Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-07-08 · Civilinė byla Nr. 2A-505-252/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-21Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-08Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-08
Bylos Nr.
2A-505-252/2013
Teisminio proceso Nr.
2-14-3-00192-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualdas Januška, Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė
Atsakovas
M. V.
Ieškovas
J. G.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 505 - 252 - 2013

Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00192-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 77.4.2; 78.2.1; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 8 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Januškos, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-266-2013 pagal ieškovės J. G. – V. ieškinį atsakovui M. V., institucijai, teikiančiai išvadą, - Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalinimo ir išlaikymo priteisimo bei atsakovo M. V. priešieškinį ieškovei J. G. – V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų M. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su jų motina, priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikams po 300 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės ir padalinti santuokoje įsigytą turtą. Nurodė, jog su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini), santuokoje susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Po santuokos sudarymo iš pradžių šeimyninis gyvenimas klostėsi lyg ir normaliai, po to pradėjo nebesutarti. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog nori nutraukti santuoką nenurodant sutuoktinio kaltės. Po santuokos nutraukimo prašė palikti dabartinę pavardę. Nutraukus santuoką abiejų mažamečių vaikų gyvenamąją vietą prašė nustatyti su ja, nes abu vaikai labai maži ir jiems būtina motinos globa, be to, negalima išskirti brolio ir sesers. Ji niekada nedrausianti tėvui su vaikais bendrauti, jei tik jis to norės. 300 Lt išlaikymas kiekvienam vaikui reikalingas, nes vaikai auga, poreikiai didėja, jie lanko darželį, reikia įvairių priemonių ugdymui.

Atsakovas pateiktu priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės, nepilnamečio sūnaus M. V. gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu, o dukters D. V. – su motina bei padalinti santuokoje įgytą turtą. Atsakovas teismo posėdyje ieškinį pripažino iš dalies. Prašė tenkinti jo priešieškinį. Paaiškino, kad sutinka, jog būtų nutraukta jo ir ieškovės santuoka nenurodant kaltės, nes jie nebesutaria, paskirtas laikas susitaikymui jiems nepadėjo. Nutraukus santuoką, prašė abiejų vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo, nes jis yra augęs daugiavaikėje šeimoje ir vaikams bus lengviau augti su juo. Vaikai galės daugiau bendrauti su jo gimine, vaikais ir bus didesnė jam pagalba. Nustačius vaikų gyvenamąją vietą su juo, prašė priteisti iš ieškovės išlaikymą vaikams po 135 Lt per mėnesį kiekvienam.

Žemesnės instancijos teismas

Anykščių rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Santuoką tarp J. G. – V. ir M. V., įregistruotą (duomenys neskelbtini) Anykščių rajono savivaldybės CM skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukė nenurodydamas sutuoktinio kaltės. Ieškovei po santuokos nutraukimo paliko jos santuokinę pavardę ”G. – V.”, o atsakovui – V. Nepilnamečių vaikų M. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Priteisė nuo 2013-03-21 (sprendimo paskelbimo dienos) iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokamomis po 300 Lt kiekvienam iki jų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Šalių santuokoje įgytą turtą padalino lygiomis dalimis, priteisdamas ieškovei ir atsakovui po ½ dalį 1.0000 arų žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ gyvenamojo namo 1A1b 227,72 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pirties 27,50 kv. m. (teisiškai neįregistruota), ½ kiemo statinių (kanalizacijos šulinys r ir šulinys k), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 131 500 Lt vertės, registruotą J. G. – V. ir M. V. vardu, ir ½ automobilio Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4 000 Lt vertės. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Anykščių rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Santuokoje sutuoktiniai įsigijo 1.0000 ha žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kurių vertė pagal atliktą įvertinimą 263 000 Lt, bei automobilį Opel Zafira 8 000 Lt vertės. Sutuoktiniai iki šiol gyvena tame pačiame name. Teismo paskirtas terminas sutuoktinių nesutaikė, santykiai tarp sutuoktinių jau kuri laiką pašliję, nors jie gyvena kartu, tačiau nebeveda bendro ūkio ir negyvena sutuoktinių gyvenimo. Spręsdamas klausimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismas įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, psichologės motyvus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą. Laikė, jog skyrybų atveju dviejų mažamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina. Pagrindinis motyvas, lėmęs tokią teismo išvadą, yra vaikų amžius. Teismo vertinimu, ieškovės reikalaujamos periodinės išmokos nepilnamečių vaikų išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikiui iki jų pilnametystės nėra didelės, atitinka minimalius vaikų poreikius: abu vaikai auga, jų poreikiai vis didėja, abu lanko darželį, jiems reikia pavalgyti, apsirengti, reikia priemonių lavintis; atsakovas sveikas, darbingas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyse dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo pakeisti ir nepilnamečio vaiko M. V. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu M. V., priteisti iš ieškovės nepilnamečio sūnaus M. V. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 Lt iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, priteisti iš atsakovo nepilnametės dukros D. V. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 Lt iki jos pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė ieškinio klausimus ir nukrypo nuo reikšmingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai taikė įstatymus bei netinkamai vertino įrodymus. O būtent – spręsdamas klausimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismas padarė klaidingą išvadą, nustatydamas M. V. gyvenamąją vietą su ieškove, nes nepagrįstai neatsižvelgė į psichologės išsakytą teiginį, kad abiems vaikams vienodai reikalingi abu tėvai ir kad abu vaikai yra prisirišę prie abiejų tėvų. Apelianto teigimu, sūnus prie jo prisirišęs labiau nei prie ieškovės. Jam augant ir vystantis, artimesnis bendravimas su tėvu duotų daugiau naudos jo visapusiškam lavinimuisi ir vystymuisi. Apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai apie įsidarbinimą (nuo 2013-04-23 įsidarbino 0,5 etato) patvirtina, jog nustačius M. V. gyvenamąją vietą su tėvu, jis galės visiškai pasirūpinti savo nepilnamečiu sūnumi. Mano, jog aukštesnės instancijos teismas tinkamai išsprendęs šį klausimą turi pakeisti sprendimą ir dalyje dėl išlaikymo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad kurį laiką jis buvo bedarbis, vertingesnio turto, kurį galėtų parduoti, neturi, išskyrus gyvenamąjį namą, kurį pirmosios instancijos teismas padalino šalims po ½, jis neturi realios galimybės teikti didesnį išlaikymą savo dukrai nei po 130 Lt kas mėnesį iki dukros pilnametystės. Tuo labiau, kad šiuo metu, atsižvelgiant į valstybėje esamą valstybės bei jos gyventojų ekonominę padėtį, daugumos gyventojų pragyvenimo lygį, riba, nustatanti minimalių poreikių patenkinimo galimybę, yra 130 Lt. Be to, ieškovė reikalaujamos priteisti sumos dydžio (po 300 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui) nepagrindę jokiais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadą, specialistės N. G. paaiškinimus. Apelianto teiginys, jog sūnus M. V. yra labiau prisirišęs prie tėvo ir jam augant bei vystantis artimesnis bendravimas su tėvu duotų daugiau naudos jo visapusiškam lavinimuisi ir vystymuisi, yra niekuo nepagrįsta subjektyvi atsakovo nuomonė. Prašydamas panaikinti teismo sprendimą apeliantas nepateikė jokių konkrečių ir objektyvių argumentų, kodėl teismo sprendimo dalis dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo turėtų būti panaikinta. Be to, teismas įvertino minimalius vaiko poreikius, kuriuos užtikrinti mokėdamas 300 Lt dydžio išlaikymą turi atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą dalyse dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo neva pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, kolegijos nuomone, yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-03 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2008-10-09 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008, 2010-02-01 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Ginčo byloje pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, psichologės motyvus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į psichologės išsakytą teiginį, jog abiems vaikams vienodai reikalingi abu tėvai ir kad abu vaikai yra prisirišę prie abiejų tėvų. Priešingai, teismas sprendime konstatavo minėtas aplinkybes, tačiau nusprendė, jog vaikų interesus labiau atitinka tokia situacija, kai pastarieji auga ir gyvena kartu su mama. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje bei paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, jog nagrinėjamoje byloje mažamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina, vaikus išskirti nėra jokio pagrindo. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į vaikų mažą amžių ir į tai, kad tokio amžiaus vaikams reikalinga didesnė motinos globa. Psichologė N. G. paaiškino, kad abiems vaikams vienodai reikalingi abu tėvai, vaikai yra abu prisirišę prie abiejų tėvų. Būtent todėl nustačius vaikų gyvenamąją vietą su motina atsakovui turi būti suteiktos sąlygos maksimaliai bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Abu tėvai turėtų stengtis su abiem vaikais bendrauti ir nenuteikinėti vienas prieš kitą, taip pat nenuteikinėti prieš tėvus bei ugdyti taikant vienodą leidimų, draudimų sistemą, netenkinti maksimalių vaikų norų. Šiuo atveju aplinkybė, jog nepilnamečių vaikų nuomonė dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo nebuvo išklausyta teismo posėdžio metu, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo, tuo labiau, kad vaikų nuomonė buvo išreikta išvadą teikiančiai institucijai, specialistei. Be to, iš teismo sprendimo matyti, jog teismas vaikų neišklausė, nes jie pakankamai maži – sūnui tik 5 metai, o dukrai – 4 metai. Apeliacinės instancijos teismo vertinumu, atsižvelgiant byloje esančių įrodymų visumą, šalių nepilnamečių vaikų išskyrimas sukeltų jiems praradimo, netekties jausmus su visais galimais lydinčiais psichologiniais veiksniais, lemiančiais vaikų vystymąsi, brolio ir sesers išskyrimas – dar viena netektis, kuri komplikuotų vieno iš tėvų netekties išgyvenimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina, šią sprendimo dalį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos neįgyja res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.169 str. 3 d.).

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai sprendė ir dalyje dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams priteisimo, ieškovė reikalaujamos priteisti sumos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais, o reikalaujama priteisti iš atsakovo pinigų suma, atsižvelgiant į ieškovės ir abiejų tėvų turtines galimybes, akivaizdžiai yra neteisinga. Iš apeliacinio skundo turinio šioje dalyje matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo dydžio yra neteisėtas ir nepagrįstas. Visiškai nepagrįstai apeliantas kaip minimaliai patenkinti vaikų poreikius vadovaujasi Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 str. Pagal šio įstatymo 1 str., minimalus gyvenimo lygis (MGL) – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Tuo tarpu aiškindamas nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Teismo sprendimo priėmimo metu minimali mėnesio alga buvo 850 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-24 nutarimas Nr.718, nuo 2013-01-01 MMA yra 1000 Lt). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas orientuotis į vieno mėnesio išlaikymo dydį, atitinkantį minimalią mėnesinę algą. Ginčijamu atveju iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams – sūnui M. V. ir dukrai D. V. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokamomis tik po 300 Lt kiekvienam iki jų pilnametystės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo sutikimas teikti po 130 Lt per mėnesį išlaikymą kiekvienam vaikui šioje konkrečioje byloje aiškiai neatitinka vaikų poreikių ir interesų, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad 300 Lt dydžio išlaikymas kiekvienam vaikui šiuo konkrečiu atveju yra būtinas minimaliems poreikiams patenkinti.

Nors CK 3.192 str. 2 d. yra nustatyta, kad išlaikymo dydis nustatomas proporcingai tėvų turtinei padėčiai, tačiau nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį yra vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra įsakmi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju atsakovas M. V. yra jauno amžiaus sveikas vyras. Apeliacinės instancijos teismui jis pateikė UAB „Dauniškio prekyba“ pažymą, pagal kurią jis dirba tik 0,5 etato, o darbdavys įsipareigoja jam mokėti 500 Lt mėnesinę algą (t. 2, b. l. 10). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši pažyma nesudaro pagrindo mažinti teismo sprendimu priteistą išlaikymą. Apeliantas nepateikė į bylą duomenų, kad negali papildomai dirbti ar kad jam nepavyko rasti geriau apmokamo darbo, gauti pajamų dėl sveikatos būklės ar yra kitokių rimtų priežasčių, dėl kurių jis negalėtų per mėnesį uždirbti daugiau nei 500 Lt ir neišsigalėtų teikti būtino išlaikymo vaikams. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/20010). Apeliantas akivaizdžiai neįvertino, kad ieškovei J. G. – V. be tiesioginių finansinių išlaidų, skiriamų vaikams, tenka pareiga kasdien rūpintis maisto gaminimu, skalbimu, gydymu ir kitu vaikų aptarnavimu, kuriam panaudojami ieškovės laiko ir sveikatos resursai, kurie taip pat turi būti įvertinti pinigine išraiška. Nurodytų argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo pripažinti didesnę dalį išlaikymo prievolėje ieškovei.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas arba naikinamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išanalizavo šalių turtinę padėtį, nepilnamečių poreikius, jų interesus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi įpareigojo atsakovą M. V. sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 11). Iš teismui pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad viso M. V. sumokėjo 898,60 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 14-15). Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas, skųsdamas tik sprendimo dalį, sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Pagal pateiktus apeliacinio skundo reikalavimus, mokėtino žyminio mokesčio dydis sudaro viso 204,20 Lt (143 Lt + 61,20). Todėl apeliantui grąžintina permokėto žyminio mokesčio dalis – 694,40 Lt (CPK 87 str. 5 d.).

Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė J. G. – V. advokatei sumokėjo 400 Lt. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jos priteistinos pilna apimtimi. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. numatyta taisykle.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 694,40 Lt žyminio mokesčio dalį, sumokėtą už apeliacinį skundą 2013 m. gegužės 2 d. mokėjimo kvitu per „Swedbank“, AB banką.

Priteisti iš M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų J. G. – V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Romualdas JanuškaBirutė JonaitienėNijolė Danguolė Smetonienė