- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-29
- Bylos Nr.
- eI2-8104-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04737-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas (pirm.), Henrikas Sadauskas, Indrė Pukanasytė-Biekšė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Edgaras Gaučys
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Henriko Sadausko,
uždarame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 22 d. priimtą sprendimą Nr. 23S33681 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui V. K. (V. K.) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir įpareigoti klausimą perduoti nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 23S26609 dėl draudimo pareiškėjui V. K. (V. K.) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir pasigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, kad Sprendimo Nr. 1 turinys patvirtina, kad pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta pakeisti tik dėl to, jog jis Migracijos departamento pateiktame klausimyne atsakydamas į klausimą – kam priklauso Krymas, iš pateiktų galimų pasirinkimų pasirinko ir nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Atsižvelgdamas į šį vienintelį klausimyno atsakymą, Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) ir 2022 m. gruodžio 16 d. VSD gautos išvados Nr. 18-10518 (toliau – ir Išvada) pagrindu, nesigilinant į klausimyne pateiktus kitus pareiškėjo atsakymus, t. y. nevertinant įrodymų visumos, Sprendime Nr. 1 konstatavo, jog pareiškėjas akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Pažymi, jog 2023 m. kovo 13 d. rašto „Dėl priimto sprendimo“ (toliau – ir Raštas) dėl Sprendimo Nr. 2 turinys taip pat patvirtina, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui bei duomenų įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą atvykti ir apsigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui, taikytas remiantis Migracijos departamento jau priimtu Sprendimu Nr. 1 ir VSD Išvada apie keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, t. y. analogiškai, kaip ir Sprendimas Nr. 1, taip ir Sprendimas Nr. 2, yra priimtas išimtinai remiantis vienu vieninteliu pareiškėjo atsakymu į Migracijos departamento klausimyne užduotą klausimą dėl Krymo teritorijos priskirtinumo tam tikrai valstybei.
Akcentuoja, kad su Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 (toliau – ir Sprendimai) kategoriškai nesutinka, nes niekada nei gyvendamas Rusijos Federacijoje, nei 6 metus gyvendamas ir dirbdamas Lietuvos Respublikoje, nepalaikė Rusijos Federacijos karinių veiksmų, vykdomų prieš Ukrainą, taip pat niekada neteigė, jog Ukrainos teritorijos dalis (Krymas) buvo/yra teisėtai užimta Rusijos Federacijos ir teisėtai jai priklausė ir/ar priklauso.
Pažymi, jog nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus Sprendimus atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždrausdamas atvykti į Lietuvos Respubliką bei konstatuodamas asmens grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui visiškai nepagrįstai nevertino klausimyne pateiktų atsakymų visumos. Pareiškėjas akcentuoja, kad klausimyno 10 punkte nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kas paneigia tiek Migracijos departamento Sprendimuose, tiek VSD Išvadoje padarytas išvadas apie keliamas grėsmes valstybės saugumui ir Rusijos karinių veiksmų bei agresyvios politikos palaikymą. Pareiškėjas mano, kad aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog jokių karinių veiksmų, kuriuos atlieka Rusijos Federacija, nepalaiko, tačiau šis atsakymas, aiški ir nedviprasmiška nurodyta informacija nei Sprendimuose, nei VSD Išvadoje visiškai nebuvo vertinta.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam tik vėliau tapo žinoma, koks iš tiesų buvo paslėptas klausimas po Migracijos departamento klausimyno 11 punkte užduotu akivaizdžiai dviprasmišku klausimu – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“. Teigia, kad iš paties Migracijos departamento priimtų ginčijamų Sprendimų ir juose nurodytų motyvų akivaizdu, kad po šiuo klausimu iš tiesų buvo paslėptas klausimas – ar „Pareiškėjas palaiko, sutinka, jog Rusijos Federacijos neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis yra teisėta Rusijos Federacijos teritorijos dalis?“.
Paaiškina, kad tuo atveju, jei būtų užduotas aiškus ir nedviprasmiškas klausimas dėl šios Ukrainos teritorijos neteisėto okupavimo, nedvejodamas būtų atsakęs, jog Krymas yra neteisėtai okupuotas Rusijos Federacijos, nors teisiškai priklauso ir turi priklausyti Ukrainai, tačiau tokio pasirinkimo klausimyne nebuvo, taip pat nebuvo ir papildomos vietos, kur pareiškėjas būtų galėjęs papildyti savo atsakymą į netinkamai suformuluotą Migracijos departamento klausimą ir išdėstyti savo asmeninę poziciją bei pateikti atsakymo paaiškinimą. Teigia, jog susipažinęs su klausimyno 11 punkte pateiktu klausimu, iš jo turinio suprato, jog jo yra klausiama apie šiandieninę situaciją, t. y., kam šiai dienai faktiškai priklauso Krymas. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 metų Ukrainos Krymo teritorija buvo neteisėtai okupuota Rusijos ir jos faktiškai valdoma, nurodė faktinę situaciją, tokia kokia ji yra dabar. Supratęs, jog dviprasmiško klausimo esmė buvo apie Ukrainai priklausančios Krymo teritorijos okupacijos teisėtumą, 2023 m. sausio 24 d. Migracijos departamentui pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog pildydamas klausimyną netinkamai suprato užduotą klausimą, kas patvirtina, kad pareiškėjas nurodė būtent de facto situaciją.
Pabrėžia, kad vertinant klausimyno 11 punkte pateikiamo klausimo formuluotę, nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad klausiant pareiškėjo nuomonės – kam priklauso Krymas, nebuvo klausiama apie faktinę situaciją, todėl atsakymas į šį klausimą pasirenkant variantą „Rusijos Federacijai“, pats savaime nėra ir negali būti pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti asmens grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad neturi juridinio išsilavinimo, yra tarptautinių krovinių pervežimo vairuotojas, todėl atsakydamas į Migracijos departamento netinkamai suformuluotą klausimą, paprastai nurodė faktinę situaciją (de facto), jog Krymo teritorija yra valdoma Rusijos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymuose nebuvo galimybės nurodyti ir/ar papildyti, jog Rusijos Federacija Krymo teritoriją valdo neteisėtai, jog ši teritorija yra okupuota ir turėtų tiek de facto, tiek de jure priklausyti Ukrainai, pareiškėjas savo tikrosios pozicijos šiuo klausimu neturėjo galimybės išsamiai pareikšti.
Atkreipia dėmesį, kad turimais duomenis nuo 2023 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas užsieniečiams teikia naują klausimyną, kurio turinys patvirtina, kad šios bylos kontekste aktualus klausimas – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, šiai dienai, yra pakeistas į klausimą – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“. Pareiškėjo nuomone, klausimo pakeitimas, t. y. dviprasmiškumo pašalinimas patvirtina, kad Migracijos departamento anksčiau klausimyne pateikiamas klausimas, kuris buvo užduotas pareiškėjui buvo suformuluotas netinkamai/ydingai. Pareiškėjas susipažinęs su Migracijos departamento pakeistu klausimynu ir jame naujai suformuluotu klausimu pažymi, kad naujas klausimas yra aiškiai suformuluotas, į kurį pareiškėjas būtų neabejotinai atsakęs, jog Krymas legitimiai (teisėtai, de jure) priklauso Ukrainai. Mano, kad šis naujas klausimynas yra itin svarbus įrodymas, patvirtinantis pačio Migracijos departamento poziciją dėl senajame klausimyne suformuluotų klausimų tinkamumo bei patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog iš anksčiau užduoto klausimo nebuvo aišku, ko iš tiesų buvo klausiama, ko pasėkoje iš vieno atsakymo, akivaizdu, nėra galimybės daryti išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Teigia, kad skundžiamų Sprendimų turinys patvirtina, kad jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų realiai egzistuojančią pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, apart minėto atsakymo į netinkamai suformuluotą klausimą, nebuvo nustatyta. Priešingai, pažymi, jog jau daugelį metų sąžiningai gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje.
Pastebi, kad įvertinus pateiktus atsakymus į Migracijos departamento užduotus 10 ir 11 klausimus, pareiškėjui supratus ko buvo iš tiesų klausiama 11 klausime, matyti, jog pareiškėjo atsakymai prieštarauja vienas kitam, t. y. formaliai vertinant atsakymus, pareiškėjas tuo pat metu, nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų ir, kaip Migracijos departamentas deklaratyviai išsamprotavo – sutinka, jog neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis – Krymas, priklauso Rusijai. Neabejoja, kad nustačius šias prieštaringas aplinkybes, Migracijos departamentas neturėjo ir neturi galimybės priimti objektyvių ir pagrįstų sprendimų, nes tarp pateiktų atsakymų egzistuoja akivaizdus prieštaringumas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas neorganizavo nei pareiškėjo apklausos, nei pareikalavo pateikti išsamesnius paaiškinus aptariamais klausimais. Migracijos departamentas visiškai nesiekė išsiaiškinti, nustatyti tikrosios pareiškėjo pozicijos. Priešingai, vertindamas tik vieną vienintelį atsakymą į prieštaringą klausimą, nedelsiant šią informaciją perdavė VSD, kuris remdamasis pateiktais duomenis priėmė Išvadą dėl neva egzistuojančios asmens grėsmės, kuri Migracijos departamentui nepagrįstai sudarė pagrindą priimti skundžiamus Sprendimus. Pabrėžia, jog šiuo atveju Migracijos departamento, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai negali būti laikomi tinkamais, nes Migracijos departamentas nesiekė visapusiškai surinkti ir įvertinti visų duomenų visumos, sprendžiant dėl asmens grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai teigia, kad Migracijos departamentas priimdamas tiek Sprendimą Nr. 1, tiek Sprendimą Nr. 2, nevertino surinktų įrodymų visumos, visus deklaratyvius motyvus, interpretacijas ir išvadas grindė išimtinai tik vienu pareiškėjo atsakymu, iš kurio padarytos išvados negali būti laikomos objektyviomis ir teisėtomis. Mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus pažeidė gero viešo administravimo principus, visiškai nesiekė teisingai išsiaiškinti ginčo situacijos, pareiškėjo tikrosios pozicijos bei surinkti pakankamai objektyvių duomenų, kurie būtų teisėto sprendimo priėmimo pagrindas, todėl šie Sprendimai turi būti panaikinti, o klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti perduotas nagrinėti iš naujo.
Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog priimdamas ginčijamus Sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas pažymi, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis ir šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Teigia, jog VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškė paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę. Pareiškėjas nenurodo, kad Migracijos departamento darbuotojų būtų prašęsi padėti atsakyti į klausimyno klausimus ar paaiškinti klausimyno klausimus. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją.
Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y. Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos Federacijos armija neteisėtai yra įžengusi į Krymo teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Mano, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Tai, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes VSD vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y. jos nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.
Klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją leidimas gyventi gali būti panaikintas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Akcentuoja, kad ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktą atsakymą), iš atliktų veiksmų (pateikto atsakymo) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, jog priimant ginčijamus Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Teigia, kad pareiškėjas neapgrįstai savo skunde nurodo, jog Migracijos departamento prieš tai buvęs klausimynas suformuluotas netinkamai ir tai patvirtina 2023 m. kovo 1 d. užsieniečiams teikiamas naujas klausimynas, su pakeista klausimo formuluote apie Krymą. Migracijos departamentas nurodo, kad iš tiesų buvo koreguojamas klausimynas, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, ne dėl šio klausimo nekorektiškumo, o dėl pasikeitusios situacijos. Pažymi, kad naują klausimyną sudaro žymiai didesnė klausimų apimtis. Šis klausimynas tobulinamas nuolat.
Akcentuoja, kad ginčijami Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.
Nesutinka su pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, jog ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų, nes Migracijos departamentas pats nesigilino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, o tik pasirėmė VSD Išvada. Mano, kad ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijami Sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalūs dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD Išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, jo socialinius ryšius bei nustatė, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad skundžiami Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
Nurodo, jog pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriuo klausiama užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas (nėra klausiama apie faktinę situaciją), nurodė, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad toks asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD manymu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Atkreipia dėmesį, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde nurodyti argumentai, negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas praeityje yra dirbęs Rusijos vidaus tarnyboje. Atsakydama į teismo užduotą klausimą pažymėjo, kad šios aplinkybės priimant sprendimą nebuvo aptartos ir vertinamos.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 23S33681, kuriuo pareiškėjui V. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir Migracijos departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 23S26609, kuriuo pareiškėjui V. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir pasigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje „Beljana“ (toliau – ir UAB „Beljana“).
2022 m. lapkričio 23 d. per MIGRIS komunikaciją, Migracijos departamentas pareiškėjui pateikė užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo.
2022 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas per MIGRIS komunikaciją pateikė užpildytą klausimyną. Nustatyta, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 11 klausimą – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“ pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai.
Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti ar nėra pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2022 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui per MIGRIS išsiuntė paklausimą Nr. 3020550, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
2022 m. gruodžio 16 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-10518, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsižvelgdamas į VSD Išvadą, Migracijos departamentas 2023 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 23S26609 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 (penkerių) metų laikotarpiui ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 (trejų) metų laikotarpiui.
Atitinkamai 2023 m. kovo 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S33681 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtais Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu, t. y. nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis negali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte nustatyti terminai.
Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Pirmiausia teismas pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Migracijos departamento klausimyno 11-tas klausimas buvo pateiktas dviprasmiškai. Pareiškėjas patvirtina, kad tuo atveju, jei būtų užduotas aiškus ir nedviprasmiškas klausimas dėl šios Ukrainos teritorijos neteisėto okupavimo, pareiškėjas nedvejodamas būtų atsakęs, jog Krymas yra neteisėtai okupuotas Rusijos Federacijos, nors teisiškai priklauso ir turi priklausyti Ukrainai, tačiau tokio pasirinkimo klausimyne nebuvo, taip pat nebuvo ir papildomos vietos, kur pareiškėjas būtų galėjęs papildyti savo atsakymą į netinkamai suformuluotą atsakovo klausimą ir išdėstyti savo asmeninę poziciją bei pateikti atsakymo paaiškinimą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad į klausimyno 10-tąjį klausimą nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog VSD 2022 m. gruodžio 16 d. pateiktoje išvadoje Nr. 18-10518 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (kuri yra ginčijamų Sprendimų pagrindas) nustatė, kad asmenys pildydami Migracijos departamento klausimyną, pažymėję, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, t. y. deklaruojantys, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį, kad klausimyne pareiškėjui buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo vertinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą. Kaip minėta, pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“. Taigi, pareiškėjas, pildydamas klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai.
Pastebėtina, kad Migracijos departamentas konkrečiu atveju spręsdamas asmenų prašymus ar išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir priimdamas atitinkamus sprendimus, turi nurodyti priežastis, paskatinusias priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas negali apsiriboti vien kitos institucijos priimto sprendimo turiniu (VSD išvada) ir vien šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Priešingai, Migracijos departamentas turi vertinti visumą duomenų, bet ne atskirus duomenis, kaip šiuo atveju padaryta skundžiamame Sprendime. Migracijos departamentas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-159/21 | O. I. F. ir kt. yra išaiškinęs, jog sprendžiančioji institucija (Migracijos departamentas), turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes vertindama asmenų prašymus bei nurodyti priežastis, paskatinusias priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat nurodė, jog nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, tačiau ši institucija (Migracijos departamentas) turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Kaip matyti, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jo atsakymu į vieną klausimyne pateiktą klausimą, t. y. kam priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta prieš tai, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens (pareiškėjo) veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Be kita ko, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakė į 10-tą klausimyno klausimą pagal šiai dienai kam faktiškai priklauso Krymas. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 metų Ukrainos Krymo teritorija buvo neteisėtai okupuota Rusijos ir jos faktiškai valdoma, pareiškėjas nurodė faktinę situaciją, tokia kokia ji yra dabar. Supratęs, jog dviprasmiško klausimo esmė buvo apie Ukrainai priklausančios Krymo teritorijos okupacijos teisėtumą, pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. atsakovui pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog pildydamas klausimyną pareiškėjas netinkamai suprato užduotą klausimą, kas patvirtina, kad pareiškėjas nurodė būtent de facto situaciją.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamą Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai. Taigi, pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik institucijų interpretacija dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11-tą klausimą, laikytina akivaizdžiai formalia.
Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime nurodo, jog net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, tačiau nepaaiškina ir nedetalizuoja, kodėl būtent klausimyno 11-tas klausimas ir jo lingvistė išraiška (dėl Krymo priklausymo) nusveria 10-tą klausimą (dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje). Šiuo atveju teismas mano, jog atsakovas selektyviai vertino pareiškėjo atsakymus, t. y. priimant Sprendimą buvo atsižvelgta tik į pareiškėjo 11-to klausimo atsakymą (dėl Krymo priklausymo) ir visiškai neatsižvelgta į 10-tą klausimą (dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje), kur pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė ir išreiškė savo valią, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje. Kaip matyti, pats pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Rusijos kariniai veiksmai jo požiūriu nėra priimtini.
Šiuo aspektu paminėtina, jog iš byloje esančio klausimyno (4 klausimas), kurį pildė pareiškėjas, matyti, kad jis pažymėjo, jog nėra turėjęs kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas neatliko pakankamo individualaus vertinimo, ginčijami sprendimai buvo priimti formaliai remiantis VSD bendro pobūdžio raštu ir atsakymu į klausimyno 11 klausimą, neatlikus individualaus pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės neįvertinus visų duomenų viseto bei neišsiaiškinus pareiškėjo tikrosios pozicijos Rusijos vykdomos politikos klausimu.
Atsakant į atsakovės atstovės pateiktą argumentą teisminio nagrinėjimo metu, kad pareiškėjas yra tarnavęs jėgos struktūrose pažymėtina, kad toks vertinimas ginčijamuose sprendimuose iš viso nebuvo vertintas ir atliktas, todėl teismas dėl jo nepasisako.
Atitinkamai atsakovo 2023 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 23S33681, kuriuo pareiškėjui V. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir Migracijos departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 23S26609, kuriuo pareiškėjui V. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir pasigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo dienos naikintini. Teismui tik panaikinus atsakovo Sprendimus pareiškėjo teisės nebus apgintos visiškai, todėl atsakovas įpareigojamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir teismui pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už skundo teismui surašymą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.
Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 3 d. pasirašė atstovavimo sutartį su advokatu, pagal kurią advokatas įsipareigojo pareiškėjui teikti sutartyje nurodytas teisines paslaugas. Advokatas išrašė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui, kurią pareiškėjas apmokėjo.
Pareiškėjas prašo priteisti 23 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Liteko informacinė sistema patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas teismui skundą sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma yra priteistina pareiškėjui.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti 605 Eur už skundo teismo parengimą.
2022 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 900,30 Eur.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5 t. y. už 2023 m. balandžio 6 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 4 750,75 Eur (2,5x1900,30). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už 2023 m. balandžio 6 d. skundo surašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas sumokėjo 605 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 23S33681 ir 2023 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 23S26609.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo V. K. (V. K.) prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi iš naujo.
Pareiškėjo V. K. (V. K.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti.
Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 628 Eur (šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.