- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-04
- Bylos Nr.
- e2-648-933/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01217-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- Serbijos Respublikoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „B GROUP“
- Kategorijos
- 3.1.9.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.17Apeliacinio proceso nutraukimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Serbijos Respublikoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios Norvegijos Karalystėje per filialą Zidar Norway, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria atmesti atsakovės Serbijos Respublikoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios per filialą Zidar Norway, prašymai ieškinį palikti nenagrinėtą, nustatyti ginčui taikytiną teisę bei priimti byloje dalinį sprendimą, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B GROUP“ patikslintą ieškinį atsakovei Serbijos Respublikoje registruotai bendrovei DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančiai per filialą Zidar Norway, dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „B GROUP“ pateikė patikslintą ieškinį teismui, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Serbijos Respublikoje (toliau – ir Serbija) registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios per filialą Zidar Norway, 48 658,52 Eur skolą, 11 657,39 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Serbijoje registruota bendrovė DOO ZIDAR NEGOTIN, veikianti per filialą Zidar Norway, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė:
2.1. Priimti dalinį sprendimą (nutartį) ir išspręsti klausimą dėl bylos teismingumo bei, esant reikalui, klausimą dėl taikytinos teisės ir ieškinio reikalavimams taikytino ieškinio senaties termino, t. y.:
2.1.1. nustačius, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, ieškovės UAB „B GROUP“ patikslintą ieškinį atsakovei Serbijoje registruotai bendrovei DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančiai Norvegijos Karalystėje (toliau – ir Norvegija) per filialą Zidar Norway, dėl skolos ir palūkanų priteisimo palikti nenagrinėtą;
2.1.2. nustačius, kad Vilniaus apygardos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, išspręsti klausimą, kokios valstybės teisė turėtų būti taikoma tarp šalių susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams ir tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad taikytina Norvegijos (ar Serbijos) teisė, taikyti ieškinio senatį ir ieškovės patikslintą ieškinį atsakovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti.
2.2. Priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas 795 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškinį parengimą.
2.3. Nustačius, jog atsakovės Serbijoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios Norvegijoje per filialą Zidar Norway, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priimti dalinį sprendimą (nutartį) ar įsiteisėjus teismo daliniam sprendimui (nutarčiai), kuria būtų pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti ieškovės patikslintą ieškinį atsakovei, ir, atsižvelgiant į nustatytą tarp šalių susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams taikytiną teisę nusprendus, kad ieškinio reikalavimams ieškinio senatis nėra suėjusi ar kad šis klausimas turėtų būti sprendžiamas išnagrinėjus visą tarp šalių kilusį ginčą iš esmės, nustatyti atsakovei papildomą 30 dienų terminą papildyti ir patikslinti atsiliepimą į ieškinį.
3. Atsakovė nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra kildinami iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties ar sutarčių (jei kiekvieną prekių tiekimą būtų galima traktuoti kaip atskirą susitarimą dėl prekių pirkimo–pardavimo), kurios buvo sudarytos su Serbijoje registruotos įmonės DOO ZIDAR NEGOTIN Norvegijoje įregistruotu bendrovės filialu Zidar Norway. Atsakovės vertinimu, sprendžiant dėl jurisdikcijos turėtų būti taikoma 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija), kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Norvegija yra šios konvencijos dalyvės, o ginčo šalys yra Lietuvoje ir Norvegijoje įsisteigę juridiniai asmenys (atsakovės atveju – tinkamai įregistruotas ir Norvegijoje veiklą vykdantis ir buveinę, valdymo organus turintis juridinio asmens filialas, iš kurio vykdytos ūkinės-komercinės veiklos ir kyla civilinis ginčas). Lugano konvencijos 2 straipsnis nustato bendrąją jurisdikcijos taisyklę, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems (ar nuolatinės buveinės vietą turintiems) asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Taigi byla atsakovei, veikusiai per Norvegijoje registruotą filialą, galėtų būti keliama Norvegijos teisme. Kadangi pagal šalių susitarimą prekės ieškovės sąskaita ir rizika turėjo būti pristatytos į Norvegiją, vadovaujantis Lugano konvencijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį dėl tarp šalių kylančio ginčo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsniu, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
4. Atsakovės teigimu, teismas, nustatęs, kad turi jurisdikciją nagrinėti visą bylą ar atskirus reikalavimus joje, prieš pradėdamas bylą nagrinėti iš esmės, turėtų nustatyti, pagal kokios šalies materialinę teisę ši byla ar atskiras (-i) reikalavimas (-ai) turėtų būti nagrinėjami. Dėl to teismas turi nustatyti, koks teisės aktas reglamentuoja taikytiną teisę kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui, ir tokio teisės akto pagrindu nustatyti taikytiną teisę kiekvienam byloje nagrinėtinam reikalavimui atskirai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju taikytinos teisės klausimo nereguliuoja nei daugiašalės tarptautinės sutartys (kurių dalyvė būtų Lietuva), nei Europos Sąjungos teisės aktai, tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos ar Lietuvos Respublikos ir Serbijos nėra sudarytos dvišalės teisinės pagalbos sutartys (kuriose būtų aptarti taikytinos teisės nustatymo šalių susiklosčiusiems sutartiniams pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams klausimai), nustatant pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikytiną teisę derėtų remtis teismo, kuriame iškelta byla, nacionalinėje teisėje įtvirtintomis tarptautinės privatinės teisės (kolizinėmis) normomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.37 straipsnio 4 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, turėtų būti taikoma tos valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra: 1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija <...>. Net ir sprendžiant dėl aplinkybės, su kuria valstybe buvo labiausiai susijusios visos iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių kylančios šalių prievolės, aktuali yra ir ta aplinkybė, jog prekių tiekimą ieškovė savo sąskaita ir rizika vykdė į Norvegiją, t. y. valstybę, kurioje yra registruota atsakovės filialo buveinė ir kurioje atsakovė vykdė su prekių įsigijimu susijusią ūkinę komercinę (statybų) veiklą. Todėl prievolė buvo labiau susijusi su Norvegijos valstybe (analogišką išvadą galima daryti ir iš Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punkte suformuotos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kuri alternatyvų ginčo teismingumą, kylantį iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, sieja su ta valstybe, į kurią prekės turėjo būti pristatytos).
5. Atsakovė taip pat nurodė, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra išvestinis iš pagrindinės prievolės. CK 1.59 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti. Tiek Norvegijos, tiek Serbijos nacionalinė teisė ieškinio reikalavimų pareiškimui (tarp jų ir kylantiems iš sutarties), nustato bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinys yra pareikštas dėl 2017 m. rugsėjo – lapkričio mėn. vykdyto prekių tiekimo, egzistuoja pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, kadangi tarp šalių sudarytai sutarčiai taikant Norvegijos (ar Serbijos) teisę, tokiems reikalavimams pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi atmetė atsakovės Serbijoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios per filialą Zidar Norway, prašymus ieškinį palikti nenagrinėtą, nustatyti ginčui taikytiną teisę bei priimti byloje dalinį sprendimą.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „B GROUP“, kuri registruota Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei – Serbijoje registruotai įmonei DOO ZIDAR NEGOTIN ((duomenys neskelbtini), Serbija), veikiančiai per filialą Zidar Norway, įregistruotą Norvegijoje, prašydama priteisti įsiskolinimą iš atsakovės DOO ZIDAR NEGOTIN pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras BGRP Nr. 0012323, BGRP Nr. 0013077, BGRP Nr. 0013124 bei CMR važtaraščius, t. y. už atsakovei parduotas prekes. Įvertinęs bylos šalis, faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad teisė byloje pasirinkti subjektą, kuriam reiškiami materialaus pobūdžio reikalavimai (atsakovą), priklauso ieškovei. Šiuo atveju ieškovė ieškinį pareiškė atsakovei DOO ZIDAR NEGOTIN, kurios registruotos buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Serbijos Respublikoje. Ginčo dėl to, kad šis juridinis asmuo yra patronuojanti Zidar Norway bendrovė, o pastaroji laikytina DOO ZIDAR NEGOTIN filialu, nėra. Tą patvirtina ne tik pačios šalys savo procesiniuose dokumentuose, tačiau ir ieškovės teismui pateikti rašytiniai įrodymai – duomenys iš valstybinio (Norvegijos) įmonių registro. Iš minėto Valstybinio įmonių registro matyti, kad Zidar Norway įmonės tipas – Norvegijoje įregistruota užsienio įmonė, kurios buveinės adresu nurodytas (duomenys neskelbtini), Serbija, t. y. tas pats kaip ir patronuojančios įmonės DOO ZIDAR NEGOTIN registruotos buveinės adresas. Savo ruožtu adresas, esantis Norvegijoje – (duomenys neskelbtini), nurodytas tik kaip pašto (korespondencijos) adresas. Ta aplinkybė, kad DOO ZIDAR NEGOTIN užsienio valstybėje įsteigtas filialas Zidar Norway turi atskirą įmonės kodą, suteiktą jam šios valstybės (šiuo atveju Norvegijos), savaime nenulemia jos, kaip nepriklausomai nuo pagrindinio juridinio asmens DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančio ir savarankiškai pagal prievoles atsakančio juridinio asmens statuso. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ieškinį pareiškė atsakovei DOO ZIDAR NEGOTIN, kurios registruota buveinė yra Serbijoje, sprendžiant dėl tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymo, priešingai nei teigia atsakovė, teisinis reguliavimas, kiek jis susijęs su Norvegija, nustatant teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti ginčą, nėra aktualus. Šiuo atveju ginčo šalims reziduojant Lietuvos Respublikoje ir Serbijoje aktualios jurisdikcijos taisyklės, susijusios būtent su šiomis šalimis.
9. Kadangi atsakovė yra įmonė, registruota Serbijoje, kuri nėra Europos Sąjungos narė ir Europos Sąjungos teisės aktų veikimas joje negalimas, ji nėra ir Lugano konvencijos dalyvė, be kita ko, su kuria Lietuvos Respublika neturi dvišalės sutarties dėl tarptautinio bendradarbiavimo civilinių teisinių santykių srityje, teismas konstatavo, kad teismingumas turi būti nustatomas pagal nacionalinės jurisdikcijos taisykles, t. y. pagal CPK normas. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis savo esme yra dvi koresponduojančios prievolės: pardavėjo prievolė pateikti prekes, pirkėjo – jas priimti ir atsiskaityti. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl pirkėjo prievolės sumokėti už jam pristatytas prekes vykdymo. Nustatyta, kad tiek 2017 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, tiek šiuo metu ieškovės registruotos buveinės ir veiklos vykdymo adresas nepakito ir yra tas pats – (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvos Respublikoje. Tą ieškinyje ir prašyme dėl trūkumų šalinimo patvirtino ir pati ieškovė. Be to, ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ieškovės rekvizituose nurodoma banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervesti pinigai už prekes atsakovei, taip pat yra Lietuvoje. Taigi, teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtį, prievolės pobūdį ir esmę, teisinį reglamentavimą dėl piniginių prievolių vykdymo vietos, priėjo išvadą, kad ginčijamos prievolės sumokėti atitinkamą kainą už parduotas prekes įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ši aplinkybė lemia ir bylos jurisdikciją, t. y. bylos priskyrimą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
10. Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo nustatyti ginčui taikytiną teisę, teismas nurodė, kad šioje stadijoje, t. y. kai dar vyksta paruošiamieji bylos veiksmai, sprendžiami procesinio pobūdžio prašymai (dėl jurisdikcijos nustatymo), ir nevyksta bylos nagrinėjimas iš esmės, pagrindo dėl taikytinos teisės pasisakyti nėra. Tai lemia ginčo pobūdis, teismo bei šalių vaidmuo nustatant ginčui taikytiną teisę, taikytinos užsienio teisės turinį, taip pat tai, kad užsienio teisės taikymas yra fakto klausimas ir šalys, veikdamos rungimosi ir dipsozityvumo principų pagrindu, turi teisę įrodinėti taikytinos užsienio teisės turinį, teikdamos į bylą su tuo susijusius įrodymus (teisės aktus, teismų praktiką ir kita), proceso stadija. Teismo vertinimu, taikytinos teisės nustatymas šioje proceso stadijoje nebūtų suderinamas ir su įrodinėjimo proceso esme, kadangi įrodinėjimas iš esmės vyksta viso bylos nagrinėjimo teisme metu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, taigi šalių įrodymai (tarp jų ir dėl taikytinos teisės) gali būti teikiami ir vėlesniuose proceso etapuose, tuo pačiu dėl ginčui taikytinos teisės sudarant galimybę pasisakyti abiem šalims, taigi šiuo atveju ir ieškovei.
11. Nusprendęs, kad šioje stadijoje nenustatytina ginčui taikytina teisė, teismas nurodė, kad nėra pagrindo byloje priimti ir dalinį sprendimą, juo tenkinti atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, vadovaujantis Norvegijos teise, ir ieškinį atmesti. Be to, teismas pažymėjo, kad toks atsakovės prašymas apskritai yra nepagrįstas, nesuderinamas su teisiniu reglamentavimu ir negalėtų būti tenkinamas. Atsižvelgęs tiek į ieškinio senaties instituto esmę, tiek į dalinio sprendimo priėmimo byloje galimybę, teismas konstatavo, kad nors ieškinio senaties termino pabaiga (jeigu būtų nustatyta, kad į teismą kreiptasi praleidus įstatyme numatytą ir ginčo atveju taikytiną ieškinio senaties terminą), ir yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, tačiau šiuo aspektu dalinis sprendimas byloje negali būti priimamas. Teismas pabrėžė, kad prašymas taikyti ieškinio senaties terminą savo esme nėra bylą inicijuojantis savarankiškas materialusis teisinis reikalavimas, o tik priešingos šalies, kuriai pareikštas byloje materialusis teisinis reikalavimas, tam tikra atsikirtimo į šį reikalavimą forma, t. y. ieškinio senaties terminas yra skirtas pažeistai, ginčijamai teisei arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, ir kuris, be kita ko, yra neatsiejamai susijęs su byloje pareikštu reikalavimu (ieškinio dalyku), nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (ieškinio pagrindu) (tiek dėl ginčo esmės, tiek dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, pabaigos momento, pagrindo šį terminą atnaujinti, esant tokiam prašymui ir kita), todėl šie elementai (reikalavimai) negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė Serbijoje registruota bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikianti Norvegijoje per filialą Zidar Norway, atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį ir: a) nustačius, kad, atsižvelgiant į Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles, byla nėra teisminga Lietuvos teismams, ieškovės pareikštą patikslintą ieškinį atsakovei palikti nenagrinėtą; b) nustačius, kad sprendžiant dėl ginčo pagal ieškovės pareikštą patikslintą ieškinį atsakovei Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo neturėtų būti taikoma (arba nustačius, kad lygiagrečiai Lugano konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo numatytam reglamentavimui gali būti taikomos ir Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės), perduoti klausimą dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos teismams nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, numatant, jog pirmosios instancijos teisme sprendžiant ginčo teismingumo ir taikytinos teisės klausimą, siekiant proceso koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo, būtų tikslinga daliniu sprendimu tuo pat metu išspręsti klausimą, ar nėra teisinio pagrindo pareikštą ieškinį atmesti vien dėl ieškinio reikalavimams taikytinos senaties; 2) pripažinus, kad byla pagal ieškovės pareikštą patikslintą ieškinį atsakovei nėra teisminga Lietuvos teismams ir ieškinį palikus nenagrinėtą, priteisti iš ieškovės pirmosios instancijos teisme bei apeliacinėje teismo instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovė buvo įsisteigusi Norvegijoje ūkinę-komercinę veiklą, iš kurios kyla ginčas, vykdė veiklą per Norvegijoje registruotą filialą (dėl to ginčo tarp šalių nėra), todėl egzistuoja pakankamas teisinis pagrindas laikyti, jog atsakovės atžvilgiu turėtų būti taikomos Lugano konvencijoje numatytos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir Lugano konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje numatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, numatanti, jog ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio padalinio veikla, gali būti iškelta vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks padalinys, teismuose (kitaip tariant, Lugano konvencija specifiškai sureguliuoja reikalavimų, kylančių iš konvencijos šalyje įsisteigusio juridinio asmens filialo veiklos teismingumo klausimą).
12.2. Net jei ir būtų nustatyta, kad, sprendžiant dėl ginčo tarptautinės jurisdikcijos konkrečiu atveju Lugano konvencija neturėtų būti taikoma (arba būtų nustatyta, kad lygiagrečiai Lugano konvencijos numatytam reguliavimui gali būti taikomos ir Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės), pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą teisės normą, kadangi dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos teismams pagal prievolės įvykdymo vietą sprendė tarp šalių susiklosčiusiems sutartiniams santykiams taikydamas Lietuvos materialinę teisę (t. y. buvo sprendžiama, jog piniginės prievolės atsiskaityti už parduodamas prekes įvykdymo vieta turėtų būti nustatoma vadovaujantis CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu reglamentavimu) prieš tai byloje neišsiaiškinus, kurios valstybės materialinė teisė šalių ginčo santykiams apskritai turėtų būti taikoma.
12.3. Siekiant atsakyti į teisinį klausimą, kurioje iš valstybių turėjo būti vykdoma piniginė prievolė, iškilo poreikis remtis materialinės teisės normomis. Pirmiausia, turėjo būti nustatyta ginčo šalių sutartiniams santykiams taikytina teisė, t. y. kurios konkrečiai valstybės materialinės teisės normos turėtų būti taikomos. Kadangi tai nebuvo padaryta, pirmosios instancijos teismo sprendimas prisiimti jurisdikciją nagrinėti ginčą bet kuriuo atveju yra neteisėtas ir šis klausimas (jei būtų nustatyta, kad aktualiu atveju netaikytina Lugano konvencija) turėtų būti nagrinėjamas iš naujo.
Atsiliepimas
13. Ieškovė UAB „B GROUP“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
13.1. Juridinio asmens filialas nėra laikomas savarankišku juridiniu asmeniu, todėl jis negali būti savarankišku subjektu ir būti byloje dalyvaujančiu asmeniu.
13.2. Pareiškus ieškinį atsakovei, kuri yra registruota Serbijoje, kuri nėra Europos Sąjungos narė ir nėra Lugano konvencijos dalyvė, taip pat nėra dvišalės sutarties, bylos teismingumas turi būti sprendžiamas pagal nacionalinės jurisdikcijos taisykles.
13.3. Apeliantės argumentai, susiję su skundžiamos nutarties dalimi dėl ginčui taikytinos teisės ir dalinio sprendimo priėmimo, negali būti apeliacijos objektu. Kita vertus, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šiuo metu vyksta paruošiamieji bylos veiksmai, sprendžiami procesinio pobūdžio klausimai, byla nenagrinėjama iš esmės, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl taikytinos teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
16. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo tik CPK tiesiogiai numatytais atvejais arba tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, o motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).
17. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės formas, išaiškinta, kad bylų procesas apeliacinės instancijos teisme gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, tai – apeliacinis procesas dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimo, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus pirmajame skirsnyje. Šiuo atveju paduodami apeliaciniai skundai (CPK 306 straipsnis). Kito pobūdžio procesas apeliacine tvarka yra apeliacinis procesas pagal atskiruosius skundus, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje. Pastaruoju atveju paduodami atskirieji skundai (CPK 334 straipsnis). Šie procesai apeliacine tvarka skiriasi apeliacinio apskundimo objektu. Pirmuoju atveju pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Juo šalių ginčas byloje yra išspręstas iš esmės. Tai yra paprastoji apeliacija. Antruoju atveju pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartys, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-915/2017).
18. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 334 straipsnio 1 dalis grindžiama logika, jog pagrindinis procesinis dokumentas, lemiantis šalių teises ir pareigas, yra teismo sprendimas, todėl būtent šis procesinis dokumentas yra skundžiamas apeliacine tvarka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nutartimis dažniausiai sprendžiami klausimai, nesusiję su bylos išsprendimu iš esmės. Tačiau, atsižvelgiant į šių nutarčių reikšmę ir įtaką byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms, visgi yra nustatyta galimybė atitinkamas nutartis apskųsti atskirai nuo teismo sprendimo. Ši galimybė arba expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtinta atskiruose CPK straipsniuose, arba pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019).
19. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Pažymėtina, kad CPK 298 straipsnyje nustatyta, jog dėl teismo nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą gali būti duodamas atskirasis skundas. Taigi, CPK tiesiogiai numatyta galimybė skųsti tik tokias pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, o nutarčių, kuriomis atsisakoma palikti pareiškimą nenagrinėtą, apskundimo galimybė CPK tiesiogiai nenumatyta. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nutartis, kuria atmetamas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą, neužkerta kelio tolimesnei proceso eigai, nes ieškinys yra toliau nagrinėjamas ir procesas vyksta toliau.
20. Nors pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodydamas apeliantės teisę teikti atskirąjį skundą, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėse bylose Nr. e2-614-241/2016 ir Nr. e2-553-823/2018, kuriose išaiškinta, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką.
21. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-96-467/2022 nutraukė pradėtą apeliacinį skundą dėl nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas palikti priešieškinį nenagrinėtą civilinėje byloje. Analogiška nutartis tęsiant teismo praktiką buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-707-450/2022, kurioje 2022 m. liepos 5 d. nutartimi apeliacinis procesas buvo taip pat nutrauktas. Pažymėtina, kad tiek civilinėje byloje Nr. e2-96-467/2022, tiek civilinėje byloje Nr. e2-707-450/2022 atskiruosius skundus pateikė užsienio subjektai, kurie atskiruosius skundus grindė argumentais dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą. Nė vienoje iš minėtų Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių nėra taikomas plečiamasis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas, siekiant pagrįsti pradėto apeliacinio proceso teisėtumą.
22. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kasacinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi jau neaktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika.
23. Įvertinus CPK reglamentavimą bei minėtą aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad CPK nenumato apeliantei teisės apskųsti nutarties dalies, kuria nebuvo tenkintas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad minėta nutarties dalis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau tokia teismo klaida nesudaro pagrindo nutarties, negalinčios būti apeliacijos objektu, peržiūrai apeliacine tvarka. Jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, teismas turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Be kita ko, atskiruoju skundu nesutinkama ir su kitomis Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties dalimis, nors nutartyje aiškiai nurodyta, kad šios dalys nėra skundžiamos, taip pat atskiruoju skundu prašoma panaikinti ne dalį, o visą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį. Nurodytiems trūkumams paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
24. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu reiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė rengdama atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1309-236/2019). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė tik tarpinį klausimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimas dėl apeliacinio proceso, kuris šia nutartimi nutraukiamas, metu patirtų bylinėjimosi išlaidų, paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės Serbijos Respublikoje registruotos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančios Norvegijos Karalystėje per filialą Zidar Norway, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties, nutraukti.