- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-26
- Bylos Nr.
- A-1330-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04235-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. D. K., uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. D. K. (W. D. K.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai W. D. K. (toliau – ir Pareiškėjas) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1187; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45) I-6946; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.
Skunde nurodė, kad Pareiškėjas yra Lenkijos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. UAB „Darbo ekspresas“ įsidarbino nuo 2014 m. gruodžio 1 d. (pagal byloje pateiktą darbo sutartį Pareiškėjas įsidarbino nuo 2013 m. gruodžio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir kartu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 350100/70/12/2014/UBS laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Nurodo, kad Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1187 nepagrįstai atsisakė išduoti A1 pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikta dokumentų, reikalingų įvertinti, ar Pareiškėjui gali būti taikoma Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalis, o VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6946 nepagrįstai paliko galioti Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1187 kaip teisingą bei pagrįstą.
Pareiškėjų teigimu, Tarnyba netinkamai interpretavo ir pritaikė Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktus bei nepagrįstai vadovavosi 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5 b dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia atsižvelgti į apimties veiklą, ir tuo pagrindu pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, kad būtų nustatyta, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. Pareiškėjas dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, nes, jo teigimu, tai nėra reikšmingas faktas, kadangi pagal (EB) Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės sistemų koordinavimo 13 straipsnio 3 dalį yra taikoma socialinės sistemos teisė valstybės, kurioje yra vykdomas darbas pagal darbo sutartį.
Pažymėjo, kad, kaip ES pilietis, Pareiškėjas turi teisę laisvai judėti ir tikėtis, kad ES teisė vienodai aiškinama ir taikoma kiekvienoje valstybėje narėje, o atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas yra Lenkijos pilietis ir dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei kartu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl jo atžvilgiu taikomos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatos, kurio 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pažymėjo ir tai, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbo vietos principas taikytinas ir Pareiškėjo atžvilgiu, nes jis taikomas, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir kartu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą.
Nurodė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išvardijo atvejus, kada yra nustatoma „didelė laiko dalis“. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punktą, todėl Tarnyba bei VSDFV ne tik neteisingai aiškino ES materialines teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, neteisingai taikė ES teisės normas, bet ir neteisingai taikė Tvarkos aprašo nuostatas.
Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, Tvarkos aprašo 27 punkto reikalavimas pateikti papildomus dokumentus yra pritaikytas nepagristai, nes asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdančiam savarankišką veiklą kitoje valstybėje yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Pažymėjo, kad ši teisės nuostata taikoma tada, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir ES valstybėje narėje ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą, arba, kai vykdo savarankišką veiklą Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje ir tuo pačiu metu dirba pagal darbo sutartį. Tuo tarpu Pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį ne dvejose valstybėse, o tik Lietuvoje. Taip pat savarankišką veiklą vykdo tik Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, Tvarkos aprašo 27 punkto nuostata Pareiškėjo atžvilgiu neturi būti taikoma.
Nurodė, kad VSDFV, priimdama sprendimą dėl A1 pažymos išdavimo, neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b nuostatą, o tai prieštarauja ES teisei ir riboja jo, kaip ES piliečio, teisę laisvai judėti ir dirbti Europos Sąjungos teritorijoje. Pabrėžė, kad Tarnyba bei VSDFV neteisingai taikė ES teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Be to, šiuo metu galioja Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos socialinio draudimo teisę, o Tarnyba nepasinaudojo savo galimybe prieštarauti tokiam Lenkijos įstaigos sprendimui pagal ES nustatytą procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnį. Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti jam Lietuvos socialinio draudimo teisę yra įsiteisėjęs, tačiau Tarnyba atsisako išduoti A1 pažymėjimą. Pabrėžė, kad tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidžiama Europos Sąjungos teisė, kurios visos valstybės narės privalo laikytis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pažymėjo, kad Pareiškėjas nepateikė papildomų dokumentų ir prašomos informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Turimi dokumentai apie Pareiškėją buvo nepakankami nustatant, ar Pareiškėjui galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.
Pažymėjo, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Taip pat pažymėjo, kad Pareiškėjas savo teiginius grindžia tik jam naudingomis teisės aktų nuostatomis ir neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjų V. D. K. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė.
Spręsdamas dėl Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1187 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (1.45) I-6946 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybai išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., pirmosios instancijos teismas vadovavosi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, (EB) Nr. 465/2012, VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintu Tvarkos aprašu.
Iš aptartų teisės nuostatų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad asmeniui turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai tik nustačius, kad toje šalyje, kurioje asmuo dirba (kaip šiuo atveju Lietuvoje) pagal darbo sutartį, jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties. Minėta, kad Tvarkos aprašo 27 punktas įtvirtina pareigą pateikti privalomus dokumentus, siekiant gauti A1 pažymėjimą. Tvarkos aprašo 31 punktas taip pat įtvirtina galimybę prašyti pateikti papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba kreipėsi tiek į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą Zaklat Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Rzeszowie Inspektorat w Lezajsku (toliau – ir ZUS) tiek į Pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių Pareiškėjo vykdomą veiklą (jos apimtį) Lenkijoje, pateikimo. Pareiškėjams nepateikus prašomų dokumentų, Tarnyba neturėjo pagrindo įvertinti Pareiškėjo V. D. K. vykdomos veiklos Lenkijoje apimties, tuo tarpu turimų dokumentų Tarnybai nepakako nustatyti, ar V. D. K. taikytinas Tvarkos aprašo 15 punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Tuo pagrindu Tarnyba pagrįstai sprendė, kad V. D. K. nėra pagrindo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. išduoti A1 pažymėjimo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai, nagrinėjamu atveju netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka vien tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Tam, jog asmeniui būtų taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjų teiginys dėl praleisto termino atsisakant išduoti A1 pažymėjimą taip pat yra nepagrįstas, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Tarnyba į ZUS dėl duomenų pateikimo, dėl Pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo, Pareiškėjo darbą lyginant su jo savarankiška veikla, registruota Lenkijoje, kreipėsi dar su 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16) S2-6773. Remdamasis šia aplinkybe, teismas nurodė, kad Tarnyba vertino pateiktus dokumentus ir kilus abejonei kreipėsi dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Tarnyba praleido 2 mėnesių terminą (nuo 2013 m. gruodžio 1 d. nuo šios datos Pareiškėjui Lenkijos kompetentinga institucija laikinai nustatė Lietuvos socialinio draudimo taikytiną teisę), per kurį turėjo pateikti savo apsisprendimą.
Atsižvelgęs į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog Tarnyba turėjo pagrindą atsisakyti išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., kadangi Pareiškėjas nepateikė Tarnybai nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose jo vykdomą veiklą, todėl pareiškėjų reikalavimai netenkintini.
III.
Pareiškėjai V. D. K. ir UAB „Darbo ekspresas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu.
Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ES teisės nuostatas dėl veiklos apimties vertinimo. Dėstoma, kad sprendžiant dėl Reglamento 883/2004 l3 straipsnio 3 d. taikymo nėra skaičiuojama veiklos apimtis. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Tai akivaizdžiai atspindi pačioje 5 dalyje, kurioje pabrėžta, kad norma svarbi taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ir daugiau valstybių narių". Tas pats nurodyta ir Reglamento Nr. 465/2012, kurio buvo pakeista Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalis, preambulės 5 punkte: „kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies" vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams". Teismas interpretuodamas Reglamento Nr. 465/2012 2 staipsnio nuostatą ignoravo šio Reglamento preambulę, kurioje yra nurodomi įvedamų pakeitimų tikslai.
Pareiškėjai pabrėžė, jog minimų reglamentų nuostatos lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų, o būtent: Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata, Reglamento Nr.883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkte kalba eina ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip teigia Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Reglamento Nr.883/2004 13 straipsnio 3 dalyje lietuvių kalbos variante vietoje žodžio „keliose" turi būti žodis „skirtingose". Pareiškėjai pažymi, jog būtinybė vienodai taikyti, todėl ir vienodai aiškinti Bendrijos teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamais atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiosiomis kalbomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai taip pat nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo ir taikė Tvarkos aprašo 27, 30, 31 punktus. Pareiškėjai teigia, jog kadangi apelianto V. D. K. atveju nėra pagrindo vertinti jo savarankiškos veiklos apimties, nėra ir teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27, 30, 31 punktų. Todėl apeliaciniame skunde nurodoma, kad Tarnyba, prisidengdama klaidingomis ES teisės nuostatomis (Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu ir atitinkamai Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktu) ir reikalaudama papildomų dokumentų, piktnaudžiavo savo įgaliojimais, sąmoningai netiesiogiai diskriminuoja darbuotojus iš kitų ES valstybių ir taip bando riboti jų teisę dirbti Lietuvoje, o teismas Tarnybos veiksmus palaiko.
Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatas bei ignoravo šio straipsnio 3 ir 4 punktus, kurie yra ypač svarbus nustatant socialinės apsaugos taikytiną teisę, vertinant ar darbas faktiškai dirbamas Lietuvoje pagal sudarytą darbo sutartį. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 ir 4 punkte numatyti bendravimo tarp valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų (arba įstaigų) principai bei nesutarimų tarp jų sprendimo procedūra. Pažymi, kad šiame straipsnyje numatyta pareiga susitaikyti - „organai siekia susitarti". Europos Sąjungos įstatymo leidėjas įpareigoja valstybes tarpusavyje įspręsti visus kilusius nesutarimus, nepaliekant valstybių institucijoms alternatyvos ir galimybės nesinaudoti šiomis procedūromis. Todėl Tarnyba aiškiai pažeidžia ES teisės nuostatas. Apeliantų nuomone, Tvarkos aprašas neprieštarauja ES teisei, tačiau jo nuostatos yra neteisingai interpretuojamos bei taikomos. Klausimas dėl A1 pažymėjimo išdavimo Pareiškėjui turėjo būti sprendžiamas pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytą procedūrą, o ne Lietuvos teismuose, vien todėl, kad Tarnyba nesilaiko paminėtų ES teisės normų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad Tarnyba neturi pagrindo nesutikti su apelianto išdėstyta pozicija, kad vadovaujantis Reglamento EB Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtinta tvarka asmens gyvenamosios valstybės narės (t.y. Lenkijos Respublikos) kompetentinga įstaiga nustato asmeniui taikomus teisės aktus (laikinus). Kartu Tarnyba yra įsitikinusi, kad priimdama sprendimą kompetentinga įstaiga pirmiausia privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu.
Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens, veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką).
Pabrėžtina, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbui Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į Pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
VSDFV pabrėžė, jog pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Todėl, VSDFV manymu, nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, taip pat ar kuri nors iš šių veiklų negali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla.
VSDFV nurodė, jog, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad Pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl pagrįstai jam neišdavė A1 pažymėjimo ir Pareiškėjo 2014 m. liepos 14 d. skundą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Be kita ko, pareiškėjai savo apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau į šį prašymą teismui atsižvelgti neprivaloma.
Apeliantai apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad byloje kilo ginčas dėl Europos Sąjungos tesės normų interpretavimo, o Pareiškėjas yra kitos valstybės pilietis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl šis prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje.
Pareiškėjas V. D. K., užsiimantis savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, įsidarbino Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį ir prašė Tarnybą išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą.
Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1187, atsižvelgiant į tai, kad turimų duomenų nepakako nustatyti, ar V. D. K. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktų ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nusprendė Pareiškėjui neišduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. VSDFV, išnagrinėjusi Pareiškėjo skundą, 2014 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6946 2014 m. birželio 10 d. Tarnybos sprendimą Nr. SPRE-1187 paliko galioti.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai interpretavo ES teisės nuostatas dėl veiklos apimties vertinimo.
Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012).
VSDFV, t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą bei prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta: „5 b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis.
Byloje nustatyta, kad Pareiškėjas (gyvenantis Lenkijos Respublikoje), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“ (buveinė: (duomenys neskelbtini)) sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 13 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje reklamos ir marketingo vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 150 Lt (43,44 Eur) darbo užmokestį per mėnesį. Darbo sutartyje numatyta, jog darbuotojas pradeda dirbti 2013 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į šios minėtos Darbo sutarties sąlygas t.y. mažą darbo laiko trukmę (16 valandų per mėnesį), mažą darbo užmokestį, konstatuoja, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos (šiuo atveju Lenkijoje) atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip atitinkanti labai nedidelės apimties veiklos kriterijų. Pažymėtina, jog byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų tokį vertinimą.
Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. spalio 15 d. nutartyje akcentavo, kad toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Taryba 2014 m. vasario 20 d. gavo ir išnagrinėjo Lenkijos kompetentingos įstaigos ZUS 2014 m. vasario 7 d. raštą Nr. 350100/70/12/2014/UBS, kuriuo informuojama, kad V. D. K. laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė.
Tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6773 kreipėsi į ZUS, prašydama įvertinti, ar Pareiškėjo darbo sutarties, pasirašytos su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti dėl taikomų teisės aktų nustatymo.
Tarnyba 2014 m. balandžio 1 d. gavo ZUS 2014 m. kovo 18 d. raštą, kuriuo pranešama, kad atsižvelgiant į laiko kriterijų, nustatyta, jog Lietuvoje atliekamas darbas nėra antraeilis, ZUS laikosi tos pačios nuomonės, kuri buvo pareikšta ankstesniuose raštuose.
Tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.16) S2-12754 kreipėsi į Pareiškėją bei ZUS dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą pateikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2014 m. balandžio 9 d. raštu (7.16)S2-12179 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Tarnyba negavo pareiškėjo užpildyto prašymo nei prašomų pateikti dokumentų, todėl Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1187 „Dėl A1 pažymėjimo W. D. K. neišdavimo“, kuriame nurodė, kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar V. D. K. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais
Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. rašto turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo Pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. Pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šis raštas pateiktas nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu.
Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra labai nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.
Kartu pažymėtina, kad priešingai nei teigia Pareiškėjas, Tarnyba laikėsi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 ir 4 punkte numatyto bendravimo tarp valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų ar įstaigų principo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šiame straipsnyje numatyta pareiga susitaikyti – „organai siekia susitarti“. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pareiga imperatyviai neįpareigoja sutikti su kitos valstybės narės kompetentingos institucijos ar įstaigos sprendimu nustatant taikomus teisės aktus. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 ir 4 punkte numatytas bendradarbiavimo principas užtikrina, jog kilus abejonėms nustatant taikomus teisės aktus valstybės narės įstaigos, valdžios institucijos veiktų aktyviai. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Tarnyba veikė aktyviai t.y. kreipėsi tiek į Pareiškėją, tiek į kompetentingą Lenkijos įstaigą dėl situacijos vertinimo, duomenų pateikimo ir tik tada, nesulaukusi iš minėtos ZUS įstaigos ir Pareiškėjo reikalautų duomenų, priėmė 2014 m. birželio 10 d. sprendimą. Todėl apeliaciniame skunde dėstomi Pareiškėjo motyvai dėl Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 ir 4 punkto ignoravimo yra nepagrįsti ir atmestini.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. D. K. (W. D. K.) ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.