- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- I-3690-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-01-3-01767-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- Varėnos rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovei Gabrielei Brazauskienei, atsakovės atstovei Onai Baranauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Redai Skirkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Varėnos rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Varėnos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėja, Administracija) su prašymu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2012-05-17 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) viršininko Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir Sprendimas).
Prašyme nurodė, kad Varėnos rajono savivaldybėje detalusis SAARP lėšų panaudojimo patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant imperatyvias nuostatas, reglamentuojančias detalųjį SAARP lėšų patikrinimo atlikimą. Atkreipė dėmesį, kad 2010-11-04 Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD, Departamentas) patikrinimo akte (toliau – ir Aktas), 3 skilties 1 eilutėje, kurioje turėtų būti nurodomas pažeidimas, susijęs su lėšų panaudojimu ne pagal tikslinę paskirtį, joks pažeidimas nenurodytas. Taigi Departamentas, atlikęs lėšų panaudojimo patikrinimą ir surašęs Aktą, pripažino, kad lėšos buvo panaudotos pagal jų tikslinę paskirtį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija), priimdama sprendimą dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka už lėšų panaudojimą įstatyme nenumatytiems tikslams panaudojimo, jokios papildomos informacijos iš pareiškėjos pateikti neprašė, o tik rėmėsi Aktu, kuriame toks pažeidimas nekonstatuotas. Todėl mano, kad Ministerijos 2010-12-07 prašymas (teikimas), kuriuo prašoma iš Varėnos rajono savivaldybės ne ginčo tvarka išieškoti 50 271 Lt yra neteisėtas, nes paremtas neteisėtai atlikto detalaus SAARP lėšų naudojimo patikrinimo metu surašytu Aktu, kuriame nėra konstatuota, kad SAAPR lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį. Kadangi VMI, priimdama Sprendimą rėmėsi ir neteisėtu minėtu Ministerijos prašymu (teikimu), todėl Sprendimas, taip pat turėtų būti naikinamas. Teigė, kad Departamentas miško sklypo savininkus, valdytojus ir naudotojus supranta pernelyg siaurai, neįvertindamas teisės normų sistemiškai, todėl pozicija, kad medžioklės būreliai ir klubai nėra miško sklypų naudotojai yra neteisinga ir nepagrįsta. Departamentas, nepripažindamas fakto, kad medžioklės būreliai ir klubai gali gauti finansinę pagalbą apriboja ir pažeidžia įstatymu garantuotą teisę. Pažymėjo, kad būtent medžiotojų būreliai nuo 2004 m. Varėnos rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Programoje nurodytos žalos prevencijos priemonės yra atliekamos susitarus su miško sklypų savininkais ar valdytojais, privačiuose ar valstybiniuose miško sklypuose. Lėšos būreliams skiriamos tik tokiu atveju, kai įgyvendinus atitinkamą žalos prevencijos priemonę yra pateikiami turėtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Pabrėžė, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 4.2. p. yra reglamentuota SAARP lėšų tikslinė paskirtis – tai aplinkosauginė paskirtis. Varėnos rajono savivaldybės skirtos programos lėšos buvo panaudotos išimtinai gamtai patiriamos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui, konkrečiai pašarinių aikštelių įrengimui. Tuo pagerėjo laukinių gyvūnų mitybos sąlygos, buvo apsaugoti miško želdiniai, miško paklotė. Be kita ko, nurodė, kad nuo 2004 m. Departamentas
tikrindavo lėšų panaudojimo teisėtumą Varėnos rajono savivaldybėje ir nebuvo nustatęs jokių
pažeidimų. Pažeidimas fiksuotas tik gavus Regionų aplinkos apsaugos departamentams adresuotą
Ministerijos raštą, kuriame buvo nurodyta visose savivaldybėse atlikti Programų lėšų, gautų už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, ir kitų lėšų naudojimo teisėtumo patikrinimus. Šiame rašte taip pat yra išaiškinta Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostata, nurodant, kad medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl savivaldybės skirdamos lėšų medžiotojų būreliams iš Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų, pažeidžia įstatymo nuostatas. Akcentavo, kad Ministerijai nei jos nuostatai, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia teisės aiškinti teisės aktų nuostatas. Tokio iš esmės pasikeitusio įstatymo aiškinimo pasekmė – iš esmės pasikeitęs Regionų aplinkos apsaugos departamentų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostatų aiškinimas ii taikymas. Laiko, kad bet kokie Ministerijos raštuose pateikti teiginiai yra tik
šios institucijos specialistų nuomonė, tačiau Regionų aplinkos apsaugos departamentai juos
traktavo kaip privalomą nurodymą. Ginčo atveju, Departamentas nesiekė užtikrinti teisėtumo aplinkos apsaugos srityje, nevykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, nekontroliavo, ar tikslingai naudojamos savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšos, o vykdė Ministerijos pavedimą Varėnos rajono savivaldybėje konstatuoti Ministerijos nurodytus tariamus pažeidimus. Dėl naujo teisės normų aiškinimo (tačiau nesikeičiant teisės aktų nuostatoms) iki šiol eilę metų buvę tinkami pareiškėjai paramai gauti – medžiotojų būreliai, aktyviausiai dalyvavę savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių įgyvendinimo procese, nebegaus paramos Medžioklės Įstatymo 6 ir 12 str. numatytų medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui. Todėl tai yra akivaizdus teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas. Teigė, kad net ir pripažinus tai, jog medžiotojų būreliai negali gauti paramos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos specialiosios programos rėmimo įstatymą, reikėtų vadovautis teisingumo principu, kuris, be kita ko, suponuoja ir tai, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Ginčijamu atveju turėtų būti įvertintas būtent lėšų panaudojimo tikslas ir gauta nauda. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2008-01-21 nutarime yra pasisakęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir svarbiausia tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006-09-21, 2007-10-24, 2008-01-21 nutarimai).
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje palaikė prašymą ir jame išdėstytus argumentus bei prašė prašymą tenkinti.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos Varėnos rajono savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 66-67) nurodė, kad Ministerija arba jos įgaliotos institucijos teikimas (prašymas) išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas yra privalomas VMI, t. y. VMI neturi teisės neatlikti išieškojimo veiksmų prašomų išieškoti lėšų atžvilgiu. Mano, kad VMI neturi teisės vertinti, ar Ministerija teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į mokesčių inspekciją su prašymu išieškoti, t. y. įskaitant ir klausimą, ar Ministerijos prašymas išieškoti pateiktas pasibaigus pažeidimų nustatymo akto apskundimo terminui, jeigu toks terminas nustatytas teisės aktuose. Pažymėjo, kad VMI nekompetentinga pateikti nuomonę dėl lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį. Sprendime nurodyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į Ministerijos 2010-12-07 prašymą išieškoti iš pareiškėjos ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 50 271,00 Lt sumą, t. y. sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis. Be kita ko, nurodė, kad VMI teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 str. 8 p., todėl viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas rinkamai įgalioto asmens.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos Varėnos rajono savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 87-89) nurodė, kad Ministerija, vadovaudamasi įstatymo ir Rekomendacijų nuostatomis, gavusi Departamento Aktą, įvertino nustatytus pažeidimus ir 2010-12-07 raštu kreipėsi į VMI, prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą netinkamai (ne pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas SAARP lėšas. Pabrėžė, kad kiekvienam teisiniam santykiui teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai pagal tai, kokie teisės aktai tuos santykius reglamentuoja. Laiko, kad medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 str. 13 d. įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo (t. y. fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) sąvoką. Medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Kadangi įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Taigi Ministerija visiškai pagrįstai atsižvelgė į Departamento Aktu nustatytus faktus ir pateiktas išvadas ir raštu kreipėsi į VMI, o ši atitinkamai Sprendimu nusprendė ne pagal įstatymo nuostatas panaudotas lėšas išieškoti į Valstybės biudžetą.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatyme nustatyta tvarka, todėl byla atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos Varėnos rajono savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 81-85) nurodė, kad medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 str. 13 d. įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Todėl daro išvadą, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones. Kadangi įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma žalos prevencijos veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų.Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Pažymėjo, kad pareišėkja, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl neturi diskrecijos teisės aktą (teisės normą) taikyti nesilaikydama iš šio principo kylančių reikalavimų. Principas, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, patenka j konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą. Šis principas tiesiogiai susijęs su Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, todėl pareiškėja paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte. Teigė, kad Varėnos agentūra, atlikusi patikrinimą, tinkamai nustatė, kad Varėnos rajono savivaldybė SAARP lėšas panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį, t. y. lėšas skyrė ne tiems subjektams, kurie pagal įstatymą turi teisę jas gauti. Departamentas Ministerijai pateikė Aktą. Pabrėžė, kad Rekomendacijose, galiojusiose patikrinimo atlikimo metu, nurodyta, kad Ministerija, įvertinusi pateiktą Aktą, kreipiasi į VMI dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant statymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Rekomendacijų 5 p. nustato pavyzdinį sąrašą atvejų, kaip turėtų būti atliekamas detalus patikrinimas, tačiau minėtose Rekomendacijose nėra įtvirtinta, kad detalus ir pirminis patikrinimai atliekami tik Rekomendacijose griežtai numatytais atvejais. Mano, kad svarbu atsižvelgti į patikrinimo tikslą, įtvirtintą Rekomendacijų 2 p., t. y. užtikrinti SAARP lėšų panaudojimą pagal tikslinę paskirtį ir RAAD vykdomos kontrolės efektyvumą. Be to, Rekomendacijos nėra laikytinos norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų, todėl ir konstatuoti imperatyvių nuostatų pažeidimą nėra teisinio pagrindo. Rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir atsižvelgiant į tai, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, priešingai nei nurodė pareiškėja, nėra galimas jo pažeidimas. Atkreipė dėmesį, kad panaikinus Sprendimą vis tiek liktų galioti Aktas, t. y. kompetentinga institucija būtų užfiksavusi, kad lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį ir susidarytų tokia situacija, jog esant konstatuotam ir užfiksuotam pažeidimui, atsakomybė už jį negalėtų būti taikoma. Laiko, kad pareiškėja SAARP lėšas skyrė pažeisdama įstatymo nuostatas, todėl VMI visiškai pagrįstai atsižvelgė į Ministerijos raštą ir, vadovaudamasi įstatymo 4 str. 4 d., priėmė Sprendimą. Tvirtino ir tai, kad ginčo atveju, teisingumo principas būtų įgyvendintas išieškojus iš pareiškėjos lėšas, kurias ji skyrė nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, t. y lėšomis leido pasinaudoti tiems subjektams, kurie neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar ko0nkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje ginčas kilo dėl 2012-05-17 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) viršininko Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos nuspręsta išieškoti 50 271,00 Lt sumą, kuri susidarė panaudojant lėšas ne Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SAARSP įstatymas) 4 str. 1 d. 3 p. nustatytiems tikslams (b. l. 8, 72). Šis faktas buvo nustatytas Alytaus RAAD 2010-11-04 Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo akte (toliau – ir Patikrinimo aktas) (b. l. 9-12,68-71). Aplinkos ministerija 2010-12-07 raštu Nr. (9-2)-D8-11437 VMI prašė Patikrinimo akte nustatytą sumą, panaudotą Įstatyme nenumatytiems tikslams, ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą (b. l. 13, 73). VMI 2012-05-24 raštu Nr. (23.1-08)-RNĄ-22883 Varėnos rajono savivaldybei išsiuntė Sprendimą ir pasiūlė per 30 dienų sumokėti nurodytą sumą (b. l. 74).
Teismas pastebi, kad sprendžiant skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, byloje taip pat vertins ir Patikrinimo akto teisėtumą bei pagrįstumą.
Patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinus Varėnos r. savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą, nustatyti šie pažeidimai: priemonės pavadinimas – finansinė parama miško sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkams, valdytojams ir naudotojams, įgyvendinantiems medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemonės; kartografinės bei kitos medžiagos, reikalingos medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektams rengti. Pažeidimo pagrindimas: Varėnos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, skirtos MK „Hubertas“ – 420 Lt, J. Č. ((duomenys neskelbtini) m. pl. vnt. – 1 190,00 Lt, MB „Briedis“ – 3 398,00 Lt, MK „Kurtinys“ – 2 598, 98 Lt, MB „Valkininkai“ – 838,90 – Lt, MB „Dubičiai“ – 3 000,00 Lt, MB „Ūla“ – 3 424,30 Lt, MB „Grūda“ – 3 300,00 Lt, MB „Kabeliai“ – 2 600,00 Lt, V. Smaidžiūnui ((duomenys neskelbtini) m. pl. Vnt.) – 1 500 Lt, MB „Povilnis“ – 2 300, 00 Lt, MB „Žilinai“ – 1 299,24 Lt, MK „Randamonys“ – 1 000,08 Lt, MB „Kadagys“ – 4 158,58 Lt, MK „Urkis“ – 999,60 Lt, MK „Pirčiupiai“ – 2 415,00 Lt, MB „Grūtas“ – 1 500,00 Lt, MB „Merkys“ – 3 100,00 Lt, MK „Nemunas“ – 2 200,00 Lt, MK „Verseka“ – 1 793,09 Lt, MB „Dainava – 3 999,75 Lt, MB „Merkinė“ – 3 236,09 Lt, nesilaikant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. nuorodos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus. Nurodė, kad vadovaujantis Miškų įstatymo 2 str. 10, 11 ir 12 p. nuostatomis, medžioklės būreliai ir klubai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ir naudotojai. Bendra skirtų lėšų suma 50 271 Lt.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas (toliau – ir Įstatymas, SAARSPĮ), Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas), Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas ( toliau – ir Medžioklės įstatymas, galiojantis nuo 2002-01-01) bei kiti, su ginču susiję, teisės aktai.
SAARSPĮ 2 str. nurodyta, kad specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas minėto įstatymo 4 straipsnyje. Įstatymo 4 str. reglamentuoja specialiosios programos lėšų naudojimą. Šio straipsnio 1 d. 3 p. nustatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 str. 2 p. (akto redakcija, galiojanti nuo 2004-01-01). Šio straipsnio 3 d. nustato, kad savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 2 str. (galiojančio nuo 2002-10-01) 11 d. nustatyta, kad medžioklės plotai – tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. To paties straipsnio 12 d. reglamentuojama, kad medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo, o 13 d. nurodyta, jog medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 14 d. medžioklės plotų vienetas apibrėžiamas kaip vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas gyvūnų išteklių naudojimas.
Pagal Miškų įstatymo 2 str. 10-12 d., miško savininkai yra valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus (aktuali redakcija nuo 2004-05-01); miško valdytojai yra miško savininkai, miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę; kiti fiziniai ar juridiniai asmenys; užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, teisėtai įgijusios privačios miško žemės valdymo teise (aktuali redakcija nuo 2004-05-01); miško naudotojai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. To paties straipsnio 7 d. miško ištekliai apibrėžiami kaip nenukirstas miškas, sakai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija.
Nurodytų teisės normų sisteminė analizė teismui suponuoja išvadą, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. nustatyta, kad „žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti. Prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą“ (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004-01-01). Ši įstatymo nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, taip pat ir medžioklės būreliai. Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojų teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (enzootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams (aktuali teisės akto redakcija nuo 2004-01-01). SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones <...>, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.
Taigi, tiek Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d., tiek SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p. nuostatos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nustato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Teismo nuomone, medžiotojų būreliai, kaip medžioklės plotų naudotojai, paramą galėtų gauti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisė akte – SAARSPĮ.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2012-09-27 administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, spręsdama ginčą analogiškoje byloje, konstatavo, „kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl <...> savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.“.
SAARSPĮ 4 str. 4 d. nustatyta, kad specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.
Ankščiau paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pažymėta, kad VMI sprendimas iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka. Teismas pabrėžia, kad šioje byloje nėra ginčijami VMI sprendimo turinio ar formos trūkumai. Kadangi VMI sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda į gautą Aplinkos ministerijos raštą), pateiktas teisinis pagrindas (Įstatymo 4 str. 4 d.), nurodyti motyvai (Varėnos rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos 50 271,00 Lt sumos per trijų mėnesių terminą).
Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Aplinkos ministerija jų atveju padarė procedūrinius pažeidimus, t. y. neįvertino Alytaus RAAD 2010-11-04 patikrinimo akto, taip kaip turėjo padaryti pagal teisės aktus, ir teigė, kad dėl to VMI sprendimas naikintinas. Teismas pažymi, kad Patikrinimo aktas buvo surašytas 2010-11-04, o 2010-12-07 Aplinkos ministerija raštu Nr. (9-2)-D8-11437 kreipėsi į VMI (nuorašas siunčiamas Varėnos rajono savivaldybei) prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Varėnos rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas (b. l. 13). Rekomendacijų 8 p. nustatyta, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, turi įvertinti nustatytus pažeidimus ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo, kreiptis į VMI dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Teismas, ginčo atveju, konstatuoja, kad Ministerija kreipėsi dėl lėšų išieškojimo tik įvertinusi Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus. Kaip įvertinimas turi būti įforminamas – procedūra nėra imperatyviai reglamentuojama.
Kaip matyti atsakovė ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi ankščiau minėtomis įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2010-12-07 prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11437 išieškoti iš Varėnos rajono savivaldybės ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 50 271,00 Lt sumą. Pareiškėja skunde nurodė, kad VMI 2012-01-27 raštu Nr. (23.4-08)-RNA-4501 buvo pasiūliusi pareiškėjai per 3 mėnesių terminą pervesti išieškotiną 50 271,00 Lt sumą į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą ir pripažino, kad per nustatytą terminą lėšų nesumokėjo.
Teismas daro išvadą, kad atsakovė laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos ir sprendimą išieškoti į biudžetą 50 271,00 Lt sumą iš pareiškėjos priėmė pagrįstai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos Varėnos rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.