Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-12-21 · Administracinė byla Nr. I-3339-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-12-21
Bylos Nr.
I-3339-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01435-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra, Telšių medžiotojų
Administracinė byla Nr. I-3339-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-01435-2012-1Procesinio sprendimo kategorija Nr. 2.7.; 38. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS2012 m. gruodžio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

dalyvaujant pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos ir Telšių rajono savivaldybės atstovui Edmundui Vaitkevičiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Vaidai Alenskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės skundą atsakovėms Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra, Telšių medžiotojų ir žvejų draugija, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“),

Teisėjas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012-10-16 buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) dėl Inspekcijos 2012-04-23 sprendimo išieškoti iš turto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Telšių rajono savivaldybė, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra, Telšių medžiotojų ir žvejų draugija, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-11-16 nutartimi, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-27 nutarties Nr. A-662-2003/2012 argumentus analogiško pobūdžio byloje, buvo atnaujintas administracinės bylos nagrinėjimas, pareiškėjui pasiūlant patikslinti skundo reikalavimą, t. y. skundžiamu aktu nurodant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-11-21 teikimą Nr. (9-1)-D8-10299, adresuotą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kartu nurodant atitinkamai skundžiamo dokumento neteisėtumą pagrindžiančius argumentus.

Pareiškėja 2012-11-12 pateikė patikslintą skundą (t. II b. l. 12-21), pareiškėja kartu nurodant ir Telšių rajono savivaldybę, kuriuo teismo prašė panaikinti:

1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-11-21 rašto Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ 1 punktą (t. I b. l. 17);

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-04-23 sprendimo išieškoti iš turto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I b. l. 14).

Patikslinto skundo reikalavimai priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-11-15 nutartimi (t. II b. l. 23-24).

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) 2011-11-21 raštu Nr. (9-1)-D8-10299 (I t. b. l. 17) „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus“, informavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija), kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Šiaulių regiono AAD), patikrinus Telšių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą, 2011-06-27 patikrinimo aktu Nr. 38 (t. I b. l. 38, toliau ir – Patikrinimo aktas) buvo nustatyta, kad 40095 Lt suma buvo panaudota pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SAARSPĮ) 4 str. 4 d.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija 2012-04-23 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas, t. I b. l. 14), atsižvelgiant į 2011-06-27 Patikrinimo aktą, nusprendė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) į biudžetą išieškoti 40095 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjai, pagrįsdami nesutikimo su ginčo sprendimais, argumentus, nurodė, jog Aplinkos ministerijos 2011-11-21 raštas (teikimas) Nr. (9-1)-D8-10299 (1 p.) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. reikalavimų, nes minėtame teikime Inspekcijai, nėra nurodyta administracinio akto apskundimo tvarka, o tai nelaikytina VAĮ 8 str. 2 d. įtvirtintų reikalavimų vykdymu.

Dėl procedūrų laikymosi surašant bei pateikiant Patikrinimo aktą nurodė, jog aktas buvo pateiktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-12-28 įsakymu Nr. D1-637 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliai – Rekomendacijos) 7.7 ir 8 punktuose nustatytus terminus, todėl Rekomendacijų reikalavimams neatitinkantis Patikrinimo aktas turėtų būti panaikintas.

Dėl Sprendimo vertinimo taip pat nurodė, kad Inspekcija, priimdama Sprendimą netinkamo subjekto (Administracijos) atžvilgiu, pažeidė SAARSPĮ 4 str. 4 d. reikalavimus. Pabrėžė, kad Savivaldybė ir Administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys. Teigia, jog netinkamo subjekto atžvilgiu priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas. Nurodė, jog, kadangi ginčo Sprendimą pasirašė neįgaliotas tą atlikti asmuo (Sprendimą pasirašęs G. B. įgaliotas pasirašyti sprendimus dėl mokestinių nepriemokų, tuo tarpu ginčo sprendimas nelaikytinas mokestine nepriemoka), ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą Sprendimo panaikinimui, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su SAARP lėšų panaudojimo teisėtumu nurodė, jog nors Patikrinimo akte, priežastis dėl ko buvo konstatuotas netinkamas Savivaldybės SAARP lėšų panaudojimas yra tai, jog Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“ bei medžiotojų ir žvejų draugijos Telšių skyrius nėra tinkami subjektai naudoti SAARP lėšas pagal Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., tačiau pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 12 str. 1 d. 4 p., lėšas panaudoję medžiotojų būreliai yra tinkami subjektai jei lėšos panaudotos paminėtos MĮ nuostatoje nurodytiems tikslams. Pažymėjo, jog Įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad specialiosios programos tikslas - finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas šio įstatymo 4 str., o 2 str. 3 d. nustatyta, kad specialiosios programos priemones tvirtina savivaldybės taryba. Todėl, kadangi Taryba atitinkamais sprendimais yra patvirtinusi 2009-02-26 Programą bei 2010-02-18 Programą, todėl Tarybos sprendimais patvirtintų programų priemonės atitinka SAARSPĮ 4 str. 1 d. nurodytas priemones, kurias galima finansuoti iš SAARP lėšų. Be to, medžiotojų būreliai turi Šiaulių RAAD išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Todėl, kaip teigia pareiškėjai, nėra aišku, kodėl Leidimų 4 p. yra įtvirtinta medžiotojų būrelių teisė gauti SAARP lėšas.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (t. I b. l. 151-152, t. II b. l. 39-40) argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Dėl pareiškėjų argumento, kad ginčo Sprendimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu nurodė, kad Sprendimas Administracijos atžvilgiu buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 30 str. nuostatą, kurioje nustatyta, kad savivaldybės administracija – organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą bei į Aplinkos ministro 2011-03-04 įsakymu Nr. D1-201 patvirtinto Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 p., 13 p., 14 p., kuriuose nustatyti reikalavimai kaip, tai, kad patikrinime turi dalyvauti savivaldybės administracijos direktoriaus paskirti asmenys, su patikrinimo aktu supažindinamas savivaldybės administracijos direktorius. Pažymėjo, jog paminėtos teisės nuostatos patvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamo subjekto atžvilgiu. Šiuo aspektu taip pat nurodė, kad tiek Administracijai, tiek Savivaldybei buvo žinoma apie atliktą patikrinimą, jo rezultatus, tačiau iki skundo pateikimo institucijos Inspekcijos neinformavo apie jų nuomone Sprendimo priėmimą netinkamo subjekto atžvilgiu.

Nesutikdama su pareiškėjų argumentais, jog Sprendimą pasirašė tam neįgaliotas asmuo (Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjas G. B.) nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kas turi pasirašyti sprendimą ir kokios formos sprendimas turi būti, todėl Sprendimas buvo surašytas MAĮ nustatyta tvarka.

Pabrėžė, kad Sprendimas visiškai atitinka VAĮ 8 str. reikalavimus, t. y. Sprendime detaliai nurodyti teisės aktai, dokumentas, kuriuo pagrindu priimtas Sprendimas, data, Institucijos priėmusios Sprendimą pavadinimas, apskundimo tvarka.

Apibendrinant pažymėjo, kad teisės aktai, Inspekcijos neįpareigoja priimant sprendimą vertinti SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo akto, nes Inspekcija tik vykdo išieškojimo procedūras, t. y. atlieka pagalbinę (techninę) funkciją – išieško savivaldybės neteisėtai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimuose (t. I b. l. 176-180, t. II b. l. 34-38) nurodė, jog SAARPĮ yra aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos yra naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, vartotojus ir naudotojus, o tuo tarpu medžiotojai, turintys leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, medžioklės plotų vienete yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne miško sklypų naudotojai, todėl jų veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Akcentavo, jog SAARPĮ minima sąvoka „miško naudotojai“ nėra tapatu sąvokai „medžioklės plotų naudotojai“. Tuo remiantis Agentūra tinkamai nustatė, jog Savivaldybė SAARP lėšas panaudojo ne pagal paskirtį.

Prieštaravo pareiškėjų argumentams, jog buvo pažeistos pareiškėjų minimos Rekomendacijų normos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad susipažinusi su Patikrinimo aktu ir pastebėjus klaidą, atitinkamai Šiaulių RAAD buvo paprašyta klaidą ištaisyti, gavus pataisytą Patikrinimo aktą Ministerija į Inspekciją kreipėsi nepraleidus įstatyme nustatyto 2 mėnesių termino.

Nurodė, jog pareiškėjų argumentai dėl Inspekcijos Sprendimo ir Ministerijos kreipimosi į Inspekciją neatitikimo VAĮ nuostatų reikalavimams yra nepagrįsti, nes priimti dokumentai pilnai atitinka bendruosius individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus.

Dėl pareiškėjų analizuojamos Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nuostatos turinio argumentus nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-27 nutartį, kurioje pažymėta, jog minėtoje teisės normoje yra numatyti skirtingi paramos gavimo pagrindai, kurie neatitinka šio nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimo (t. I b. l. 164-166) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Pažymėjo, jog Departamento pareigūnai 2011-06-27 Patikrinimo akto Nr. 38 išvadose pagrįstai nurodė, kad lėšos gali būti naudojamos tik miško savininkams, valdytojams ar naudotojams remti, o medžiotojų būreliai, šiuo atveju, nėra miško žemės savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ir ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nenagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.)

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ministerija ginčo sprendimu, vadovaudamasi rėmimo SAARPĮ 4 str. 4 d., informavo Inspekciją, kad Šiaulių regiono AAD patikrinusi Telšių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą, 2011-06-27 Patikrinimo aktu Nr. 38 konstatavo, kad 40095 Lt suma buvo panaudota pažeidžiant SAARPĮ. Tuo pagrindu, ginčo raštu prašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą, kuriame kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Tuo tarpu Inspekcija, vadovaudamasi SAARPĮ 4 str. 4 d. bei Ministerijos prašymu (2011-11-21), taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Telšių savivaldybė per Inspekcijos pasiūlytą 3 mėn. terminą išieškotinos sumos (40095 Lt) nesumokėjo, 2012-04-23 sprendimu išieškoti iš turto nusprendė į biudžetą išieškoti minėtą sumą.

Nagrinėjamoje byloje Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo neteisėtumas konstatuotas 2011-06-27 Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūros patikrinimo akte Nr. 38 (t. I b. l. 15). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Telšių rajono savivaldybė skirdama 40095 Lt lėšų Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubui „Medeina“ (5776 Lt) bei medžiotojų ir žvejų draugijos Telšių skyriui (34319 Lt) jas panaudojo ne pagal paskirtį, nes savivaldybė lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių paramos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – SAARPĮ. Tuo tarpu medžiotojų klubai, medžiotojų ir žvejų draugijos Telšių skyrius nėra miškų sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl lėšos negalėjo būti skiriamos.

Taigi ginčo dalykas byloje – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-11-21 rašto Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (1 punktas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-04-23 sprendimo išieškoti iš turto Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčo priežastis šalių skirtingas SAARSPĮ tam tikrų nuostatų vertinimas.

Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-09-27 nutartyje Nr. A662-2003/12 nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai ir veiksmai nagrinėjamu atveju galėtų būti kvestionuojami tik tiek, kiek Inspekcija galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių, todėl Inspekcijos sprendimo teisėtumas bus aptariamas jo priėmimo procedūrų apimtyje.

Pareiškėjai skundo argumentais prieštaraudami skundžiamų sprendimų teisėtumui nurodė, jog priimant ginčo sprendimus buvo pažeistas procedūrų laikymasis surašant bei pateikiant Patikrinimo aktą (pažeisti Rekomendacijų 7.7. ir 8 punktų reikalavimai); ginčo sprendimai neatitiko VAĮ 8 str. nuostatų reikalavimų, Inspekcijos sprendimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu.

Pažymėtina, jog Rekomendacijų (galiojančios iki 2012-01-01) 7.7. punkte nustatyta, kad Patikrinimo akto originalas saugomas atitinkamame Aplinkos ministerijos RAAD, o kopijos ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo akto pasirašymo pateikiamos savivaldybei ir Aplinkos ministerijai. Rekomendacijų 8 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybes papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Pareiškėjų argumentus dėl praleistų terminų paneigia byloje pateikti atsakovų dokumentai, kurie patvirtino, jog Šiaulių regiono AAD 2011-06-28 raštu Nr. SR-S-1357(1.145) (t. I b. l. 181), Ministerijai buvo pateiktas Telšių rajono savivaldybės 2011-06-27 patikrinimo aktas Nr. 38; Ministerija įvertinusi Patikrinimo aktą su 2011-10-21 raštu Nr. (9-1)-DB-9443 (t. I b. l. 183) pateikdama pastabas kreipėsi į Šiaulių regiono AAD, paprašydama iki 2011-11-09 pateikti trūkstamą informaciją (Rekomendacijos numato teisę esant neaiškumams tikslinti duomenis); Ministerijoje prašomi pateikti papildomi dokumentai buvo gauti 2011-11-11 (t. I b. l. 184). Ministerija nepraleisdama Rekomendacijose nustatyto 2 mėnesių termino, su 2011-11-21 prašymu (teikimu) dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka kreipėsi į Inspekciją. Taigi paminėtos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Rekomendacijose nustatyti procedūriniai terminai praleisti nebuvo. Atsakovė tinkamai laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos.

Nesutiktina su pareiškėjų skundų argumentais, kad ginčo sprendimai neatitinka VAĮ 8 str. įtvirtintų reikalavimų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, taip pat individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pažymėtina, jog šiame straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Tuo tarpu įvairiais individualiais administraciniais aktais būna sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos ir reguliuoja atitinkamos teisės normos. Taigi skirtingose viešojo administravimo srityse priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas, nes tai sąlygoja tų specialiųjų teisės normų, kurios reglamentuoja atskiros rūšies teisinius santykius, reikalavimai. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus ginčo dokumentų turinį bei privalomuosius rekvizitus (ginčijamuose dokumentuose nurodyti pagrindiniai faktai, motyvai, teisinis reglamentavimas, dokumentai pasirašyti) nenustatyta VAĮ 8 str. nuostatų pažeidimo.

Be to, dėl pareiškėjų argumentų, jog Ministerijos 2011-11-21 raštas negali būti vertintinas kaip teisėtas, nes dokumente nėra nurodytos apskundimo tvarkos pažymėtina, jog Administracija pirmą kartą teikdama skundą teismui, skundą teikė tik dėl Inspekcijos sprendimo ir dėl kurio skundo padavimo termino nepraleido. Tuo tarpu patikslinus skundą ir reiškiant reikalavimą jau ir dėl Ministerijos sprendimo, skundo priėmimo klausimas dėl Ministerijos rašto, atskirai nebuvo sprendžiamas, todėl, šiuo konkrečiu atveju, apskundimo tvarkos Ministerijos rašte nenurodymas pareiškėjams nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, dėl ko šis argumentas vertintinas kaip neturintis didelės reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste. Kitų neatitikimų VAĮ 8 str. nuostatoms ginčo sprendimuose nenustatyta.

Pareiškėjų teigimu, Inspekcijos sprendimas buvo priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu, t. y. sprendimas adresuotas Savivaldybei, tačiau priimtas Administracijos atžvilgiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Inspekcija, pagrįstai vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 str. nuostatomis (Administracija įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą (1 d. 3 p.), administruoja viešųjų paslaugų teikimą (1 d. 4 p.) ir kt.) bei Aplinkos ministro 2011-03-04 įsakymu Nr. D1-201 patvirtinto Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašo 9, 13, 14 punktais, Sprendimą priėmė tinkamo subjekto atžvilgiu.

Sutiktina ir su Inspekcijos atsiliepimo argumentais dėl galimybės G. B. pasirašyti įsakymus dėl išieškojimo iš turto, nes teisės aktai atskirai nereglamentuoja, kas turėtų pasirašyti būtent tokio pobūdžio sprendimą, o tuo tarpu pareiškėjai tik deklaratyviai nurodo, kad G. B. pasirašyti negali, nes jam suteikta teisė pasirašyti tik sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką, tačiau kas, pareiškėjo manymu, turėtų pasirašyti sprendimą pareiškėjai nenurodo.

SAARSPĮ 2 str. nustatyta, jog Specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas minėto įstatymo 4 str. SAARSPĮ 4 str. reglamentuoja Specialiosios programos lėšų naudojimą. Šio straipsnio 1 d. 3 p. nurodoma, kad specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 str. 2 p. Šio straipsnio 3 d. numato, jog savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie Specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 2 str. 11 d. nurodyta, jog medžioklės plotai – tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. To paties straipsnio 12 d. sakoma, jog medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo, o 13 d. nurodoma, jog medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 14 d. apibrėžiama medžioklės plotų vieneto sąvoka – tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 10-12 dalyse nurodoma, jog miško savininkai yra valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus; miško valdytojai yra miško savininkai, miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę; kiti fiziniai ar juridiniai asmenys; užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, teisėtai įgijusios privačios miško žemės valdymo teisę; miško naudotojai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. To paties straipsnio 7 d. apibrėžiama miško išteklių sąvoka – tai nenukirstas miškas, sakai, kelmai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija.

Iš pateiktų teisės aktų nuostatų matyti, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t.y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Taip pat pažymėtina, jog Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. numatyta, kad „žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti. Prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą”. Taigi ši įstatymo nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, taip pat ir medžiotojų būreliai.

Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. numato medžioklės plotų naudotojų teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tuo tarpu SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p. nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones <...>, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 str. 2 p.

Kaip matyti iš nurodytų teisės nuostatų Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. ir SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p. nuostatos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. numato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt.

Taigi, medžiotojų būreliai, kaip medžioklės plotų naudotojai, paramą galėtų gauti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti Specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme.

Atsižvelgiant į išdėstytą naikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-11-21 rašto Nr. (9-1)-D8-10299 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ 1 punktą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-04-23 sprendimą išieškoti iš turto Nr. (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Atmesti pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės administracijos ir Telšių rajono savivaldybės skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Bronius Januška