Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės ir Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (buvusio Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei L. L. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 2358,56 Eur skolos bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas M. L. ir draudimo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarę gyvybės draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartis buvo nutraukta ieškovo M. L. prašymu; apskaičiuota 4717,13 Eur pasitraukimo vertė buvo pervesta į sąskaitą, kurią įmonei nurodė ieškovas, tačiau per klaidą ieškovas nurodė ne savo, bet savo buvusios sutuoktinės L. L. asmeninės banko sąskaitos numerį. Nesulaukdamas išmokos ieškovas išsiaiškino klaidą ir paprašė atsakovės nepagrįstai gautas lėšas grąžinti.Atsakovė L. L. raštu nurodė, jog dėl to, kad gyvybės draudimo sutartis buvo sudaryta 2006 metais, tai yra šalims dar būnant santuokoje, ji mano, jog 1/2 dalis gautųjų lėšų jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir ieškovui pervedė tik 2358,57 Eur iš visos gautos draudimo išmokos. Šalių santuoka buvo nutraukta bendru šalių pareiškimu 2014 m. spalio 9 d. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1604-225/2014. Piniginės lėšos ar santaupos nutraukiant santuoką teismo keliu dalijamos nebuvo, kadangi pagal susitarimą kiekvienas sutuoktinis liko su savo asmeninėse sąskaitose turimomis santaupomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2017-11-22 sprendimu ieškinys tenkintas visiškai, iš atsakovės L. L. priteista 2358,56 Eur nepagrįstai gautų lėšų, 5 procentai metinių palūkanų ir 653 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. L..Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Nagrinėjamu atveju nei ieškovas, nei atsakovė, išsituokdami bendru sutarimu, apie sudarytą gyvybės draudimo sutartį neužsiminė, duomenų apie sumokėtas įmokas pagal šią sutartį nenurodė bei neaptarė, kaip bus padalytos pagal šią sutartį gautos išmokos.Teismas nurodė, kad turint omenyje, jog šalių santuoka nutraukta bendru šalių sutarimu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimu patvirtinus šalių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pripažįstama, kad įgyvendintas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje, 3.59 straipsnyje ir 3.61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas vienoje byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, kas konkrečiai aktualu nagrinėjamai bylai – vienoje byloje padalyti bendrą sutuoktinių turtą, konstatuojant, jog daugiau bendro, dalytino turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo.Teismas nurodė, kad santuokos nutraukimo metu visas sutuoktinių turtas privalo būti padalijamas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Nutraukus šalių santuoką baigėsi ir bendroji šalių jungtinė nuosavybė.Teismas atkreipė dėmesį, kad posėdžio metu ieškovas nurodė, gyvybės draudimo sutartis nors ir buvo sudaryta santuokos metu, tačiau sprendimą sudaryti sutartį jis pats priėmė asmeniškai, atsakovė nors ir neprieštaravo, bet nebuvo ir teigiamai nusiteikusi, visas įmokas jis mokėjo asmeniškai pats, nutraukdami santuoką bendru sutikimu jie su atsakove susitarė, kad nei jis pretenduoja į atsakovės asmenines lėšas, nei ieškovė pretenduoja į jo, kad jie neturi jokių pretenzijų vienas kitam dėl vienas kito įsipareigojimų ar išlaikymo, ir toks buvo jų tikslas draugiškai išsiskiriant. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti šiais ieškovo paaiškinimais.Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, kad ieškovui nutraukus draudimo sutartį, ji įgijo teisę į draudimo išmoką ar jos dalį, atsakovė teismui neteikė jokių įrodymų ir neįrodinėjo, kad gyvybės draudimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir kad periodinės įmokos pagal draudimo sutartį buvo mokamos iš bendrų šeimos lėšų.Teismas nurodė, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas.Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos, patvirtinančios nepagrįstą praturtėjimą, kadangi atsakovė, nebūdama gyvybės draudimo sutarties dalyvė, draudimo išmoką gavo tik ieškovui per klaidą draudikui nurodžius atsakovės sąskaitą, o šalių santuoka jau buvo nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taigi atsakovės pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (sutartimi). Taip pat nustatytos ir kitos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (buvusio Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kad yra visos sąlygos, patvirtinančios nepagrįstą praturtėjimą.Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad santuokos metu iš bendrų lėšų sumokėtos įmokos nėra bendras turtas.Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos esmę, nagrinėjimo ribas ir priėmė visiškai pagrįstą sprendimą, vadovavosi aiškiai suformuluota aktualia teismų praktika bei teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius.Ieškovas pažymi, kad apeliantės skundas deklaratyvaus pobūdžio, jame dėstomais argumentais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingą sprendimą, kuris priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus visus įrodymus, kurie suformavo teisingą teismo įsitikinimą, paremtą įstatymu, bei leido padaryti teisingą išvadą ir ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteistos nepagrįstai gautos lėšos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas ir draudimo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarę gyvybės draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartis buvo nutraukta ieškovo prašymu ir apskaičiuota 4717,13 Eur pasitraukimo vertė buvo pervesta į sąskaitą, kurią įmonei nurodė ieškovas, tačiau per klaidą ieškovas nurodė ne savo, bet savo buvusios sutuoktinės atsakovės asmeninės banko sąskaitos numerį.Atsakovė raštu nurodė, jog dėl to, kad gyvybės draudimo sutartis buvo sudaryta 2006 metais, tai yra šalims dar būnant santuokoje, ji mano, jog 1/2 dalis gautųjų lėšų jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir ieškovui pervedė tik 2358,57 Eur iš visos gautos draudimo išmokos. Šalių santuoka buvo nutraukta bendru šalių pareiškimu 2014-10-09 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1604-225/2014. Piniginės lėšos ar santaupos nutraukiant santuoką teismo keliu dalijamos nebuvo, kadangi pagal susitarimą kiekvienas sutuoktinis liko su savo asmeninėse sąskaitose turimomis santaupomis. Apie tai, kad ieškovas kaupė lėšas pagal gyvybės draudimo sutartį, atsakovei L. L. buvo žinoma, todėl ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 2358,56 Eur nepagrįstai gautų lėšų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Viena iš esminių sąlygų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šio savarankiško instituto esmę yra konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurio atsiranda prievolė, nebuvimas. Apeliantė teigia, kad šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos, kadangi ji pasinaudojo savo teise į bendrą jungtinę nuosavybę bei sutartyje numatytas sąlygas, nes ieškovas sudarydamas sutartį buvo aptaręs šias sąlygas su apeliante.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kad yra visos sąlygos, patvirtinančios nepagrįsto praturtėjimo buvimą.Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos argumentus, – jokios sutarties ar kito dokumento, kurio sąlygos yra minimos apeliaciniame skunde. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK177 str. 1 d.). Tokiu atveju apeliantė tik deklaruoja savo argumentus, nepateikdama jokių faktinių duomenų jiems pagrįsti ar teismui įvertinti.Pagal kasacinio teismo praktiką, nepagrįsto praturtėjimo prielaidos yra tokios: 1) ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad yra visos sąlygos, patvirtinančios nepagrįsto praturtėjimo buvimą, kadangi atsakovė be teisinio pagrindo, t. y. nebūdama gyvybės draudimo sutarties dalyvė, draudimo išmoką gavo tik ieškovui per klaidą draudikui nurodžius atsakovės sąskaitą, be to, šalių santuoka jau buvo nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ši draudimo išmoka negali būti dalijama ir kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi atsakovės pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (sutartimi). Taip pat nustatytos ir kitos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita, nes nepagrįstai gavo ieškovui priklausančią draudimo išmoką; ieškovas dėl atsakovės veiksmų patiria nuostolių, t. y. negali naudotis jam teisėtai priklausančiomis lėšomis; yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo; nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį, nes pinigai vis dar yra pas atsakovę; ieškovas neturi galimybės išreikalauti piniginių lėšų kitais civilinių teisių gynimo būdais. Apeliantė savo teiginį, kad pasinaudojo teise į bendrąją jungtinę nuosavybę, grindžia dviem aplinkybėmis: kad nutraukiant santuoką abu sutuoktiniai nenurodė santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje įmokų draudimui bei galimų išmokų pagal sutartį; kad draudimo sutartis sudaryta santuokos metu ir piniginės įmokos ieškovo buvo mokamos iš bendrų sutuoktinių lėšų.Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas neignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2006 pažymėta, kad pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymą bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus išimtį iš šios taisyklės: iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo. Santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurią Plungės rajono apylinkės teismas patvirtino 2014 m. spalio 9 d. sprendimu, šalys nematė reikalo aptarti duomenis apie sumokėtas draudimo įmokas ir teisės į pinigines išmokas padalijimą. Šis teismo sprendimas turi res judicata galią, todėl atsakovė negali kelti klausimo dėl santuokoje įgytų lėšų padalijimo, nes turto ir teisių į jį padalijimo klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, toks sprendimas reiškia, kad yra konstatuota, jog daugiau bendro, dalytino turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, nes proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą.Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė išskirtinis atvejis, kuriam esant galėtų būti taikoma taisyklės, jog bendro turto padalijimo klausimas turi būti išspręstas santuokos nutraukimo byloje, išimtis. Pažymėtina, kad nutraukiant santuoką, privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 str. 4 p.). Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtys galėtų būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011; 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2018).Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pasilikdama pusę gautos draudimo išmokos sau, apeliantė pasinaudojo teise į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kadangi nutraukus šalių santuoką, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės nebeliko.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų ir neįrodinėjo, kad gyvybės draudimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir kad periodinės įmokos pagal draudimo sutartį buvo mokamos iš bendrų šeimos lėšų, nes procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 straipsnis).Iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, jog ieškovas nurodė, kad gyvybės draudimo sutartis nors ir buvo sudaryta santuokos metu, tačiau sprendimą sudaryti sutartį jis pats priėmė asmeniškai, o atsakovė nors ir neprieštaravo, bet nebuvo teigiamai nusiteikusi. Visas įmokas jis mokėjo asmeniškai pats iš savo darbo užmokesčio, o atsakovė mokėjo savo vaiko draudimo įmokas. CK 3.92 str. 2 d. įtvirtinta kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nereiškia, kad vieno iš sutuoktinių vardu sudarytas sandoris laikomas sudarytu šeimos interesais ir kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Ieškovas nurodė, kad nutraukdami santuoką bendru sutikimu jie su atsakove susitarė, kad nei jis pretenduoja į atsakovės asmenines lėšas, nei atsakovė pretenduoja į jo, kad jie neturi jokių pretenzijų vienas kitam dėl vienas kito įsipareigojimų ar išlaikymo, ir toks buvo jų tikslas draugiškai išsiskiriant. Teismas nurodo, kad neturi pagrindo netikėti šiais ieškovo paaiškinimais, be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog draudimo įmokų grąžinimas sutartyje numatytas, pasikeitus draudėjui, todėl ieškovė negali įgyti jokių teisių į draudimo išmoką.Apeliantė pabrėžia, kad draudimo sumokėti pinigai yra ne pagal draudžiamąjį įvykį, o pagal sumokėtas įmokas sukauptos piniginės lėšos, kurios pasibaigus draudimo sutarčiai būtų sumokėtos visos ir be papildomų nuskaitymų ar mokestinių rinkliavų. Ieškovas savo nuožiūra priėmęs sprendimą dėl gyvybės sutarties nutraukimo, turi prisiimti pasekmes, kilusias dėl netinkamo ekonominio sprendimo, kuriuo patyrė didelių nuostolių, – vietoj sumokėtų 6780,71 Eur, gavo tik 5549,56 Eur ir dar išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis – 832,43 Eur, kuris nebūtų taikomas, jeigu sutartis būtų įvykdyta iki pabaigos. Todėl ieškovas dar yra skolingas atsakovei 59,09 Eur.Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovo sudarytos gyvybės draudimo sutarties galiojimo terminas 99 metai. Šios sutarties galiojimas pasibaigia arba draudėjui mirus, arba nutraukus draudimo sutartį. Gyvybės draudimo sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, gali būti vienašališkai nutraukta. Vienašališkai sutartį gali nutraukti tiek draudėjas, tiek draudikas, o sutarties nutraukimo pagrindus, visų pirma, numato Draudimo įstatymas. Civilinio kodekso 6.1009 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudėjas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju, taigi draudėjui tokia teisė nėra ribojama, tačiau draudėjas šiuo atveju gali susidurti su tam tikromis neigiamomis pasekmėmis. Taigi, ieškovas, pats asmeniškai priėmęs sprendimą sudaryti gyvybės draudimo sutartį, tik pats vienasmeniškai ir galėjo priimti sprendimą ją nutraukti, prisiimdamas visas jam tenkančias pasekmes. Dėl ieškovo susidariusios skolos apeliantei teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kaip jau buvo minėta anksčiau, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CK 178 str.), todėl konstatuotina, kad atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką bei suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas pagrįstas, todėl tenkintinas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovas teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (buvusio Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.