Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo W. D. K. atstovei Jolantai Tupko-Mazur, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų W. D. K. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai W. D. K. (toliau – ir Pareiškėjas) ir UAB „Darbo ekspresas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014-06-10 sprendimą Nr. SPRE-1187; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014-08-19 sprendimą Nr. (1.45) I-6946; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30.

Skunde nurodė, kad Pareiškėjas yra Lenkijos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. UAB „Darbo ekspresas“ įsidarbino nuo 2014-12-01 (pagal byloje pateiktą darbo sutartį Pareiškėjas įsidarbino nuo 2013-12-01). Atsižvelgiant į tai, kad savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir kartu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-02-07 raštu Nr. 350100/70/12/2014/UBS laikinai nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Tarnyba 2014-06-10 sprendimu Nr. SPRE-1187 nepagrįstai atsisakė išduoti A1 pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikta dokumentų, reikalingų įvertinti, ar Pareiškėjui gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalis, o VSDFV 2014-08-19 sprendimu Nr. (1.45) I-6946 nepagrįstai paliko galioti Tarnybos 2014-06-10 sprendimą Nr. SPRE-1187 kaip teisingą bei pagrįstą.

Pareiškėjų teigimu, Tarnyba netinkamai interpretavo ir pritaikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus bei nepagrįstai vadovavosi 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 str. 5 b dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia atsižvelgti į apimties veiklą, ir tuo pagrindu pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, kad būtų nustatyta, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. Pareiškėjas dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, nes, jo teigimu, tai nėra reikšmingas faktas, kadangi pagal (EB) Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės sistemų koordinavimo 13 str. 3 dalį yra taikoma socialinės sistemos teisė valstybės, kurioje yra vykdomas darbas pagal darbo sutartį.

Pažymėjo, kad, kaip ES pilietis, Pareiškėjas turintis teisę laisvai judėti ir tikėtis, kad ES teisė vienodai aiškinama ir taikoma kiekvienoje valstybėje narėje, o atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas yra Lenkijos pilietis ir dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei kartu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl jo atžvilgiu taikomos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatos, kurio 11 str. 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pažymėjo ir tai, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalyje įtvirtintas darbo vietos principas taikytinas ir Pareiškėjo atžvilgiu, nes jis taikomas, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir kartu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. Atkreipė dėmesį į tai, kad šis principas yra įtvirtintas tam, kad asmuo neturėtų tokioje situacijoje įrodinėti, kur dirba didesnę laiko dalį.

Nurodė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išvardijo atvejus, kada yra nustatoma „didelė laiko dalis“. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punktą, todėl Tarnyba bei VSDFV ne tik neteisingai aiškino ES materialines teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, neteisingai taikė ES teisės normas, bet ir neteisingai taikė Tvarkos aprašo nuostatas.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, Tvarkos aprašo 27 punkto reikalavimas pateikti papildomus dokumentus yra pritaikytas nepagristai, nes asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdančiam savarankišką veiklą kitoje valstybėje yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Pažymėjo, kad ši teisės nuostata taikoma tada, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir ES valstybėje narėje ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą, arba, kai vykdo savarankišką veiklą Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje ir tuo pačiu metu dirba pagal darbo sutartį. Tuo tarpu Pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį ne dvejose valstybėse, o tik Lietuvoje. Taip pat savarankišką veiklą vykdo tik Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, Tvarkos aprašo 27 punkto nuostata Pareiškėjo atžvilgiu neturi būti taikoma.

Nurodė, kad VSDFV, priimdama sprendimą dėl A1 pažymos išdavimo, neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento (EB) Nr. Nr. 987 14 str. 5 b nuostatą, o tai prieštarauja ES teisei ir riboja jo, kaip ES piliečio, teisę laisvai judėti ir dirbti Europos Sąjungos teritorijoje. Pabrėžė, kad Tarnyba bei VSDFV neteisingai taikė ES teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Be to, šiuo metu galioja Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos socialinio draudimo teisę, o Tarnyba nepasinaudojo savo galimybe prieštarauti tokiam Lenkijos įstaigos sprendimui pagal ES nustatytą procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnį. Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti jam Lietuvos socialinio draudimo teisę yra įsiteisėjęs, tačiau Tarnyba atsisako išduoti A1 pažymėjimą. Pabrėžė, kad tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidžiama Europos Sąjungos teisė, kurios visos valstybės narės privalo laikytis.

Posėdžio metu Pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė Pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pažymėjo, kad Pareiškėjas nepateikė papildomų dokumentų ir prašomos informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Turimi dokumentai apie Pareiškėją buvo nepakankami nustatant, ar Pareiškėjui galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalį.

Pažymėjo, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalies pagrindu, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Taip pat pažymėjo, kad Pareiškėjas savo teiginius grindžia tik jam naudingomis teisės aktų nuostatomis ir neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovės pateiktame atsiliepime.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas nedalyvavo.

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2014-06-10 sprendimo Nr. SPRE-1187 ir VSDFV 2014-08-19 sprendimo Nr. (1.45) I-6946 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybai išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas W. D. K. 2013-11-29 sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 13 su UAB „Darbo ekspresas“, pagal kurią Pareiškėjas nuo 2013-12-01 pradėjo dirbti Reklamos ir marketingo vadybininku (b. l. 39–41). Darbo laikas 16 valandų per mėnesį, darbo užmokestis 150 Lt/mėn.

Tarnyba 2014-02-24 raštu Nr. (7.16) S2-6773 (b. l. 92–93) kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą Zaklat Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Rzeszowie Inspektorat w Lezajsku (toliau – ir ZUS), prašydama įvertinti, ar Pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su Bendrove, apimtis, lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir prašė iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo, konstatavus realias šio asmens pajamas iš jo savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijoje. ZUS 2014-03-18 raštu (b. l. 94–95) informavo, kad laikosi nuomonės, kuri buvo pareikšta 2014-02-07.

Tarnyba 2014-04-09 raštu Nr. (7.16) S2-12754 (b. l. 97–98) kreipėsi į ZUS ir į Pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus apie Pareiškėjo pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje. Informavo, kad reikalaujamų dokumentų nepateikus, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija. Nei Pareiškėjas, nei ZUS prašomų pateikti duomenų (dokumentų) nepateikė.

Tarnyba 2014-06-10 sprendimu Nr. SPRE-1187 (b. l. 100–101), atsižvelgiant į tai, kad turimų duomenų nepakako nustatyti, ar pareiškėjui W. D. K. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB)Nr. 883/2004 13 str. 3 dalį, nusprendė Pareiškėjui neišduoti nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 A1 pažymėjimo.

VSDFV, išnagrinėjusi Pareiškėjo skundą, 2014-08-19 sprendimu Nr. (1.45) I-6946 2014-06-10 Tarnybos sprendimą Nr. SPRE-1187 paliko galioti (b. l. 76–78).

Asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių (nuo 2010-05-01) socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004; Reglamentas (EB) Nr. 987/2009; 2012-05-22 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 465/2012); taip pat VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Tvarkos aprašas.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 str. 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, neatsižvelgiant į susijusių valstybių skaičių, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 str. 3 dalies a punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalį, nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Tvarkos aprašo 15 punkte (2012-12-07 įsakymo Nr. V-614 redakcija nuo 2012-12-12) nustatyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalis).

Tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiškas veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas.

Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais <...>.

Iš aptartų teisės nuostatų darytina išvada, kad asmeniui turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai tik nustačius, kad toje šalyje, kurioje asmuo dirba (kaip šiuo atveju Lietuvoje) pagal darbo sutartį, jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties. Minėta, kad Tvarkos aprašo 27 punktas įtvirtina pareigą pateikti privalomus dokumentus, siekiant gauti A1 pažymėjimą. Tvarkos aprašo 31 punktas taip pat įtvirtina galimybę prašyti pateikti papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba kreipėsi tiek į ZUS, tiek į Pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių Pareiškėjo vykdomą veiklą (jos apimtį) Lenkijoje, pateikimo. Papildomi dokumentai buvo reikalingi nustatant, ar Pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalies nuostata. Pareiškėjams nepateikus prašomų dokumentų, Tarnyba neturėjo pagrindo įvertinti pareiškėjo W. D. K. vykdomos veiklos Lenkijoje apimties, tuo tarpu turimų dokumentų Tarnybai nepakako nustatyti, ar W. D. K. taikytinas Tvarkos aprašo 15 punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalis. Tuo pagrindu Tarnyba pagrįstai sprendė, kad W. D. K. nėra pagrindo už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 išduoti A1 pažymėjimo.

Pareiškėjai, nagrinėjamu atveju, netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka vien tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Minėta, kad tam, jog asmeniui būtų taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalies nuostata, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Pareiškėjų teiginys dėl praleisto termino atsisakant išduoti A1 pažymėjimą taip pat yra nepagrįstas, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Tarnyba į ZUS dėl duomenų pateikimo, dėl Pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo, Pareiškėjo darbą lyginant su jo savarankiška veikla, registruota Lenkijoje, kreipėsi dar su 2014-02-24 raštu Nr. (7.16) S2-6773. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad Tarnyba vertino pateiktus dokumentus ir kilus abejonei kreipėsi dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Tarnyba praleido 2 mėnesių terminą (nuo 2013-12-01, nuo šios datos Pareiškėjui Lenkijos kompetentinga institucija laikinai nustatė Lietuvos socialinio draudimo taikytiną teisę), per kurį turėjo pateikti savo apsisprendimą.

Atsižvelgiant į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą (Pareiškėjas nepateikė Tarnybai nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose jo vykdomą veiklą, todėl Tarnyba turėjo pagrindą atsisakyti išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30), patenkinti pareiškėjų reikalavimus ir panaikinti Tarnybos 2014-06-10 sprendimą Nr. SPRE-1187 bei VSDFV 2014-08-19 sprendimą Nr. (1.45) I-6946 nėra teisinio pagrindo.

Reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui W. D. K. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).

Pareiškėjai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjų skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjų W. D. K. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.