Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3012-752/2017 pagal ieškovų J. K., J. E. K., G. F. K. ir R. V. K. ieškinį atsakovėms V. P., E. G. dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana), trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB DnB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.6. Nepagrįsta apeliantės pozicija dėl teismingumo pažeidimo, kadangi ieškinio suma yra 16 497,24 Eur, o byla pagrįstai išnagrinėta Kauno apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).Atsakovė V. P. kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. pažymą, E. G. banko sąskaitos išrašą, 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2011 m. spalio 10 d. paprastuosius vekselius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus naujus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovai turėjo galimybę su jais susipažinti ir pateikti savo nuomonę, todėl šie įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Taip pat priimtini ir ieškovų 2018 m. kovo 19 d. kartu su atsiliepimu pateikti nauji rašytiniai įrodymai – Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2012 m. liepos 24 d. raštas dėl laikino prekybos paviljono nuomos sutarties, 2018 m. kovo 13 d. antstolės patvarkymas, V. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo priėmus apeliantės V. P. pateiktus naujus įrodymus tam, kad į juos atsikirsti, apeliantė juos gavo.Tuo tarpu naujas rašytinis įrodymas – informacija apie neįvykusias varžytynes – ieškovų pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo atidėjimo (2018 m. gegužės 4 d.), o apeliantės 2018 m. balandžio 16 d. rašytiniai paaiškinimai nėra susiję su ginčo esme ir neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui (t. y. šiuo atveju nevertintina, ar apeliantei priklausantis paviljonas yra laikinas statinys, ar ne), be to, rašytiniai paaiškinimai pateikti dieną prieš paskirtą bylos nagrinėjimą, kita šalis neturėjo galimybės atsikirsti į juos ir pateikti savo nuomonę dėl juose išdėstytų argumentų, todėl minėtą ieškovų rašytinį įrodymą ir apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl prieštaravimo kreditorių interesams pagal actio Pauliana institutą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.Ieškovai actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančia atsakovių V. P. ir E. G. 2016 m. kovo 15 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją natūra.CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas taikomas, kai nustatomas šios jo taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinąsias actio Pauliana sąlygas ir ieškinį tenkino. Apeliantė V. P., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, jog nebuvo sąlygų taikyti actio Pauliana institutą, t. y. kreditorių teisės ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos, atsakovės privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, atsakovės buvo sąžiningos.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios antstolės R. S. 2016 m. lapkričio 24 d. pažymos nustatyta, kad, skolininkei V. P. ginčijamu sandoriu perleidus asmeninės nuosavybės teise priklausiusią nekilnojamojo turto dalį, jos vienintelį turimą turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, sudaro Sodros mokamos išmokos (162,91 Eur per mėnesį) ir neregistruotas medinis statinys (paviljonas), kurio vertė 1 000 Eur. Apeliantė V. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kadangi likusio skolininkės turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantės teigimu, vykdomojoje byloje dėl paviljono vertės yra kilęs ginčas ir antstolės nustatyta paviljono vertė (1 000 Eur) negali būti laikoma teisinga. Be to, nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. padidėjus atsakovės gaunamoms pajamos (206,48 Eur per mėnesį) iš atsakovės yra išskaitoma 82,60 Eur suma, kas reiškia, jog antstolės išieškoma suma būtų išmokėta ne per 42 metus, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o per 16 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo sumažinta atsakovės V. P. turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir sumažėjusios vertės turto neužtenka ieškovų finansiniam reikalavimui patenkinti. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantės V. P. pozicija dėl paviljono vertės nėra nuosekli, t. y. antstolė R. S. 2016 m. lapkričio 17 d. turto arešto aktu areštavo apeliantei priklausantį paviljoną ir įvertino jį 1 000 Eur suma, tačiau skolininkė prieštaravimus dėl turto įkainojimo pareiškė tik kilus ginčui šioje civilinėje byloje dėl atsakovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais (antstolė 2017 m. spalio 26 d. patvarkymu dėl paviljono vertės nustatymo paskyrė ekspertizę), atsiliepime į ieškinį apeliantė taip pat nenurodė jokių argumentų dėl antstolės turto arešto akte nustatytos paviljono vertės (1 000 Eur) (kad paviljono vertė yra didesnė), tuo pačiu nurodė, kad yra rengiamas ieškinys teismui dėl 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria paviljonas buvo parduotas už 50 000 Lt, kainos sumažinimo iki 1 000 Eur, o prašyme dėl proceso atnaujinimo (civilinė byla Nr. eA2-4353-1041/2017) apeliantė kaip proceso atnaujinimo pagrindą nurodė naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad paviljono vertė yra 1 000 Eur. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovės pateikta UAB „Turtas ir vertė“ rekomendacinio pobūdžio konsultacine išvada dėl turto rinkos kainos, pagal kurią laikinojo paviljono rinkos kaina nustatymo dieną (2017 m. spalio 26 d.) yra lygi 10 000 Eur, kadangi ši išvada nėra ekspertizės aktas (turto vertinimo ataskaita), ji yra tik rekomendacinio pobūdžio, be to, išvadoje nurodyta, kad ji suformuota remiantis užsakovo pateikta informacija ir dokumentais, vykdytojai neatsako už užsakovo sąmoningai nepateiktą informaciją ir kitus įsipareigojimus, kurie galėjo turėti įtakos konsultuojamo objekto rinkos kainai; išvadoje nurodyta galima rinkos kaina nebūtinai turi būti suprasta kaip pinigų suma, kurią optimalus pirkėjas privalo sumokėti; galutinė kaina gali būti nustatoma tik derybomis tarp pardavėjo ir pirkėjo; rinkos vertei nustatyti reikalinga turto vertinimo ataskaita, atitinkanti Lietuvos turto vertinimo įstatymą ir metodiką. Trečia, apeliantės pateiktas naujas rašytinis įrodymas – 2018 m. sausio 30 d. antstolės R. S. patvarkymas dėl turto įkainojimo – taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, kadangi minėtame patvarkyme nurodyta laikinojo paviljono ekspertizės metu nustatyta rinkos vertė (9 375 Eur) nėra pakankama atsiskaityti su kreditoriais (ieškovais). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog, paviljoną pardavinėjant iš varžytynių, jo pradinė kaina pirmosiose varžytynėse nustatyta mažesnė, nei rinkos vertė – pagal 2018 m. sausio 30 d. antstolės R. S. patvarkymo duomenis 7 500 Eur, o iš antstolės 2018 m. kovo 13 d. patvarkymo matyti, kad pirmosiose varžytynėse dėl šio turto nedalyvavo nei vienas pirkėjas, todėl varžytynės paskelbtos neįvykusiomis (kitose varžytynėse parduodamo turto vertė atitinkamai bus dar mažinama).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės V. P. gaunamų pajamų ir išskaitomos sumos kreditorių (ieškovų) finansinio reikalavimo dengimui padidėjimas taip pat nėra pagrindas konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Iš apeliantės gaunamų pajamų išskaitant 82,60 Eur sumą per mėnesį, kreditoriams (ieškovams) priteista skola būtų grąžinta per daugiau nei 16 metų laikotarpį. Toks terminas nėra laikytinas protingu ir sąžiningu kreditorių atžvilgiu. Juolab, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. preliminariu sprendimu priteistos skolos mokėjimas nėra išdėstytas dalimis ar atidėtas, o pati prievolė sumokėti skolą nevykdoma beveik 6 metus (nuo 2012 m. birželio 29 d.). Tai, jog dalis skolos (855,89 Eur) jau yra išieškota, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl kreditorių teisių pažeidimo. Priešingai, skola yra priverstinai išieškoma nuo 2016 m. lapkričio 24 d. ir per laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo (beveik metus laiko) buvo išieškota tik nedidelė skolos dalis (5,19 proc.), kas rodo, jog apeliantės esama turtinė padėtis neleidžia per protingą terminą patenkinti kreditorių (ieškovų) finansinio reikalavimo.Kaip jau minėta, kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi, remdamasi byloje nustatytais duomenimis apie atsakovei V. P. priklausantį turtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu sandoriu buvo sumažinta apeliantės V. P. turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių (ieškovų) reikalavimams patenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo pažeistos ieškovų, kaip kreditorių, teisės, laikytina pagrįsta.

Dėl skolininkės (ne)privalėjimo sudaryti sandorį

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Šiaulių bankas v. P. G. A., A. S. M., A. D., bylos Nr. 3K-3-88/2013 kt.). Apeliantė V. P. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ji privalėjo dovanojimo sutartimi atsakovei E. G. perleisti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ginčijamo sandorio privalomumą grindžia tuo, jog buvo būtina tvarkyti perleisto nekilnojamojo turto stogą ir spręsti name esančio pelėsio problemą. Pinigų stogo remontui atsakovė ir jos sutuoktinis neturėjo, o gauti stogo remontui reikalingą 10 000 Eur vartojimo kreditą nebuvo galimybės dėl mažų jų gaunamų pajamų.Teisėjų kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nebuvo būtina perleisti visą gyvenamąjį namą su priklausiniais atsakovei E. G. tam, kad galėtų susiremontuoti namo stogą ir išspręsti pelėsio problemą. Šią aplinkybę patvirtina 2017 m. rugsėjo 29 d. AB Šiaulių banko atsakymas į teismo paklausimą, iš kurio matyti, kad, atsakovei E. G. sudarant vartojimo kredito sutartį, joks turtas (nei perleistas ginčo sandoriu, nei kitas) įkeistas nebuvo, o sprendžiant kredito suteikimo klausimą buvo vertinamas kredito gavėjo mokumas, atsižvelgta į kredito sumą, kitas reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu duomenys apie turimą nekilnojamąjį turtą vertinami tik tikslu įsitikinti, ar šiam turtui nėra taikomi apribojimai (areštai), nėra įkeitimo, dėl ko galėtų pasunkėti kredito pagal vartojimo sutartį grąžinimas, tačiau tai nėra privaloma sąlyga vartojimo kredito išdavimui. Nors apeliantė atskirąjį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų – AB Šiaulių banko 2017 m. birželio 15 d. rašto, taip pat liudytojos R. P. parodymų, atsakovių E. G. ir V. P. paaiškinimų, tačiau, pažymėtina, jog minėti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamo sandorio neprivalomumo.Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra pateiktas pats atsakovės E. G. prašymas (užklausimas) AB Šiaulių bankui, taigi nėra galimybės nustatyti, koks šio prašymo (užklausimo) turinys (kokios informacijos buvo prašoma iš banko). Antra, AB Šiaulių banko 2017 m. birželio 15 d. pateiktame atsakyme (rašte) dėl vartojimo kredito suteikimo nėra analizuojama konkreti situacija – atsakovei E. G. suteikto vartojimo kredito kontekste, o pateikiama tik bendro pobūdžio informacija apie vartojimo kredito suteikimą. Trečia, minėtame rašte nėra nurodyta, kad suteikiant 6 000 Eur ir didesnį vartojimo kreditą fiziniam asmeniui būtina turėti nekilnojamojo turto (kaip būtina kredito išdavimo sąlyga), t. y. rašte nurodoma, kad suteikiant tokio dydžio kreditą fiziniam asmeniui vertinama, ar fizinis asmuo arba jo sutuoktinis nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto. Liudytoja R. P., apklausta teismo posėdžio metu, parodė, kad ji kartu su atsakove ėjo į bankus dėl paskolos gavimo ir AB Šiaulių banko vadybininkas pasakė, jog, norint gauti 10 000 Eur paskolą, reikia turėti pajamų ir nekilnojamojo turto. Tačiau liudytoja nepatvirtino, jog vartojimo kredito gavimui buvo būtina turėti visą nekilnojamąjį turtą, o ne jo dalį (atsakovė E. G. dalį nekilnojamojo turto buvo įgijusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį) ir kad turint tik dalį nekilnojamojo turto, bankas būtų atsisakęs tokią paskolą suteikti. Analogiškai vertintini ir atsakovių E. G. ir V. P. paaiškinimai dėl vartojimo kredito gavimo, be to, pažymėtina, jog atsakovės yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, o jų paaiškinimai dėl vartojimo kredito gavimo sąlygų (įvertinus kitus byloje esančius duomenis) laikytini gynybine pozicija – atsikirtimais į pareikštą ieškinį.Apeliantė V. P. apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės E. G. turtinė padėtis buvo gera ir nebuvo būtinybės skolintis iš banko, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovė E. G., gaudama 651,05 Eur pajamas per mėnesį, sugebėjo sumokėti gana nemažą 35 000 Eur sumą už įsigyjamą dalį nekilnojamojo turto, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie pakankamai gerą atsakovės E. G. turtinę padėtį ir jos galimybes suremontuoti namo stogą iš savo asmeninių lėšų (nesiskolinant iš banko). Be to, netgi ir tuo atveju, jeigu atsakovė E. G., pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi nekilnojamojo turto dalį, nebūtų turėjusi pakankamai piniginių lėšų stogo remontui (10 000 Eur), byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad AB Šiaulių bankas būtų atsisakęs suteikti jai 10 000 Eur kreditą stogo remontui tuo pagrindu, jog atsakovė E. G. nėra viso nekilnojamojo turto savininkė. Priešingai, kaip jau minėta aukščiau, atsakovei E. G. priklausantis nekilnojamasis turtas sudarant vartojimo kredito sutartį nebuvo įkeistas, į jį tik buvo atsižvelgta vertinant jos kreditingumą. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad atsakovei V. P. ir jos sutuoktiniui pardavus jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusią nekilnojamojo turto dalį už 35 000 Eur, jie turėjo pakankamai lėšų stogo remontui ir jokios būtinybės perleisti likusią turto dalį, tuo labiau neatlygintinai, nebuvo. Nors apeliantė V. P. apeliaciniame skunde teigia, kad iš gautų už parduotą nekilnojamojo turto dalį pinigų ji atsiskaitė su kreditore I. B., taip pat įsigijo automobilį, reikalingą sunkią negalią turinčio anūko būtinųjų poreikių tenkinimui (vežiojimui į mokyklą, pas gydytojus), tačiau šios aplinkybės nepaneigia ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų paprastųjų vekselių, pasirašytų tarp V. P. ir I. B., matyti, kad I. B. paskolino V. P. tik 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumą, o duomenų apie pirktą automobilį, jo kainą, apeliantė nepateikė, taigi nepaneigė aplinkybės, jog iš gautų pinigų galėjo atsiskaityti su ieškovais ir kad ginčijamas sandoris nebuvo privalomas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl šalių (ne)sąžiningumo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Pagal šio straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad atsakovė V. P. ginčijama dovanojimo sutartimi turtą perleido savo dukrai atsakovei E. G..Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Pažymėtina, kad dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G. ir O. S., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 1 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Tai, kad V. P. turėjo motyvų padovanoti turtą dukrai (stogo remontas, paskolos stogo remontui gavimas), nepaneigia ginčijamos dovanojimo sutarties neatlygintinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamas sandoris nebuvo privalomas, šalys nesusitarė, jog už dovaną bus atsilyginta. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame sprendime nurodytus duomenis, sprendžia, kad šioje byloje atsakovės V. P. nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį su savo dukra, nepaneigta. Sudarydama ginčijamą dovanojimo sandorį V. P. žinojo apie savo prievolę ieškovams, taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jos mokumui, priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 175, 185 straipsniai). Dėl sutarties su atsakove V. P. sudariusios atsakovės E. G. (ne)sąžiningumo teisėjų kolegija nurodo, kad jai CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat taikoma nesąžiningumo prezumpcija, tačiau šiuo atveju, kai yra ginčijamas neatlygintinis sandoris, atsakovės E. G. (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes, minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant jos sąžiningumo ar nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. Z. D. , V. S. ir R. D., bylos Nr. 3K-3-155/2013).Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, jog ieškovai neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įgijo nuo prievolės atsiradimo momento, t. y. nuo 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su F. K., bet ne su ieškovais, todėl ieškovai šio sandorio sudarymo metu nebuvo atsakovės V. P. kreditoriais, neturėjo ir reikalavimo teisės. Be to, pasak apeliantės, minėtoje sutartyje apmokėjimo termino numatyta nebuvo. Pirmą kartą atsakovės buvo pareikalauta įvykdyti prievolę iki 2016 m. balandžio 5 d. Atsakovės prievolės sumokėti už paviljoną atsiradimo momentas laikytinas ne 2012 m. birželio 29 d., bet 2016 m. balandžio 6 d., o tai, kad ieškovai turi tokią reikalavimo teisę paaiškėjo tik 2016 m. birželio 20 d., įsiteisėjus 2016 m. gegužės 24 d. preliminariam sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-l 2418-748/2016. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais ir pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Globus trade“ v. UAB „Širmulis“, bylos Nr. e3K-3-191-915/2016 kt.).Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis tarp V. P. ir F. K. buvo sudaryta 2012 m. birželio 29 d., ši suma nebuvo sumokėta sudarius sandorį, o skola buvo įforminta trimis vekseliais, pagal kuriuos atsakovė įsipareigojo sumokėti 4 000 Lt iki 2013-12-31, 23 000 Lt iki 2013-12-31 ir 23 000 Lt iki 2014-12-31. Remiantis šiomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad atsakovės V. P. skola ieškovams (14 481 Eur) atsirado 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o ieškovai (kaip pirkimo–pardavimo sutarties šalies F. K. teisių ir pareigų perėmėjai, turintys tokias pat teises ir pareigas, kaip ir pradinis kreditorius) ieškinio pateikimo teismui metu, t. y. 2016 m. lapkričio 30 d., turėjo galiojančią teisę į skolos grąžinimą, nes atsakovė V. P. neįvykdė pareigos sumokėti ieškovams nurodytą sumą. Pažymėtina, kad įrodymų apie prievolės įvykdymą nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui.Apeliantė savo sąžiningumą įrodinėja ir tuo, jog ji ginčijamą sandorį galėjo sudaryti iš karto 2013 m. liepos 5 d. gavus dovaną iš K. S. B., o 2016 m. kovo 15 d. pirkimo–pardavimo sandorį iš karto po 2015 m. lapkričio 10 d. įvykusio pirkimo, tačiau tokio sandorio nesudarė. Visgi teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia apeliantės nesąžiningumo, be to, atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas iš karto po to, kai ieškovai pareikalavo įvykdyti prievolę, t. y. reikalavimas grąžinti skolą buvo išsiųstas apeliantei 2016 m. kovo 3 d. ir įteiktas 2016 m. kovo 5 d., o ginčijamas sandoris sudarytas 2016 m. kovo 15 d.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantė V. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, grąžinus turtą atsakovei, ieškovų reikalavimas bus patenkintas nukreipiant į šį turtą išieškojimą, kadangi ginčo turtas yra įkeistas AB DnB bankui, o ieškovai nėra ginčijamu sandoriu perleisto turto hipotekos turėtojai, todėl išieškojimas į turtą, kuris įkeistas kito hipotekos kreditoriaus, naudai, negalės būti nukreiptas.Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamu sandoriu perleistam nekilnojamajam turtui taikoma hipoteka turi įtakos tik išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės nustatymui, t. y. pirmąja eile išieškoma iš hipotekos, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus naudai. Hipoteka suteikia hipotekos turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Tačiau tai nereiškia, jog skolininko mokumo atstatymas actio Pauliana pagrindu esant nustatytai turto hipotekai neapgina skolininko kreditorių teisių ir todėl yra netikslingas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad įsiskolinimo AB DnB bankui dydis viršija ar sutampa su įkeisto nekilnojamojo turto verte ir kad jį realizavus neužteks lėšų patenkinti kitų skolininkės V. P. kreditorių finansinių reikalavimų. Priešingai, iš atsakovių pateikto 2016 m. gegužės 3 d. susitarimo Nr. 7318/2 dėl 2005 m. kovo 31 d. kreditavimo sutarties su vėlesniais pakeitimais ir papildymais sąlygų pakeitimo matyti, kad susitarimo pasirašymo dieną negrąžinta kredito dalis sudaro 12 950,19 Eur sumą. Be to, nors AB DnB bankas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovų reikalavimai turi būti išspręsti nepažeidžiant banko teisių ir teisėtų interesų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog AB DnB bankas (hipotekos kreditorius) atsisako duoti sutikimą išieškoti iš hipoteka įkeisto turto trečiųjų asmenų naudai ar kad toks sutikimas pažeis jo teises ir teisėtus interesus.

Dėl teismingumo

Apeliantės nuomone, šiuo atveju buvo pažeistas civilinių bylų rūšinis teismingumas, kadangi teismo sprendimu buvo panaikinta 2016 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartis, kurios turto vertė yra 41 193 Eur, o pagal CPK 27 straipsnio 1 dalį civilinės bylos, kurių ieškinio suma didesnė kaip 40 000 Eur, nagrinėjamos apygardos teismuose. Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).Nagrinėjamoje byloje ieškovai reiškė reikalavimą dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo vykdytinos prievolės apimtyje, t. y. dėl skolininkės V. P. mokumo atstatymo tik tiek, kiek būtina jų teisių pažeidimui pašalinti. Pagal 2016 m. lapkričio 24 d. antstolės R. S. pažymą V. P. skoliniai įsipareigojimai ieškovams (kreditoriams) sudaro 16 497,24 Eur sumą. Tuo tarpu restitucijos taikymo apskritai, jos būdo ir konkrečių jos taisyklių nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, ex officio taikė restituciją (taikė teisines pasekmes visoje, o ne vykdytinos prievolės apimtyje). Be to, pažymėtina, kad ieškovai ieškinį Kauno apylinkės teismui pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. Pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. O CPK 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, civilinė byla pagrįstai išnagrinėta Kauno apylinkės teisme.

Dėl bylos baigties

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas G. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 950 Eur, o už atsiliepimo dėl naujų įrodymų surašymą – 100 Eur, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 ir 8.16 punktuose (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytos sumos. Šios išlaidos priteistinos iš apeliantės V. P.. Taip pat iš apeliantės priteistinos 6 Eur išlaidos valstybei už procesinių dokumentų siuntimą.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Gintarui F. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 Eur (šešis eurus) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.