- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-05-17
- Bylos Nr.
- 1A-135-360/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 50-1-00224-14
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- M. L., D. T.
- Kaltinamasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- N. Ž.
- Advokatai
- Galina Korabliova, Vidmantas Skaburskas, Sigitas Lukauskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. D., nuteistojo M. L., nuteistojo D. T. gynėjo advokato V. Skabursko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
- M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems metams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, apėmimo būdu bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyniems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. balandžio 28 d.; piniginis užstatas perduotas valstybės nuosavybėn;
- D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkiems metams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo suėmime nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d.; piniginis užstatas perduotas valstybės nuosavybėn;
- V. M. kaltintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, vadovaujantis Lietuvos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Nuosprendžiu iš M. L. nukentėjusiajam N. Ž. priteista 809 Eur turtinės žalos atlyginimo, iš M. L. ir D. T. solidariai nukentėjusiajam N. Ž. priteista 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu iš M. L. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas prie VRM) priteista 1690,06 Eur ekstradicijos išlaidų.
Nuosprendžiu iš M. L. ir D. T. solidariai valstybės naudai priteista 1300,65 Eur K. B. gydymo išlaidų.
Nuosprendžiu iš M. L. ir D. T. priteista po 5,74 Eur, viso 11,48 Eur, turėtų pašto išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. L. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 metų birželio 5 d., apie 23 val., iki 2014 metų birželio 6 d., apie 01.35 val., veikdamas bendrininkų grupėje su D. T., naudojo smurtą ir neteisėtai atėmė N. Ž. ir K. B. laisvę bei minėtu laikotarpiu veikdamas bendrininkų grupėje su D. T., panaudodami fizinį smurtą sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo N. Ž. sveikatą ir nežymiai sutrikdė K. B. sveikatą, o būtent: 2014 m. birželio 5 d., apie 23 val., atvykę pas nukentėjusįjį N. Ž. į namus, adresu (duomenys neskelbtini) , bendrais veiksmais kartu su D. T., sudavė nukentėjusiajam N. Ž. ir K. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, palaužę nukentėjusiojo N. Ž. ir K. B. pasipriešinimą, abu įgrūdo į tyrimo metu nenustatyto automobilio bagažinę, prievarta juos atgabeno į kavinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur juos prievarta laikė bei suduodami rankomis, kojomis ir kavinės inventoriumi N. Ž. ir K. B. į įvairias kūno vietas, viso nukentėjusiajam N. Ž. suduodami ne mažiau šešių smūgių, padarė N. Ž. galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame antakyje, dešiniame smilkinyje, poodine kraujosruva viršutinėje lūpoje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pagrindo vidurinės daubos dešinėje pusėje, dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės apatinės sienelės, dešinio ir kairio žandinių ančių sienelių lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, trauminiu dešinės ausies būgnelio plyšimu, taip sunkiai sutrikdė N. Ž. sveikatą bei bendrais veiksmais suduodami ne mažiau trijų smūgių K. B., naudojo prieš jį fizinį smurtą;
2. M. L. nuteistas ir už tai, kad 2014 metų birželio 5 d., apie 23 val., būdamas nukentėjusiojo N. Ž. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), sugadino televizorių “Philips” - 434 Eur vertės, kompiuterio HP monitorių - 100 Eur vertės, išdaužė virtuvės dvigubo medinio lango stiklo paketą - 260 Eur vertės, sudaužė virdulį - 15 Eur, taip sugadino nukentėjusiajam N. Ž. priklausantį turtą bendros 809 Eur vertės.
3. D. T. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d., apie 23 val., iki 2014 m. birželio 6 d., apie 01.35 val., veikdamas bendrininkų grupėje su M. L., naudojo smurtą ir neteisėtai atėmė N. Ž. ir K. B. laisvę bei minėtu laikotarpiu veikdamas bendrininkų grupėje su M. L., panaudodami fizinį smurtą sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo N. Ž. sveikatą ir nežymiai sutrikdė K. B. sveikatą, o būtent: 2014 m. birželio 5 d., apie 23 val., atvykę pas nukentėjusįjį N. Ž. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais kartu su M. L., sudavė nukentėjusiajam N. Ž. ir K. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, palaužę nukentėjusiojo N. Ž. ir K. B. pasipriešinimą, abu įgrūdo į tyrimo metu nenustatyto automobilio bagažinę, prievarta juos atgabeno į kavinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur juos prievarta laikė bei suduodami rankomis, kojomis ir kavinės inventoriumi N. Ž. ir K. B. į įvairias kūno vietas, viso nukentėjusiajam N. Ž. suduodami ne mažiau šešių smūgių, padarė N. Ž. galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame antakyje, dešiniame smilkinyje, poodine kraujosruva viršutinėje lūpoje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pagrindo vidurinės daubos dešinėje pusėje, dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės apatinės sienelės, dešinio ir kairio žandinių ančių sienelių lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, trauminiu dešinės ausies būgnelio plyšimu, taip sunkiai sutrikdė N. Ž. sveikatą bei bendrais veiksmais suduodami ne mažiau trijų smūgių K. B., naudojo prieš jį fizinį smurtą.
4. V. M. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad jis laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d., apie 23 val., iki 2014 m. birželio 6 d., apie 1.35 val., veikdamas bendrininkų grupėje su D. T. ir M. L., naudojo smurtą ir neteisėtai atėmė N. Ž. ir K. B. laisvę bei minėtu laikotarpiu, veikdamas bendrininkų grupėje su D. T. ir M. L., panaudodami fizinį smurtą sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo N. Ž. sveikatą ir nežymiai sutrikdė K. B. sveikatą, o būtent: 2014 m. birželio 5 d., apie 23 val., atvykę pas nukentėjusįjį N. Ž. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais kartu su D. T. ir M. L. sudavė nukentėjusiajam N. Ž. ir K. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to tęsdami nusikalstamą veiką, palaužę nukentėjusiojo N. Ž. ir K. B. pasipriešinimą, abu įgrūdo į tyrimo metu nenustatyto automobilio bagažinę, prievarta juos atgabeno į kavinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur juos prievarta laikė bei suduodami rankomis, kojomis ir kavinės inventoriumi N. Ž. ir K. B. į įvairias kūno vietas, viso nukentėjusiajam N. Ž. suduodami ne mažiau šešių smūgių, padarė N. Ž. galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame antakyje, dešiniame smilkinyje, poodine kraujosruva viršutinėje lūpoje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pagrindo vidurinės daubos dešinėje pusėje, dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės apatinės sienelės, dešinio ir kairio žandinių ančių sienelių lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, trauminiu dešinės ausies būgnelio plyšimu, taip sunkiai sutrikdė N. Ž. sveikatą bei bendrais veiksmais suduodami ne mažiau trijų smūgių K. B. naudojo prieš jį fizinį smurtą.
Šalies argumentai
5. Nuteistasis M. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį bei atitinkamai sumažinti bausmės laiką dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso, sumažinti nukentėjusiajam N. Ž. priteistą neturtinę žalą, tinkamai išspręsti keliamus klausimus dėl BK 63 straipsnio, neįskaityto sulaikymo Jungtinėje Karalystėje laiko, panaikinti ekstradicijos išlaidų priteisimą, užstato konfiskavimą.
5.1. Nurodo, kad dėl BK 135 straipsnio 1 dalies nusikaltimo faktinių aplinkybių neginčijo ir dėl jų prisipažino. Nukentėjusysis K. B. nenurodė, jog jis, M. L., kavinėje naudojo fizinį smurtą prieš N. Ž.. Apeliantas neneigia, jog nukentėjusiesiems 2 kartus sudavė kumščiu, tačiau nuosprendyje neteisingai vertinama, kad sunkų N. Ž. sutrikdymą sukėlė visuma smūgių, suduotų M. L., D. T. bei kitų asmenų. Byloje nėra įrodymų, kad jis, M. L., ir D. T. turėjo tikslą sunkiai sužaloti N. Ž.. Posėdyje apklaustas ekspertas N. R. apibendrinant parodė, kad negalima nustatyti, kiek smūgių N. Ž., nes eksperto išvada yra tokia, kad N. Ž. galėjo būti suduotas ir 1, ir 6 smūgiai, o dėl kaukolės lūžio pastarojo sveikata sutrikdyta sunkiai. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai ir nukentėjusieji parodė, kad muštynėse dalyvavo 5-6 asmenys ir teismas šį faktą pripažino, tačiau nuosprendžio įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo dalyje kiti nenustatyti asmenys, naudoję smurtą prieš K. B. ir N. Ž., pradingsta, o atsakomybė dėl patirtų sužalojimų perkeliama jam, M. L.. Apeliantas kelia klausimą, kokie tiksliai jo veiksmai galėjo padaryti nukentėjusiajam N. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą.
5.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L. taip pat nesutinka su bausmės paskyrimu, mano, kad neteisingai taikytos BK 63 straipsnio nuostatos. Teigia, kad visi nusikaltimai padaryti vienu metu ir jiems turėjo būti taikomas BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas, be to, BK 187 straipsnio 1 dalies nusikaltimas nesunkus, o BK 135 straipsnio 1 dalies sankcija numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų, todėl nusikaltimai skiriasi pagal pavojingumą.
Žemesnės instancijos teismas
5.3. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veika padaryta bendrininkų grupėje ir veiką padarė recidyvistas, tačiau BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas, įsigaliojo 2015 m. kovo 23 d., o nusikalstama veika padaryta 2014 m. birželio 5 d., todėl tokia sunkinanti aplinkybė šiuo atveju naikintina, o bausmė švelnintina.
Šalies argumentai
5.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. birželio 5 d. ir truko 4 metus, o tai nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK). Teismų praktikoje, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, bausmės švelninimas taikomas dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo ir laikomas tinkama bei pakankama priemone teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal EŽTK (kasacinės nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-45/2007). Dėl šios priežasties M. L. prašo švelninti bausmės laiką. Be to, apeliantas pažymi, kad jam buvo išduotas Europos arešto orderis, pagal kurį buvo sulaikytas ir kalinamas 10 parų Jungtinėje Karalystėje, tačiau šis laikas nepagrįstai neįskaičiuotas į bausmės laiką.
5.5. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jo ekstradicijos išlaidų priteisimu Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Policijos departamentas). Tuo metu jis nebuvo šioje byloje nebuvo įtariamasis, kaltinamasis ar koks kitas proceso dalyvis, jokių pranešimų, kad yra kur nors kviečiamas, negavo, jam niekas neskambino. Jei būtų buvęs informuotas, kad reikia kur nors atvykti, būtų taip ir padaręs.
5.6. Apeliantas nesutinka su jo sesers sumokėto 3500 Eur užstato konfiskavimu. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis būtų slapstęsis po užstato davimo, kadangi jis niekada nuo tyrimo ar teismo ir nesislapstė.
5.7. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde, prašydamas sumažinti nukentėjusiajam N. Ž. priteistą neturtinę žalą, atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis yra pilnai darbingas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Nuteistojo D. T. gynėjas advokatas V. Skaburskas prašo nuosprendį panaikinti ir D. T. priimti naują nuosprendį, kuriuo D. T. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Teismas, pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas tinkamai nevertino nukentėjusiųjų, liudytojų, specialisto išvados. Priimti prielaidomis, abejonėmis ir spėjimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį draudžia baudžiamojo proceso įstatymas.
6.1. Nurodo, kad neįrodyta, o tik prielaida, kad D. T. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius K. B. ir N. Ž.. D. T. buvimą kavinėje parodo liudytojos R. Ž. ir D. S.. Kiti liudytojai savo parodymuose apie D. T. dalyvavimą naudojant smurtą prieš N. Ž. ir K. B. net neužsimena. Nukentėjusysis K. B. teisme, 2018 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad buvo mušamas 5-6 vaikinų, iš kurių paminėjo tik M. L.. Parodo, kad D. T. nepažįsta ir jo nematė. Konkrečiai kur buvo mušamas 5-6 vaikinų nenurodė, o teismas neišsiaiškino. K. B. apklausiamas teisme teigė, kad N. Ž. bute matė A. (gali būti, kad tai A. S. arba A. L.), M. L., „K.“. Apklausiamas ikiteisminiame tyrime 2014 m. birželio 7 d. nurodė, kad kaime kambaryje mušė 3-4 žmonės, o kiek asmenų mušė kavinėje nelabai matė ir nežino. Parodė, kad N. Ž. įnešė į A. automobilį, kurio markė „Mazda“. Nukentėjusysis N. Ž. savo parodymuose teisiamojo posėdžio nurodė, kad tik teisme pirmą kartą mato D. T., kad D. T. jo namuose nebuvo. Teismas šių parodymų išvis nevertino ir jų neatmetė. Ikiteisminio tyrimo 2014 m. birželio 17 dienos apklausos metu N. Ž. nurodė, kad jo namo duris atidarė K. B. ir tuomet į jo namus įsiveržė 5 ar 6 asmenys, kurie jį sumušė. Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. sausio 22 d. N. Ž. papildomai apklausiamas liudytoju nurodė, kad K. B. jam sakė, kad į jo namus buvo atvažiavę M. L., jo brolis G. L., asmuo pravarde „K.“, kažkoks asmuo „R.“, kurį N. Ž. iš matymo pažįsta ir apibūdino išvaizdą, kaip 1,77m ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesesnių, trumpai kirptų plaukų, apie 35 metų amžiaus. N. Ž. teigė, kad D. B. sakė, kad kavinėje „R.“ mušė patį D. su kėdės dalimi, kad K. B. sėdėjo kavinėje prie stalo, gėrė, rūkė žolę. Liudytoja E. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu, apie D. T. jokių aplinkybių nenurodė ir apie jį net neužsiminė. Ji nurodė L., M. ir G. L. pavardes, minėjo asmenį pravarde “K.“, kad L. mašina buvo N. Ž. nuvežtas prie ligoninės. Liudytoja D. S. 2018 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nematė, jog D. T. sumuštų D. B. kavinėje, o tokie jos parodymai prieštarauja jos pačios parodymams duotiems 2014 m. birželio 20 d. asmens parodymo atpažinti pagal pateiktas nuotraukas metu, kad ji matė, kaip T. mušė B.. Apklausiama 2018 m. birželio 6 d. -liudytoja, nurodė, kad T. mušė B.. Kad D. T. muštų Ž. ir B., S. tokiu parodymų nedavė. Liudytoja D. S. ikiteisminio tyrimo metu, 2014 m. birželio 11 d. atpažinimo pagal pateiktas nuotraukas procesinio veiksmo metu, atpažino asmenį pravarde „K.“, kad tai N. A., kurį matė įeinant su kitais asmenimis į kavinę. Nuosprendyje pažymėta, kad D. S. parodė, kad „K.“ dalyvavo muštynėse. D. T. pripažino teisme savo kaltę dėl realiai atliktų smurtinių veiksmų prieš D. B., bet nepripažino nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, kad jis vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius N. Ž. ir K. B. bei atėmė laisvę nukentėjusiesiems N. Ž. ir K. B.. Nuteistasis M. L. davė parodymus, kad N. Ž. bute buvo kartu su „K.“, „R.“.
6.2. Gynėjo advokato skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiesiems ir liudytojams buvo pateikta atpažinti nuteistųjų ir dalyvavusius tose aplinkybėse asmenų nuotraukos. Panevėžio apylinkės teisme, baigiamojoje kalboje nurodyta, kad atpažinimas iš nuotraukų buvo vykdomas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas: pirma, atpažįstantieji nebuvo apklausti, iš kokių individualių požymių jie gali atpažinti asmenis, kurių nuotraukos jiems bus pateiktos atpažinimui; antra, buvo pažeista pati atpažinimo pagal nuotraukas procedūra, atpažįstantieji prieš atpažinimą žinojo, kuriuos asmenis jie turės atpažinti, nes matė atpažinimo protokole atspausdintą atpažįstamojo asmens vardą, pavardę ir nuotraukos numerį. Vienoje protokolo lapo pusėje vykdant atpažinimo asmens pagal nuotraukas procesą, kompiuterio pagalba yra padaryti įrašai su atpažįstamųjų nuotraukų numeriais, jų vardas ir pavardė. Tame pačiame puslapyje atpažįstantysis savo ranka pasirašo rašikliu, kad įspėjamas už melagingus liudijimus. Visi išvardinti duomenys yra gretimose eilutėse. Teismas šių aplinkybių išvis nevertino ir dėl to neteisėtai surinktais įrodymais grindė D. T. kaltę nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 4 punktas numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Atliktas D. T. atpažinimas pagal nuotraukas akivaizdus baudžiamojo proceso pažeidimas. Procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant įrodymų rinkimo teisėtumo principą: atpažįstančioji D. S., atpažįstamas asmuo M. L. bylos 2 tomo 126-128 lapai; atpažįstamas asmuo A. L., bylos 2 tomo 129-131 lapai; atpažįstamas asmuo D. T. bylos 2 tomo 141-143 lapai ir kiti vykdyti atpažinimai byloje. Be to, negalima pripažinti teisėtu įrodymu 2-o bylos tomo 86 puslapyje užfiksuotus liudytojo K. B. parodymų, kur pateikiami tyrėjos klausimai N. Ž. ir fiksuojamas jo atsakymas, kas įrodo, kad nebuvo realiai vykdoma liudytojo apklausa. Teismas dėl šios apklausos teisėtumo bylos nuosprendyje nepasisakė, nevertino.
6.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje yra neištirtos aplinkybės dėl muštynėse dalyvavusių A. L., A. N. - „K.“, pastarojo draugo A. S., asmens pravardę „R.“. Prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė arba nenorėjo tirti bylos aplinkybių dėl šių asmenų, nors byloje pateikti įrodymai, kad N. Ž. kraujas yra ant L. rūbų ir batų, kad A. N. stovėjo su sulaužytos kėdės nuolauža prie gulinčio B..
Žemesnės instancijos teismas
6.4. Apeliaciniame skunde kritikuojamas ir ikiteisminio tyrimo metu atliktas bylų sujungimas ir išskyrimas. Bylos 1-o tomo 24 lape nurodyta, kad 2015 metų lapkričio 6 d. sujungiamas tyrimas baudžiamųjų bylų Nr. 50-1-0224 -14 (dabar nagrinėjama byla) ir 01-1-3420-15 (Panevėžio apygardos teisme nagrinėta byla), kurios vėliau 2017 m. sausio 6 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu išskirtos vėl į atskirus tyrimus (1 t., 28-29 b. l.). Tokia bylų sujungimo ir išskyrimo manipuliacija siekta nuslėpti per ilgai užsitęsusį ikiteisminį tyrimą, kas pažeidžia kaltinamųjų teises į greitą ir teisingą procesą byloje. Teismas byloje įskaitė laiką išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime tik nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., nors bylos buvo išskirtos tik 2017 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (T. K. v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005; Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgement of 13 November 2008). Bylos tyrimas užsitęsė daugiau, kaip keturis metus, todėl byla tirta nepateisinamai ilgai, kas prieštarauja teisingumo principui, tačiau teismas dėl tokio nepagrįstai bylos nagrinėjimo ilgo termino nepasisakė, BK 54 straipsnio 3 dalies normos netaikė.
Šalies argumentai
7. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. M. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M., pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, ir pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti penkerius metus laisvės atėmimo, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirti dvejus metus laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos 2014 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyti galutinę bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams; bausmę skirti atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 12 d.; nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių pakeisti: N. Ž. civilinio ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisti iš M. L., D. T. ir V. M. solidariai 20000 EUR neturtinės žalos atlyginimui N. Ž. naudai, Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį priteisti solidariai iš M. L., D. T. ir V. M. 1300,65 Eur turėtų gydymo išlaidų K. B. gydymui, valstybės naudai.
7.1. Nurodo, kad teismo padarytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Teismo išvados dėl V. M. nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje grindžiamos be pateisinamo pagrindo sureikšminant aplinkybes susijusias su V. M. pravarde bei netinkamai vertinant duomenis, kurie rodo ir pagrindžia išteisintojo V. M. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas veikas. Tuo buvo dirbtinai sudaryta abejonė, kuri nepagrįstai vertinta V. M. naudai. Vertinant byloje esančius įrodymus, kurie leidžia daryti pagrįstą ir objektyvią išvadą, jog išteisintasis V. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, savo turiniu reikšmingi yra tiesiogiai nuo šių nusikalstamų veikų nukentėjusio K. B. ir N. Ž., bei liudytojų D. S. ir E. K. parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010). Skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje vertinami įrodymai, teismas iš esmės jokių motyvų, kodėl nesivadovavo nukentėjusiųjų K. B. ir N. Ž., bei liudytojų D. S. ir E. K. parodymais, nenurodė, tik paminėjo, kad nukentėjusysis K. B. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat neatvyko į kelis pirmuosius teismo posėdžius, o vėliau teisme dalyvavo tik teismo pastangų dėka. Teismas šiomis nurodytomis aplinkybėmis nepagrįstai suponavo nukentėjusiojo K. B. parodymų nepatikimumą, sudarydamas įspūdį, kad K. B. parodymai dėl to vertinami kritiškai. Duomenys rodantys, kad išteisintasis V. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus, tiek sunkų sveikatos sutrikdymą N. Ž., tiek neteisėtą laisvės atėmimą panaudojant smurtą, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, pripažintinas esminiu BPK 20 straipsnyje numatytos įrodinėjimo tvarkos pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-92/2012, Nr. 2K-P- 95/2012). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis K. B., kuomet vyko bylos nagrinėjimas teisme, gyveno ir dirbo Nyderlandų karalystėje. Tai nurodė pats nukentėjusysis K. B. bei apie tai buvo žinoma ir nukentėjusiajam N. Ž.. 2017-09-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi Panevėžio apskrities VPK Panevėžio m. ir raj. PK buvo pavesta nustatyti K. B. gyvenamąją ar buvimo vietą ir atvesdinti į sekantį teismo posėdį, ko iš esmės nebuvo galimybės įvykdyti. Prokuroras bylos nagrinėjimo teisme metu siūlė nukentėjusiojo K. B. dalyvavimą procese įgyvendinti telekonferencinio ryšio priemonėmis, tačiau tam nebuvo pritarta. Posėdžio metu 2017-11-22 prokuroras nurodė, kad K. B. 2017-11-13 buvo atvykęs pas tyrėją E. K., kur jam buvo įteikti šaukimai į posėdžius tiek tą dieną, tiek į posėdžius, numatytus 2018-01-04 ir 2018-01-17 dienomis. Tačiau dėl darbo Nyderlandų Karalystėje K. B. šiuose posėdžiuose negalėjo dalyvauti. K. B. nurodė savo gyvenamosios vietos adresą Nyderlandų Karalystėje, el. pašto adresą, kuriuo buvo galimybė, bet kada su juo susisiekti. Taip pat, buvo gautas jo sutikimas dėl jo apklausos telekonferencinio ryšio būdu, jis sutiko atvykti pas Nyderlandų Karalystės pareigūnus dėl tokių apklausų vykdymo. Vėliau pasikeitus nukentėjusiojo K. B. gyvenamajai vietai prokuroro pastangomis buvo imtasi priemonių suorganizuoti nukentėjusiojo K. B. apklausą tarpininkaujant ir padedant Lietuvos Respublikos atstovui Eurojuste. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad nukentėjusysis K. B. negalėjo posėdžiuose dalyvauti dėl objektyvių priežasčių, o ne vengė teismo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusysis K. B. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, negali būti vertinama kaip motyvas kritiškai vertinti tokio asmens parodymus. Nukentėjusysis BPK 184 straipsnyje numatyta tvarka apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją manant, kad jo nebus galima apklausti teisme, duos išsamesnius parodymus teisėjui arba, kad jis nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti savo parodymus arba atsisakyti juos duoti. Šios bylos kontekste nei vieno iš BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nebuvo. Nukentėjusysis K. B. parodymų teisme duoti neatsisakė, esmines aplinkybes nurodė tas pačias, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti.
7.2. Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad K. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog tarp asmenų, kurie 2014 m. birželio mėn., naktį iš 5 d. į 6 d. atvyko pas N. Ž., adresu (duomenys neskelbtini), buvo ir išteisintasis V. M., kurį įvardino kaip asmenį pravarde „K.“. V. M. jis buvo matęs anksčiau iki įvykio, prieš savaitę švenčiant pas N. Ž.. Kuomet 2014 m. birželio mėn., naktį iš 5 d. į 6 d. (duomenys neskelbtini) kaime sumuštus K. B. ir N. Ž. buvo ketinama gabenti į kavinę Panevėžyje, būtent asmuo pravarde „K.“ liepė K. B. lipti į automobilio bagažinę. Prievarta automobilio bagažinėje nugabenus juos į Panevėžį, kavinę (duomenys neskelbtini), prieš juos toliau buvo smurtaujama. Kavinėje jis matė, kaip asmuo pravarde „K.“ (V. M.) spardė N. (nukentėjusįjį N. Ž.). Apklausiamas teisme K. B. nurodė, jog asmenys, kurie jį ir N. mušė, jam buvo matyti anksčiau, kuomet pas N. Ž. namuose buvo švenčiama. Teisminio nagrinėjimo metu K. B. kai kurių aplinkybių negalėjo prisiminti, nes nuo įvykio praėjo daug laiko, todėl ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino teismo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, jog asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pasalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Nukentėjusiojo K. B. parodymai dėl esminių aplinkybių nesikeitė, buvo nuoseklūs, todėl jų teisingumu abejoti nėra jokios objektyvios priežasties. Reikia pažymėti ir tai, kad įvykio aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo ir apdorojimo, kitų aplinkybių. Todėl vieni ar kiti liudytojų, kurie gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, parodymuose esantys neesminiai neatitikimai nemenkina jų, kaip įrodymų šaltinio patikimumo, juolab, kad, kaip jau minėta, dėl esminių aplinkybių nukentėjusiojo K. B. parodymai yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir papildo liudytojos E. K. ir D. S. parodymai, rašytinė bylos medžiaga.
7.3. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja D. S., kuri buvo kavinėje kuomet buvo smurtaujama prieš K. B. ir N. Ž., 2016-06-02 iš jai pateiktų asmenų nuotraukų atpažino V. M., kurį matė kavinėje, kurioje vyko muštynės. Taip pat ir teisme patvirtino, jog kavinėje matė išteisintąjį V. M.. D. S. niekaip nėra suinteresuota šios bylos baigtimi, jos parodymai dėl reikšmingų aplinkybių, lyginant tai, ką ji sakė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nėra prieštaringi, yra nuoseklūs, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Nepaisant to, kad ji teisme negalėjo konkrečiai nurodyti ką atliko išteisintasis V. M., tačiau jau vien ši aplinkybė paneigia išteisintojo V. M. parodymus duotus teisme. Liudytoja E. K. duodama parodymus teisme patvirtino, kad ji tiesiogiai įvykio nematė, tačiau visas aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo K. B., kuris jai papasakojo praėjus kelioms dienoms po įvykio. K. B. jai pasakodamas apie įvykius, kurių metu jis ir N. Ž. buvo sumušti, jai minėjo jog tarp tų asmenų, kurie mušė brolį N., buvo ir asmuo pravarde „K.“ (V. M.). E. K. parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu visiškai sutampa su nukentėjusiojo K. B. parodymais. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti jos parodymų netikslumu ar tuo, kad jie gali būti neteisingi. E. K. apklausta kaip liudytoja, parodymus davė įstatymų nustatyta tvarka, ji patvirtino apie surašytų parodymų teisingumą. Taigi, jos parodymai turėtų būti vertinami ne kaip nuogirdos ar gandai, o kaip patikimas įrodymų šaltinis, kuris, kartu su kitais įrodymais yra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui V. M. atžvilgiu priimti.
7.3. Apeliaciniame skunde prokuroras pažymi ir tai, jog teismas pasisakydamas dėl V. M. išteisinimo nepagrįstai sureikšmino aplinkybę dėl kratų, kurios buvo atliktos po to kai V. M. buvo pareikšti įtarimai. Nusikaitimai, dėl kurių padarymo V. M. buvo išteisintas, padaryti 2014 m. birželio mėnesio pradžioje, o kratos V. M. ir jo tėvų namuose atliktos praėjus beveik 2 metams po to. Vien tai, kad šiuos įvykius skiria ilgas laiko tarpas, leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog tikimybė rasti įrankius, lazdas, kitus mušimui pritaikytus daiktus ar nusikaltimo pėdsakus buvo pakankamai maža. Savo ruožtu aplinkybė, jog atliekant šią procesinę prievartos priemonę nebuvo rasta V. M. inkriminuojančių įkalčių ir tai laikyti jo nekaltumo įrodymu, būtų loginė klaida. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei nukentėjusieji N. Ž. ir K. B., nei liudytojos D. S. ir E. K. nežinojo V. M. vardo ar pavardės, su juo buvo menkai pažįstami, vadino jį pravarde „K.“, tačiau žinojo jo išvaizdą. Ikiteisminio tyrimo metu siekiant nustatyti asmenį, kurį nukentėjusieji bei minėtos liudytojos įvardijo kaip asmenį pravarde „K.“ ir manant, kad juo gali būti būtent išteisintasis V. M., versija kilo 2016 m. pradžioje, kuomet asmenų atpažinimo metu buvo pateikiama ir V. M. fotografija. Tai jog keli asmenys, net ir praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nusikaltimų padarymo, pagal veido požymius, išvaizdą atpažino tą patį asmenį, būtent V. M., nepalieka abejonių dėl išteisintojo V. M. dalyvavimo 2014 m. birželio iš 5 į 6 d. sumušant N. Ž. ir K. B..
7.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis N. Ž. 2016 m. vasario 2 d. parodymų atpažinimo metu yra atpažinęs asmenį, pravarde „K.“. Teisme parodė, kad tas asmuo yra salėje, sėdi pirmoje eilėje (nurodė V. M.), atpažino V. M. iš veido bruožų, iš tatuiruotės ant jo peties, kaip asmenį pravarde „K.“. Tatuiruotę įsidėmėjo, kai V. M. buvo pas jį namuose vasarą. Paminėtina, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog iš ikiteisminio tyrimo metu atlikto asmens atpažinimo fotolentelės, esančios 2 t., b. 1. 81, matyti, kuomet nurodoma, jog N. Ž. atpažįsta V. M., atpažįstantysis asmuo nuotraukoje yra moteris, o ne N. Ž.. Tačiau iš asmens atpažinti pagal nuotrauką protokolo, esančio 2 t., b. 1. 78-81, kurio priedas ir yra teismo nurodyta fotolentelė, akivaizdu, jog atpažįstantysis asmuo yra liudytoja E. K.. Tai, kad protokolo priede po nuotrauka, įrašyta, jog „N. Ž. atpažino V. M.“ laikytina technine klaida, kuri negali paneigti nei atpažinimo protokolo, nei fotolentelėje užfiksuotų duomenų turinio. Asmens atpažinimas pagal nuotrauką, kuriame atpažįstantysis yra nukentėjusysis N. Ž. yra 2 t., b. 1. 43-46. Nepaisant nurodyto netikslumo, tiek N. Ž., tiek E. K. teisme atpažino V. M., todėl darytina išvada, kad teismas nepagrįstai sureikšmino fotolentelėje (21., b. 1. 8) pareigūno padarytą apsirikimą. Ši situacija, kitų skundo motyvų kontekste, iliustruoja, jog teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo paviršutiniškas, neįsigilinus į įrodymų turinį, jų nevertinant kaip visumos, kas lėmė nepagrįstų teisinių išvadų priėmimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7.5. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad išteisintasis V. M. teisme apskritai neigė byloje nagrinėjamo įvykio metu buvęs kavinėje. Jo parodymai duoti teisme nesutampa su parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir yra prieštaringi. V. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su M. L. broliu G. tą vakarą buvo atvažiavę į Panevėžį parvežti M. L. ir kitų asmenų. Atvažiavus į Panevėžį, jis liko mašinoje, o G. nuėjo į kavinę, pasikvietė M. L., jo draugę R. ir D. T. ir jie išvažiavo. Jis pačioje kavinėje nebuvo. Iki to įvykio jis yra buvęs kažkur Panevėžio rajone, kažkokiame kaime. N. Ž. jis nepažįsta. Iš kur liudytoja E. K. žino apie jį, jis negalėjo pasakyti, jis jos nepažįsta. Kas jam etiketę „K.“ užklijavo, negali pasakyti, gal tyrėja. Tą vakarą, kai buvo naudojamas smurtas prieš N. Ž. ir K. B., jo kavinėje nebuvo. Kai tuo tarpu V. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė visiškai kitokias aplinkybes. 2016 m. gegužės 11d. apklausos metu nurodė, kad įvykio dieną, kartu su G. L. pavakary važiavo į Panevėžį parvežti M. L.. Panevėžyje atvažiavo į kavinę, tačiau į kurią negalėjo pasakyti. Kavinėje buvo barmenė, kuri jam buvo nepažįstama. Kavinėje M. L. buvo ne vienas, o su R., bendrų pažįstamų ar draugų su jais nebuvo. Kavinėje jie pavalgė ir išvažiavo atgal į Raseinius. D. T. jis pažįsta iš matymo, yra ne kartą matęs jį Raseiniuose, tačiau kavinėje Panevėžyje D. T. nematė ir atgal į Raseinius grįžo kartu su G., M. ir R.. Jokių muštynių, vykusių kavinėje nematė ir tuo metu, kai jis buvo kavinėje, muštynių nebuvo. Tą kartą buvo tik Panevėžio mieste ir toje kavinėje. Nebuvo tame kaime iš kurio prieš savaitę paėmė M. su R.. Tokio asmens kaip N. Ž. nepažįsta. Papildomai apklausiamas 2016-07-07 ir 2016-07-25, pasinaudodamas savo teise, parodymus duoti atsisakė. Taigi, išteisintojo V. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl esminių aplinkybių prieštaringi, nenuoseklūs. Jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, išskyrus nusikaltimo bendrininkai nuteistieji M. L. ir D. T.. M. L. ir D. T. kalbėdami apie išteisintojo V. M. dalyvavimą nusikalstamose veikose nurodė, kad V. M. kavinėje nebuvo ir jis smurto tiek prieš N. Ž., tiek prieš K. B. nenaudojo. V. M. su įvykiais susijęs tik tiek, kad buvo atvykęs į Panevėžį kartu su nuteistojo M. L. broliu G. L. parvežti į Raseinius nuteistųjų M. L. ir D. T. bei R. M. (S.). Nuteistųjų M. L. ir D. T. bei išteisintojo V. M. parodymai dėl esminių aplinkybių nėra nuoseklūs, nesutampa tarpusavyje, be to, jų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Dėl išvadintų priežasčių, jų parodymai nelaikytini patikimais ir jais remtis pagrindžiant V. M. išteisinimą negalima. V. M. parodymų prieštaringumas, jų neatitikimas kitai bylos medžiagai pateisinamas paties V. M. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, sumenkinant savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, o nuteistieji M. L. ir D. T. tokiu būdu siekė padėti V. M. išvengti atsakomybės.
7.6. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad V. M. pripažinus kaltu, spręstinas jam bausmės už šias nusikalstamas veikas paskyrimo klausimas. Skiriant bausmę V. M., atsižvelgtina į tai, kad jis padarė apysunkį ir sunkų tyčinius nusikaltimus. Jo vaidmuo nebuvo antraeilis. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, 146 straipsnio 2 dalyje - areštas arba laisvės atėmimas iki 4 metų. V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Be to V. M. anksčiau teistas, nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jo teistumai nėra išnykę, todėl jis yra laikytinas recidyvistu. Nusikaltimai, dėl kurių padarymo jis kaltinamas, ypač sunkus sveikatos sutrikdymas, padaryti paminant elementarų žmogiškumą. Tai rodo, kad žmogaus sveikata ir gyvybė nebuvo tos vertybės, kurias V. M. gerbė. V. M. padarytų nusikaltimų aplinkybės rodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o jį patį apibūdina kaip itin cinišką, itin žiaurų ir visiškai abejingą kito žmogaus išgyvenimams. Pernelyg švelni ir neatitinkanti nei išteisintojo V. M. asmenybės, nei veikos pavojingumo ir padarinių bausmė pažeistų nukentėjusiųjų orumą, jų interesus ir negali būti laikoma humaniška ir teisinga. Tik griežta, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali sulaikyti išteisintąjį nuo naujų nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo tokio pavojingo asmens ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kadangi V. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, jų paskirtų bausmių bendrinimui taikytinos BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytos bausmių bendrinimo nuostatos. V. M. nuo 2016-04-11 iki 2016-04-12 buvo laikinai sulaikytas, todėl laikas išbūtas laikiname sulaikyme įskaitytinas į bausmės laiką.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdyje nuteistieji M. L. ir D. T. bei jų gynėjai advokatai bei prokuroras atitinkamai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, taip pat prokuroras sutiko, jog iš dalies nuteistojo M. L. skundas yra pagrįstas; išteisintasis V. M. ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti,
Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro bei nuteistojo D. T. gynėjo advokato V. Skabursko apeliaciniai skundai atmestini.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo
10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, kad aptartų reikalavimų nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nurodytu laiku prieš nukentėjusiuosius pradėta smurtauti dar N. Ž. namuose, sugadintas televizorius, kompiuterio monitorius, išdaužtas virtuvės langas, sudaužytas virdulys, ištempti į lauką mušami nukentėjusieji automobilio bagažinėje atvežti į kavinę ir ten toliau buvo mušami. Egzekucija baigėsi tuo, kad N. Ž. buvo sunkiai, o K. B. nežymiai sužaloti. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl jų jokio ginčo byloje nėra. Atsakingais dėl nusikaltimų skundžiamu nuosprendžiu pripažinti D. T. ir M. L..
12. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės, nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi nėra įrodymų, jog jis turėjo tikslą sunkiai sužaloti N. Ž., teismas pripažino, jog muštynėse dalyvavo 5-6 asmenys, tačiau atsakomybė dėl patirtų sužalojimų perkeliama jam, M. L., neaišku, kokie jo veiksmai nukentėjusiajam N. Ž. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi M. L. nesutinka su jo veikos kvalifikacija dėl sunkaus N. Ž. sveikatos sutrikdymo ir mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal lengvesnį BK straipsnį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pozicija. Pagal byloje nustatytas ir teisiamajame posėdyje ištirtas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiųjų N. Ž., K. B. elgesiu bei veiksmais, kvalifikuoti M. L. nusikalstamą veiką kitaip nei tai padaryta skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.
13. Iš M. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, jog jis neneigia įvykio vakarą iš kavinės nuvykęs į N. Ž. namus, kaip nurodo „išsiaiškinti“ dėl kavinės reikalų, tai padarė ne vienas, o su „R.“ ir „K.“; besiaiškinant su N. Ž. pastarojo namuose ir N. Ž. pradėjus bėgti į kambarį, pasivijo nukentėjusįjį iki miegamojo ir sudavė du smūgius į galvą, besivydamas užkliuvo už kompiuterio, televizoriaus ir langų specialiai nedaužė, bet galėjo išdužti, paėmęs už rankos išsivedė N. Ž. į lauką, aiškinosi, kažkas iš kitų dviejų išsivedė į lauką ir K. B., nusprendė važiuoti toliau „aiškintis“ į kavinę, nukentėjusieji patys sulipo į automobilio bagažinę, nors neneigia pats sakęs jiems ten lipti, nuvažiavus į kavinę, vėl vyko muštynės, kažkas sudavė N. Ž., „R.“ sudavė beisbolo lazda N. Ž., pastarasis nugriuvo, „K.“ mačete trenkė N. Ž. į nugarą, o jis, M. L., kelis kartus spyrė N. Ž. į šoną, muštynės truko apie valandą, kai išvažiavo, N. Ž. gulėjo ant žemės. Nors nuteistasis bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, teisinasi sudavęs vos kelis smūgius nukentėjusiajam N. Ž., o turi atsakyti už kilusias pasekmes, kai muštynėse dalyvavo ne vienas, tačiau kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistojo veikos kvalifikavimu, o jo argumentus apie jam vienam perkeliamą atsakomybę vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant sušvelninti savo atsakomybę.
14. 2014 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvadoje aprašyti N. Ž. padaryti sužalojimai: galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis kairiame antakyje, dešiniame smilkinyje, poodine kraujosruva viršutinėje lūpoje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pagrindo vidurinės daubos dešinėje pusėje, dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės apatinės sienelės, dešinio ir kairio žandinių ančių sienelių lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, trauminiu dešinės ausies būgnelio plyšimu; sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai šešių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai smūgiuojant kumščiais, spardant ar panašiai; dėl kaukolės pagrindo lūžio N. Ž. sveikata sutrikdyta sunkiai; muštinė žaizda nugaroje, sužalojimas padarytas vieno kieto buko, ribotu paviršiumi daikto trauminiu poveikiu, dėl šio sužalojimo N. Ž. sveikata sutrikdyta nežymiai. Teisiamajame posėdyje apklaustas ir šią išvadą pateikęs ekspertas, kuris ją patvirtino. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į eksperto parodymus, kuriuose šis užsiminė, kad sužalojimai galėjo susiformuoti ir nuo vieno, ir nuo šešių smūgių, tačiau nuteistasis neteisingai interpretuoja specialisto paaiškinimus. Iš bylos duomenų matyti, kad ekspertas N. R. sveikatos sutrikdymo mastą nustatinėjo pagal medicininius dokumentus. Iš objektyviai nustatytų N. Ž. sužalojimų nėra jokios abejonės, kad jam smūgiuota ne kartą, taip pat ir į gyvybiškai pavojingas vietas (galvą), apie tai rodo sužalojimų lokalizacija, ne tik sumušimai, bet netgi lūžiai įvairiose galvos vietose. Specialisto išvadoje pažymėta, jog sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai šešių trauminių poveikių kumščiais, spardant ar panašiai. Apygardos teismas, susipažinęs su eksperto apklausos teisiamajame posėdyje garso įrašu, pažymi ir tai, kad ekspertas nurodė, kad ne visi, kaip mano apeliantas, o tik tam tikra grupė sužalojimų, t. y. muštinė žaizda dešiniajame smilkinyje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pagrindo vidurinės daubos dešinėje pusėje lūžis galėjo atsirasti dėl vieno trauminio poveikio, kuris galėjo būti padarytas bet kuo (beisbolo lazda, koja ir panašiai), aišku tai, kad šis poveikis turėjo būti pakankamai stiprus, tačiau neatmetė tikimybės, jog toks trauminis poveikis galėjo būti ir ne vienas, be to, kaip pažymėjo ekspertas, sužalojimai netgi galėjo vienas kitą dengti. Taigi nėra net menkiausio pagrindo abejoti, jog N. Ž. buvo suduoti tikrai ne vienas, bet keli smūgiai į galvą bei kitas kūno vietas, o skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vertinama, jog N. Ž. sveikatos sutrikdymą lėmė visuma smūgių.
Žemesnės instancijos teismas
15. M. L. pats pripažįsta sudavęs keletą smūgių N. Ž. tiek kumščiu į galvą (namuose), tiek spyręs koja į šoną (kavinėje). Be to, kaip matyti iš M. L. parodymų teisme, jis nurodė ir tai, kad dar iki vykstant pas N. Ž. „aiškintis“ kiti asmenys („R.“) M. L. paaiškino, kad šiuos pasamdė N. Ž., jog „išmuštų“ tiek iš M. L., tiek iš A. L. tą kavinę. Taigi iš esmės pats nuteistasis užsimena apie priežastį, kodėl jis galėjo pykti ant nukentėjusiojo, kuris netrukus po to, tą patį vakarą ir buvo žiauriai sumuštas. Apie tai, kad viskas dėl to, jog N. Ž. neva norėjo kavinės, apylinkės teisme nurodė girdėjusi ir liudytoja, N. Ž. sesuo E. K.. Aplinkybę, kad M. L. buvo itin agresyviai nusiteikęs rodo ir M. L. konfliktas įvykio vakarą su D. S., apie kurį užsiminė tiek pats M. L., tiek liudytojos D. S., nurodžiusi, kad M. L. prieš ją naudojo smurtą, R. Ž.. M. L. buvo tarp asmenų, vykusių „aiškintis“ pas nukentėjusįjį į namus, ten daužė daiktus, smurtavo prieš N. Ž., nukentėjusiuosius atgabenus į kavinę, toliau naudojo smurtą prieš N. Ž.. Apie aršų M. L. elgesį apylinkės teisme, kaip ir ikiteisminiame tyrime, parodė ir muštynių metu sąmoningas likęs kitas nukentėjusysis K. B.. Iš esmės įrodymų visuma rodo, jog M. L. buvo ne atsitiktinis, o aktyvus, aršiai nusiteikęs muštynių dalyvis, dalyvavęs visoje įvykio grandinėje (nuo pat plano vykti pas N. Ž. į namus susiformavimo iki pat agresijos prieš nukentėjusiuosius kavinėje pabaigos), nevengęs įvairiais būdais (kumščiais, kojomis) ir net ne kartą smurtauti prieš N. Ž., suduodamas ir į gyvybiškai pavojingas sritis (galvą). Nors specialisto išvadoje nurodoma, kad N. Ž. sveikata sutrikdyta sunkiai dėl kaukolės pagrindo lūžio, tačiau paaiškindamas išvadą apylinkės teisme ekspertas neatmetė kelių trauminių poveikių, kurie lėmė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, tikimybės, jau net nekalbant apie kitų smūgių, padariusių kitus sužalojimus kiekį. Bylos duomenys (specialisto išvada bei parodymai, nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, kraujo pėdsakai ant daiktų, rūbų ir kt.) rodo, jog prieš N. Ž. intensyviai ir įvairiais būdais (smūgiai kumščiais, spyriai kojomis netgi beisbolo lazda) smurtauta, natūralu, jog pats N. Ž. įvykio eigos net nebegali nuosekliai prisiminti dėl patirtos sunkios galvos traumos. Aplinkybė, jog buvo siekiama ne tiesiog „aiškintis“ ką nors, kaip neva deklaruoja apeliantas, o faktiškai pamokyti N. Ž. rodo ir smurtautojų, tarp kurių ir M. L., veiksmai. Iš bylos duomenų matoma, jog į N. Ž. namus važiavo ne vienas M. L., o net keli asmenys, nukentėjusiuosius jie užpuolė namuose, netikėtai, nakties metu, taip žymiai sumažindami tikimybę, kad nukentėjusieji galės efektyviai priešintis užpuolikams, nenuostabu, jog K. B. nuo pat tyrimo pradžios teigia, jog jie tiesiog buvo šoke ir nesuprato, už ką yra mušami. Negana to, užpuolimo namuose nepakako, jau sumušti nukentėjusieji žeminančiai (automobilio bagažinėje, M. L. pripažino liepęs nukentėjusiesiems į ją lipti) nuvežti į kavinę, dėl kurios N. Ž. neva turėjo kažkokių ketinimų, kur prieš juos toliau naudotas smurtas. Sumuštas N. Ž. į ligoninę buvo atvežtas be viršutinių rūbų (ligoninės vaizdo įrašų duomenys, b. l. 88-89, t. 3). Sprendžiant iš bylos duomenų visumos, nukentėjusieji užpuolikams nesipriešino, tačiau tai smurtautojų nesustabdė. Be kita ko, kaip matyti, M. L. netgi turėjo priežastį pykti ant N. Ž., norėjusio neva perimti kavinę. Todėl, atsižvelgdama į įrodymų visumą, kolegija neabejoja M. L. kalte dėl inkriminuotų nusikaltimų bei jo veiksmų kvalifikacija.
16. Nors nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde užsimena, jog nėra įrodymų, jog jis turėjo tikslą sunkiai sužaloti N. Ž., tačiau tai nekeičia jo veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Taip pat pažymėtina, kad nusikalstama veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali jį sužaloti ir to norėjo. Tiesioginė neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas siekia sutrikdyti žmogaus sveikatą, tačiau nekonkretizuoja galimų padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007).
17. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, vertinant nuteistojo M. L. veiksmus, atsižvelgiama į tai, kad ne kartą suduodamas smūgius rankomis bei kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbų organą – galvą, psichinės sveikatos sutrikimų neturintis, taigi, normalaus protinio išsivystymo, gyvenimišką patirtį turintis M. L. turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad jis tokiu būdu gali nukentėjusįjį sužaloti. Iš paties M. L. parodymų matyti, kad jau į nukentėjusiojo namus buvo vykstama neva aiškintis N. Ž. ketinimų dėl kavinės, nors faktinės aplinkybės rodo, kad siekiai buvo neabejotinai susiję su nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymu, o ne kokiu nors draugišku pokalbiu; M. L. jau nukentėjusiojo namuose elgėsi agresyviai, ne tik daužė daiktus, bet ir naudojo fizinį smurtą prieš N. Ž., savo agresiją tęsė ir nugabenus nukentėjusiuosius į kavinę ir nors galimų padarinių nukentėjusiojo sveikatai nekonkretizavo, buvo jiems abejingas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolų, specialistų išvadų matyti, kad N. Ž. namuose rasta K. B. kraujo (b. l. 91-95, 103-113, t. 1), kavinėje, ant kėdžių dalių rasta N. Ž. kraujo. Ant į gydymo įstaigą atvežto N. Ž. kelnių rasta jo kraujo, be to, aplinkybę, jog į ligoninę vežamas N. Ž. buvo kruvinas patvirtina ir automobilio, kuriuo jis vežtas į ligoninę, apžiūra bei specialisto išvada, kadangi automobilyje rasta N. Ž. kraujo. Tai rodo, jog N. Ž. buvo sumuštas tiek, jog iš žaizdų kraujavo. Pats M. L. nurodo, jog išeidamas matė N. Ž. gulintį ant žemės. Aptartos aplinkybės aiškiai parodo, kad M. L. buvo nesvarbu, kokie padariniai nukentėjusiajam N. Ž. gali kilti, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad M. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šiame kontekste apygardos teismas pastebi, jog teismų praktikoje, kai yra nustatoma tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Todėl nuteistojo M. L. veika kvalifikuota ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – už sunkų sveikatos sutrikdymą – pagrįstai ir teisėtai.
18. M. L. apeliaciniame skunde mano, jog jam skirtos bausmės buvo neteisingai subendrintos, visi nusikaltimai padaryti vienu metu, todėl turėjo būti taikomas BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BK 135 straipsnio 1 dalis ir BK 187 straipsnio 1 dalis labai skiriasi pagal pavojingumą. Šie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti. Skundžiamu nuosprendžiu M. L. nuteistas už 3 nusikalstamas veikas – BK 135 straipsnio 1 dalį (sunkus N. Ž. sveikatos sutrikdymas, sunkus nusikaltimas), 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas N. Ž. ir K. B. laisvės atėmimas panaudojant smurtą, apysunkis nusikaltimas), 187 straipsnio 1 dalį (N. Ž. turto sugadinimas, nesunkus nusikaltimas). BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad paskirtas bausmes bendrina apėmimo dėl idealiosios sutapties ir dalinio sudėjimo būdais. Iš bylos aplinkybių, skundžiamo nuosprendžio matyti, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai pripažinti kaip padaryti idealiąja sutaptimi, todėl bendrinti pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą apėmimo būdu. Tokiam bendrinimo būdui apygardos teisme neprieštaravo nuteistasis ir jo gynėja bei prokuroras. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, bausmė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį bendrinta dalinio sudėjimo būdu, nors, kaip teisingai pastebi apeliantas, nesunkus nusikaltimas (BK 187 straipsnio 1 dalis) ir sunkus nusikaltimas (BK 135 straipsnio 1 dalis skiriasi pagal pavojingumą, todėl turėjo būti taikomas ne dalinis bausmių sudėjimo būdas, o apėmimo būdas, esant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindui, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas visas M. L. paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais subendrinant apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes, atitinkamai keičiant ir galutinę M. L. skiriamą bausmę.
19. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas, tačiau ši BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė įsigaliojo vėliau nei padaryta nusikalstama veika. Tačiau apeliantas neteisus teigdamas, jog jam buvo pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi nuosprendyje tai nenurodyta. Nuosprendyje nurodoma, kad M. L. pripažįstama viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe. Dėstydamas bausmės skyrimo motyvus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad M. L. anksčiau buvo teistas, teistumai neišnykę, todėl jis laikomas recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalis, galiojusi ir nusikaltimo padarymo metu, numato recidyvisto sąvoką. Kadangi M. L. naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, skundžiamame nuosprendyje jis visiškai pagrįstai apibūdintas kaip recidyvistas ir į tai pagrįstai atsižvelgta skiriant bausmę.
20. M. L. apeliaciniame skunde mano, jog jam turėtų būti švelninama bausmė dėl pernelyg ilgo proceso, remiasi teismų praktika. Nors nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ir tęsėsi ilgai, tačiau tai lėmė objektyvios priežastys, o ne pareigūnų neveiklumas, byla sudėtinga, didelės apimties, atlikta įvairių proceso veiksmų. Iš bylos aplinkybių matyti, jog M. L. ir D. T. po to, kai N. Ž. buvo sužalotas, išvyko į užsienį. Į Lietuvą M. L. grąžintas 2015 metais pagal Europos arešto orderį, panaši situacija ir dėl D. T.. Be to, po M. L. grąžinimo į Lietuvą ikiteisminio tyrimo metu iškilo poreikis kreiptis į Jungtinę Karalystę dėl M. L. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo ir nėra jokios abejonės, kad to nebūtų reikėję, jei M. L. po N. Ž. sužalojimo nebūtų išvykęs į užsienį. Taigi ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė ir pačių nuteistųjų veiksmai, užkirtę kelią teisėsaugos institucijų pareigūnams operatyviai ištirti nusikalstamą veiką, todėl švelninti nuteistajam skirtą bausmę dėl pernelyg ilgo proceso, nėra pagrindo. Be kita ko, kolegija neturi pagrindo vertinti, jog ne pirmą kartą teisiamam, recidyvistui M. L., nesant byloje jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei už trijų įžūlių, ciniškų tyčinių nusikaltimų padarymą skirtos vidurkį atitinkančios ar nedaug jį viršijančios bausmės būtų per griežtos. Atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, M. L. skirta galutinė bausmė, kuri ir taip sumažės dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai pritaikytų bausmių bendrinimo taisyklių, abejonių nekelia.
21. Apeliaciniame skunde M. L. pažymi, kad į bausmės laiką nepagrįstai neįskaičiuotas 10 parų laikas, kurį jis praleido sulaikytas pagal Europos arešto orderį Jungtinėje karalystėje. Šis apelianto argumentas pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu į bausmės laiką jam buvo įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Tačiau iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos „Europol“ 2015 m. kovo 2 d. rašto matoma, jog 2015 m. kovo 1 d. Interpolo Jungtinės karalystės nacionalinis biuras informavo apie M. L. sulaikymą pagal Lietuvoje išduotą Europos arešto orderį (b. l. 99, t. 7). Lietuvoje M. L., jį ekstradijavus, buvo sulaikytas 2015 m. kovo 10 d. Skundžiamu nuosprendžiu į M. L. bausmės laikas įskaitytas tik jo sulaikymo Lietuvoje laikotarpis, tačiau pagal bylos duomenis M. L. Jungtinėje karalystėje pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas jau nuo 2015 m. kovo 1 d. ir šis laikas taip pat turėjo būti įskaitytas į jo bausmės laiką, kaip teisingai pažymi apeliantas, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.
22. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su ekstradicijos išlaidų priteisimu, kadangi nebuvo informuotas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir niekur nebuvo kviečiamas atvykti. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal galiojančią teismų praktiką, proceso išlaidomis taip pat pripažįstamos ir ekstradicijos išlaidos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2011, 2K-342/2013 ir kt.).
23. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nusprendė priteisti iš M. L. Policijos departamento prie VRM patirtų jo ekstradicijos išlaidų. Apygardos teismas su tokiu sprendimu sutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2014 m. birželio 6 d., nutarimas pripažinti M. L. įtariamuoju priimtas 2014 m. gruodžio 10 d., tą pačią dieną paskelbta jo paieška, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paskirtas suėmimas ir 2015 m. vasario 5 d. išduotas Europos arešto orderis. Jungtinėje Karalystėje M. L. buvo sulaikytas 2015 m. kovo 1 d. ir perduotas Lietuvos Respublikai 2015 m. kovo 10 d., o 2015 m. kovo 11 d. buvo atlikta jo pirmoji apklausa. M. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog žinojo, kuo baigėsi nakties įvykiai, pripažino dalyvavęs muštynėse bei smurtavęs prieš N. Ž., kitą dieną kalbėjo su D. B., kuris nurodė, kad N. (Ž.) ligoninėje, nurodymų nerašyti pareiškimo D. B. nedavė, bet tokia kalba galėjo būti, liepęs aiškintis patiems. Šiuos M. L. parodymus aiškiai atitinka ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės duomenys, taigi nėra pagrindo abejoti pokalbio dalyvių tapatybe, iš kurių matyti, kad M. L. 2014 m. birželio 6 d. vakare telefonu bendravo su D. B. apie N. Ž., jo būklę, kreipimąsi į teisėsaugą, M. L. nurodo, kad “(…) važiuok derinkis, bus zajava atvažiuoju (necenzūrinis žodis) pats visus sakau dedu į vietą davai” (b. l. 103-111, t. 3), be to, iš M. L. ir D. B. pokalbių turinio nėra jokio abejonės, kad M. L. supranta, kad jo ieško pareigūnai ir pyksta dėl to. Apie tai, jog mėgino susisiekti su M. L. dėl brolio apylinkės teismo posėdyje užsiminė ir liudytoja E. K., nurodžiusi, kad M. L. numerį davė jo brolis G. L.. Taigi, išdėstytos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad, nepaisant to, jog išvykimo iš šalies metu nuteistajam nebuvo pareikštas įtarimas, M. L. išvyko iš Lietuvos po nusikalstamos veikos padarymo puikiai suvokdamas, kad padarė šioje byloje nagrinėtas ir sunkiomis pasekmėmis pasibaigusias nusikalstamas veikas bei siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo proceso, kuris neabejotinai turėjo būti ir buvo pradėtas, todėl jo perdavimo Lietuvai išlaidos pagrįstai buvo pripažintos proceso išlaidomis ir buvo priteistos iš nuteistojo M. L..
24. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jo sesers sumokėto užstato perdavimu valstybei. M. L. 2015 m. balandžio 28 d. nutarimu (b. l. 125-126, t. 7) kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones. Vienas iš kardomųjų priemonių tikslų, numatytų BPK 119 straipsnyje, yra kelio naujoms nusikalstamoms veikoms užkirtimas. BPK 133 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą nurodoma, kad įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad M. L. jau yra įsiteisėjęs apkaltinamasis Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuriame jis nuteistas dėl 2015 m. birželio mėnesį padarytų nusikaltimų, taigi M. L. nesilaikė švelnesnės kardomosios priemonės sąlygų, todėl pagrįstai piniginis užstatas perduotas valstybei.
25. M. L. apeliaciniame skunde prašo sumažinti N. Ž. priteistą neturtinę žalą atkreipdamas dėmesį, jog nukentėjusysis yra pilnai darbingas. Toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).
26. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
27. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Jeigu kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju.
28. Šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas priteisė nukentėjusiajam 20000 Eur solidariai iš abiejų nusikaltimo bendrininkų neturtinei žalai atlyginti, o spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam N. Ž. klausimą, atsižvelgė į teisingumo ir protingumo kriterijus, tai, kad sveikata sužalota sunkiai, smūgiai buvo suduodami į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, nukentėjusysis tris paras buvo komoje, o vėliau 3 mėnesius nedarbingas, dėl sveikatos būklės atleistas iš darbo ir ilgą laiką darbo neturėjo, sveikata nėra pilnai atsistačiusi, o teisme apklaustas ekspertas patvirtino, kad po tokios traumos liekamieji padariniai lieka visam gyvenimui. Nors apeliantas užsimena, kad nukentėjusysis yra darbingas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia patirtos neturtinės žalos dydžio. Apygardos teismas papildomai pastebi ir tai, kad nėra net menkiausios abejonės, jog N. Ž. patyrė dideles fizines kančias dėl suduodamų smūgių įvykio metu. Dėl sužalojimo nukentėjusysis neišvengiamai turėjo nepatogumų, privalėdamas gydytis medicinos įstaigose, reabilitacijoje, taigi buvo visiškai sutrikdytas jo ligtolinis gyvenimas, natūralu, kad dėl sveikatos būklės jis nebebuvo toks darbingas kaip anksčiau. Šios aplinkybės neišvengiamai sąlygojo ir emocinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. N. Ž. neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o nuteistųjų kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paminančiais elementarų žmoniškumą veiksmais, kurie nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kolegija mano, kad apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimus padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, įvertino aplinkybių visumą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl mažinti N. Ž. priteistos neturtinės žalos dydį kolegija nemato pagrindo.
Dėl nuteistojo D. T. gynėjo advokato apeliacinio skundo
29. Nuteistojo D. T. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su D. T. nuteisimu, kaltė grindžiama abejonėmis, prielaidomis, spėjimais, aplinkybės ištirtos neišsamiai ir neobjektyviai. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei bylos medžiagą neturi pagrindo spręsti, kad D. T. būtų nuteistas nepakankant jo katės įrodymų, priešingai, įrodymų visuma leidžia atkurti įvykio grandinę, kurioje įžvelgiamas ir aktyvus D. T. dalyvavimas.
30. Dalis nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinio skundo argumentų susiję su tuo, kad neįrodyta D. T. kaltė: liudytojai nenurodo apie D. T. dalyvavimą mušant K. B. ir N. Ž., nukentėjusieji teisme teigė D. T. nepažįstantys, liudytoja E. K. apie D. T. neužsiminė, tokių parodymų, jog D. T. muštų nukentėjusiuosius nedavė ir liudytoja D. S., pats D. T. teisme savo kaltę pripažino tik dėl smurtinių veiksmų prieš D. B., bet ne nukentėjusiuosius. Nuteistasis D. T. pripažįsta, jog įvykio vakarą dar iki prasidedant muštynėms buvo kavinėje su M. L., R. Ž., A. L., prisijungė ir D. S. dėl kurios vėliau kilo sąmyšis, su M. L. paskui ėjo į degalinę parsivesti D. S., kavinėje įvykus pirmosioms muštynėms naudojo smurtą prieš D. B., į N. Ž. namus nevažiavo, tačiau buvo kavinėje, kai ten jau buvo atvežti K. B. ir N. Ž., pastarųjų nemušė, tik matė, kad šie gulėjo ant žemės. Nors D. T. neigia savo kaltę dėl N. Ž. ir K. B. sveikatos sužalojimo bei neteisėto jų laisvės atėmimo panaudojant smurtą, neigia važiavęs į namus pas N. Ž., tačiau įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog D. T. buvo ne koks atsitiktinis įvykio dalyvis, o prisidėjo prie nusikaltimų padarymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje tirti nusikaltimai buvo padaryti ne pavieniais, o visuma veiksmų pasibaigusių atitinkamomis pasekmėmis, prasidėjusių nuo smurto N. Ž. namuose, nukentėjusiųjų nugabenimu prievarta į kavinę, kur šie buvo prievarta laikomi bei mušami. D. T. nuo pat vakaro pradžios buvo kavinėje su M. L., dalyvavo muštynėse, kai nukentėjo D. B., ėjo kartu su M. L. parsivesti D. S. iš degalinės, taigi D. T. jau nuo pradžių elgėsi agresyviai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai nenurodė apie D. T. dalyvavimą mušant nukentėjusiuosius, tačiau D. T. pripažįsta, kad tuo metu, kai kavinėje buvo smurtaujama prieš nukentėjusiuosius, jis ten tikrai buvo ir juos matė, apie tai nurodo ir kitas nuteistasis M. L.. Iš kavinės D. T. išvyko su M. L., kai nukentėjusieji jau buvo ten sumušti (nuteistųjų, išteisintojo parodymai). Vadinasi, D. T. įvykio grandinėje buvo nuo pradžios iki pabaigos ir nėra pagrindo manyti, jog jis tik pasyviai stebėjo įvykius.
31. Iš bylos duomenų matyti, kad apie agresyvų D. T. elgesį kavinėje jau mušant D. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytoja D. S., mačiusi, kaip D. T. ir M. L. netgi kėdėmis daužė D. B.. Netikėti šiais liudytojos parodymais, kuriais ji prašė vadovautis ir apklausiama teisiamajame posėdyje, nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojos parodymų patikimumą, atkreipiant dėmesį, jog ikiteisminiame tyrime ji teigė mačiusį D. T. mušant D. B., o apklausiama apylinkės teisme jau nurodė to nemačiusi, tačiau neatitikimai D. S. parodymuose nedaro šių nepatikimais. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra teisingi. Nėra abejonės, jog apklausiama netrukus po įvykio ji kur kas geriau atsiminė įvykių detales, be to, kaip ji pažymėjo apylinkės teisme kalbėdama apie muštynes kavinėje, kad jai atrodo, jog mušė, kas tik galėjo, taip iš esmės apibūdindama tai, jog prieš nukentėjusius asmenis smurtą naudojo ne vienas asmuo. Nėra pagrindo tikėtis, jog D. S. galėtų labai tiksliai ir konkrečiai įvardinti, kokius veiksmus koks smurtą naudojęs asmuo atliko, kadangi natūralu, jog ji buvo išsigandusi, neramiai jautėsi dar iki muštynių pradžios, ėjo į degalinę, kaip nurodo, bandė perspėti degalinės darbuotoją, kad kviestų policiją, tačiau D. T. ir M. L. bei kitos merginos ją parsivedė atgal į kavinę, apie tai leidžia spręsti ir degalinės bei prekybos centro vaizdo kamerų įrašai. Nėra abejonių, jog ir prasidėjęs smurto protrūkis kavinėje kėlė stresą, baugino. Liudytojos D. S. parodymus viso proceso metu atitinka objektyvūs duomenys: įvykio vietos (kavinės) apžiūros metu ant kėdžių dalių rasta D. B., N. Ž. kraujo. Be kita ko, pats D. T. neneigia vartojęs smurtą kavinėje, bet teigia tai daręs tik prieš D. B., o ne nukentėjusiuosius, taigi iš dalies D. T. parodymai neprieštarauja D. S. parodymams tik dar labiau sustiprindami jų patikimumą. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė D. S., iki įvykio ji nuteistųjų nepažinojo, tačiau, ikiteisminio tyrimo metu atpažino tiek M. L., tiek D. T., pastarąjį apibūdinusi kaip vaikiną su tatuiruote bei daužiusį D. B..
32. Apeliaciniame skunde ginčijamos ikiteisminio tyrimo asmenų atpažinimo procedūros, kurios, kaip teigiama, atliktos pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, atpažįstančių asmenų išsamiai neapklausus, dar prieš atpažinimą jiems protokole matant atpažįstamo asmens nuotraukos numerį, vardą, pavardę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sutinkama, jog atpažinimai iš nuotraukų atlikti ne visai tinkamai. Akivaizdu, jog atpažinimo protokolai surašyti nedėmesingai, dėl juose užfiksuotų atpažinimo momentų (pvz. po atpažįstamų asmenų nuotraukomis matomas jau atspausdintas tekstas) yra abejonių, ar procesiniai dokumentai forminti tinkamai. Tačiau kolegijos vertinimu ne mažiau svarbu ir tai, kad liudytojai atpažino nusikaltimo dalyvius pirmosios instancijos teisme, matydami gyvai: D. S., nors nuo nusikaltimo jau yra praėjęs ilgas laiko tarpas, atpažino teismo salėje D. T., kaip vaikiną su tatuiruote, apie kurį davė parodymus ir ikiteisminiame tyrime, taigi tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja atpažino tą patį asmenį, apie kurį buvo davusi parodymus. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, jog atpažįstantys asmenys prieš atpažinimą nebuvo apklausiami, apeliaciniame skunde nurodoma K. B. 2 tome 86 lape esanti apklausa, kuri apelianto nuomone patvirtina, kad realiai asmens apklausa nevykdyta. Tačiau kolegija pastebi, kad minima K. B. apklausa nebuvo pirmoji, ankstesnėje apklausoje, vykusioje 2014 m. birželio 17 d. (b. l. 82-84, t. 2), K. B. jau buvo apibūdinęs atitinkamus asmenis, o papildomoje apklausoje iš esmės tikslintasi, ar K. B. galėtų atpažinti tą, kurį apibūdino anksčiau, jam sutikus, atliktas asmens atpažinimas iš nuotraukos. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš parodymą atpažinti, atpažįstantys asmenys vis dėlto buvo apklausiami apie reikšmingas aplinkybes, po to atliekami atpažinimai iš nuotraukų.
33. Nuteistojo D. T. gynėjo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į N. Ž., K. B., E. K., kurie, pasak apelianto, apie D. T. neužsimena ar teigia teisme matantys pirmą kartą, parodymus. Tačiau apygardos teismas vertina, jog nukentėjusiųjų, liudytojos E. K. parodymai nepaneigia D. T. dalyvavimo nusikaltimo padaryme, apie kurį sprendžiama ne iš pavienių įrodymų, o būtent jų visumos. Nors N. Ž. tiesiogiai susidūrė su prieš jį smurtavusiais asmenimis, tačiau jam padaryti galvos sužalojimai natūraliai susiję su tuo, kad po įvykio jis daugelio aplinkybių negalėjo prisiminti, o jas perpasakojo kiti asmenys (K. B., sesuo). Nukentėjusysis K. B. proceso metu visų juos užpuolusių asmenų taip pat negalėjo įvardinti ir tai visiškai realu, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog nukentėjusieji buvo užklupti netikėtai, naktį, prieš juos iškart pradėta smurtauti, be abejo jie buvo šokiruoti, išsigandę ir detaliai viską stebėti bei įsidėmėti neturėjo galimybių. Kita vertus, tam tikras aplinkybes bei asmenis (pvz. M. L., D. S., D. B. ir kt.) K. B. įsidėmėjo, apie tai davė parodymus, kurie, kaip matyti iš bylos duomenų visumos, atitinka bei papildo kitus įrodymus, tarp kurių D. S., iš dalies M. L., D. T. ir kt. parodymai, todėl K. B. parodymai buvo naudingi atkuriant nusikaltimų aplinkybes, įvykių seką, bei nustatant kaltininkus. Liudytoja E. K. nebuvo nusikaltimo liudininkė ir apie situaciją, kaip matyti, sužinojo iš K. B., tačiau tai, ką ji nurodė sužinojusi, iš esmės atitiko tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos byloje kitais proceso veiksmais. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, N. Ž., K. B., E. K. parodymai nepaneigia įrodymų visuma nustatyto D. T. aktyvaus vaidmens nusikaltimo padaryme.
34. Taigi įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšiai, atitikimas leidžia atkurti nusikaltimų aplinkybių grandinę bei daryti loginę išvadą, jog D. T. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus ir dėl to pagrįstai nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
35. Nuteistojo D. T. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje neištirtos aplinkybės dėl muštynėse dalyvavusių A. L., A. N., A. S., nors byloje pateikti įrodymai, kad N. Ž. kraujas yra ant A. L. rūbų ir batų, A. N. stovėjo su sulaužytos kėdės nuolauža prie gulinčio D. B.. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų kolegija pastebi, jog teismai nagrinėja bylas dėl tų asmenų, kurie yra kaltinami ir tik pareikšto kaltinimo ribose, todėl vertinti, ar apeliaciniame skunde nurodyti asmenys galėjo prisidėti prie nusikaltimo, apygardos teismas neturi pagrindo. Šiuo atveju bylos duomenų visuma patvirtina ne kieno nors kito, o nuteistųjų kaltę dėl ko jie ir buvo pagrįstai nuteisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
36. D. T. gynėjo advokato apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tyrimų sujungimą, ilgą proceso trukmę bei įskaitymų į bausmės laiką laikotarpius pažymėdamas, kad bylos išskirtos tik 2017 m. sausio 6 d., o įskaitytas tik 2014 m. laikotarpis. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Kaip jau minėta dėl M. L. apeliacinio skundo, ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė tiek objektyvios priežastys, tiek ir pačių nuteistųjų veiksmai. Pažeidęs švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygas, D. T. kaip ir M. L. buvo pabėgęs į Jungtinę Karalystę, iš bylos duomenų matyti, kad D. T. slėpė savo tapatybę, užsienyje prisistatė kita pavarde, ten dar ir nusikalto. Todėl, įvertinus šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, švelninti D. T. bausmę dėl ilgo proceso, nėra pagrindo. Kolegija sprendžia, jog ne pirmą kartą teisiamam, recidyvistui D. T., nesant byloje jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei už dviejų įžūlių, ciniškų tyčinių nusikaltimų padarymą skirtos vidurkį atitinkančios bausmės nėra per griežtos. Atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, D. T. skirta galutinė bausmė abejonių nekelia.
37. Dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais. 2015 m. lapkričio 6 d. prokurorės nutarimu (b. l. 24, t. 1) ikiteisminiai tyrimai sujungti dėl to, jog atskirose nusikalstamose veikose dalyvavo tie patys asmenys. 2017 m. sausio 6 d. prokuroro nutarimu (b. l. 28-29, t. 1) ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti. Nors apeliaciniame skunde vertinama, jog tyrimų sujungimu ir atskyrimu manipuliuojama, tačiau tokie argumentai nepagrįsti. Priešingai, ikiteisminio tyrimo sujungimas bei atskyrimas buvo logiški bei motyvuoti veiksmai. Būtent atskirtas ikiteisminis tyrimas netrukus buvo užbaigtas kaltinamuoju aktu ir perduotas nagrinėti Panevėžio apygardos teismui (tai matyti ir iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų), o procese, kuriame priimtas skundžiamas nuosprendis, buvo laukiama leidimo iš Jungtinės Karalystės išplėsti M. L. baudžiamosios atsakomybė ribas.
38. Apygardos teismas negali pritarti ir apeliacinio skundo argumentams, jog į bausmės laiką neįskaitytas suėmime išbūtas laikotarpis iki 2017 m. sausio 6 d., kai ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti. Šioje byloje D. T. 2014 m. liepos 24 d., vadovaujantis BPK 140 straipsnio tvarka, buvo sulaikytas, 25 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimi D. T. skirtas suėmimas (b. l. 120, 125-126, t. 5), o tų pačių metų rugsėjo 22 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu kardomoji priemonė suėmimas pakeista ir skirtos kitos trys kardomosios priemonės, viena iš kurių yra užstatas, o kitos – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 127-128, t. 5). D. T. nuo tyrimo pasislėpė pabėgdamas į Jungtinę Karalystę. Kriminalinės policijos tarptautinių ryšių valdybos 2015 m. lapkričio 5 d. pažymoje (b. l. 164, t. 5) nurodoma, kad D. T. buvo sulaikytas 2015 m. liepos 3 d. Jungtinėje Karalystėje, kur save pristatė jau kita pavarde, tai yra kaip D. T.. Tai yra jis D. T. buvo nuteistas 9 mėnesiams laisvės atėmimo. D. T. iš Jungtinės Karalystės buvo deportuotas ir tų pačių metų lapkričio 23 d. kitoje baudžiamojoje byloje už kitas nusikalstamas veikas buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste. Tų pačių metų lapkričio 24 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi D. T. nustatytas 3 mėnesių suėmimo terminas, kuris ne kartą buvo pratęstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai neįskaitė į bausmės laiką – suėmime išbūto laiko nuo 2015 m. lapkričio 23 d., nes šis laikas į bausmės laiką įskaitytas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendyje byloje Nr. 1-15-366/2018.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
39. V. M. buvo kaltinamas dėl analogiškų nusikaltimų veikaint bendrininkų grupe su D. T. ir M. L.. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. M., pažymėjo, jog nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp kaltinamojo ir proceso dalyvių parodymų, o visos abejonės vertinamos V. M. naudai. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su V. M. išteisinimu, tačiau kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui. V. M. dalyvavimas nusikaltimų padaryme yra labiau spėjimas ar prielaida nei nuoseklia įrodymų visuma patvirtinta išvada.
40. Prokuroro apeliaciniame skunde grindžiant V. M. kaltę, kaip reikšmingais remiamasi nukentėjusiųjų K. B., N. Ž. bei liudytojų D. S. ir E. K. parodymais, kurie, kaip teigiama, vieni kitus papildo. Apygardos teismas, vertindamas šiuos argumentus kaltinimo V. M. kontekste, negali su jais sutikti. Kaip pripažįstama apeliaciniame skunde, versija, jog prie nusikaltimo gali būti prisidėjęs ir V. M., teisėsaugos pareigūnams kilo 2016 m. pradžioje, kai asmenų atpažinimo metu buvo pateikiama V. M. fotografija ir net keli asmenys, net ir praėjus laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo pagal veido požymius, išvaizdą atpažino tą patį asmenį, kurį nukentėjusieji bei minėtos liudytojos įvardijo kaip „K.“. Tačiau tokiu atveju, kai tyrimas jau yra gerokai pažengęs ir netgi nustatyti numanomi kaltininkai, dar vieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė turi būti pagrįsta svariais įrodymais, o ne kelti abejones. V. M. savo kaltės nepripažino, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, jo parodymai nenuoseklūs, apie jo dalyvavimą muštynėse nenurodė ir kiti du nuteistieji, pats išteisintasis neneigia, jog nusikaltimų vakarą į įvyko vietą buvo atvykęs, tačiau tai savaime jo kaltės neįrodo. Nukentėjusieji bei liudytoja E. K. pasakodami įvykio aplinkybes kaip vieną iš smurtautojų minėjo asmenį „K.“, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pernelyg sureikšmintos pravardės, be to, buvo užsiminta, jog vienas iš „K.“ požymių yra tatuiruotė ant rankos. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas įsitikino, jog V. M. minėtų asmenų nurodytos tatuiruotės neturėjo. Be to, nukentėjusysis N. Ž. apylinkės teisme nurodė, jog atpažinimo metu ikiteisminiame tyrime jam tyrėja papasakojo V. M. bruožus, todėl jis šį ir atpažino. Įvykio vietoje kurį laiką buvusi D. S. V. M. ikiteisminio tyrimo metu atpažino kaip „K.“ bei nurodė nemačiusi, ar pastarasis naudojo smurtą, teisiamajame posėdyje kaip vaikiną su tatuiruote ant rankos, buvusį prie sumuštųjų, nurodė D. T., V. M. veiksmų negalėjo konkretizuoti. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų bei liudytojų D. S. ir E. K. parodymų nevertino kaip V. M. kaltės įrodymų, tačiau priešingai nei M. L. ir D. T. atveju, K. B., N. Ž., E. K. ir D. S. parodymai dėl V. M. vieni kitų nepapildo, netgi kyla abejonių, ar jie kalba apie tą patį asmenį. K. B. kitaip nei ikiteisminiame tyrime teisme detaliau apie V. M. veiksmus nieko negalėjo pasakyti, E. K. parodymai yra išvestiniai iš K. B. parodymų, kitas nukentėjusysis N. Ž. ikiteisminio tyrimo metu daugelio savo sužalojimo detalių aplinkybių negalėjo prisiminti ir jos jam buvo taip pat perpasakotos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai kilusius neaiškumus, kurių negalėjo pašalinti teisiamajame posėdyje, vertino kaltinamo asmens naudai. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai pastebėta ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko rasti objektyvių V. M. kaltės įrodymų, atlikta krata buvo nerezultatyvi, išimti jo rūbai, tačiau iki ikiteisminio tyrimo pabaigos objektų tyrimas neatliktas, nors įvykio vietoje rasta ir išimta dėmių, panašių į kraują. Procesiniai veiksmai dėl asmens atpažinimų iš nuotraukų turėjo trūkumų, o teisiamajame posėdyje neaiškumai dėl to, ar atpažįstantieji asmenys tikrai buvo davę parodymus ne apie ką kitą, o būtent apie V. M., nebuvo pašalinti.
41. Dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata ne kartą patvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.).
42. Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog M. L. ir D. T. padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus, o dėl V. M. kaltės įrodymų nepakanka. Nuosprendis keistinas dalyje dėl M. L. skirtų bausmių bendrinimo bei sulaikymo laiko įskaitymo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti:
M. L. bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes, ir nustatyti M. L. galutinę subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką M. L. taip pat įskaityti jo sulaikymo Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį laiką nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistojo D. T. gynėjo advokato V. Skabursko apeliacinius skundus atmesti.