Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-945-602/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-03
Bylos Nr.: A-945-602/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04238-2014-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas: K. P. B., uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
37.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-945-602/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04238-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. P. B. (K. P. B.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. P. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai K. P. B. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ skunde prašo teismo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1182; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6943; 3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pareiškėjas K. P. B. yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. 2014 m. gruodžio 1 d. įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“, kurio buveinė yra Vilniuje. Kadangi savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą – Zaklad Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Rzeszowie (toliau – ir Lenkijos kompetentinga įstaiga) su prašymu išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1. Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. sausio 28 d. raštu jam laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu pareikalavo pateikti papildomus dokumentus dėl didelės darbo laiko dalies fakto nustatymo. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1182 nusprendė neišduoti pareiškėjui socialinio draudimo pažymėjimo A1, o VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6943 šį sprendimą paliko galioti. Mano, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad Užsienio išmokų tarnyba netinkamai taikė 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas Nr. 883/2004) įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas Nr. 987/2009) 16 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, kad teisės aktų taikymas nustatomas laikinai, o galutiniu tampa po dviejų mėnesių. Užsienio išmokų tarnyba iki dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad negali sutikti su teisės taikymo nustatymu arba laikosi kitos nuomonės. Pranešimą turėjo pateikti iki 2014 m. kovo 28 d., tačiau Užsienio išmokų tarnyba sprendimą priėmė tik 2014 m. balandžio 7 d. raštu paprašė Lenkijos kompetentingą įstaigą pateikti papildomus dokumentus, t. y. suėjus 2 mėnesių terminui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nepateikė duomenų apie savarankišką veiklą, kadangi mano, kad tai yra nereikšmingas faktas, nes pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį taikoma tos valstybės teisė, kurioje darbas dirbamas pagal darbo sutartį. VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktas pritaikytas netinkamai. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims taikomi tik vienos valstybės teisės aktai. Taikant darbo vietos jurisdikcijos taisyklę dirbančiam pagal darbo sutartį nereikia įrodinėti didelės laiko dalies darbo fakto. Šis principas turi būti taikomas ir pareiškėjo atveju.

Taip pat nurodo, kad Tvarkos aprašo 15 punkte nurodoma, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, o savarankiška veikla užsiima kitoje valstybėje. Didelės laiko dalies aplinkybė nustatoma tik Tvarkos aprašo 13, 14, 16 ir 17 punktuose išvardintais atvejais. Šios nuostatos taikymas pareiškėjo atžvilgiu riboja Europos Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir dirbti Europos Sąjungos teritorijoje. Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV neteisingai aiškino ES materialines teisės normas bei Tvarkos aprašo nuostatas. Mano, kad jo atžvilgiu Tvarkos aprašo 27 punkto nuostatos taikomos nepagrįstai. VSDFV rėmėsi Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostata, kad neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tačiau šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į visą Reglamento kontekstą. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 punktas skirtas darbuotojui, kuris pagal darbo sutartį dirba dviejose ar daugiau valstybių. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostata suprantama kaip papildanti 14 straipsnio 5 dalį. Toks aiškinimas atspindi Europos Sąjungos įstatymų leidėjo ketinimus, išdėstytus Europos Sąjungos Tarybos 2011 m. birželio 11 d. pažangos ataskaitoje 110/77, Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. VSDFV, priimdama sprendimą dėl A1 pažymos pareiškėjui išdavimo, neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkto nuostatą.

Pažymėjo, kad 2012 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija paruošė Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje ir Šveicarijoje, praktinį vadovą. Šiame vadove išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai taikomi tik tada, kai asmuo dirba savarankiškai ir daugiau kaip vienoje valstybėje pagal darbo sutartį.

Pareiškėjo nuomone, kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, nes Užsienio išmokų tarnyba nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta procedūra.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovas Užsienio išmokų tarnyba su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2014 m. sausio 28 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatas, nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Užsienio išmokų tarnyba Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 24 d. raštu paprašė įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su jo savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 17 d. rašte nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė taikytina remiantis darbo laiko kriterijumi. Pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas.

Pažymėjo, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai tik koordinuoja valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti bendrųjų principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Įgyvendindama Reglamento Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. rašte paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, tačiau dokumentai nebuvo pateikti. Pagal Tvarkos aprašo 31 punktą Užsienio išmokų tarnyba išnagrinėjo turimus pareiškėjo duomenis ir nustatė, kad jie yra nepakankami nustatant ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nepakanka formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje. Asmuo turi faktiškai dirbti pagal darbo sutartį ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Taip pat nurodo, kad pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti Europos Sąjungoje persikeliančių asmenų socialines teises. Reglamentais nesiekiama išvengti socialinio draudimo išmokų mokėjimo ir paskatinti socialinį dempingą. Į Užsienio išmokų tarnybą dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo pastoviai kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis ir vykdo veiklą Lenkijos Respublikoje. Dažnai jie dirba neaukštos kvalifikacijos darbus, todėl nėra ekonominės logikos vykti į darbą kelis šimtus kilometrų nuosavu ar viešuoju transportu, nes patiriamos išlaidos yra didesnės už gaunamą vidutinį darbo užmokestį, o kelionės trukmė ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Asmenims išdavus socialinio draudimo pažymėjimus A1, jie nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje bei neteikia mokestinių prievolių vykdymui reikalingos informacijos. Mano, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų K. P. B. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos teisės sistema pasižymi viena ypatybe, t. y. ja siekiama ne suvienodinti, o tik koordinuoti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų veiklą. Tai aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 883/2004 preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą. Lietuvos Respublikoje socialinio draudimo pažymėjimų A1 išdavimo tvarką ir sąlygas nustato VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas. Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, o taip pat ir Tvarkos aprašo nuostatų.

Pabrėžė, kad procedūra, pagal kurią nustatoma taikytina teisė, nustatyta Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. sausio 28 d. pranešimu įgyvendino Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę. Laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6768 pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo bei paprašė įvertinti pareiškėjo savarankiškos veiklos bei darbo pagal darbo sutartį santykį.

Pirmos instancijos teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalis pabrėžia, jog iškilus abejonių valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, o asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio atitinkamas nuostatas. Jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas įgyvendinimo reglamento 6 straipsnis. Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis numato detalią ginčų dėl taikytinos teisės sprendimo tvarką, o būtent: pagal 1 dalį nustatomas laikinas teisės taikymas, pareiškėjui aktualiu atveju atsižvelgiant į tai, kuriai valstybei narei pirmiausia pateiktas prašymas dėl jos teisės aktų taikymo; vykstant tolesniam ginčui pagal to paties straipsnio 2 dalį asmuo turi teisę laikinai gauti išmokas, numatytas jo gyvenamosios vietos įstaigos taikomuose teisės aktuose; pagal to paties straipsnio 3 dalį, neišsprendus nesutarimo per mėnesį, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją.

Teismas remdamasis minėtu reglamentavimu darė išvadą, jog viena valstybės kompetentinga įstaiga nustatyti kitos valstybės jurisdikcijos savo nuožiūra negali. Nurodė, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos kompetentingų įstaigų ginčo dėl teismingumo sprendimo procedūra pagal Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio nuostatas nebuvo vykdyta. Dėl to socialinės apsaugos siekiančio asmens padėtis nagrinėtina pagal Tvarkos aprašo nuostatas.

Pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012) 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį, nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tačiau Tvarkos aprašo 27 punkte reikalaujami dokumentai bei vykdant Tvarkos aprašo nuostatas surašytas atsakovės 2014 m. balandžio 7 d. raštas pareiškėjui dėl dokumentų pateikimo suteikia galimybę Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau netaikomas, kai asmuo vien tik yra sudaręs darbo sutartį. Kadangi pareiškėjas jokių dokumentų atsakovei nepateikė, Užsienio išmokų tarnyba neturėjo galimybės nustatyti, ar pareiškėjo Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla Lietuvos Respublikoje yra reali, o negalėdama patvirtinti šio fakto atsakovė pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisę, todėl pareiškėjų ginčijamų sprendimų nėra pagrindo naikinti.

Teismas konstatavo, kad atsakovas vertino pateiktus dokumentus ir kilus abejonei kreipėsi dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl nebuvo nustatytas pagrindas daryti išvadai, kad Užsienio išmokų tarnyba praleido 2 mėnesių terminą, per kurį turėjo pateikti savo apsisprendimą.

III.

Pareiškėjai K. P. B. ir UAB „Darbo ekspresas“ pateikė 2015 m. birželio 12 d. apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad laikantis ES teisės viršenybės principo, ES teisės tiesioginio taikymo bei netiesioginio taikymo doktrina, nacionalinių teisės aktų nuostatos negali prieštarauti ES teisės nuostatoms.

Atkreipė dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba savo rašte nepranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie tai, kad ji nesutinka su taikytinu teisės nustatymu, o kreipėsi su prašymu dar kartą įvertinti ar K. P. B. darbo Lietuvoje, pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Teigė, kad apelianto K. P. B. situacijoje veiklos apimtis nėra vertinama, todėl Užsienio išmokų tarnyba nepagrįstai kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu įvertinti veiklos apimtį ir dėl to pakartotinai spręsti klausimą dėl taikytinos teisės nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė, kad Lietuvos įstaiga privalo išduoti pažymą apie priklausymą Lietuvos socialinio draudimo sistemai, todėl Užsienio išmokų tarnyba nesutikdama su tokiu Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu, turėjo toliau veikti pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį. Laiko, kad Užsienio išmokų tarnyba nevykdė savo įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, kai kreipėsi su 2014 m. vasario 24 d. prašymu į Lenkijos kompetentingą įstaigą.

Pabrėžiama, kad neužtenka informuoti kompetentingą įstaigą, tam kad Užsienio išmokų tarnyba nesutinka su laikinuoju teisės nustatymu, Užsienio išmokų tarnyba turi siekti išspręsti ginčą su kompetentinga institucija pagal aiškiai nurodytą procedūrą, nes procedūra yra numatyta tam, kad asmuo neliktų be socialinės sistemos apsaugos. Be to, Užsienio išmokų tarnyba nepagrįstai reikalauja vertinti veiklos apimtį, be reikalo apkrauna apeliantą K. P. B. papildomais reikalavimais, kurie neturi įtakos socialinės apsaugos taikytinos teisės nustatymui.

Kadangi apelianto K. P. B. atveju nėra pagrindo vertinti jo vykdomos savarankiškos veiklos apimties, nėra ir pagrindo taikyti VSDFV direktoriaus įsakymo 2010 m. birželio 8 d. Nr. V-253 Dėl Europos Sąjungos socialinės sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu įgyvendinimo tvarkos aprašo 27, 30, 31 punktų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pats pajamų dydis, gaunamas iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos, koks bebūtų, nepateikia atsakymo, ar darbas yra vykdomas realiai, tai tik galima prielaida tolesniems spėliojimams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vykdant savarankišką veiklą asmuo patiria komercinę riziką, kadangi nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti, kokios bus pajamos iš veiklos, kiek bus sudaryta sutarčių, kiek valandų asmuo dirbs, nes vieną dieną gali būti daugiau klientų/verslo partnerių/užsakymų, o kitą dieną – nei vieno. Taip pat sudarytos sutartys nereiškia, kad jos bus įvykdytos ar, pavyzdžiui, jų nebus atsisakyta ir apeliantas K. P. B. patirs nuostolį. Todėl Užsienio išmokų tarnybos reikalavimai nėra proporcingi siekiamam tikslui pasiekti. Darbas pagal darbo sutartį yra kitokio pobūdžio, asmuo žino konkrečiai, kiek jis dirbs, kokį darbą turį atlikti, kada ir kiek už tai gaus, tad darbas pagal darbo sutartį suteikia tam tikrą stabilumą. Pažymi, kad Užsienio išmokų tarnyba prašo sudarytų sutarčių kopijų, kuriose yra kitų asmenų asmens duomenys, kuriuos apeliantas privalo saugoti dėl konfidencialumo išlygų. Tai ne tik pažeistų Lenkijos įstatymus, bet būtų nekorektiška pačių verslo partnerių/užsakovų atžvilgiu, kurie, be abejonės, daugiau nebenorėtų su apeliantu dirbti, dėl to apeliantui K. P. B. tektų nustoti vykdyti savo individualią veiklą. Apeliantai mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginys, kad papildomi dokumentai apie vykdomą veiklą Lenkijoje Užsienio išmokų tarnybai yra reikalingi nustatyti, ar asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį yra nepagrįsti bei neteisėti, nes prieštarauja ES teisei.

Nurodo, kad UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai yra vežami firmos nuomojamu transportu, apeliantas UAB „Darbo ekspresas“ atstovas direktorius M. Z. (M. Z.) turi galimybę kontroliuoti, ar įmonėje įdarbinti darbuotojai faktiškai, realiai važiuoja į Lietuvos miestus ir dirba savo darbą. Todėl nėra pagrindo įtarimams, kad darbas nėra dirbamas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į Pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkanti ir prašė jį atmesti.

Užsienio išmokų tarnybos nuomone, nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t.y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir vykdyti savarankišką veiklą kitoje ir nei viena asmens vykdomos veiklos ar atliekamo darbo dalis neturi būti nedidelės apimties.

Kartu Užsienio išmokų tarnyba yra įsitikinusi, kad priimdama sprendimą kompetentinga įstaiga pirmiausia privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu.

Nurodoma, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 17 d. raštu Nr. 130000/511/13/2014/UBS-UE nurodė, kad K. P. B. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. remiantis darbo laiko kriterijumi nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Atkreipiamas dėmesys, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 17 d. rašte nurodo, kad vertino ne asmens faktinį veiklos vykdymo Lenkijos Respublikoje laiką ir pajamas, o tik Lenkijos teisės aktuose nustatytus teorinius dydžius. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teises aktus Lenkijos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką). Todėl Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 31 punktu, kuris numato, kad jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais, ir įvertinusi turimus Registro bei Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktus duomenis, nustatė, kad jie yra nepakankami nustatyti ar K. P. B. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties 2014 m. birželio 10 d. priimtas sprendimas Nr. SPRE-1182 „Dėl A1 pažymėjimo K. P. B. neišdavimo“.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Pabrėžia, jog pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Todėl, VSDFV manymu, nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, taip pat ar kuri nors iš šių veiklų negali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1182 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (1.45)I-6943 teisėtumo bei įpareigojimo Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šiuo aspektu pasisakyta ir nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009.

VSDFV prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą bei prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai interpretavo ES teisės nuostatas dėl veiklos apimties vertinimo.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1182, atsižvelgiant į tai, kad turimų duomenų nepakako nustatyti, ar K. P. B. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr.883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nusprendė pareiškėjui neišduoti A1 pažymėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6943 Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1182 paliko galioti.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta: „5 b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (gyvenantis Lenkijos Respublikoje), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“ (buveinė: (duomenys neskelbtini)) sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 17 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje reklamos ir marketingo vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 150 Lt (43,44 Eur) darbo užmokestį per mėnesį. Darbo sutartyje numatyta, jog darbuotojas pradeda dirbti 2013 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į šios Darbo sutarties sąlygas t.y. mažą darbo laiko trukmę (16 valandų per mėnesį), mažą darbo užmokestį, konstatuoja, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos (šiuo atveju Lenkijoje) atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip atitinkanti nedidelės apimties veiklos kriterijų. Pažymėtina, jog byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų tokį vertinimą.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. spalio 15 d. nutartyje akcentavo, kad toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Užsienio išmokų tarnyba gavo ir išnagrinėjo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. sausio 28 d. raštą Nr. 130000/511/13/2014/UBS-UE, kuriuo informuojama, kad K. P. B., laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16) S2-6768 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo Darbo sutarties, pasirašytos su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti dėl taikomų teisės aktų nustatymo konstatavus realias pareiškėjo pajamas iš savarankiškos veiklos.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. kovo 26 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 17 d. raštą, kuriuo pranešama, kad atsižvelgt į laiko kriterijų, nustatyta, jog Lietuvoje atliekamas darbas nėra antraeilis, Lenkijos kompetentinga įstaiga neturi duomenų apie K. P. B. pajamas, gaunamas iš ūkinės veiklos.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12341 įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. gegužės 16 d. pateikti atitinkamus dokumentus, kurie reikalingi sprendimui dėl taikomų teisės aktų priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12341 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateiktų Užsienio išmokų tarnybos reikalautą užpildytą prašymą bei kitus 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12341 prašomus pateikti dokumentus. Savo ruožtu, Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1182 „Dėl A1 pažymėjimo K. P. B. neišdavimo“, kuriame nurodė, kad, prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Užsienio išmokų tarnyboje turimi bei Užsienio išmokų tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar K. P. B. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, todėl atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais.

Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašto turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Užsienio išmokų tarnyba iki šioje normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją, kad negali sutikti su tuo, jog nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šis raštas pateiktas nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu.

Pareiškėjas nepateikė byloje įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t.y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Kartu pabrėžtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Užsienio išmokų tarnyba laikėsi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 ir 4 punkte numatyto bendravimo tarp valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų ar įstaigų principo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šiame straipsnyje numatyta pareiga susitaikyti – „organai siekia susitarti“. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pareiga imperatyviai neįpareigoja sutikti su kitos valstybės narės kompetentingos institucijos ar įstaigos sprendimu nustatant taikomus teisės aktus. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 ir 4 punkte numatytas bendradarbiavimo principas užtikrina, jog kilus abejonėms nustatant taikomus teisės aktus valstybės narės įstaigos, valdžios institucijos veiktų aktyviai. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Užsienio išmokų tarnyba veikė aktyviai t.y. kreipėsi tiek į pareiškėją, tiek į Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl situacijos vertinimo, duomenų pateikimo ir tik tada, nesulaukusi iš minėtos Lenkijos kompetentingos įstaigos ir pareiškėjo reikalautų duomenų, priėmė 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1182. Todėl apeliaciniame skunde dėstomi pareiškėjo motyvai dėl Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 ir 4 punkto ignoravimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų K. P. B. (K. P. B.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanVaida Urmonaitė-Maculevičienė