Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-159-794/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-25
Bylos Nr.: e2A-159-794/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21928-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Ieškovas: A. C.
Atsakovas: J. P., V. P.

Kategorijos

3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.8Prisidėjimas prie apeliacinio skundo
2.4.2.5Ginčai, susiję su žemės nuosavybės teise
2.4.2.12.2Negatorinis ieškinys (actio negatoria)
2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-159-794/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21928-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.18.1; 3.3.1.8; 2.4.2.5; 2.4.2.12.2; 2.4.2.13

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės, ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. ir atsakovų J. P. (J. P.), V. P. (V. P.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-967-872/2019 pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovams J. P. ir V. P. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, B. I. (ieškovo pusėje), O. I. (ieškovo pusėje), M. L. (atsakovų pusėje).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus Jevgenijų ir V. P. savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas ir savo lėšomis patraukti statinius nuo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)ir jo apsauginės zonos; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2017 metais atsakovai inicijavo ieškovo žemės sklypo ribų teritorijų planavimo valstybinės priežiūros patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, jog ieškovo žemės sklypas buvo įsiterpęs į trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikai priklausantį žemės sklypą 12 kv. m. plote. Ieškovas atliko pakartotinius kadastrinius matavimus, kad būtų nustatytos tikslios sklypų ribos. 2017-09-29 UAB „Vilniaus matininkas“ pažyma patvirtina, jog riboženklis (tvora) nesutampa su kadastrinėmis sklypo ribomis ir įsiterpia į ieškovo žemės sklypą 10,3 kv. m. plote. Ieškovui kilo teisinė pareiga perkelti faktinį sklypo riboženklį (tvorą) į kadastro dokumentuose nurodytą vietą, tokiu būdu sumažinant savo sklypą iš esmės panašiu - 12 kv. m. plotu, tačiau atsakovai iki dabar naudojasi ieškovo žemės sklypo dalimi – 10,3 kv. m. plote ir reiškia prieštaravimus dėl faktinių žemės sklypo ribų sugretinimo su kadastro dokumentuose nurodytomis (ir pakartotinai patikslintomis) žemės sklypo ribomis. Atsakovai žemės plote, kuris kadastro duomenimis laikytinas ieškovo žemės sklypo dalimi yra atlikę savavališkos statybos darbus – įrengę ūkinės paskirties pastatus (šiltnamį, sandėlį ir pan.), todėl ieškovas negali naudotis šia žemės sklypo dalimi.

Atsiliepimas

3. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį - priešieškinį, kuriame su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Taip pat pateikė ieškovui priešieškinį, kuriame prašė įpareigoti ieškovą perkelti sklypo ribą žymintį stulpą (matininkės V. Š. 2017-08-28 žemės sklypo plane pažymėtas tašku Nr. 9) į Plane pažymėtą tašką Nr. 18, t. y. 0,49 m. į savo pusę, o sklypo ribą žymintį stulpą (Plane Nr. 7) perkelti į Plane pažymėtą tašką Nr. 17, t. y. 2,99 m. į savo pusę. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 1998-02-17 įsakymu Nr. 489-01 buvo suformuotas žemės sklypas prie namų valdos (duomenys neskelbtini), 1190 kv. m. ploto. Atsakovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypo 298/1190 ir 297/1190 dalys, t. y. bendrai 959/1190 dalys. Atsakovė V. P. 298 kv. m. sklypo įsigijo pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 1998-03-17 sutartį Nr. P01198-14982, o atsakovas J. P. 297 kv. m. dydžio žemės sklypą įsigijo pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 1998-03-17 sutartį Nr. P01198-14983. Ieškovas sklypo ribos perkėlimą į atsakovų pusę yra atlikęs 2013 metais, kai atsakovai buvo išvykę į Vokietiją. Jis be atsakovų sutikimo pats perkėlė tvoros stulpus į atsakovų sklypo pusę ir tokiu būdu yra neteisėtai užvaldęs dalį atsakovų sklypo. Pagal matininkės V. Š. individualios įmonės 2017-08-28 atliktus matavimus paaiškėjo, kad ieškovas pietiniame sklypų ribojimosi taške Nr. 9 yra įsiterpęs į atsakovų sklypą 0,49 m., o šiauriniame sklypų ribojimosi taške Nr. 7 – net 2,99 m. Pažymėjo, jog atsakovai negavo nei žemės sklypo ribos paženklinimo - parodymo akto kopijos nei žemės sklypo plano fragmento.

Šalies argumentai

4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimus į ieškinį ir priešieškinį, kuriuose prašė spręsti kilusį ginčą teismo nuožiūra. Nurodė, kad 1196 kv. m. žemės sklypas Nr. 1 bendrąja dalinės nuosavybės teise priklauso: 232/1196 B. I. ir O. I., 733/1196 dalis – ieškovui, 231/1196 – Lietuvos Respublikai. Žemės sklypas Nr. 2 bendrąja dalinės nuosavybės teise priklauso – 298/1190 V. P., 297/1190 – J. P., 595/1190 dalis – M. L.. Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2018-05-09 atliko žemės sklypo Nr. 1 ir Nr. 2 žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Jos metu surašytas aktas, kad <...> atsakovai tvora užima 6 kv. m. ieškovams priklausantį žemės sklypą Nr. 1; atsakovai tvora užima 2 kv. m. ieškovams priklausantį žemės sklypą Nr. 1; atsakovai užima 28 kv. m. (18+10) laisvos valstybinės žemės; ieškovas tvora užima 3 kv. m. atsakovams priklausantį žemės sklypą Nr. 2, kiti objektai pastatyta atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 2 ribose. Pabrėžė, jog šioje byloje svarbu nustatyti, kas yra ginčo tvoros statytojas, nes tik tada iš esmės galima kvalifikuoti, ar ginčo tvora užima atitinkamo žemės sklypo dalį ir reikalauti ją patraukti. Vilniaus miesto skyrius 2018-06-08 sprendimu Nr. 49SK-661-(14.49.109) nusprendė patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Vilniaus matininkas“ matininko A. Š. 2018-03-06 parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kuri yra neatskiriamoji šio sprendimo dalis. Pažymėjo, jog po šio sprendimo priėmimo pasikeitė Žemės sklypo Nr. 1 specialiosios sąlygos, tačiau rezultatai iš esmės visiškai sutampa su ankstesnių Žemės sklypo Nr. 1 kadastrinių matavimų rezultatais. Tol, kol kadastriniai matavimai bei Vilniaus miesto skyriaus 2018-06-08 sprendimas Nr. 49SK-661-(14.49.109) nėra nuginčyti, tiesiog konstatuoti, kad žemės sklypo Nr. 1 kadastriniai matavimai yra neteisėti bei reikalauti atstatyti buvusią ribą – nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

5. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, jog ieškovas turėtų nurodyti, kokios konkrečiai jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, bei pateikti įrodymus, patvirtinančius savo teisių pažeidimą. Inspekcija neturi duomenų, kad ieškovas dėl nagrinėjamo ginčo dalyko būtų pateikęs skundą Inspekcijai ar būtų nagrinėjami kitų asmenų pranešimai dėl šio ginčo dalyko.

6. Tretieji asmenys B. I. ir O. I. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir į priešieškinį, kuriame palaikė ieškovo reikalavimus ir prašė netenkinti atsakovų priešieškinio reikalavimo. Nurodė, kad atsakovai klaidingai teigia, jog jiems išvykus į Vokietiją ieškovas savavališkai perkėlė tvorą ir tokiu būdu sumažino sklypą. Jų žiniomis, patys atsakovai panašiu laikotarpiu atliko tvoros remonto darbus – apjuosė tvora (tinklu), perdažė tvorą, nepaisant to, kad ilgą laiką buvo vedamos derybos, siekiant rasti kompromisą. Vienintelis jiems žinomas ieškovo riboženklio perkėlimas buvo atliktas ne ties riba su atsakovų žemės sklypu, o nuo kitos žemės sklypo pusės (iš gatvės), kuri ribojasi su viešuoju keliu. Riboženklį nuo gatvės pusės ieškovas perkėlė tam, kad jo sklypo riba iš gatvės pusės visiškai sutaptų su kadastrinių matavimų dokumentuose numatytomis ribomis. Nežymus riboženklio perkėlimas (įtraukiant tvorą apie 50 cm į vidinę pusę) buvo atliktas ne ties ieškovo ir atsakovų sklypo riba, bet ties ieškovo ir viešojo kelio riba, toks riboženklio perkėlimas negali daryti jokios įtakos atsakovų žemės sklypo dydžiui ar plotui. Ieškovas veikia ir kitų bendraturčių interesais. Bandymai rasti taikų sprendimą su atsakovais buvo nesėkmingi net po to, kai siekiant išsklaidyti abejones dėl seniai atliktų, galimų netikslių matavimų, ieškovas savo lėšomis atliko pakartotinius kadastrinius matavimus. Atsakovų tvora, kurią jie remontavo, yra įsiterpusi į ieškovo ir kitų bendrasavininkių sklypo pusę, todėl ieškovas ir kiti bendrasavininkai negali naudotis žemės sklypu toje dalyje, kurią savavališkai užėmė atsakovai.

7. Trečiasis asmuo M. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškovo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai nori sumažinti sklypą atsakovams. Paaiškino, jog kartu su atsakovais 0,119 ha žemės sklypą nusipirko dar 1998-03-17. Ieškovas pats prieš kurį laiką pastatė tvorą tarp savo ir atsakovų ribos, tačiau, kiek jam yra žinoma, tvora yra atsakovų žemėje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas įpareigojo atsakovus V. ir J. P. savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini)n ir (duomenys neskelbtini) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

9. Pirmosios instancijos tesimas nustatė, jog ieškovo žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2008-06-12, tuo tarpu VĮ Registrų centras atsakovams atsakymą parengė 2018-06-04, tuo metu, kai dar nebuvo įregistruoti ieškovo sklypo patikslinti matavimai. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovo sklypo kadastriniai matavimai atlikti ir įregistruoti viešame registre, ir nesant jokių duomenų apie atsakovų atliktų matavimų įregistravimą viešame registre, teismas rėmėsi ieškovo atliktais matavimais.

10. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tai, kad poreikis perkelti riboženklį ir atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus atsirado dėl aktyvių atsakovų veiksmų – inicijuotos patikros procedūros, dėl ko 2018-02-28 sumažėjo ieškovo žemės sklypas, taip pat atsižvelgiant į atsakovų vengimą bendradarbiauti su ieškovu, konstatavo, kad yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios riboženklio perkėlimo išlaidų taisyklės, numatytos CK 4.45 straipsnio 2 dalyje ir riboženklio perkėlimo išlaidas įpareigoti atlyginti atsakovus.

11. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovus patraukti savo statinius, konstatavo, jog Statybos įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo, pareikštas reikalavimas patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, negali būti patenkintas CK 4.103 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Ieškovas A. C. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti iš dalies – įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, nes vadovavosi aktualumą praradusia kasacinio teismo praktika, kurioje pateiktas panaikintų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų aiškinimas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pakeitimai, kuriais pripažinta netekusia galios buvusio įstatymo 23 straipsnio nuostata, įpareigojanti skundą ir pretenzijas reikšti per vienerius metus. Panaikinus nurodytą Statybos įstatymo normą nebeaktualia tapo ir kasacinio teismo praktika, kurioje buvo pateikta nebegaliojančių įstatymo nuostatų išaiškinimais.

13.2. Teismas pripažindamas ieškovo teisę į sklypo dalį, tačiau atsisakydamas ginti savininko teisę naudotis viršutiniu žemės sklypo sluoksniu, t. y. atlaisvinti jį nuo pastatų patenkančių į sklypo ir jo apsauginę zoną turėjo nustatyti, kada buvo statomi ir rekonstruojami ginčo objektai, kurie riboja atsakovo teisę naudotis sklypo dalimi ir pažeidžia minimalius teisės aktuose įtvirtintus atstumus iki gretimo žemės sklypo ribos.

13.3. Netinkamai aiškinant ir taikant ieškinio senaties reglamentuojančias teisės normas, teismas netyrė ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su termino pradžios momentu, tuo atveju jeigu paaiškėtų, kad ginčo santykiui turi būti taikoma konkrečiu laikotarpiu galiojusi ir panaikinta Statybos įstatymo nuostata. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė, kad yra sklypo savininkas ir kad yra pažeidžiama jo teisė naudotis viršutiniu žemės sklypo sluoksniu, taip pat savarankiška teisė drausti atlikti statybos ir pastatų rekonstrukcijos darbus be jo sutikimo mažesniu nei teisės aktuose. Tuo tarpu vienintelis į bylą atsakovų pateiktas įrodymas - ūkinio pastato inventorizavimo schema nepaaiškina ir negali paaiškinti šiltnamių atsiradimo ieškovo žemės sklype ir jo apsauginėje zonoje aplinkybės ar įrodyti šių pastatų teisėtumo. Atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų susijusių su šiltnamių statybos ir ūkinio pastato rekonstravimo darbų teisėtumu. Teismo posėdžio metu atsakovai nepaaiškino kokiu teisiniu pagrindu ir kada ant ieškovo žemės sklypo ribos ir jo apsauginėje zonoje atsirado šiltnamiai, taip pat nenurodė, ar atliekant ūkinio pastato rekonstrukciją apskritai kreipėsi į ieškovą dėl jo sutikimo gavimo, taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių toks sutikimas neturėjo būti gautas. Taigi byloje nėra jokios informacijos ar įrodymų, kurie pagrįstų šiltnamių statybos ir ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų teisėtumą, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad ginčo objektu esantys pastatai ieškovo žemės sklype ir jo apsauginėje zonoje yra teisėtai. Šias aplinkybes turėjo įrodinėti atsakovai.

13.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes visapusiškai neištyrė ir visiškai neįvertino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų priežiūros inspekcijos konsultacijos raštų dėl aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos tiriant ginčo statinių teisėtumą, todėl neteisingai nustatė atsakovams tenkančios įrodinėjimo pareigos apimtį. Teismas neanalizavo ir netyrė šio dokumento turinio, proceso metu nenustatęs aplinkybių, kurios pagrįstų atsakovo pastatų teisėtumą, paliko ginčo pastatus, tokiu būdu nenutraukdamas atsakovų neteisėtų veiksmų, ribojančių ieškovo teisę naudotis žemės sklypo viršutiniu sluoksniu.

13.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles, nes sistemiškai neįvertino dviejų byloje pateiktų įrodymų – matininko pažymos ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinio, todėl neteisingai nustatė atstumus tarp ieškovo sklypo ribos ir atsakovų pastatų. Teismas konstatuodamas ginčo pastatų atstumą rėmėsi išimtinai tik ieškovo pateiktų antstolio Donato Kisieliaus pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tačiau neatsižvelgė, kad antstolis panaudodamas skaitmeninį metrą atstumus nustatė nuo neteisėtos atsakovų tvoros, o ne nuo riboženklinių kuolelių. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė matininko pažymą, kurioje konstatuotas skirtumas tarp riboženklių ir atsakovų tvoros, nustatydamas atstumą, kuriuo atsakovų tvora įsiterpia ir sumažina ieškovo žemės sklypą. Apelianto teigimu, nustatant ginčo objektų atstumą iki ieškovo žemės sklypo ribos turėjo būti sistemiškai tiriamas šių abiejų įrodymų turinys. Pagal byloje esamus įrodymus statinių atstumas turėjo būti nustatomas tokiu būdu – iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytų pastatų atstumų (atstumo tarp tvoros ir pastato) atimant matininko pažymoje nurodytą dydį (atstumas tarp riboženklių ir tvoros), tokiu būdu gaunant tikslų pastatų atstumą nuo ieškovo teisinės sklypo ribos iki faktinės atsakovų pastatų buvimo vietos.

Šalies argumentai

14. A. V. P. ir J. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje nuspręsta įpareigoti atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perkelti riboženklį – tvorą rėmėsi iš esmės tik tuo, kad ieškovo žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti ir įregistruoti viešajame registre. Tačiau su tokia išvada apeliantai nesutinka. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo nustatyti reikšmingą bylai aplinkybę – žemės sklypus skiriančių ribų vietą. Nors ieškovo žemės sklypo kadastriniai matavimai įregistruoti viešame registre, tai savaime neįrodo, jog žemės sklypų riba yra aiški. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien ta aplinkybė, kad žemės sklypo kadastriniai matavimai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nereiškia abu žemės sklypus skiriančios ribos aiškumo. Matininkės V. Š. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad UAB Vilniaus matininkas 2018-03-16 atlikdamas kadastrinius žemės sklypo matavimus ieškovo žemės sklype, kai jau galiojo 1994 m. valstybinė koordinačių sistema nesivadovaujant nuostatomis, tiesiog panaudojo koordinačių transformavimo programą ir transformavo koordinates iš Vilniaus miesto vietinės sistemos į Lietuvos koordinačių sistemą LKS-94.

15.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl žemės sklypus skiriančios ribos aiškumo, nes suteikė išskirtinės teisinės reikšmės Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems ieškovo žemės sklypo kadastriniams matavimams, spręsdamas ginčą teismas netyrė kitų byloje surinktų įrodymų ir reikšmingų bylai aplinkybių (ginčo šalių žemės sklypų faktinio naudojimo dydžių, nusistovėjusios faktinės ginčo sklypų ribos, atsakovų šiltnamio statymo aplinkybių ir jo naudojimosi trukmė, tvoros statymo aplinkybių ir kitų atsakovų nurodytų aplinkybių dėl ginčo šalių žemės sklypus skiriančios ribos), pažeisdamas CPK 176-185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisykles. Kai dar 1982 metais atsakovas gavo butą (duomenys neskelbtini), tarp žemės sklypų buvo įrengta tvora, nei ieškovo tėvas, nei ieškovas ilgą laiką jokių pretenzijų dėl žemės sklypus skiriančios tvoros nekėlė. 2013 metais su ieškovu susitarė įrengti naują tvorą senos tvoros vietoje, ieškovas pats pastatė tvoros stulpus, atsakovai įrengė bortelius ir uždėjo tvoros tinklą, todėl apeliantų vertinimu, galima teigti, kad taip ieškovas ir atsakovai nusistatė žemės sklypų ribas.

15.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo ir nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant civilines bylas dėl žemės sklypų ribų nustatymo, teismų praktikoje suformuotais CK 4.45 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijais.

15.4. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma bendra taisyklė, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis. Nurodo, jog šiuo atveju reikšminga yra nustatyti kas ir kokiomis aplinkybėmis pastatė tvorą, o ne tai koks yra atsakovų elgesys prasidėjus konfliktui dėl žemės sklypų ribos. Be to, iš teismo sprendimo visiškai neaišku kokios konstrukcijos tvorą turi įrengti atsakovai, nes ieškovas reikšdamas reikalavimą nepateikė tvoros įrengimo projekto.

Atsiliepimas

2. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje B. I. ir O. I. prisidėjimu prie apeliacinio skundo palaiko ieškovo A. C. apeliacinį skundą, o atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą, prašo jį atmesti visiškai. Nurodo, kad pastatai (šiltnamiai pastatai patvoryje ir rekonstruotas ūkinis pastatas) kelia grėsmę, nes nuo jų ant jų ir ieškovo gyvenamojo namo nuo šių statinių gali persimesti ugnis, jeigu kiltų gaisras, taip pat būtų apsunkintas specialiųjų tarnybų darbas, nes ginčo pastatai yra tankiai apgyvendintoje vietovėje. Atsakovų teiginiai apie jų sklypų mažėjimą yra neteisingi. Atsakovai klaidina teismą, kad sklypo plotas mažėja dėl ieškovo veiksmų. Priešingai, mano, kad jų sklypo plotas galėjo faktiškai, o ne teisiškai sumažėti dėl to, kad patys atsakovai nuolat didina jo užstatymą (triušių narvais, ūkiniais pastatais, komposto krūvomis), todėl patys nebegali įtilpti savo sklype. Nurodo, jog atsakovai nepagrįstai reikalauja nustatinėti ribas, kurios ir taip yra aiškios iš dokumentų.

3. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinius skundus pažymi, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl ginčo žemės sklypų savininkai turi teisę reikalauti, kad faktinė žemės sklypų riba sutaptų su riba įregistruota viešajame registre. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai nėra atlikę savo žemės sklypo kadastrinių matavimų, kuriais galimai keistųsi šio žemės sklypo ribos, taip pat nėra atlaisvinę 28 kv. m. užimamos valstybinės žemės. Tęsiantis tokiai situacijai, valstybinės žemės patikėtinis turi teisę pakartotinai traukti asmenis administracinėn atsakomybėn ar kitaip ginti teises. Nacionalinė žemės tarnyba 2018 m. gegužės 9 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, be kita ko, konstatavo, kad kiti objektai pastatyti atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 2 ribose, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pažymėjo, kad ieškovas nėra kreipęsi dėl ginčo statinių teisėtumo, todėl ieškovas pirmiau turėtų įrodyti, kad ginčo objektai yra pastatyti neteisėtai, o tik po to reikalauti jų perkėlimo į kitą vietą. Nors ieškovas remiasi negatorinio ieškinio taikymo sąlygomis, tačiau šiuo atveju šios sąlygos negali būti taikomos, kadangi taikoma tik tada jeigu objektas (statinys) įsiterpia į žemės sklypo ribas, o ne į žemės sklypo apsauginę juostą. Nagrinėjamu atveju ieškovas negali įrodyti pirmosios negatorinio ieškinio sąlygos (jis yra turto savininkas), nes šiltnamis stovi atsakovų valdomo žemės sklypo ribose.

4. Ieškovas A. C. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, jog teismas visiškai pagrįstai nenustatinėjo sklypo ribų, nes atsakovai nereiškė procesinio reikalavimo nustatyti sklypo ribas. Jeigu teismas būtų vadovavęsis V. Š. Žemės sklypo schema, toks jos taikymas pažeistų ieškovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teise naudotis viršutiniu žemės sklypo sluoksniu mažesnėje dalyje, nei jiems priklauso pagal oficialiuosius kadastro duomenis. Ieškovo teigimu, teismas teisingai įvertino ir nustatė, kad sklypo ribos yra aiškios iš oficialių rašytinių dokumentų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai vadovavosi didesnę įrodomąją galią turintiems dokumentams.

5. Atsakovai V. P. ir J. P. atsiliepimu į ieškovo A. C. apeliacinį skundą, prašo jį atmesti visiškai. Nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies taikymo, nes ši įstatymo nuostata galiojo ir tuomet, kai atsakovų ginčo statiniai jau buvo pastatyti. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d., 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ši teisės norma taikoma ir atgaline tvarka. Todėl teismas teisingai nusprendė, kad ieškinys netenkinamas, nes ieškovas per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovo ir atsakovų apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

8. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

9. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo nuosavybės teisės į žemės sklypą įgyvendinimo. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas įpareigoti atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas ir savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo žemės sklypo ir jo apsauginės zonos. Ieškovo teigimu, atsakovai neteisėtai naudojasi ieškovo žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) dalimi, todėl kilo poreikis riboženklį (tvorą) tarp ieškovo ir atsakovų žemės sklypų perkelti į kadastriniuose dokumentuose nurodytų kadastrinių taškų buvimo vietas, kad būtų atstatyta ieškovo, kaip žemės sklypo savininko teisė tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu. Atsakovai su ieškovo reikalavimais nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriame prašė įpareigoti ieškovą perkelti sklypo ribą žymintį stulpą (matininkės V. Š. 2017-08-28 žemės sklypo plane pažymėtas tašku Nr. 9) į Plane pažymėtą tašką Nr. 18, t. y. 0,49 m. į savo pusę, o sklypo ribą žymintį stulpą (Plane Nr. 7) perkelti į Plane pažymėtą tašką Nr. 17, t. y. 2,99 m. į savo pusę. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas įpareigojo atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Ištyręs šioje civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus teismas konstatavo, jog ieškovo žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2008-06-12, tuo tarpu VĮ Registrų centras atsakovams atsakymą parengė 2018-06-04, tuo metu, kai dar nebuvo įregistruoti ieškovo sklypo patikslinti matavimai. Esant nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovo sklypo kadastriniai matavimai atlikti ir įregistruoti viešame registre, ir nesant jokių duomenų apie atsakovų atliktų matavimų įregistravimą viešame registre, teismas rėmėsi ieškovo atliktais matavimais ir įvertinęs bylos aplinkybes, bei tai, kad poreikis perkelti riboženklį ir atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus atsirado dėl aktyvių atsakovų veiksmų, taip pat atsižvelgdamas į atsakovų vengimą bendradarbiauti su ieškovu, konstatavo, kad yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios riboženklio perkėlimo išlaidų taisyklės, numatytos CK 4.45 straipsnio 2 dalyje ir riboženklio perkėlimo išlaidas įpareigoti atlyginti atsakovus. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovus patraukti savo statinius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Statybos įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo, pareikštas reikalavimas patraukti statinius nuo ieškovo žemės sklypo, negali būti patenkintas CK 4.103 straipsnio pagrindu. Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jo apsauginės zonos, o atsakovai ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dalyje, kuria teismas tenkino ieškovo ieškinį iš dalies ir įpareigojo atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal ieškovo ir atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Apeliantas (ieškovas) A. C. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą, arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas (ieškovas) A. C. nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios suponuotų esant neabejotiną poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien aplinkybė, jog byla sudėtinga faktinių aplinkybių aiškinimo ir taikymo prasme, nesudaro pagrindo teigti, jog egzistuoja išimtinės aplinkybės, lemiančios žodinio proceso būtinumą. Šiuo atveju svarbu pažymėti tai, kad nei apeliantui (ieškovui) A. C., nei kitoms bylos šalims nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme. Apeliantui nepateikus jokių išimtinių aplinkybių (pvz., būtinybė apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, akivaizdu, jog neegzistuoja pagrindas tenkinti apelianto prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo ir atsakovų apeliacinius skundus rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Taigi vien apelianto pageidavimas dėl žodinės proceso formos, nesant tokios proceso formos būtinybę pagrindžiančių objektyvių aplinkybių, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovo A. C. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantai (atsakovai) J. P. ir V. P. kartu su apeliaciniu skundu teikia naują rašytinį įrodymą – matininkės V. Š. 2019 m. gegužės 28 d. išvadą, kurią prašo prijungti prie bylos. Teigia, kad nagrinėjamu atveju iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus dėl atsakovų žemės sklypo sumažėjimo, nes pirmosios instancijos teismas klausimo dėl atsakovų žemės sklypo sumažėjimo nenagrinėjo, o tai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant žemės sklypų nustatymo ribą.

Žemesnės instancijos teismas

15. 2020 m. sausio 7 d. Vilniaus apygardos teisme taip pat buvo gautas apelianto (ieškovo) A. C. prašymas prijungti 2019 m. lapkričio 29 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus raštą, kuris, pasak ieškovo, paneigia atsakovų procesinę poziciją apie egzistuojantį sklypo ribos neaiškumą iš esamų oficialiųjų kadastro dokumentų.

16. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus. Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovas 2019-11-29 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus raštą, tiek atsakovai matininkės V. Š. 2019-05-28 išvadą kaip rašytinius įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad minėti įrodymai gauti po sprendimo priėmimo, t. y. po 2019 m. gegužės 7 d., kadangi šalys nenurodo ir nepateikia jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti jų galimybėmis šiuos įrodymus gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiais įrodymais šalys siekia papildomai pagrįsti savo argumentus, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas. Tačiau šalims nepalankios teismo išvados šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo sprendimo priėmimo. Juolab kad abi šalis byloje atstovauja advokatai, kuriems turi būti žinoma apie procesinę pareigą pateikti teismui visus turimus įrodymus (CPK 226 straipsnis). Dėl to, siekdamas neužvilkint bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas minėtus įrodymus atsisako priimti.

Dėl apelianto (atsakovo) J. P. apeliacinės instancijos teismui 2019 m. gruodžio 2 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų

19. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas (pavyzdžiui, pildomas) nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Taigi pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas.

20. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas apeliaciniam skundui dėl 2019 m. gegužės 7 d. teismo sprendimo paduoti baigėsi 2019 m. birželio 7 d. Po apeliacinio skundo padavimo apeliantas J. P. 2019 m. gruodžio 2 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui procesinį dokumentą, pavadintą rašytiniai paaiškinimai. Iš apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų matyti, kad jais iš esmės pildomas apeliacinio skundo turinys – teikiami nauji argumentai, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, tokio pobūdžio rašytiniai paaiškinimai negali būti priimami ir vertinami (CPK 323 straipsnis). Be to, apelianto kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikti įrodymai, tokie kaip atsakovo 2019-02-11 rašytiniai paaiškinimai, fotonuotraukos, brėžiniai P-1 ir P-2, matininkės V. Š. 2019-02-14 išvados, atsakovo 2019-03-28 papildomi paaiškinimai, nėra nauji įrodymai, kadangi jie jau yra pateikti į bylą, todėl pakartotinis šių dokumentų pridėjimas prie bylos nėra tikslingas. Atsižvelgiant į tai, apelianto 2019 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus ir pakartotinai teikiamus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl J. M. apeliacinės instancijos teismui 2019 m. gruodžio 10 d. pateikto atsiliepimo

21. Apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 straipsnis). Šalys per 20 d. nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo. Vadovaujantis CPK 37 straipsnio 2 dalimi, dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį CPK 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys CPK 442 straipsnyje išvardytose bylose, CPK 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai.

22. 2019 m. gruodžio 10 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas J. M. procesinis dokumentas, pavadintas “atsiliepimas”, kuriuo jis nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. nėra byloje dalyvaujantis asmuo, J. M. Vilniaus apygardos teismui 2019 m. gruodžio 10 d. pateiktą atsiliepimą atsisakytina priimti.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

23. Kaip matyti iš apeliantų (atsakovų) pateikto apeliacinio skundo, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas įpareigojo atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų, į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas turėjo nustatyti reikšmingą bylai aplinkybę – žemės sklypus skiriančių ribų vietą. Nors ieškovo žemės sklypo kadastriniai matavimai įregistruoti viešame registre, tai savaime neįrodo, jog žemės sklypų riba yra aiški. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl žemės sklypus skiriančios ribos aiškumo, nes suteikė išskirtinės teisinės reikšmės Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems ieškovo žemės sklypo kadastriniams matavimams, spręsdamas ginčą teismas netyrė kitų byloje surinktų įrodymų ir reikšmingų bylai aplinkybių (ginčo šalių žemės sklypų faktinio naudojimo dydžių, nusistovėjusios faktinės ginčo sklypų ribos, atsakovų šiltnamio statymo aplinkybių ir jo naudojimosi trukmė, tvoros statymo aplinkybių ir kitų atsakovų nurodytų aplinkybių dėl ginčo šalių žemės sklypus skiriančios ribos). Tačiau su tokia apeliantų dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

24. Vertindamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas visų prima pažymi, jog atsakovai apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad ginčas kilo dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas kreipėsi su negatoriniu ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus nutraukti trukdymus, nesusijusius su valdymo netekimu, t. y. įpareigoti atsakovus patraukti jiems nuosavybės teise priklausančią tvorą iš ieškovo A. C. žemės sklypo, sugretinant ją su teisine sklypo riba. 2018 m. rugsėjo 7 d. pateiktu patikslintu atsiliepimu-priešieškiniu atsakovai prašė įpareigoti ieškovą perkelti sklypo ribą žymintį stulpą pagal matininkės V. Š. 2017-08-28 žemės sklypo plane pažymėtas taškų buvimo vietas, t. y. įpareigoti ieškovą perkelti sklypo ribą žymintį stulpą (matininkės V. Š. 2017-08-28 žemės sklypo plane pažymėtas tašku Nr. 9) į Plane pažymėtą tašką Nr. 18, t. y. 0,49 m. į savo pusę, o sklypo ribą žymintį stulpą (Plane Nr. 7) perkelti į Plane pažymėtą tašką Nr. 17, t. y. 2,99 m. į savo pusę.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai leidžia daryti išvadą, jog atsakovai byloje nereiškė reikalavimo dėl teisinės žemės sklypų ribos nustatymo. Byloje yra kilęs ginčas dėl riboženklio perkėlimo, o ne nustatyti ar pakeisti kadastro taškų buvimo vietą (teisinę sklypo ribą). Atsakovai nereiškė reikalavimo pripažinti Nekilnojamojo turto registro įrašą negaliojančiu, todėl teismas sprendimu negalėjo sukurti padėties, kad sklypus pradėtų skirti dvi alternatyvios teisinės sklypų ribos, nes toks sprendimas tik padidintų nesutarimus tarp kaimynų, prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Be to, atsakovai nereiškė reikalavimo panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė registro informacijai, kurią byloje patvirtino ir kiti netiesioginiai įrodymai.

26. Šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog žemės sklypo ribų nustatymą reglamentuoja CK 4.45 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žemės sklypų ribų nustatymas teismine tvarka tais atvejais, kai kyla žemės sklypų savininkų ginčas dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitų aplinkybių, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, nustatyti žemės sklypus skiriančių ribų vietą ir jos konfigūraciją yra teismui įstatymo suteikta kompetencija.

27. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2017 metais atsakovai inicijavo ieškovo žemės sklypo ribų teritorijų planavimo valstybinės priežiūros patikrinimą, kurios metu buvo nustatyta, kad ieškovo sklypas buvo įsiterpęs į trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikai priklausantį žemės sklypą 12 kv. m. plote. Siekdamas nustatyti tikslias žemės sklypų ribas, ieškovas atliko pakartotinius matavimus. 2017-09-29 pažymoje matininkas A. Š. nurodė, jog riboženklis (tvora) nesutampa su kadastrinėmis sklypo ribomis ir įsiterpia į ieškovo žemės sklypą 8,8 kv. m. plote (el. b.t. I, b. l. 33). Nuo taško 13, pažymėto riboženkliu iki taško 14, pažymėto riboženkliu tvora nukrypsta iki 0,45 m. į žemės sklypo kadastro Nr. 0101/0026:255 pusę sumažindama naudojamą plotą 2,6 kv. m. Priešingai nuo taško 14, pažymėto riboženkliu iki taško 15, pažymėto riboženkliu tvora nukrypsta iki 0,25 m. į žemės sklypo kadastro Nr. 0101/0026:210 pusę, sumažindama naudojamą plotą 1,5 kv. m. Nuo taško 15, pažymėto riboženkliu iki taško 16, pažymėto riboženkliu tvora nukrypsta iki 0,55 kv. m. į žemės sklypo kadastro Nr. 0101/0026:255 pusę, sumažindama naudojamą plotą 6,2 kv. m. Susumavus tvoros nukrypimus nuo taško 12 iki 16 pažymoje konstatuota, jog žemės sklypo kadastro Nr. 0101/0026:255 naudojamas plotas sumažėjo 8,8 kv. m., o sklypo kadastro Nr. 0101/0026:210 naudojamas plotas sumažėjo tik 1,5 kv. m. Matavimai atlikti GPS imtuvu TRIMBL valstybinėje koordinačių sistemoje LKS94 (I tomas b. l. 33).

28. Nekilnojamojo turto registre 2018-06-12 įregistruotas ieškovo žemės sklypo kadastro duomenų tikslinimas. Registre įrašyta, jog kadastrinius matavimus atliko A. Š., taip pat įregistruota 2018-03-06 kadastro duomenų byla, kuri patvirtinta 2018-06-08 Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-661-(14.49.109) „Dėl žemės sklypo (kadastro nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo” (I tomas b. l. 12-14, 34). Šis rašytinis įrodymas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalimi laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją reikšmę, kadangi VĮ Registrų centras tvarko nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, o pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog riba tarp proceso šalių žemės sklypų yra patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka ir yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, t. y. ieškovo žemės sklypo duomenys ir konkrečiai – ribos yra nustatytos kadastriniais matavimais, patvirtintais kompetentingos institucijos aktu (2018-06-08 Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-661-(14.49.109), kurio teisėtumas buvo patikrintas administracinėje byloje Nr. eI-4164-821/2018, yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenų apeliantai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismas nenuginčijo ir nepaneigė, todėl yra laikomos teisingomis ir aiškiomis, o atsakovų nurodyti priešieškinio argumentai dėl žemės sklypų ribų nustatymo atmetami kaip nenuginčyti CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu.

29. Išanalizavusi bei įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, jog ieškovo žemės sklypo ribų aiškumą patvirtina oficialūs rašytiniai dokumentai, turintys prima facie galią, tačiau, kaip matyti iš apeliantų apskųsto teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą nesirėmė vien tik Nekilnojamojo turto registre įregistruotais ieškovui priklausančio žemės sklypo kadastriniais matavimais, kaip kad akcentuoja apeliantai, o nepažeisdamas CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padarė išvadas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą.

30. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai atsižvelgė į UAB „Vilniaus matininkas“ matininko A. Š. pateiktus į bylą paaiškinimus, jog seniau galioję matininko A. Š. matavimai iš esmės sutapo su patikslintais kadastriniais matavimais ir nekeitė kadastro taškų (teisinės sklypo ribos) ribos, todėl oficialieji kadastro dokumentai tarpusavyje sutampa. Šią aplinkybę patvirtino ir pats trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, kuri bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentavo, kad po Nacionalinės žemės tarnybos 2018-06-08 sprendimo, kuriuo buvo patvirtinti patikslinti kadastriniai matavimai, pasikeitė tik Žemės sklypo Nr. 1 specialiosios sąlygos, tačiau šie kadastriniai matavimai iš esmės visiškai sutampa su ankstesnių Žemės sklypo Nr. 1 kadastrinių matavimų rezultatais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir VĮ Registrų centro 2018-06-04 raštu Nr. VILIN (12.5.13)-1952, kuriuo VĮ Registrų centras atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo, kadangi atsakovams nuosavybės teise priklausančio 0,1990 ha ploto žemės sklypo ir gretimo 0,1196 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos atitinka dokumentus, kurių pagrindu jos pažymėtos, žemės sklypų ribos tarpusavyje nesikerta. Bylą nagrinėjantis teismas, kurio sprendimą ginčiją apeliantai, taip pat visiškai teisingai pastebėjo, kad atsakovai nors ir pateikė prašymą skirti kadastro dokumentų ekspertizę, tačiau reikalavo, kad ekspertizę atliktų V. Š., kuri ir parengė atsakovų sklypo schemą, iš kurios atsakovai ir kildino sklypo ribos neaiškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovų procesinis elgesys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad į bylą pateikta neoficiali matavimų schema tėra gynybinė atsakovų pozicija. Be to, priešingai nei teigia apeliantai, teismo posėdžio metu buvo tiriamos tvoros, kaip faktinio riboženklio atsiradimo aplinkybės, iš kurių buvo galima padaryti pagrįstą išvadą, kad 2015 m. atsakovų lėšomis ir iniciatyva prieš ieškovo valią pastatyta tvora negalėjo reikšti faktiškai nusistovėjusios sklypo naudojimosi tvarkos.

31. Remiantis byloje esančiais matininko A. Š. rašytiniais paaiškinimais, kuriuos pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai vertino ir analizavo, matininkė (V. Š.), atlikdama žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) matavimus, rėmėsi išimtinai tik vieno nedidelio negyvenamojo pastato, priklausančio trečiajam asmeniui, padėtimi, esančio už matuojamo ir besiribojančio sklypo ribų. Matininkas A. Š. pažymėjo, kad matininkė V. Š. neatlikusi pagrindinių pastatų kampų lokalizavimo koordinačių sistemoje pastūmė ir pasuko visą sklypą (kadastro Nr. 0101/0026:0210) tokiu būdu dirbtinai gaudama besiribojančių žemės sklypo ribos taškų prasikeitimą. Matininkė, siekdama patikslinti kadastro taškų buvimo vietas turėjo atlikti naujus viso sklypo matavimus nuo geodezinių punktų, pageidautina nuo tų pačių, nuo kurių buvo vykdomi 1997 m. matavimai, o ne spekuliatyviai atkaitos tašku laikyti trečiojo asmens sklype esantį pastatą, tokiu būdu keičiant visą žemės sklypą. Be to, kaip bylos nagrinėjimo metu pažymėjo Nacionalinės žemės tarnyba prie ŽŪM Vilniaus skyrius, Vilniaus miesto skyriaus duomenų valdymo sistemoje (DVS) nėra duomenų, kad atsakovai būtų pateikę skyriui derinti žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0026:210) kadastrinių matavimų bylą. Taigi byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad V. Š. 2017-08-28 parengta sklypo schema niekada nebuvo nei suderinta ar pateikta derinti su priežiūros institucija, o apie atliekamą matavimą trečiasis suinteresuotas asmuo niekada nebuvo informuotas, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog tokia V. Š. 2017-08-28 parengta sklypo schema negali būti laikoma patikimu ir pakankamu įrodymu, kuris pagrįstų teisinės sklypo ribos neaiškumą ir kurio įrodomoji galia būtų didesnė už ieškovo pateiktus patikslintus kadastrinius matavimus, parengtus įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu tai paneigia atsakovų procesinę poziciją apie jų manymu egzistuojantį sklypo ribos neaiškumą iš esamų oficialiųjų kadastro dokumentų, kadangi šiuo metu, kaip patvirtina byloje esantys duomenys, sklypo ribą nustato tik ieškovo pateikti patikslinti kadastriniai matavimai, parengti įstatymų nustatyta tvarka.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ieškovo teisinę sklypo ribą patvirtino ne tik viešojo registro įrašas, kurio duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, bet ir kiti netiesioginiai įrodymai - sutapimas su seniau atliktų kadastrinių matavimų rezultatais, kadastro dokumentų derinimas (teisėtumo tikrinimas) ir patvirtinimas priežiūros institucijoje, matininko A. Š. pateiktos pastabos dėl matininkės V. Š. vertinimo netikslumų, atsakovų nesutikimas pasirinkti kitą ekspertą, išskyrus tą, kuris pats ir parengė atsakovams schemą ir pan., kuriuos, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir argumentuotai išanalizavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie sklypų ribos aiškumą padarė visapusiškai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, bei nustatytas faktines aplinkybes, o ne vien tik remdamasis kadastro dokumentų įregistravimo viešajame registre aplinkybe, todėl apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas suteikė išskirtinės teisinės reikšmės Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems ieškovo žemės sklypo kadastriniams matavimams atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti ir neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

33. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apeliantų nurodomos aplinkybės dėl žemės sklypus skiriančios ribos neaiškumo buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantai, skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

34. Kitokio aiškinimo, remiantis aukščiau išdėstytu, nelemia ir atsakovų apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo ir nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant civilines bylas dėl žemės sklypų ribų nustatymo, teismų praktikoje suformuotais CK 4.45 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijais, kadangi visų pirma, apeliantų cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-443-701/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-488/2014 yra konstatuota, jog pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką, faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Antra, kitaip nei apeliantų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsakovai apskritai nereiškė reikalavimo nustatyti sklypo ribą, o reiškė reikalavimą įpareigoti ieškovą perkelti tvoros stulpą pagal V. Š. schemą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad aukščiau nurodytose bylose buvo reiškiamas reikalavimas nustatyti teisinę sklypo ribą, o šioje nagrinėjamoje byloje atsakovai (apeliantai) tokio reikalavimo nereiškė, daro išvadą, jog apeliantų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir šioje nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės yra iš esmės skirtingos, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-443-701/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-488/2014 pateikti išaiškinimai, kuriais ir remiasi apeliantai, negali būti taikomi apeliantų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies vertinimui.

35. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad faktiškai nusistovėjusiu žemės sklypo naudojimu gali būti laikomas tik toks naudojimas, kuris buvo priimtinas abiem ginčo šalims ir truko pakankamai ilgą laiką. Faktiškai nusistovėjusiu žemės sklypo naudojimu neturėtų būti toks naudojimas, kuris buvo atliekamas prieš savininko valią, be jo sutikimo, jam aktyviai prieštaraujant. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas apie tai, kad atsakovų tvora įsiterpia į jo žemės sklypą sužinojo tik 2018 m., kai buvo atliktas pirmasis paženklinimas riboženkliais, o teisinių gynybos priemonių ėmėsi tų pačių metų liepos mėnesį, t. y. praėjus mažiau nei metams. Be to, kaip jau buvo minėta, teismo posėdžio metu buvo tiriamos tvoros, kaip faktinio riboženklio atsiradimo aplinkybės, iš kurių buvo galima padaryti pagrįstą išvadą, kad 2015 m. atsakovų lėšomis ir iniciatyva prieš ieškovo valią buvo pastatyta tvora. Taigi priešingai nei teigia apeliantai, atsakovų savavališkai įrengta tvora (2015 m.) negalėjo reikšti faktiškai nusistovėjusios žemės sklypų naudojimosi tvarkos, nes, kaip bylos nagrinėjimo metu akcentavo ieškovas, nuo pat pradžių jis aktyviai šiems veiksmams prieštaravo, o sužinojęs apie savo teisių pažeidimą (t. y. po paženklinimo riboženkliais akto parengimo) mažiau nei per metus kreipėsi į teismą. Šių ieškovo argumentų apeliantai nepaneigė ir nenuginčijo, todėl akivaizdu, jog toks neteisėtas tvoros įrengimas prieš ieškovo valią savaime nepatvirtina faktiškai nusistovėjusių žemės sklypų naudojimo ribų.

36. Galiausiai, teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios riboženklio perkėlimo išlaidų taisyklės numatytos CK 4.45 str. 2 d. ir riboženklio perkėlimo išlaidas įpareigojant atlyginti atsakovams.

37. CK 4.45 str. 2 dalis nurodo, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip.

38. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju poreikis perkelti riboženklį ir atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus atsirado dėl aktyvių atsakovų veiksmų, t. y. inicijuotos patikros procedūros, dėl ko 2018-02-28 sumažėjo ieškovo žemės sklypas. Ieškovas, siekdamas išspręsti susidariusią situaciją abipusio kompromiso būdu savo lėšomis atliko pakartotinius nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus, kuriuos asmeniškai stebėjo atsakovai (dalyvavo žemės sklypų matavimo procedūroje), tačiau atsisakė pasirašytinai susipažinti su patikrinimo rezultatų aktu, vengė priimti ieškovo išsiųstą raginimą (laišką) perkelti riboženklį.

39. Įvertinusi tokį byloje nustatytą atsakovų elgesį protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios riboženklio perkėlimo išlaidų taisyklės numatytos CK 4.45 str. 2 d. ir riboženklio perkėlimo išlaidas įpareigojant atlyginti atsakovus. Juolab tokią teisę, t. y. nukrypti nuo bendrosios riboženklio perkėlimo išlaidų taisyklės, teismui suteikia aukščiau minėta CK 4.45 str. 2 d. nuostata. Vien tik deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti apeliantų teiginiai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma bendra taisyklė, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, nesudaro pagrindą šioje dalyje naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kuriuo buvo tenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas.

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą ir įvertinusi atsakovų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad atsakovų ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas įpareigojo atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas, pakankamai išsamiai atsakyta į esminius šalių pateiktus faktinius ir teisinius argumentus, patenkančius į nagrinėjamo ginčo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus apimtį, teismo sprendimo šioje dalyje turinys leidžia daryti aiškias išvadas, kuo remdamasis teismas priėmė būtent tokio turinio apeliantų skundžiamą teismo sprendimą. Kaip jau minėta šioje nutartyje, vien tai, kad teismo sprendimo motyvai ir išvados netenkina apeliantų, nesudaro pagrindo konstatuoti proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismo pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Į esminius atsakovų apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas įpareigojo atsakovus savo lėšomis perkelti riboženklį – tvorą, tarp žemės sklypų į kadastro taškų (13-14, 14-15, 15-16) koordinačių buvimo vietas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

42. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė ieškovo ieškiniu pareikštą reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius - du šiltnamius (plastikinį ir stiklinį su betoniniu pamatu) ir mūrinį ūkinį pastatą nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)ir jo apsauginės zonos, apeliantas (ieškovas) nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, nes vadovavosi aktualumą praradusia kasacinio teismo praktika, kurioje pateiktas panaikintų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų aiškinimas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pakeitimai, kuriais pripažinta netekusia galios buvusio įstatymo 23 straipsnio nuostata, įpareigojanti skundus ir pretenzijas reikšti per vienerius metus. Apelianto teigimu, panaikinus nurodytą Statybos įstatymo normą nebeaktualia tapo ir kasacinio teismo praktika, kurioje buvo pateikta nebegaliojančių įstatymo nuostatų išaiškinimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.

43. Statybos techninio reglamento (toliau - STR) 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 7 priedo 4 punkte nurodoma, kad rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) privalomi statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1-3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos.

44. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovai ieškovo žemės sklypo apsauginėje zonoje yra pastatę tris statinius – du šiltnamius (plastikinį ir stiklinį su betoniniu pamatu) ir mūrinį ūkinį pastatą. Pasak ieškovo, šie statiniai jau buvo, kai jis 2010-07-10 tapo žemės sklypo savininku. Atsakovai taip pat patvirtino, jog šie statiniai jau yra pastatyti seniai ir pateikė į bylą 1959 m. Namų valdos techninę bylą, kurioje yra įregistruoti trys ūkiniai pastatai. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu taip pat pažymėjo, jog du šiltnamiai buvo įrengti suderinus su ankstesniu žemės sklypo savininku, t. y. su ieškovo A. C. tėvu (iki 2010-07-10 žemės sklypas priklausė ieškovo tėvui). Šios aplinkybės, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nepaneigė ir nenuginčijo. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovai žemės sklypą įsigijo 1998 m. kovo 28 d. Taigi, byloje yra duomenų, kad mūrinis ūkinis pastatas buvo pastatytas apie 1959 m., o du šiltnamiai buvo įrengti suderinus su tuometiniu sklypo savininku – ieškovo tėvu, 1998-03-28 – 2010-07-10 metų laikotarpiu.

45. Pažymėtina, jog statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra gana dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012, 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017).

46. Statybos techniniai reglamentai yra Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje panašioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2014, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas apelianto (ieškovo) skundžiamą teismo sprendimą, nurodė, kad šalių ginčui dėl nesudėtingų statinių nugriovimo aktualūs Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 25 dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai yra statybą leidžiantys dokumentai (1 dalies 5 punktas); šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos (Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis). Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-992, įsigaliojusio nuo 2010 m. spalio 1 d., 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši teisės norma taikoma ir atgaline tvarka, t. y. ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šios nuostatos tikslas sudaryti galimybę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, įteisinti neteisėtus statinius. Taigi priešingai nei akcentuoja apeliantas (ieškovas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika dėl LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies taikymo, kadangi ši įstatymo nuostata galiojo ir tuomet, kai atsakovų ginčo statiniai jau buvo pastatyti.

47. Pasisakydama dėl aukščiau nurodyto vienerių metų termino skaičiavimo pradžios, teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra fakto nustatymo, t. y. konkrečioje byloje esančių įrodymų vertinimo, klausimas. Tai reiškia, kad šio termino taikymu atsakovai turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodytas vienų metų terminas yra suėjęs, o ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, kad šio termino eigoje jis buvo pareiškęs atsakovams pretenzijas dėl šiltnamių ir ūkinio pastato statybos neteisėtumo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį pažymėjo, jog Inspekcija neturi duomenų, kad ieškovas dėl nagrinėjamo ginčo dalyko būtų pateikęs skundą Inspekcijai ar būtų nagrinėjami kitų asmenų pranešimai dėl šio ginčo dalyko, t. y. dėl šiltnamių ir ūkinio pastato. Byloje duomenų, kad pretenzijos dėl šiltnamių ir ūkinio pastato pastatymo ant sklypų ribų būtų pareikštos atsakovams per vienerius metus nuo statybos pradžios taip pat nėra. Taigi byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas reiškė atitinkamas pretenzijas atsakovams dėl šiltnamių ir ūkinio pastato statybų, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems byloje esančių įrodymų vertinimo argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodytas vienų metų terminas pritaikytas teisingai ir pagrįstai. Nagrinėjamu atveju LR Statybos įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo, todėl pareikštas ieškovo reikalavimas patraukti statinius nuo A. C. žemės sklypo negalėjo būti patenkintas CK 4.103 straipsnio pagrindu, ką ir teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

48. Teisėjų kolegijos teigimu byloje surinktų įrodymų visuma ir jų teisinis vertinimas nepagrindžia ir apelianto teiginio, jog atsakovų šiltnamių ir ūkinio pastato rekonstravimo darbai yra atliekami nuolat, iš naujo perstatant ir atnaujinant pastatus, didinant jų plotą į ieškovo sklypo pusę, kadangi šiam argumentui pagrįsti ieškovas jokių įrodymų nepateikė, nors civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) ieškovui ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

49. Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos neteisėtumą taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas, nes netyrė ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su termino pradžios momentu, tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad ginčo santykiui turi būti taikoma LR Statybų įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata. Apelianto teigimu, šiuo atveju laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m., kai buvo atliktas pirmasis paženklinimas riboženkliais, o teisinių gynybos priemonių ėmėsi tų pačių metų liepos mėnesį, t. y. praėjus mažiau nei metams. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus vertina kritiškai ir nesutinka su tokia ieškovo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kadangi, visų pirma, LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje suformuluota taisykle negali būti laikoma specialia norma Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytos ieškinio senatį apibrėžiančios normos atžvilgiu.

50. Antra, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką - patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460- 915/2015).

51. Byloje nustatyta, kad atsakovų ginčo statiniai yra pastatyti seniai, kai tarp ginčo sklypų buvo įrengta tvora ir žemės sklypo savininkai laikė tai jų žemės sklypų riba. Jokių įrodymų, jog ieškovas nežinojo, kad atsakovų ginčo statiniai pastatyti jo žemės sklypo apsaugos zonoje ar kad reiškė atsakovams pretenzijas, reikalavo iš atsakovų šiuos statinius patraukti, apeliantas nepateikė, todėl akivaizdu, jog ieškovo apeliaciniame skunde dėstoma aplinkybė, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m., kai buvo atliktas pirmasis paženklinimas riboženkliais, negali būti laikoma pagrįsta ir įrodyta. Kaip teisingai pastebėjo atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, apeliantui niekas netrukdė ankščiau atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, t. y. apie savo teisių pažeidimą jis galėjo sužinoti ankščiau. Tačiau kaip matyti iš ieškovo veiksmų, ši situacija, t. y. atsakovų statinių buvimo vieta prie pat žemės sklypo ribos, jį tenkino. Taigi nėra jokio pagrindo pripažinti, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 metais, todėl apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su termino pradžios momentu, tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad ginčo santykiui turi būti taikoma LR Statybų įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

52. Nėra pagrįsti, bei pakankamai įtikinami ir apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas konstatuodamas ginčo pastatų atstumą rėmėsi išimtinai tik antstolio D. Kisieliaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir neatsižvelgė, kad antstolis panaudodamas skaitmeninį metrą atstumus nustatė nuo neteisėtos atsakovų tvoros, o ne nuo riboženklinių kuolelių. Išanalizavęs bei įvertinęs apelianto skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir kitus byloje esančius įrodymus, tokius kaip Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018-05-09 aktą, kuriame buvo konstatuota, jog kiti objektai pastatyti atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 2 ribose, fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog plastikinis šiltnamis, stiklinis šiltnamis ir ūkinis pastatas su stogu patenka į 3 metrų apsauginę zoną. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, o apeliantas neįrodė, kad ginčo pastatai (t. y. šiltnamiai ir ūkinis pastatas) įsiterpia į ieškovui nuosavybės teisės priklausančio žemės sklypo dalį, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog ginčo pastatai yra atsakovų žemės sklype.

53. Analizuodamas apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino byloje nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumos, nesivadovavo logikos dėsniais, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais bei teismų praktikoje įtvirtinta tikėtinumo taisykle. Vien tik deklaratyvūs ir nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad ginčo pastatai (t. y. šiltnamiai ir ūkinis pastatas) įsiterpia į ieškovui nuosavybės teisės priklausančio žemės sklypo dalį, bei tam tikrų aplinkybių interpretacijos sau naudinga linkme, savo ruožtu ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, savaime nesuponuoja išvados, kad teismas neįvertino ieškovo argumentų bei įrodymų visumos ar ją įvertino neteisingai. Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje esančių įrodymų ir ieškovo argumentų visumos nepakanka pagrįstai išvadai, kad ginčo pastatai (t. y. šiltnamiai ir ūkinis pastatas) įsiterpia į ieškovui nuosavybės teisės priklausančio žemės sklypo dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog aukščiau aptarti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

54. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria). Nagrinėjamu atveju yra pareikštas ieškovo (žemės sklypo savininko) reikalavimas įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos. Byloje ginčo, jog ieškovas pareiškė negatorinį ieškinį, nėra.

55. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, šios negatorinio ieškinio taikymo sąlygos gali būti taikomos, jeigu objektas (statinys) įsiterpė į žemės sklypo ribas, o ne į žemės sklypo apsauginę juostą (zoną).

56. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenustačius, o apeliantui neįrodžius, kad ginčo pastatai (t. y. šiltnamiai ir ūkinis pastatas) įsiterpia į ieškovui nuosavybės teisės priklausančio žemės sklypo dalį, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui 2018-05-09 akte konstatavus, jog kiti objektai pastatyti atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 2 ribose, akivaizdu, jog ieškovas neįrodė pirmosios negatorinio ieškinio sąlygos (jis yra turto savininkas), kas yra savarankiškas pagrindas ieškovo ieškiniu pareikštą reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrinama pirmiau šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius motyvus, konstatuoja, kad ieškovas neįrodė pagrindo įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos, o pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavęs byloje dalyvaujančių asmenų argumentus ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atmesti šioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimus kaip neįrodytus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Į esminius ieškovo apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis patraukti statinius nuo ieškovo A. C. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jo apsauginės zonos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti ieškovo ir atsakovų apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovo ir atsakovų apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

60. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

61. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą, o atsakovai už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą.

62. Atsakovai įrodymų, pagrindžiančių jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

63. Ieškovas A. C. turėjo 300,00 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą (2019 m. rugpjūčio 8 d. pinigų priėmimo kvitas). Šių išlaidų dydį vertinant pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą, rekomenduojamas priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalus dydis apskaičiuojamas taikant 1.3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – už 2019 m. I ketvirtį buvo 1.262,70 EUR. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovui priteisiamos 300,00 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, nes jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (1262,70 EUR x 1,3 = 1641,51 EUR) (CPK 98 straipsnis).

64. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo A. C. ir atsakovų J. P., V. P. pateiktus naujus įrodymus atsisakyti priimti ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Atsakovo J. P. Vilniaus apygardos teismui 2019 m. gruodžio 2 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakyti priimti ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

J. M. Vilniaus apygardos teismui 2019 m. gruodžio 10 d. pateiktą atsiliepimą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ieškovo ir atsakovų apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. C. iš atsakovų J. P. ir V. P. 300,00 EUR (tris šimtus eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė