčija fakto, kad pareiškėjas Lietuvoje nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. dirbo pagal darbo sutartį bankrutavusioje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir BUAB) „Suzan Mars“, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir tuo pačiu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje, t. y. institucijos neginčija faktinių aplinkybių, kurios yra pagrindas išduoti A1 pažymėjimą. Pareiškėjo teigimu, institucijos nepagrįstai remiasi Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. birželio 15 d. raštu Nr. 180000/503/1032/2013, kuriame nurodoma, jog pareiškėjui nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas akcentavo, kad ši išvada paremta pačios Tarnybos pateikta informacija apie BUAB „Suzan Mars“ vykdomos veiklos patikrinimą, kurį atliko Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija ir kurio metu buvo nustatyta, jog BUAB „Suzan Mars“ vykdydama veiklą ekonominių tikslų neturėjo, buvo įkurta ne ekonominės naudos siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Pareiškėjo vertinimu, ši informacija nepaneigia fakto, kad jis dirbo tam tikru laikotarpiu BUAB „Suzan Mars“ pagal darbo sutartį ir už jį buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl pareiškėjas, kaip įmonės darbuotojas, turi teisę į socialinę apsaugą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnio 5 dalyje yra nustatytos Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo taisyklės, pagal kurias asmeniui keliose valstybėse narėse besiverčiančiam tapačia veikla yra parenkama taikytina valstybės narės teisė. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje įtvirtinami konkretūs kriterijai. Atsižvelgęs į tai, jog Reglamentai Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 yra tiesioginio taikymo bei vykdymo aktai, į tai, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje yra suformuluota aiški ir nedviprasmiška taisyklė, kurios valstybės narės socialinės apsaugos įstatymai turi būti taikomi, jei asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje, o kitoje verčiasi individualia veikla (aplinkybę, jog minėto straipsnio 3 dalis yra aiški ir nedviprasmiška, nereikalaujanti papildomo jos įgyvendinimo ir taikymo išaiškinimo, patvirtina tai, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje nėra išaiškinta EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalis), pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Tarnyba privalėjo vadovautis šiomis tarptautinėmis teisės normomis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Kadangi jo darbo sutartis sudaryta su Lietuvoje veikiančia BUAB „Suzan Mars“ nėra panaikinta ir galiojanti, jam, remiantis minėtais principais bei Reglamentu Nr. 883/2004, taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad Tarnyba bei VSDFV sprendimuose ne tik netinkamai taikytos Reglamentų Nr. 883/2004 bei Nr. 987/2009 nuostatos, bet ir nesilaikyta Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principų, o būtent, diskriminacijos draudimo bei vienodo požiūrio (Reglamento Nr. 883/2004 4 str.) principo, įtvirtinančio, kad valstybės narės pilietis, dirbantis pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje, turi tapačias teises į socialinę apsaugą, kaip ir valstybės, kurioje jis dirba, pilietis. Kadangi Tarnyba ir VSDFV savo sprendimuose šiais principais nesivadovavo, pareiškėjas tvirtino, kad šių institucijų priimti sprendimai neteisingi, nepagrįsti, todėl naikintini.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo kreipimosi į UIT dėl A1 pažymėjimo išdavimo metu asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) socialinę apsaugą koordinavo Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012), Tvarkos aprašas. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka.

Atsakovas pažymėjo, kad pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. ES socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas.

Atsakovo teigimu, pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo (o ne jo darbdavys) pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą, prideda asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei savarankiškai dirbantis asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis), sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje patvirtintas kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą kitoje ES valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus, Tvarkos aprašo 27 punkte nenurodytus, dokumentus bei informaciją. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad BUAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o bendrovėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau BUAB „Suzan Mars“ surasti nepavyko, susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko: 2015 m. vasario 12 d. BUAB „Suzan Mars“ direktorei išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į VDI Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais įmonėje susijusius dokumentus, tačiau įmonės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė.

Atsakovas nurodė ir tai, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Nustatyta, kad nėra jokių dokumentų, įrodančių, jog bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai rodo, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnyboje 2013 m. gruodžio 20 d. gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo pateiktą prašymą, vertino: Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas, ir Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. birželio 15 d. raštą Nr. 180000/503/1032/2013, kuriame nurodoma, jog pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė tas pačias ginčo aplinkybes ir pateikė analogišką atsakovui jų teisinį vertinimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai akcentavo, kad nei VDI, nei Vilniaus AVMI, atlikę patikrinimus, nenustatė, jog BUAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Todėl VSDFV nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Valdybos nuomone, skundžiamas Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1965 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad VSDFV 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr.(1.45) I-6163 priimtas vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsniu, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu.

Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius mažoji bendrija „Nemokumas“ (toliau – ir BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius) rašytiniuose paaiškinimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti. BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius informavo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. iškėlė bankroto bylą BUAB „Suzan Mars“, tačiau buvusi įmonės vadovė bankroto administratoriui neperdavė nei įmonės turto, nei dokumentų. Dėl ginčo esmės BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius nurodė, kad pagal Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo metu surinktą medžiagą akivaizdu, jog BUAB „Suzan Mars“ buvo fiktyvią veiklą vykdžiusi įmonė. BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius sutiko su valstybinių institucijų argumentais, kad bendrovė galėjo veikti ne ekonominės naudos siekimo, o kitais tikslais – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų, Lenkijoje vykdančių individualią veiklą, tokiu būdu siekiant nemokėti socialinių draudimo įmokų Lenkijoje. BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius atkreipė dėmesį, kad remiantis darbo sutartimi pareiškėjas BUAB „Suzan Mars“ dirbo ne visą darbo dieną – 0,1 etatu. BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad darbas bendrovėje galėjo būti esminė jo ekonominių interesų vieta. BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratoriaus teigimu, kai kurios pareiškėjui naudingos tarptautinių reglamentų normos neturėtų būti taikomos tiesiog formaliai, bet būtina atsižvelgti į visas aplinkybes ir nustatyti, kur buvo tikroji pareiškėjo ekonominių interesų pagrindinė veikla.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo T. M. A. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas Tarnybai pateikė nustatytos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, kuriame deklaravo, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. dvi dienas per mėnesį dirbo pagal darbo sutartį reklamos agentu BUAB „Suzan Mars“ Lietuvoje, visą kitą laiką užsiėmė savarankiška veikla (keleivinio transporto taksi) Lenkijoje; Tarnyba kreipėsi į Vilniaus AVMI su 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2)S2-2710, prašydama inicijuoti patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ galbūt fiktyvios veiklos ir dėl šios įmonės darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje; Tarnyba su analogišku prašymu 2015 m. sausio 26 d. kreipėsi ir į VDI; Tarnyba su 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir pakartotinai su 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16) S2-15327 kreipėsi į BUAB „Suzan Mars“ ir jos įgaliotą atstovą dėl duomenų apie įmonės veiklą ir sudarytas darbo sutartis su fiziniais asmenimis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pateikimo; Tarnyba gavo 2015 m. birželio 15 d. Lenkijos socialinio draudimo įstaigos Krokuvos filialo raštą Nr. 180000/503/1032/2013, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui, vykdančiam individualią veiklą Lenkijos teritorijoje ir tuo pat metu dirbančiam samdomą darbą Lietuvos teritorijoje BUAB „Suzan Mars“, pagal 2004 m. balandžio 29 d. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai.

Teismas pažymėjo, kad Reglamentai Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. Teismo vertinimu, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir tiesiogiai taikytino ES teisės akto (reglamento), ir nacionalinės teisės normos, sprendžiant ginčą pagrindiniu teisės aktu laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas – atitinkamas reglamentas. Nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina. Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus Reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos, kurios reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla, nes Tarnyba skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1965 nusprendė nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo motyvuodama tuo, kad jam nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Teismas, analizuodamas ginčui taikytinas ES teisės normas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 pateiktais išaiškinimais. Teismas, įvertinęs Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimą, konstatavo, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai 13 straipsnio 3 daliai. Tiesioginis minėtų reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytas taikymo taisykles.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. su BUAB „Suzan Mars“ buvo sudaręs terminuotas darbo sutartis dėl darbo šioje bendrovėje reklamos agentu; 2009 m. liepos 1 d. darbo sutartyje buvo sulygta, kad pareiškėjas dirbs 1/10 etato, o vėlesnėse darbo sutartyse buvo nurodyta, jog pareiškėjas dirbs pagal grafiką, taikant suminę darbo apskaitą. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas formaliai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlygą, pagal kurią jam galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tačiau Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau netaikomas, kai asmuo vien tik yra sudaręs darbo sutartį. Pareiškėjas prašyme Tarnybai nurodė, kad jis BUAB „Suzan Mars“ dirbo dvi dienas per mėnesį, o byloje, teismo vertinimu, nėra objektyvių duomenų, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje, kurioje sudarytos darbo sutartys, (ginčo atveju Lietuvoje) gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos gauti duomenys apie VDI bei Vilniaus AVMI atliktus BUAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimus kelia abejones dėl pareiškėjo darbo santykių realumo Lietuvos įmonėje. Teismo vertinimu, sutartas mokėti minimalus darbo užmokestis ir atstumas nuo gyvenamosios vietovės iki darbo leidžia teigti, jog pareiškėjo veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų, galbūt mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Teismas pažymėjo, kad Reglamentas Nr. 883/2004 reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, tačiau mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento Nr. 883/2004 tikslais ir neturi būti ginamas remiantis šio reglamento nuostatomis.

Teismas, įvertinęs rašytinių įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog jo veikla darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje (2 dienos per mėnesį)) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reali, todėl Tarnyba, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas, Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. birželio 15 d. raštą Nr. 180000/503/1032/2013, kuriame nurodoma, jog pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, t. y. ginčijamas Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1965 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas sprendė, kad taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (1.45)I-6163, kadangi jis yra priimtas išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant ginčą reglamentuojančius teisės aktus.

III.

Pareiškėjas T. M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl sprendimas neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos, yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis grįsta sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys yra prieštaringas bei klaidinantis. Nors atsakovas tvirtina, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau VDI 2012 m. birželio 6 d. rašte Nr. (01)SD-8527 nurodoma, jog BUAB „Suzan Mars“ numatytas inspektavimas nebuvo atliktas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė dėl šio pareiškėjo pateikto dokumento. Atsakovas, pateikdamas teismui VDI 2015 m. vasario 27 d. raštą Nr. (25)SD-2582 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame konstatuota, kad VDI nenustatė teisinio pagrindo ir neturi objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktų dėl minėtų įmonių fiktyvios veiklos ir šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje, pripažino, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti BUAB „Suzan Mars“ veiklą fiktyvia, o su pareiškėju ar kitais darbuotojais sudarytas darbo sutartis – apsimestiniais sandoriais.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad UIT ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose pripažįstama, jog pareiškėjas dirbo, jis buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir buvo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu sąraše nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., kaip BUAB ,,Suzan Mars“ darbuotojas. Atsakovo dokumentai vienas kitam prieštarauja, yra neišsamūs, o teiginiai, jog UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, jog pareiškėjas niekuomet faktiškai Lietuvoje nedirbo, yra subjektyvios prielaidos, nepagrįstos nei teisiškai, nei objektyviais duomenimis. Nors VDI inicijuotas BUAB „Suzan Mars“ inspektavimas nepavyko, taip pat nepavyko atlikti 2015 metų patikrinimo dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau atsakovas ir VSDFV remiasi šiais nepavykusias veiksmais bei teigia, jog įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdo, o BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai Lietuvos teritorijoje faktiškai niekuomet nedirbo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1042-7773 (toliau – ir Pažyma), kuria ginčijamuose sprendimuose remiasi atsakovas ir VSDFV, patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo, o BUAB „Suzan Mars“ veiklą Lietuvoje vykdė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino UIT pateiktus dokumentus, o UIT savo procesiniuose dokumentuose selektyviai rėmėsi jai naudingais teiginiais, dokumentais, nevertino tariamai nustatytų viena kitai prieštaringų aplinkybių. Vilniaus apygardos administracinis teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, rėmėsi subjektyvia UIT ir VSDFV prielaida dėl BUAB „Suzan Mars“ ekonominės logikos, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisingą bei neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje įtvirtinti kriterijai nėra taikomi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 daliai. Be to, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nėra nustatytos išimtys ar apribojimai pajamų ar išdirbto laiko atžvilgiu pagal darbo sutartį, nenustatomi ir kiti išimtiniai kriterijai. Todėl šio straipsnio prasme taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo apimties, t. y. pakanka vien darbo fakto valstybėje narėje. Analogiška išvada buvo padaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-4862-580/2015. Darbo sutarčių, kaip įrodymų, patvirtinančių darbo realumą, būtinybę patvirtino ir atsakovas savo veiksmais, t. y. išduodamas A1 pažymėjimus kitiems BUAB „Suzan Mars“ darbuotojams. Nors pirmosios instancijos teismas darbo sutartis laikė nepakankamu įrodymu pagrindžiant darbo faktą Lietuvoje, nurodydamas, jog byloje nepakanka duomenų, pagrindžiančių darbo realumą, o pareiškėjas kitų įrodymų nepateikė, tačiau atsisakė tenkinti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Pareiškėjo teigimu, tai leidžia teigti, jog buvo pažeistas bendrasis teisingumo principas, pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, jog kitiems BUAB „Suzan Mars“ darbuotojams esant analogiškoms aplinkybėms atsakovas išdavė A1 pažymėjimus, o didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga nėra būtina taikant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, teigia, kad UIT iš Lenkijos kompetentingos institucijos gauti raštai neturi teisinės reikšmės sprendžiant A1 pažymėjimo išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėjo su Lietuvoje veikiančia BUAB „Suzan Mars“ sudaryta darbo sutartis nėra panaikinta (yra galiojanti), pareiškėjui vadovaujantis minėtais principais bei Reglamentu Nr. 883/2004 taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas ne tik pažeidė savo pareigą būti aktyviu, bet taip pat ir neužtikrino visapusiško bylos faktinių aplinkybių tyrimo, kadangi netenkino pareiškėjo atstovo 2015 m. gruodžio 2 d. prašymo iškviesti liudytoją BUAB „Suzan Mars“ dirbusią buhalterę A. V., kuri ne tik galėtų paaiškinti pareiškėjo darbo pobūdį ir apmokėjimo tvarką, bet ir patvirtinti bylai svarbią aplinkybę, jog pareiškėjas iš tiesų dirbo Lietuvoje registruotoje įmonėje bei Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išreikalauti BUAB „Suzan Mars“ darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, t. y. dokumentus, patvirtinančius aplinkybę, jog pareiškėjas dirbo BUAB „Suzan Mars“ bei gavo darbo užmokestį. Pareiškėjo teigimu, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos turima medžiaga, įskaitant apklausos protokolus, ne tik galėjo patvirtinti pareiškėjo darbo Lietuvos teritorijoje faktą, bet ir paaiškintų jo darbo pobūdį, pareiškėjo vykimo į darbą Lietuvoje aplinkybes. Be to, šie įrodymai paneigtų ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvos teritorijoje nebuvo reali. Pareiškėjo atstovas neturėjo jokių kitų galimybių gauti minėtus dokumentus. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šiuos pareiškėjo atstovo prašymus, pats nesiėmė iniciatyvos rinkti ar išreikalauti bylai reikšmingus įrodymus, todėl ne tik pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą, bet ir rungimosi principą bei pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką teismo procesą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Kadangi šioje byloje UIT priėmė sprendimą, kuriuo apribojamos pareiškėjo teisės, įrodinėjimo našta tenka atsakovui ir iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog UIT tai pripažįsta. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato asmens sąžiningumo prezumpciją, kuria siekiant paneigti įrodinėjimo našta tenką ją neigiančiam subjektui. Šioje byloje būtent UIT ir VSDFV teigia, jog įmonė BUAB „Suzan Mars“ veikia fiktyviai, jog darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, tačiau BUAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, veikia rinkoje. Todėl vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija konstatuotina, jog įmonė veikia sąžiningai, o UIT nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją. VSDFV teigia, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirbo, bet socialinio draudimo įmokų jam negražina, taip pripažindama, kad jis faktiškai dirbo. Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas priimtas paskubomis, netinkamai įvertinus įrodymus bei pažeidus pareiškėjo, kaip proceso šalies, teises į teisingą ir nešališką procesą, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir papildomai paaiškina, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas yra teisingas ir teisėtas, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte. Tačiau darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui ir šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises, reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad BUAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, UIT, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl UIT 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1965, kuris yra motyvuotas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir priimtas vadovaujantis teisės aktų normomis, iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4862-580/2015, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2438-502/2015 nurodė, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis, nustatanti, jog siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, taikoma ne tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1965, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui T. M. A., nes nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jam taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6163, kuriuo jo skundai dėl ginčijamo Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1965 atmesti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. pateikė Tarnybai prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, laikotarpiui nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. (b. l. 66–69). Pareiškėjas šį prašymą grindė 2009 m. liepos 1 d., 2010 m. balandžio 30 d., 2010 m. spalio 1 d. ir 2012 m. spalio 31 d. darbo sutartimis su BUAB „Suzan Mars“ (b. l. 22–33). Tarnyba, išnagrinėjusi šį pareiškėjo pateiktą prašymą, vadovaudamasi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, įvertinusi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas, ir Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. birželio 15 d. raštą Nr. 180000/503/1032/2013, kuriame nurodoma, jog pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai (b. l. 71), nusprendė atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nes jam tuo laikotarpiu taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai (b. l. 12–13). Valdyba skundžiamu 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6163 pareiškėjo skundus dėl ginčijamo Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1965 atmetė ir pažymėjo, kad Tarnyba neprieštaravo Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatytai Lenkijos Respublikos taikytinai teisei, be to, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą (b. l. 16–18).

Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad jam Lietuvoje pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį turėjo būti išduotas A1 pažymėjimas, patvirtinantis, jog jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, nes jis ginčo laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį vienoje ES valstybėje narėje (Lietuvoje), o kitoje ES valstybėje narėje (Lenkijoje) vertėsi individualia veikla. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo veiklą pagal darbo sutartį Lietuvoje iš esmės pripažino nedidelės apimties veikla palyginti su vykdoma savarankiška veikla Lenkijoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog jo veikla darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvoje) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reali. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ES teisės nuostatas, nes Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje įtvirtinti kriterijai nėra taikomi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 daliai, todėl turi būti taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo apimties, t. y. pakanka vien darbo fakto valstybėje narėje. Pareiškėjas nurodo, kad jis realiai dirbo Lietuvoje, o atsakovo pateikti duomenys neįrodo darbo sutarties fiktyvumo.

Taigi šiuo atveju esminis klausimas byloje yra dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant ES, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje ES valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje ES valstybėje narėje, bei įrodymų, susijusių su tokio asmens veikla, vertinimo. Nors pareiškėjas, prašydamas išduoti A1 pažymėjimą, Tarnybai nurodė, kad Lietuvoje dirbo nuo 2009 m. liepos 1 d., tačiau Tarnyba nustatė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas.

Teisėjų kolegija šiame kontekste akcentuoja, kad iš ginčijamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos kompetentinga įstaiga nuspendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo iš esmės pritardama Lenkijos kompetentingos institucijos pozicijai, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai, be to, buvo atsižvelgta į ES teisėje įtvirtintą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų. Tačiau nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo atveju nebuvo grindžiami pareiškėjo pateiktų darbo sutarčių vertinimu kaip fiktyvių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ES teisės aktus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjamo ginčo atveju aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos, kurios reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Reglamento Nr. 883/2004 antraštinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad būtina „(4) atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą“; „(5) tokiu koordinavimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį į atitinkamus asmenis pagal skirtingus nacionalinius teisės aktus“; „(15) Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų“; „(17) siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomos tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai“. Reglamento Nr. 987/2009 antraštinėje dalyje nurodyta, kad Reglamentu Nr. 883/2004 modernizuojamos valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant įgyvendinimo priemones ir procedūras (Antraštinės dalies (1) pastraipa). Taigi Reglamentai Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems ES laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 str.) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta: „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos.

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka. Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnį; toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 2 d.). Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d.). Jei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių ir dėl to dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, vienos ar daugiau atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtų įstaigų prašymu arba pačių kompetentingų valdžios institucijų prašymu atitinkamam asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio atitinkamas nuostatas; jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 4 d.). Valstybės narės, kurios teisės aktai nustatomi laikinai arba galutinai taikytinais, kompetentinga įstaiga nedelsdama informuoja atitinkamą asmenį (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 5 d.). Jei atitinkamas asmuo nepateikia 1 dalyje nurodytos informacijos, šis straipsnis taikomas gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtos įstaigos iniciatyva, kai tik ji sužino apie to asmens padėtį; tai gali įvykti tarpininkaujant kitai atitinkamai įstaigai (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 6 d.).

Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad Lietuvos ir Lenkijos kompetentingos institucijos, nustatydamos, kokie teisės aktai taikomi pareiškėjui, bendradarbiavo ir, kaip jau minėta, Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. birželio 15 d. raštu Nr. 180000/503/1032/2013 pranešė Lietuvos kompetentingai institucijai, jog pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Atsižvelgus į Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, nepripažintinas pagrįstu pareiškėjo argumentas, kad iš Lenkijos kompetentingos institucijos gauti raštai neturi teisinės reikšmės sprendžiant A1 pažymėjimo išdavimo klausimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo nesutikti su Lenkijos kompetentingos institucijos nustatytais taikytinais teisės aktais ir laikytis kitos nuomonės šiuo klausimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pats pareiškėjas prašyme išduoti A1 pažymėjimą nurodė, jog jis nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. dvi dienas per mėnesį dirbo pagal darbo sutartį reklamos agentu BUAB „Suzan Mars“ Lietuvoje ir gavo minimalų darbo užmokestį, visą kitą laiką užsiėmė savarankiška veikla (keleivinio transporto taksi) Lenkijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias pareiškėjo darbo Lietuvoje sąlygas, t. y. mažą darbo laiko trukmę ir darbo užmokestį, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos (šiuo atveju Lenkijoje) atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip atitinkanti nedidelės apimties veiklos kriterijų. Pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvams dėl pareiškėjo veiklos Lietuvoje vertinimo kaip nedidelės apimties veiklos ir jų nekartodama, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvoje) ginčui aktualiu laikotarpiu palyginti šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijoje) nėra nedidelės apimties, t. y. kad šiai veiklai pagal darbo sutartis netaikytinas Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie paneigtų tokį vertinimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos, nuo kurioje suformuotos praktikos nukrypo pirmosios instancijos teismas. Nors pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4862-580/2015 padarytomis išvadomis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4862-580/2015 apeliacine tvarka, konstatavo, jog sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, t. y. ir Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai.

Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje įtvirtinti kriterijai nėra taikomi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 daliai, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015; 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1916-502/2016; 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1330-552/2016; 2016 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-945-602/2016). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo darbo apimties, t. y. pakanka vien darbo fakto valstybėje narėje, pažymi, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytas taikymo taisykles.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jo prašymų apklausti liudytoją ir išreikalauti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos netenkinimą iš esmės vertina kaip ribojimą įrodant, jog pareiškėjas realiai dirbo BUAB „Suzan Mars“, gavo darbo užmokestį. Teisėjų kolegija primena, kad bylai teisingai išspręsti šiuo atveju reikšmingos yra aplinkybės, susijusios su darbo pagal darbo sutartį apimtimi, t. y. vien nedidelės apimties veiklos Lietuvoje fakto įrodymas nelemtų Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymo. Tačiau pareiškėjas apeliaciniu skundu ir prašymais apklausti liudytoją bei išreikalauti papildomus įrodymus nesiekia įrodyti „nedidelės apimties veiklos“ kriterijaus taikymo nepagrįstumo. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad neapklausus pareiškėjo nurodytos liudytojos ir neišreikalavus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos medžiagos, galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar iš viso nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą atsisakyti išduoti apreiškėjui A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, įskaitant Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. birželio 15 d. raštą Nr. 180000/503/1032/2013, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad BUAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu, kaip pagrindu neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė