- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- A-602-1079-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01435-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių regiono aplinko apsaugos departamento Telšių rajono agentūra, Telšių medžiotojų
- Kategorijos
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – Šiaulių regiono aplinko apsaugos departamento Telšių rajono agentūra, Telšių medžiotojų ir žvejų draugija, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus“, informavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija), kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Šiaulių RAAD), patikrinus Telšių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą, 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktu Nr. 38 (toliau – ir Patikrinimo aktas) buvo nustatyta, kad 40095 Lt suma buvo panaudota pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SAARSPĮ) 4 straipsnio 4 dalį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Administracija 2012 m. gegužės 25 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VMI 2012 m. balandžio 23 d. Sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. išnagrinėjo administracinę bylą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės bei įpareigojo pareiškėją pateikti teismui skundą, patikslinant jo reikalavimą bei kartu nurodant reikalavimą pagrindžiančius argumentus.
Administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės teismas atnaujino, atsižvelgdamas į tai, jog teismui išėjus į pasitarimų kambarį, 2012 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo analogiško pobūdžio ginčą administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012. Todėl pareiškėjas buvo įpareigotas patikslintą skundą, atsižvelgiant į administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 pateiktus išaiškinimus, reikšmingus ginčams, susijusiems su savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) teisėtų lėšų panaudojimu.
Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą, pareiškėju kartu nurodydamas ir Telšių rajono savivaldybę, kuriuo teismo prašė panaikinti Aplinkos ministerijos 2011 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ 1 punktą ir VMI 2012 m. balandžio 23 d. Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi priėmė patikslinto skundo reikalavimus nagrinėti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 4 dalimi, galutinai nustatė proceso šalis, pareiškėjais byloje laikydamas Telšių rajono savivaldybę ir Telšių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir pareiškėjai), atsakovais – VMI ir Aplinkos ministeriją, trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis – Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūrą, Telšių medžiotojų ir žvejų draugiją, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubą „Medeina“.
II.
Pareiškėjai 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog Aplinkos ministerijos 2011 m. lapkričio 21 d. raštas Nr. (9-1)-D8-10299 (1 p.) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodyta administracinio akto apskundimo tvarka, o tai nelaikytina VAĮ 8 straipsnio 2 dalies įtvirtintų reikalavimų vykdymu.
Dėl procedūrų laikymosi surašant bei pateikiant Patikrinimo aktą nurodė, jog aktas buvo pateiktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliai – ir Rekomendacijos) 7.7 ir 8 punktuose nustatytus terminus, todėl Rekomendacijų reikalavimams neatitinkantis Patikrinimo aktas turėtų būti panaikintas.
Dėl Sprendimo vertinimo taip pat nurodė, kad Inspekcija, priimdama Sprendimą netinkamo subjekto (Administracijos) atžvilgiu, pažeidė SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pabrėžė, kad Savivaldybė ir Administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys. Teigė, jog netinkamo subjekto atžvilgiu priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo Sprendimą pasirašė neįgaliotas tą atlikti asmuo (Sprendimą pasirašęs G. B. įgaliotas pasirašyti sprendimus dėl mokestinių nepriemokų, o ginčo sprendimas nelaikytinas mokestine nepriemoka), ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą Sprendimo panaikinimui.
Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su SAARP lėšų panaudojimo teisėtumu, nurodė, jog nors Patikrinimo akte, priežastis, dėl ko buvo konstatuotas netinkamas Savivaldybės SAARP lėšų panaudojimas, yra tai, kad Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“ bei medžiotojų ir žvejų draugijos Telšių skyrius nėra tinkami subjektai naudoti SAARP lėšas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, lėšas panaudoję medžiotojų būreliai yra tinkami subjektai jei lėšos panaudotos paminėtos MĮ nuostatoje nurodytiems tikslams. Pažymėjo, jog Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas šio įstatymo 4 straipsnyje, o 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad specialiosios programos priemones tvirtina savivaldybės taryba. Todėl, kadangi Taryba atitinkamais sprendimais yra patvirtinusi 2009 m. vasario 26 d. Programą bei 2010 m. vasario 18 d. Programą, Tarybos sprendimais patvirtintų programų priemonės atitinka SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones, kurias galima finansuoti iš SAARP lėšų. Be to, medžiotojų būreliai turi Šiaulių RAAD išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Todėl nėra aišku, kodėl Leidimų 4 punkte yra įtvirtinta medžiotojų būrelių teisė gauti SAARP lėšas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjų skundą jį atmesti.
Dėl pareiškėjų argumento, kad ginčo Sprendimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu nurodė, kad Sprendimas Administracijos atžvilgiu buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 30 straipsnio nuostatą, kurioje nustatyta, kad savivaldybės administracija – organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą bei į Aplinkos ministro 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-201 patvirtinto Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9, 13 ir 14 punktus, kuriuose nustatyti reikalavimai kaip, tai, kad patikrinime turi dalyvauti savivaldybės administracijos direktoriaus paskirti asmenys, su patikrinimo aktu supažindinamas savivaldybės administracijos direktorius. Pažymėjo, jog paminėtos teisės nuostatos patvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamo subjekto atžvilgiu. Šiuo aspektu taip pat nurodė, kad tiek Administracijai, tiek Savivaldybei buvo žinoma apie atliktą patikrinimą, jo rezultatus, tačiau iki skundo pateikimo institucijos VMI neinformavo apie jų nuomone Sprendimo priėmimą netinkamo subjekto atžvilgiu.
Pažymėjo ir tai, jog nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Sprendimą pasirašė tam neįgaliotas asmuo (Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjas G. B.). Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kas turi pasirašyti sprendimą ir kokios formos sprendimas turi būti, todėl Sprendimas buvo surašytas MAĮ nustatyta tvarka.
Pabrėžė, kad Sprendimas visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, t. y. Sprendime detaliai nurodyti teisės aktai, dokumentas, kuriuo pagrindu priimtas Sprendimas, data, Institucijos priėmusios Sprendimą pavadinimas, apskundimo tvarka.
Pridūrė, kad teisės aktai, Inspekcijos neįpareigoja priimant sprendimą vertinti SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo akto, nes Inspekcija tik vykdo išieškojimo procedūras, t. y. atlieka pagalbinę (techninę) funkciją – išieško savivaldybės neteisėtai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimuose nurodė, jog Įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos yra naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, vartotojus ir naudotojus, o tuo tarpu medžiotojai, turintys leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, medžioklės plotų vienete yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne miško sklypų naudotojai, todėl jų veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Akcentavo, jog SAARPĮ minima sąvoka „miško naudotojai“ nėra tapati sąvokai „medžioklės plotų naudotojai“. Tuo remiantis Agentūra tinkamai nustatė, jog Savivaldybė SAARP lėšas panaudojo ne pagal paskirtį.
Prieštaravo pareiškėjų argumentams, jog buvo pažeistos pareiškėjų minimos Rekomendacijų normos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad susipažinusi su Patikrinimo aktu ir pastebėjusi klaidą, Šiaulių RAAD atitinkamai buvo paprašyta klaidą ištaisyti, o gavus pataisytą Patikrinimo aktą Ministerija į Inspekciją kreipėsi nepraleidus įstatyme nustatyto 2 mėnesių termino.
Nurodė, jog pareiškėjų argumentai dėl Inspekcijos Sprendimo ir Ministerijos kreipimosi į Inspekciją neatitikimo VAĮ nuostatų reikalavimams yra nepagrįsti, nes priimti dokumentai pilnai atitinka bendruosius individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus.
Dėl pareiškėjų analizuojamos Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turinio argumentus nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, kurioje pažymėta, jog minėtoje teisės normoje yra numatyti skirtingi paramos gavimo pagrindai, kurie neatitinka šio nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Šiaulių RAAD atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jų skundą atmesti.
Pažymėjo, jog Departamento pareigūnai 2011 m. birželio 27 d. Patikrinimo akto Nr. 38 išvadose pagrįstai nurodė, kad lėšos gali būti naudojamos tik miško savininkams, valdytojams ar naudotojams remti, o medžiotojų būreliai, šiuo atveju, nėra miško žemės savininkai, valdytojai ar naudotojai.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes (žr. I skyrių) bei pažymėjo, jog ginčas konkrečiu atveju kilo dėl skirtingo tam tikrų Įstatymo nuostatų aiškinimo.
Nurodė, jog atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pateikiamą išaiškinimą, VMI sprendimai ir veiksmai nagrinėjamu atveju gali būti ginčijami tik tiek, kiek Inspekcija galimai nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių.
Teismas apžvelgė Rekomendacijų 7.7 ir 8 punktus bei pažymėjo, jog pareiškėjų argumentus dėl praleistų terminų paneigia byloje pateikti atsakovų dokumentai, kurie patvirtina, jog Šiaulių RAAD 2011 m. birželio 28 d. raštu Nr. SR-S-1357(1.145) Ministerijai buvo pateiktas Telšių rajono savivaldybės 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. 38; Ministerija įvertinusi Patikrinimo aktą su 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. (9-1)-DB-9443 pateikdama pastabas kreipėsi į Šiaulių RAAD, paprašydama iki 2011 m. lapkričio 9 d. pateikti trūkstamą informaciją (Rekomendacijos numato teisę esant neaiškumams tikslinti duomenis); Ministerijoje prašomi pateikti papildomi dokumentai buvo gauti 2011 m. lapkričio 11 d. Ministerija savo ruožtu nepraleisdama Rekomendacijose nustatyto 2 mėnesių termino, su 2011 m. lapkričio 21 d. prašymu (teikimu) dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka kreipėsi į Inspekciją. Išdėstęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog Rekomendacijose nustatyti procedūriniai terminai praleisti nebuvo.
Taip pat rėmėsi VAĮ 8 straipsniu bei pažymėjo, jog skirtingose viešojo administravimo srityse priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas, nes tai sąlygoja tų specialiųjų teisės normų, kurios reglamentuoja atskiros rūšies teisinius santykius, reikalavimai. Teismas, įvertinęs ginčo dokumentų turinį, VAĮ 8 straipsnio pažeidimo nenustatė. Dėl apskundimo tvarkos nenurodymo Aplinkos ministerijos rašte pažymėjo, jog tai nesutrukdė Administracijai laiku pateikti skundo teismui, todėl neigiamų pasekmių minėtoji aplinkybė nesukėlė.
Nurodė ir tai, jog VMI, pagrįstai, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio nuostatomis bei Aplinkos ministro 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-201 patvirtinto Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašo 9, 13, 14 punktais, Sprendimą priėmė tinkamo subjekto atžvilgiu. Teismas sutiko ir su Inspekcijos atsiliepimo argumentais dėl galimybės G. B. pasirašyti įsakymus dėl išieškojimo iš turto, nes teisės aktai atskirai nereglamentuoja, kas turėtų pasirašyti būtent tokio pobūdžio sprendimą, o tuo tarpu pareiškėjai tik deklaratyviai nurodo, kad G. B. pasirašyti negali, nes jam suteikta teisė pasirašyti tik sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką, tačiau kas, pareiškėjo manymu, turėtų pasirašyti sprendimą pareiškėjai nenurodo.
Teismas apžvelgė SAARSPĮ 2 straipsnį, 4 straipsnį, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11, 13 ir 14 dalis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 7, 10-12 dalis bei pažymėjo, jog iš pateiktų teisės aktų nuostatų matyti, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Išaiškino, jog medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Taip pat apžvelgė Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, jog ši įstatymo nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, taip pat ir medžiotojų būreliai.
Išdėstė, jog Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto numato medžioklės plotų naudotojų teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir SAARSPĮ nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tuo tarpu SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones <...>, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.
Atkreipė dėmesį, jog, kaip matyti iš nurodytų teisės nuostatų, Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Konstatavo, jog medžiotojų būreliai, kaip medžioklės plotų naudotojai, paramą galėtų gauti Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą. Sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti Specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – SAARSPĮ. Todėl panaikinti ginčo aktus teismas nenustatė pagrindo.
IV.
Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 92 – 101), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti jų pirmosios instancijos teismui teiktą 2012 m. lapkričio 8 d. skundą bei panaikinti Aplinkos ministerijos rašto Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ 1 punktą ir VMI 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. (23.17-08)-320/21727.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Rekomendacijų 8 punktą, nurodydamas, jog 2 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo papildomų dokumentų gavimo, nors Rekomendacijos aiškiai įtvirtina, kad Aplinkos ministerija privalo kreiptis į VMI dėl SAARP lėšų išieškojimo ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo patikrinimo akto gavimo. Mano, jog tokia pirmosios instancijos teismo pozicija (skaičiuoti terminą nuo tos dienos, kai pašalinamos patikrinimo akte padarytos klaidos) sukuria teisinio neaiškumo situaciją. Išdėsto, jog Aplinkos ministerija, 2012 m. liepos 1 d. gavusi Patikrinimo aktą, galėjo prašyti jį tikslinti, tačiau bet kokiu atveju vėliausia diena, kada ji galėjo kreiptis į VMI dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant Įstatymo nuostatas, išieškojimo, vadovaujantis Rekomendacijų 8 punktu terminu, galėjo būti 2011 m. rugsėjo 1 d. Tačiau Aplinkos ministerija į VMI kreipėsi tik 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo Patikrinimo akto gavimo. Mano, jog toks Aplinkos ministerijos delsimas buvo nepateisinamas bei nesąlygotas objektyvių priežasčių.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamo subjekto – Administracijos – atžvilgiu. Teigia, jog priimdama ginčo Sprendimą VMI nesivadovavo nei VSĮ 30 straipsniu, nei SAARP priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašo 9, 13, 14 punktais, o Sprendimas priimtas tik vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi. Pažymi, jog SAARP priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašas bet kuriuo atveju įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pateikiamų išaiškinimų, jog teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę. Teigia, jog SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalis aiškiai įtvirtina, jog už netinkamą SAARP lėšų panaudojimą yra atsakinga atitinkama savivaldybė, o Savivaldybė ir Administracija yra skirtingi juridiniai asmenys. Todėl VMI pažeidė minėtąjį straipsnį priimdama Sprendimą SAARP lėšas išieškoti iš Administracijos. Be to, negalima teisinė situacija, kai pasiūlymas pervesti netinkamai panaudotas SAARP lėšas pateikiamas vieno subjekto atžvilgiu, o Sprendimas ne ginčo tvarka išieškoti lėšas priimamas kito subjekto atžvilgiu.
3. Teigia, jog Sprendimas nebuvo pasirašytas tinkamo asmens. Remiasi VMI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir VMI Nuostatai), 9.1 – 9.32, 16, 18.1., 18.2, 18.20 punktais bei VAĮ 8 straipsnio 3 dalimi bei pažymi, jog sisteminė minėtųjų nuostatų analizė leidžia teigti, jog ginčijamą Sprendimą turėjo pasirašyti VMI viršininkas ar jo įgaliotas tarnautojas (darbuotojas). Taigi, G. B., būdamas Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėju, laikytinas neįgaliotu asmeniu pasirašyti Sprendimą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai turėjo nurodyti, kas, jų manymu, turėtų pasirašyti Sprendimą, nes tokios pareigos jiems teisės aktai nenumato.
4. Nurodo, jog SAARSPĮ analizė leidžia daryti išvadą, kad medžiotojų būreliai galėtų taikyti
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas žalos prevencijos priemones tik jiems nuosavybės ar kita teise valdomame sklype. Pabrėžia, jog jokie byloje esantys duomenys nei paneigia, nei patvirtina aplinkybę, kad SAARP lėšas nagrinėjamu atveju medžiotojų būreliai panaudojo nuosavybės ar kita teise nevaldomame miško sklype, todėl teigti, kad lėšos buvo skirtos netinkamiems subjektams, nesant byloje jokių duomenų apie medžiotojų būrelių daiktines teises į atitinkamą miško sklypą, kuriose buvo taikomos SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos žalos prevencinės priemonės, nebuvo jokio teisinio pagrindo.
5. Taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą, nes neatsakė į pareiškėjų skunde keltus argumentus. Būtent – apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl Rekomendacijų 7.7 punkto pažeidimo, dėl apskundimo tvarkos nenurodymo Sprendime, dėl to, jog medžiotojų būrelių gaunamų SAARP lėšų panaudojimas apima ir medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą, todėl teigti, kad šios lėšos buvo panaudotos netinkamai, nėra pagrindo. Akcentuoja, jog nebuvo atsakyta ir į bylos nagrinėjimo metu pateiktą argumentą, t. y. tai, jog Patikrinimo aktą inspektorius A. P. pasirašė neturėdamas tam įgaliojimų. Tokiu būdu buvo pažeistas Rekomendacijų 7.1 punktas, įtvirtinantis, jog patikrinimą atlieka RAAD direktoriaus įsakymu įgalioti asmenys. Tvirtina, jog pagal pareigybės aprašymo 7.3 punktą šis inspektorius turėjo teisę tik kontroliuoti, ar tikslingai naudojamos SAARP lėšos, tačiau teisės surašyti patikrinimo aktą neturėjo, o įgaliojimo tam irgi neturėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 108 – 111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrįstai citavo ir analizavo Miškų įstatymo 2 straipsnio 10 – 12 dalyse įtvirtintas miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokas. Akcentuoja, jog įvertinęs pastarąsias sąvokas pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės ploto naudotojo“ sąvokai ir, kad medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais. Priduria, jog teismas taip pat pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje suformuota praktika bei kritiškai įvertino pareiškėjų argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams. Mano, jog vien procedūriniai pažeidimai negali būti pakankamu pagrindu naikinti ginčijamus aktus. Taip pat tikina Rekomendacijose numatyto kreipimosi į VMI termino nepraleidęs, nes konkrečiu atveju iš Šiaulių RAAD buvo paprašyta papildomos informacijos.
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 114 – 115) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalies dėl VMI 2012 m. balandžio 23 d. Sprendimo atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitos ginčijamo teismo sprendimo dalies sprendimą priimti savo nuožiūra.
Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartoja argumentus, jau teiktus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Papildomai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi bei atkreipia dėmesį į šiai bylai reikšmę turinčią išvadą – „miško naudotojų“ ir „medžioklės plotų naudotojų“ sąvokos nėra tapačios, todėl SAARP lėšų skyrimas medžioklės plotų naudotojams prieštaravo SAARSPĮ tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu esą pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nepasisakydamas dėl kelių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teigia, jog administraciniame procese šalys yra laisvos teismui teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių RAAD atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 120 – 122), prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tapačius argumentus, jau nurodytus atsiliepime į pareiškėjų pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai Telšių rajono savivaldybės administracija ir Telšių rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjai) ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2011 m. lapkričio 21 d. teikimo Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ 1 punktą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2012 m. balandžio 23 sprendimą Nr. (23.17-08)-320/21727, išieškoti iš turto, kaip neteisėtus.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog VMI sprendimą išieškoti minėtą sumą priėmė, atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos prašymą (teikimą) išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) 40095,00 Lt sumą.
Minėtąjį prašymą Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui pateikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, gavusi žinių apie Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo lėšos, skirtos Telšių medžiotojų ir žvejų draugijai ir Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubui „Medeina“ buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ginčijamu sprendimu konstatavo, jog iš pareiškėjo neteisėtai Įstatyme nenustatytiems subjektams išmokėtas SAARP lėšas į valstybės biudžetą buvo nuspręsta išieškoti pagrįstai.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išaiškino, jog tokio pobūdžio bylose būtent Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) VMI išieškoti SAARP lėšas ne ginčo tvarka pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu. Tokios išvados teismas priėjo įvertinęs Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas bei Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, t. y. konstatavęs, jog vadovaujantis teisiniu reguliavimu VMI neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, priešingai – jos funkcija apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu). Be to, minėtoje nutartyje buvo konstatuota, jog Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas), kaip individualus teisės aktas turi būti vertinamas kartu su atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktu, nes būtent šis aktas yra kontrolės dėl SAARP lėšų panaudojimo proceso metu atsiradęs ir faktinę situaciją bei pagrindą Aplinkos ministerijos raštui apibrėžiantis dokumentas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą (bylos Nr. I-599-289/2011), kuriuo iš esmės buvo nuspręsta, kad lėšos, skirtos medžiotojų būreliui (subjektui, kuris nėra miško sklypų savininkas, valdytojas ar naudotojas) buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.
Analogiškos praktikos yra laikomasi ir kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3690-95/2012). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą kartu su Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) normomis.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškintinas kartu su Medžioklės įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta medžioklės plotų naudotojų sąvoka bei su 6 straipsnio 3 dalyje nuostata, kuri yra analogiška kaip ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas.
Minėtas reglamentavimas patvirtina, kad miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkai, valdytojai ar naudotojai, t.y. asmenys, kurie teisėtai valdo, naudoja ar disponuoja žemės sklypus, turi teisę gauti SAARP lėšas tam, kad galėtų įgyvendinti medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, kurias jie gali įgyvendinti, nes turi minėtas teises į miško sklypus. Medžioklės plotų naudotojai (medžiotojų būreliai ir kt.) neturi ir negali įgyvendinti tokių teisių į miško sklypus kaip jų savininkai, valdytojai ar naudotojai (nagrinėjamu atveju aktualios yra valdymo teisės: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį), todėl jie negali būti prilyginti minėtiems subjektams, nurodytiems Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kurie šiuo pagrindu gali gauti SAARP lėšas. Pastebėtina ir tai, kad medžioklės plotų naudotojų mokesčiai, mokami įstatymų nustatytomis proporcijomis ir tvarka už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą yra vienas iš specialiosios programos finansavimo šaltinių (Įstatymo 3 str. 2 p.).
Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą konstatavęs, kad Telšių medžiotojų ir žvejų draugija ir Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“ negali būti priskirti prie subjektų, turinčių teisę gauti specialiosios paramos lėšas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės teisingai sprendė, kad viešojo administravimo subjektai dalyvavę sprendžiant klausimus dėl SAARP lėšų naudojimo neteisėtumo, t.y. šiuo atveju jų panaudojimo nenumatytiems Įstatyme tikslams, ir jų išieškojimo procese, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, sprendimus priėmė kompetentingi administravimo subjektai, sprendimai neprieštarauja minėtiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra pagrindo jų naikinti (ABTĮ 89 str.).
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog vienas iš byloje ginčijamų sprendimų yra priimtas praleidus nustatytą terminą, todėl yra negaliojantis. Pareiškėjai šį motyvą grindžia Rekomendacijų 7.7 ir 8 punktais.
Rekomendacijų 7.7. punkte yra nustatyta, kad patikrinimo akto originalas saugomas atitinkamame Aplinkos ministerijos RAAD, kopijos ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo akto pasirašymo pateikiamos savivaldybei ir Aplinkos ministerijai. Rekomendacijų 8 punkte yra nustatyta, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybes papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo.
Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad Rekomendacijų 7.7 ir 8 punktuose nustatyti terminai yra procedūrinio pobūdžio, t.y. skirti apibrėžti viešojo administravimo subjektų atliekamų veiksmų ir priimamų sprendimų terminus.
Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).
Įstatymas tiesiogiai nenustato tokio naikinamojo termino, kuriam pasibaigus Aplinkos ministerija negalėtų priimti teikimo dėl specialiosios programos lėšų, panaudotų nenumatytiems Įstatyme tikslams, grąžinimo. Taigi materialinės teisės normos nenustato termino, kuriam pasibaigus būtų panaikinama subjekto pareiga grąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, o pareiškėjų nurodyti Rekomendacijų 7.7 ir 8 punktuose buvę nustatyti terminai negali būti prilyginti tokiam naikinamajam terminui, nes jų pobūdis yra kitoks, tai yra procedūrinio pobūdžio terminai.
Be to, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs konkrečios bylos kontekstą teisingai motyvavo, kad minėti procedūrinio pobūdžio terminai nebuvo praleisti.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog VMI sprendimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis savivaldybę apibrėžia kaip viešąjį juridinį asmenį, kuris įgyvendina savivaldos teisę per savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas institucijas ir įstaigas. Pagal Konstitucijos 119 straipsnį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Vietos savivaldos įstatymo 3 dalyje yra nustatyta, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.
VMI, vadovaudamasi minėtomis Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis atliko iš esmės teisėtus veiksmus siūlydama savivaldybei pervesti lėšas, o vėliau priėmusi sprendimą išieškoti iš turto iš viešosios teisės normų kylančią turtinę prievolę savivaldybės administracijos atžvilgiu, t. y. savivaldybės vykdomosios institucijos, kuriai įstatymas paveda atlikti atitinkamas funkcijas, atžvilgiu. Todėl šių veiksmų neteisėtumo nepaneigia pareiškėjų nurodyti motyvai, kad lėšas buvo siūloma pervesti savivaldybei kaip viešajam juridiniam asmeniui, o sprendimas išieškoti lėšas buvo adresuotas vienai iš šio viešojo juridinio asmens institucijų, kuri taip pat yra įregistruota kaip atskiras juridinis asmuo, per kurį savivaldybė įgyvendina dalį savo funkcijų.
Pareiškėjai teisingai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad VMI vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. D1-201, kuriuo yra patvirtintas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašas, kuris įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d., t. y. po ginčijamų santykių atsiradimo. Visų pirma pastebėtina, kad VMI nesivadovavo šiuo teisės aktu, kuriame minimas savivaldybės administracijos dalyvavimas patikrinime, ir negalėtų vadovautis, nes šis teisės aktas reglamentuoja Aplinkos apsaugos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų vykdomos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos kontrolės principus. VMI neatlieka savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos kontrolės funkcijų, tik priima sprendimą dėl lėšų išieškojimo. Šis pirmosios instancijos teismo klaidingas motyvas neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog VMI sprendimą pasirašė neįgaliotas asmuo.
VMI priėmė sprendimą išieškoti piniginę sumą iš skolininko turto. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
VMI, įgyvendindama Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompetenciją, priėmė ginčijamą sprendimą – vykdomąjį dokumentą, kuris esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms gali būti pateiktas antstoliui vykdyti civilinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 584 str. 2 d. 2 p., 587 str. 9 p.). VMI priimtas sprendimas yra viena iš Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinių išieškojimo būdų – sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, kurį vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.). Tai, kad VMI priimtas sprendimas dėl piniginės sumos išieškojimo nėra susijęs su mokestinės nepriemokos išieškojimu, neturi esminės reikšmės, nes šios sprendimo kaip vykdomojo dokumento, kurį VMI neabejotinai galėjo priimti pagal minėtų įstatymų reikalavimus, pobūdis nesikeičia. Dėl to VMI pareigūnas, kuris buvo įgaliotas pasirašyti sprendimus dėl išieškojimo iš turto, teisėtai pasirašė šioje byloje ginčijamą sprendimą dėl SAARP lėšų, panaudotų nenumatytiems šiame Įstatyme tikslams, kurių savivaldybė negrąžino, išieškojimo ne ginčo tvarka iš savivaldybės turto.
Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareiškėjų skundo motyvus. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga atsakyti absoliučiai į visus dalyvaujančių byloje asmenų iškeltus argumentus. Teismas atsakė į esminius pareiškėjo skundo argumentus, išnagrinėjo bylai turinčias esminės reikšmės aplinkybes bei nurodė teisės aktus, kuriais vadovaudamasis priėmė teismo sprendimą, todėl tinkamai vykdė savo pareigą motyvuoti teismo sprendimą.
Pareiškėjų posėdžio metu nurodytas skundo pagrindas, jog patikrinimą atliko neįgaliotas Šiaulių RAAD pareigūnas nebuvo nurodytas pareiškėjo rašytiniame skunde, kuris pagal ABTĮ yra vienas iš kriterijų, kuriuo vadovaudamasis teismas nusprendžia dėl administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 23 str.). Be to, pažymėtina, kad šis pareiškėjų argumentas yra nepagrįstas. Rekomendacijų 7.1. punktas nustatė reikalavimą, kad patikrinimą atlieka RAAD direktoriaus įsakymu įgalioti asmenys (aplinkos apsaugos inspektorius, departamento finansininkas, kt.). Patikrinimą atliko vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. P., kuris pagal savo pareigybės aprašymą galėjo kontroliuoti, ar tikslingai naudojamos savivaldybių aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšos. Šios kontrolės funkcijos apima visus veiksmus, atliekamus institucijos pagal kompetenciją, todėl nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai, kad pareigūnui turi būti suteikiami įgaliojimai atlikti kiekvieną atskirą kontrolės veiksmą, kaip, pavyzdžiui, surašyti ir pasirašyti patikrinimo aktą.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą bei proceso teisės normų pažeidimų, leidžiančių naikinti priimtą sprendimą, nepadarė. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjų apeliacinis skundas – atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos ir Telšių rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.