Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-02-22 · Civilinė byla Nr. e2A-483-803/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-22
Bylos Nr.
e2A-483-803/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14505-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
Ieškovas
S. J., V. Š.
Atsakovas
individualiai įmonei „Tinkreta“
Kategorijos
Bylos Nr. e2A-483-803/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14505-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8.; 1.3.5.9.; 3.3.1.20. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų V. Š. ir S. J. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsakovui individualiai įmonei „Tinkreta“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje kyla klausimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo teisėtumo, pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

Šalies argumentai

2. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti jų atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu; 2) pripažinti, jog ura atleisti iš darbo DK 128 straipsnio (darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

3. Ieškovai nurodė, jog atsakovo individualioje įmonėje (toliau - IĮ) „Tinkreta“ dirbo tinkuotojais terminuotų darbo sutarčių pagrindu laikotarpiu nuo 2015-11-20 iki 2016-02-08. Apie atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) bei 2016-02-08 surašytą aktą, kuriame konstatuotas ieškovų neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių laikotarpiu nuo 2016-02-01 iki 2016-02-08, pasirašytą atsakovo direktoriaus S. B. ir darbų vadovo K. B. sužinojo atsitiktinai, tačiau su atleidimu iš darbo nesutinka, kadangi tinkamai vykdė savo darbo funkcijas. Nurodė, jog skiriant drausminę nuobaudą buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka: nepareikalauta atsakovų pasiaiškinti, jie nesupažindinti su skiriama drausmine nuobauda bei atleidimu iš darbo.

Atsiliepimas

4. Atsakovas IĮ „Tinkreta“ atsiliepime nurodė, kad iš darbo ieškovai atleisti pagrįstai, kadangi laikotarpiu nuo 2016-02-01 iki 2016-02-08 neatvykdami į darbą bei apie neatvykimo į darbą priežastis neinformuodami darbdavio šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Pažymėjo, jog ieškovai neginčijo fiksuotų pravaikštų nei Darbo ginčų komisijai nei teismui, be to, praleido įstatyme numatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. priimdamas sprendimą už akių ieškovų ieškinį tenkino iš dalies.

6. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes teismas konstatavo, jog padaryti procedūriniai pažeidimai skiriant ieškovams drausmines nuobaudas, kadangi nesilaikyta DK 240 straipsnio 1 dalyje nurodytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, be to, 2016-02-08 aktą dėl ieškovų neatvykimo į darbą dėl svarbių priežasčių pasirašė ne įmonės vadovė.

7. Teismas konstatavo, jog ieškovų atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neatitiko įstatyme tokiam atleidimui iš darbo keliamų reikalavimų ir dėl to, jog vertino kaip tikėtiną aplinkybę, kad darbuotojai laikė darbus objekte atliktais ir nėjo į darbą atsisakydami atlikti papildomus darbus ar ištaisyti trūkumus dėl neatsiskaitymo su jais. Teismas taip pat nurodė, jog žinodami, kad terminuotos darbo sutarties terminas gali būti suėjęs, ieškovai nesitikėjo atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

8. Teismas sprendė, jog vieno mėnesio kreiptis į teismą terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl gali būti atnaujintas. Nenustatęs, jog ieškovai buvo informuoti darbdavio apie darbo sutarties nutraukimą, teismas pripažino labiau tikėtinais ieškovų teiginius, kad apie darbo sutarties nutraukimą ieškovai sužinojo iš bendradarbio, o sužinojimo diena laikė kreipimosi į Darbo ginčų komisiją dieną - 2016-03-03. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad ginčas nenagrinėtinas Darbo ginčų komisijoje ir dėl to su reikalavimais reikia kreiptis į teismą, ieškovams tapo žinoma tik Darbo ginčų komisijai priėmus 2016-03-23 sprendimus.

9. Teismas sprendė, jog ieškovams neišreiškus darbdaviui valios nutraukti darbo santykių bei nenustačius kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti ieškovų atleidimą iš darbo pagal DK 128 straipsnį, ieškovų reikalavimas pripažinti jų atleidimą iš darbo minėtu pagrindu netenkintinas.

10. Kadangi ieškovų atleidimas iš darbo pripažino neteisėtu, teismas panaikino atsakovo 2016-02-08 įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ieškovams ir taikė DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes - priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – po 347,22 Eur (neatskaičiavus mokesčių).

11. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos įvertinęs ieškovų darbo pagal terminuotas darbo sutartis trukmę, tikėtiną aplinkybę, jog darbo sutarčių terminas ėjo į pabaigą ir nepriklausomai nuo pagrindo darbo santykiai galėjo pasibaigti, taip pat kompensacijos nesąžiningumą darbdaviui, jos neproporcingumą priklausančioms darbo pajamoms už išdirbtą laiką bei nesuderinamumą su DK Įtvirtintais darbo teisės principais. Kartu teismas sprendė, jog paties atleidimo iš darbo neteisėtumo fakto pripažinimas bei vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos priteisimas yra pakankami neigiamiems padariniams kompensuoti.

III. Apeliacinio skundo argumentai

12. Ieškovas S. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti (papildyti) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomai teikiamus įrodymus – pažymas iš darbo biržos, iš VSDFV apie išmokų mokėjimą, registravimą darbo biržoje bei diplomą, kadangi tokių įrodymų būtinybė iškilo vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13. Nurodo, kad nepriteisdamas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai taikė materialinės teisės normą, kadangi teismas nenustatė, ar darbuotojas per priverstinės pravaikštos laiką buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, ar gavo kokias nors pajamas, tai, ar neteisėtas atleidimas iš darbo sutrukdė jam įsidarbinti bei gauti pajamas.

14. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką reikalavimą pagrindžia ir tai, jog dėl neteisėto atleidimo negavo jam priklausančių socialinio draudimo išmokų tris mėnesius, kuriuos jis negavo jokių pajamų pragyvenimui, jog dėl susiformavusios išankstinės neigiamos nuomonės darbdaviai atsisakydavo priimti į darbą. Tai pat nurodo, jog dėl atleidimo iš darbo nutraukė kvalifikuoto darbo pagal Vilniaus kolegijos informatikos krypties studijų programą paieškas, kadangi pagal atleidimo iš darbo pagrindą sudėtinga rasti darbą.

15. Kadangi neprašė atlyginti neteisėtu atleidimu padarytos neturtinės žalos, nors tokią patyrė, tai taip pat turėtų būti įvertinta sprendžiant dėl kompensavimo mechanizmų taikymo.

16. Nepriteisiant vidutinio darbo užmokesčio nepasiektas kompensavimo tikslas, kadangi ieškovas negavo tiesioginių praradimų vertės, patirtų dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką kompensacijos dydis, prieštaraujantis teisingumo principui, ar dėl neproporcingumo sukeliantis sunkių neigiamų padarinių gali būti sumažinamas, tačiau teismų praktikoje nėra pasisakoma, jog kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iš viso nepriteisiama.

17. Atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 318 straipsnį nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Byloje nustatyta, kad ieškovas S. J. pagal 2015 m. lapkričio 19 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 303 nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki tinkavimo darbų įmonėje pabaigos objekte: „Daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini)“, dirbo IĮ „Tinkreta“ tinkuotoju. Darbo sutartis darbdavio nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, remiantis įmonės savininkės L. B. 2016 m. vasario 8 d. įsakymo „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ pagrindu, kuriame numatyta, jog ieškovas pažeidė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą – neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu už akių pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikino 2016 m. vasario 8 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ir laikė, jog ieškovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

19. Ieškovas S. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Kadangi civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme riboja apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovo apeliacinį skundą nagrinėja neperžengdamas proceso įstatyme numatytų apeliacinio skundo ribų ir dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime už akių išspręstų klausimų nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo

20. CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažymą „Dėl bedarbio registravimo laikotarpių“ Nr. W/1-2170, VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. KA_PZ1-21188 bei Vilniaus kolegijos išduotą profesinio bakalauro diplomą, nurodydamas, jog tokių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo už akių priėmimo. Konstatuojama, jog naujų rašytinio įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis rungimosi principo, kadangi šalims buvo žinomi bei gauti kartu su procesiniais dokumentais ir jie turėjo galimybę įgyvendinti teisę dėl jų pasisakyti.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

22. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikydamas, jog ieškovo su atsakovu sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, be pagrindo neįvertinęs visų aplinkybių, netaikė DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdo – nepriteisė vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

23. Pasisakydamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdo – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog toks būdas skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-296/2005; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat praktikoje nurodė, jog aptariama kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012).

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei Kasacinio teismo praktiką sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė pagrindo priteisti atsakovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas atsakovo įmonėje dirbo beveik 2,5 mėnesio, taip pat tai, jog darbo santykių pasibaigimo dieną ieškovas buvo atlikęs tinkavimo darbus, su kurių atlikimu siejamas darbo santykių pasibaigimo terminas (CPK 178 straipsnis). Apeliantas tokių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčijo. Taigi vertintina, jog tokia teisinė situacija, kuomet faktinė darbo teisinių santykių trukmė iš esmės buvo pasibaigusi (ar ėjo į pabaigą) ir kilo ginčas tik dėl atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsirado netektų ieškovo pajamų kompensacijos poreikis. Pažymėtina, jog terminuotiems darbo santykiams faktiškai pasibaigus (ar baigiantis) ieškovas, priešingai nei asmuo, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, negalėjo turėti teisėto lūkesčio gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, kadangi faktinė darbo santykių pabaiga, nevertinant atleidimo pagrindo, buvo tikėta.

25. Be to, Kasacinis teismas praktikoje taip pat nurodo, jog įstatyme įtvirtinta kompensacija galėtų būti mažinama tuo atveju, jeigu jos išmokėjimas sukeltų atsakovui sunkių neigiamų padarinių (įmonė taptų nemoki, nukentėtų įmonės kreditoriai ar darbuotojai ir pan.), kad kompensacijos dydis yra neproporcingas atsakovo padarytam pažeidimui ar prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokią Kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžia, jog ieškovui, pas atsakovą dirbusiam pakankamai trumpą laiką, vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimas atsakovui dėl jo teisinio statuso (atsakovas nagrinėjamu atveju yra bankrutuojanti įmonė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-749-826/2017 iškelta bankroto byla) sukeltų sunkių neigiamų padarinių, kadangi nukentėtų kiti įmonės kreditoriai. Be to, pažymėtina, jog kompensacija taip pat pažeistų ir proporcingumo principą, kadangi ieškovui buvo priteista vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, yra pakankama ieškovo neigiamiems padariniams kompensuoti.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas nepagrįstai vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensaciją susieja su aplinkybe, jog nebuvo keliamas neturtinės žalos reikalavimas. Pažymėtina, jog minėti institutai yra visiškai skirtingi, skirtingas jų pagrindas bei įrodinėjamos aplinkybės, o tai, ar kelti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priklauso nuo ieškovo apsisprendimo. Taigi nors nagrinėjamu atveju ieškovas neturtinės žalos reikalavimo nekėlė, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo apsisprendimas nereikšti neturtinės žalos reikalavimo negali sudaryti pagrindo ar, tuo labiau, būti sąlyga sprendžiant vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo klausimą.

27. Apelianto pateikiami rašytiniai įrodymai taip pat nepagrindžia apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Kaip jau buvo minėta, apeliantas atsakovo įmonėje dirbo terminuotai, terminas buvo apibrėžtas tinkavimo darbų pabaiga objekte, todėl apeliantas žinojo (ar bent jau numanė) darbo santykių pabaigą ir galėjo įgyvendinti kito darbo paieškas. Pažymėtina, jog pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti nedarbo išmokos pradžios mokėjimo ieškovui sąsajumo su atleidimo iš darbo pagrindu, kadangi iš pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia mokėjimo pradžios pagrindo (CPK 178 straipsnis). Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovo argumentas, jog dėl atleidimo iš darbo pagrindo negalėjo susirasti darbo pagal specialybę, kadangi, viena vertus, byloje nėra duomenų, jog ieškovas apskritai ieškojo darbo pagal specialybę, kita vertus, kaip matyti iš pateikiamo diplomo, jis išduotas dar 2013 metais, tačiau ieškovas nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad apskritai buvo darbas dirbamas (ar ketinamas dirbti) pagal specialybę (CPK 178, 185 straipsniai).

28. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisimo apeliantas remiasi Kasacinio teismo nutartimis, kuriose nurodyta galimybė tik mažinti kompensaciją, įrodinėdamas, jog teismų praktikoje nėra pasisakyta, jog apskritai kompensacija nepriteisiama. Pažymėtina, jog, viena vertus, apelianto faktinė situacija ir nurodytų Kasacinio teismo nutarčių ratio decidendi skiriasi, kadangi pastarosiose darbuotojai atleisti iš darbo, kurį dirbo pagal neterminuotas darbo sutartis, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas dirbo terminuotos darbo sutarties pagrindu ir jo atleidimo iš darbo dieną faktiniai darbo santykiai buvo besibaigiantys. Kita vertus, kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovui pagal faktines aplinkybes priteista vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka yra pakankama neigiamiems padariniams kompensuoti.

29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą už akių apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ona GasiulytėVirginijus KairevičiusRūta Petkuvienė