Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5306-115/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos, palūkanų ir papildomų išlaidų priteisimo bei atsakovės J. M. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Swedbank lizingas“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Mano tikslas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šioje byloje buvo pareikštas ieškinys ir priešieškinis. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovės J. M. 775 524,95 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 768 Lt žyminio mokesčio, valstybei iš atsakovės – 35,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo (t. 2, b.l. 91-95).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėja tik klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškinys ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi trečiojo asmens UAB „Mano tikslas“ bankroto byloje patvirtino ieškovo reikalavimą 30 586,47 Lt sumai. Todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja iš apeliantės 20 kartų didesnės sumos nei ieškovo reikalavimai trečiojo asmens atžvilgiu (CK 6.78 str. 2 d.). Byloje labai reikšmingos yra turto pardavimo aplinkybės, įskaitant turto pardavimo kainą. Po Lizingo sutarties sudarymo turto vertė buvo 1 539 000 Lt. Trečiasis asmuo sudarė su ieškovu papildomo finansavimo sutartis, pagal kurias gautas lėšas kartu su savosiomis panaudojo patalpų apskrities pakeitimui ir jų kapitalinei rekonstrukcijai. Todėl patalpų vertė 2008 metais buvo apie 1 900 000 Lt. Ieškovas nesąžiningais ir nepagrįstais veiksmais šį turtą pardavė už 500 000 Lt. Apeliantės vertinimu, parduodant turtą UAB „Ektornet Commercial Lithuania“, kuri priklauso Swedbank grupei, buvo dirbtinai sumažinta parduodamo turto kaina, tokiu būdu nepagrįstai padidinant trečiojo asmens ir/ar apeliantės įsipareigojimų dydį.Ieškovo ir turto pirkėjo priklausymas tai pačiai ekonominei grupei tik patvirtina ieškovo nesąžiningumą trečiojo asmens ir/ar apeliantės atžvilgiu - perimtą turtą pardavus už keturgubai mažesnę negu rinkos kainą.Teismas pažeidė procesines teisės aktų nuostatas - sprendimu iš apeliantės priteisus ieškovo reikalaujamas sumas, jos bus išieškomos iš viso apeliantės turto, kurio bendraturtis yra ir trečiuoju asmeniu šioje civilinėje byloje neįtrauktas G. M.. Neabejotina, kad šiuo sprendimu yra daroma įtaka minėto asmens teisėms ir pareigoms, todėl teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo minėtą asmenį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau to nepadarė.

Lizingo davėjui vienašališkai nutraukus lizingo sutartis ar lizingo gavėjui iškėlus bankroto bylą, prievolė įvykdyti lizingo sutarčių pagrindu kylančius įsipareigojimus išlieka. Todėl laidavimo sutarčių 21 punktu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl neterminuoto laidavimo ir tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek pareikšti reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Apeliantės argumentai, kad ieškovas parduodamas atsiimtą turtą nedėjo pastangų jį parduoti už maksimaliai aukštesnę kainą, nepagrįsti įrodymais. Lizinguotas turtas buvo parduotas viešo aukciono būdu, taip sudarant galimybes visiems suinteresuotiems asmenims dalyvauti turto pardavimo aukcione ir taip už turtą gauti maksimaliai didžiausią kainą. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad turtą buvo galima parduoti už didesnę kainą, todėl deklaratyvūs apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais.Ieškovas ir UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ yra savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius. Apeliantė neįrodė, kaip šios įmonės galėjo daryti viena kitai kokią nors įtaką dėl parduodamo daikto kainos ar kitų pirkimo pardavimo sutarties sąlygų. Priimtas teismo sprendimas neturi įtakos apeliantės sutuoktinio teisėms ir pareigoms. Be to, pati apeliantė nepateikė prašymo įtraukti sutuoktinį trečiuoju asmeniu, todėl teismas pagrįstai tokio klausimo nesprendė.

Prašymas dėl liudytojų apklausos nepagrįstas. Apeliantė pirmosios instancijos teisme tokio prašymo nereiškė, nors buvo teikiamas prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo iš ieškovo ir byla nebuvo išnagrinėta pirmojo teismo posėdžio metu. Taip pat apeliantė neargumentuoja būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Minėta, kad iš naujo nagrinėtina tik bylos dalis, kuria ieškinys tenkintas. Kasacinis teismas, grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl turto pardavimo aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių aplinkybių.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi paskyrė ekspertizę negyvenamosios patalpos-kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti (t. 3, b. l. 125-127). Atlikus ekspertizę, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims, jei jie mano esant reikalingu, pateikti savo rašytinius paaiškinimus dėl ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių (t. 3, b. l. 174).

Ieškovas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, prašydamas ekspertizės aktą įvertinti kritiškai ir juo nesivadovauti, nes eksperto išvados nėra pagrįstos, be to, jas paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Tvirtina, kad ekspertė nepagrįstai nedarė korekcijų dėl palyginamųjų objektų perleidimo sandorių. Ekspertės pasirinktų sandorių sudarymo laiką (2007-2008 m.) skiria beveik dviejų metų laikotarpis, per kurį įvyko drastiškų pasikeitimų nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau ekspertė netaikė pataisos dėl sandorių sudarymo datos. Tuo tarpu tik vienas iš pasirinktų palyginamųjų objektų yra panašus į vertinamą turtą - 404,11 kv. m ploto kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), kuri 2009 m. lapkričio mėnesį buvo parduota už 400 000 Lt, t.y. po 990 Lt už kv. m. Ieškovas turtą, kurio bendras plotas 556,10 kv. m, pardavė už 605 000 Lt, t.y. po 1088 Lt už kv. m. Kiti ekspertės parinkti palyginamieji objektai yra netinkami pirmiausiai dėl jų buvimo vietos - palyginimui parinktos patalpos, esančios Vytenio g., Užupio g. ir Tilto g., t.y. centrinėje miesto dalyje esančios patalpos, kurios komerciniu požiūriu yra gerokai patrauklesnės. Be to, ieškovo manymu, ekspertizės aktas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes ekspertizė atlikta naudojant tik vien lyginamąjį metodą. Mano, kad turto vertė turėjo būti nustatinėjama ir išlaidų (kaštų) metodu, kuris taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Be to, eksperto išvada nereiškia, jog turtas gali būti parduodamas už eksperto nurodytą kainą. Tikrąją turto rinkos kainą parodo tik rinkos sąlygomis sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris.

Apeliantė pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo. Nurodo, kad trečiasis asmuo į turtą yra investavęs 700 000 Lt. Tuo atveju, jeigu teismui kiltų abejonių dėl turto vertės nustatymo, atliktų investicijų suvestinės vertinimo, kitų aspektų, prašo skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teigia, kad ieškovas, parduodamas turtą, veikė neapdairiai ir nesąžiningai bei nesiekė gauti maksimalios kainos už turtą - ieškovas delsė ir turto nepardavinėjo, turtas parduotas susijusiems asmenims už dvigubai mažesnę sumą nei įvertinta ekspertizės akte 2009 m. liepos mėn. Ekspertizės aktas, t.y. įrodymas, turintis aukštesnę juridinę galią, patvirtina, jog ieškovo pateikta 2010 m. birželio 10 d. turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią turto rinkos vertė yra tik 490 000 Lt, yra neobjektyvi ir atlikta šališkai. Ieškovo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti šioje byloje ginama. Pagal 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės patikslinimo pažymą Nr. 08/04-834 turto rinkos vertė 2008 m. balandžio 25 d. buvo 1 910 000 Lt, pagal 2006 m. birželio 19 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 05/11-1282 turto rinkos vertė 2006 m. birželio 19 d. buvo 1 539 000 Lt, pagal 2005 m. lapkričio 25 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 05/11-1282 turto rinkos vertė 2005 m. spalio 28 d. buvo 1 539 000 Lt.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, papildomų įrodymų bei kitų procesinių prašymų

Priešieškinio, apeliantės procesinių prašymų pagrįstumo klausimai (liudytojų apklausos, trečiojo asmens įtraukimo) yra išspręsti kasacinio teismo nutartyje, todėl teisėjų kolegija dėl to nebepasisako (t. 3, 59-72), juo labiau, kad dėl kai kurių iš jų yra pasisakiusi teisėjų kolegija 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartyse, sprendžiant kitus procesinio pobūdžio klausimus (t.y. ekspertizės skyrimo, bylos atnaujinimo ir kt.) (t. 3, b. l. 125-127, 174).

Apeliantė, teikdama papildomus paaiškinimus, prašė skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka tuo atveju, jeigu teismui kils abejonių dėl apeliantės pateiktų argumentų dėl turto vertės nustatymo, atliktų investicijų suvestinės vertinimo, kitų aspektų. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas negalės bus pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Apeliantė yra pateikusi išsamų apeliacinį skundą, papildomus paaiškinimus, jos iniciatyva byloje skirta teismo ekspertizė, po kurios šalys taip pat turėjo galimybę išreikšti ir rašytiniais paaiškinimais išreiškė savo poziciją. Apeliantės pateikti procesiniai dokumentai yra pakankamai išsamūs ir aiškiai išreiškiantys jos poziciją, grindžiamą atitinkamais vėliau aptartinais argumentus bei duomenimis. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Apeliantė prašė prijungti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus, t.y. 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės patikslinimo pažymą Nr. 08/04-834, 2006 m. birželio 23 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 06/06-1001, 2005 m. lapkričio 25 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 05/11-1282 bei trečiojo asmens atliktų investicijų į negyvenamąsias patalpas- kavinę-barą, esančias (duomenys neskelbtini), suvestines. Kasacinis teismas savo nutartyje šioje byloje buvo nurodęs, kad apeliantė turi teisę teikti įrodymus, susijusius su turto verte jo grąžinimo ar pardavimo momentu. Todėl, siekiant įvertinti pateiktų įrodymų reikšmę sprendimo pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus įrodymus teisėjų kolegija priima (CPK 314 str.) ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pastebėtina, kad pirmosios dvi minėtos pažymos jau ir šiaip buvo byloje.

Dėl lizinguojamo turto pardavimo aplinkybių

CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (bylos duomenys liudija, kad lizingo sutarčių 11.2.3 punkte įtvirtintos analogiškos sąlygos). Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (CK 6.81 str. 2 d., 2008 m. gegužės 26 d. Laidavimo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013). Kita vertus, teisminėje praktikoje lizingo davėjo nuostolių dydis nėra vien tik formalizuotas skaičius, o yra tiesiogiai siejamas su šalių elgesiu po sutarties nutraukimo, jų sąžiningu naudojimusi joms suteiktomis teisėmis bei pareigų vykdymu. Teisminėje praktikoje sąžiningumas apibūdinamas kaip bet kurių prievolinių santykių, tarp jų ir kylančių sutarčių pagrindu, dalyvių imperatyvioji pareiga (CK 6.4 str., 6.158 str.). Sąžiningumo pareigos imperatyvumas pasireiškia tuo, kad šalys savo susitarimu jos negali nei pakeisti, nei panaikinti (CK 6.158 str. 2 d.). Taigi teismas, byloje nustatęs, kad lizingo davėjas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis ir, nutraukęs lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti, turi atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises ir taikyti CK įtvirtintus sąžiningos sutarties šalies (kartu ir laiduotojo) visiško atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės ar tokios atsakomybės mažinimo pagrindus (CK 6.253 str. 5 d., 6.259 str.). Pažymėtina, kad tapatūs lizingo davėjo teisių įgyvendinimo apribojimai įtvirtinti ir UNIDROIT Otavos konvencijos dėl tarptautinio finansinio lizingo 13 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad lizingo davėjas negali reikalauti atlyginti nuostolių tiek, kiek jis nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad viena iš sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje – sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 d.). Ji reiškia šalių pareigą padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti apie atsiradusias sąlygas, kliudančias vykdyti prievoles, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2009). Ši pareiga saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo, o nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011; kt.). Kartu pažymėtina, kad bendra įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklė ir rungimosi principas lemia, kad faktus civilinėje byloje turi įrodyti tas, kas teigia (CPK 12 str., 13 str.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Analogiškas aiškinimas taikytinas įrodinėjant ir kreditoriaus nesąžiningumą, kuris pagal CK nuostatas tai pat nėra preziumuojamas (CK 6.67 str. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija taikytina skolininkui).

Šioje byloje ieškovas pateikė nuostolių, atsiradusių apskaičiavimo pagrindimą, kuris iš esmės nėra ginčijamas. Ginčas yra kilęs dėl to, kad, anot apeliantės, ieškovo perimtas turtas galėjo būti realizuotas už kainą, kuri galimai ne tik padengtų ieškovui nepadengtą turto vertę (727 711 Lt), bet ir visas kitas nesumokėtas sumas pagal papildomo finansavimo sutartis (viso – 491 34,09 Lt) bei papildomas išlaidas (30 257,90 Lt).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad neturi pagrindo abejoti tuo, kad turtas buvo parduotas už neprotingai mažą kainą (500 000 Lt be PVM), o apeliantė nepateikė priešingų įrodymų, kurie leistų manyti apie ieškovo piktnaudžiavimą savo padėtimi. Tačiau teismas, darydamas tokią išvadą, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės vertino tik ieškovo argumentus ir įrodymus, tuo tarpu neatsižvelgė ir nepasisakė dėl apeliantės teikiamų įrodymų ir argumentų reikšmės (CPK 185 str.).

Ieškovas savo poziciją dėl turto pardavimo kainos pagrįstumo grindė iš esmės UAB „Resoliution valuations“ turto vertės nustatymo pažyma Nr. 10-06-10-2544, pagal kurią turto rinkos vertė 2010 m. birželio 10 d. yra 490 000 Lt (t. 2, b.l. 77), kas liudytų apie turto pardavimą iš esmės tinkamą – rinkos –kainą. Apeliantė savo poziciją dėl tokios kainos nepagrįstumo grindžia 2005-2008 m. pateiktomis UAB „Inreal“ turto vertinimo pažymomis, kurios yra iš esmės analogiškos įrodomosios galios kaip ir ieškovo pateikta pažyma. Apeliantė 2005 m. lapkričio 25 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 05/11-1282 įrodinėja, kad ginčo turto rinkos vertė iki patalpų ploto padidinimo ir pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties pakeitimo iš administracinių į viešo maitinimo 2005 m. spalio 28 d. buvo 854 000 Lt. Ginčo turto rinkos vertė po atliktų investicijų grindžiama 2006 m. birželio 23 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 06/06-1001, kurioje matyti, kad ginčo turto rinkos vertė 2006 m. birželio 19 d. buvo 1 539 000 Lt (t. 2, b. l. 17). Trečioji apeliantės teismui pateikta pažyma Nr. 08/04-834 yra 2008 m., pagal kurią 2008 m. balandžio 25 d. ginčo turto rinkos vertė buvo 1 910 000 Lt (t. 2, b. l. 78). Taigi šalių pateikti lizinguojamo ginčo turto vertinimai yra skirtingi. Iš bylos duomenų matyti, kad turtas ieškovui buvo perduotas 2009 m. liepos 13 d., nė viena iš šalių turto grąžinimo metu nesiėmė priemonių įvertinti perduodamą turtą ir jo būklę, kas galėtų leisti spręsti apie realią šio turto vertę turto perdavimo dienai.

Teisėjų kolegija, sprendžia, kad apeliantės pateikti ginčo turto vertinimai 2005-2008 m. nėra aktualūs sprendžiamam ginčui jau vien dėl jų vertinimo laikotarpio. Lietuvoje ekonominės krizės požymiai visuotinai pripažįstami nuo 2008 m. pabaigos (Lietuvos valstybės sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu „Dėl ekonomikos sunkmečio“ Nr. 1295). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Visiems žinoma aplinkybė yra ir tai, kad ši ekonominė krizė ypač paveikė nekilnojamo turto sektorių, t.y. tiek jo paklausą, tiek kainą. Pažymėtina, kad lizinguojamas turtas ieškovui perduotas 2009 m. liepos 13 d., o parduotas 2010 m. rugpjūčio 23 d. (t. 1, b. l. 100, 103-104), t.y. praėjus faktiškai metams po Lietuvą pasiekusios ekonominės krizės ir apeliantės pateikto paskutinio ginčo nekilnojamojo turto vertinimo. Taigi akivaizdu, jog iki ekonominės krizės, juo labiau, jos išvakarėse buvusiu nekilnojamojo turto kainų piko laikotarpiu pateiktas nekilnojamojo turto vertinimas, t.y. 2005-2008 m., jau neatitinka ekonominės krizės metu vyravusių rinkos kainų. Šias išvadas patvirtina ieškovo pateikta internetinio tinklalapio aruodas.lt skelbiama nekilnojamojo turto kainų statistika, kurioje pavaizduotas staigus nekilnojamo turto kainų kritimas nuo 2009 m. sausio mėn. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateiktų 2005-2008 m. turto vertinimo pažymos savaime neįrodo parduoto ginčo turto rinkos kainos turto perėmimo ir/ar jo perdavimo dienai.

Kita vertus, ne tik apeliantės teiktuose įrodymuose, bet ir ieškovo pateiktą turto vertinimo pažymoje nurodomą turto įvertinimą paneigia byloje atlikta Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizė, iš kurios matyti, kad ginčo turtas jo perėmimo dienai, t.y. 2009 m. liepos mėn., buvo vertas maždaug 1 032 000 Lt, o turto pardavimo dienai, t.y. 2010 m. rugpjūčio mėn. - maždaug 882 000 Lt (t. 3, b. l. 159). Ieškovas kvestionuoja ekspertizės duomenų objektyvumą, motyvuodamas netinkamai parinktais objektais bei jų vertinimo laikotarpiais. Iš tikrųjų, ekspertizės metu pasirinkti vertinimo objektai ne visi yra toje pačioje vietovėje kaip vertinamas pastatas. Kita vertus, ekspertizėje šios aplinkybės buvo įvertintos taikant atitinkamus zonos pataisos ir kitus (patalpų aukšto, pastato statybos metų, ploto) mažinimo koeficientus (t. 3, b. l. 154). Todėl ieškovo nurodomais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo atmesti ekspertizės duomenis kaip visiškai objektyviai nepagrįstus. Nepagrįsti ieškovo argumentai dėl ekspertizės akto neatitikimo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos turto ir verslo vertinimo metodikos 55 punktui. Nors ši teisės norma reikalauja atlikti turto vertinimą ne mažiau dviem metodais, tačiau leidžia ir jų abiejų iš karto netaikyti, jeigu vieno metodo taikymas yra pagrindžiamas turto vertinimo ataskaitoje. Šiuo atveju ekspertizės akte išsamiai pagrįstas lyginamojo metodo taikymas, nurodant pajamų metodo atmetimo priežastis (t. 3, b. l. 149). Ieškovo teigimu, tiksliausiai ginčo rinkos kainą buvo galima nustatyti išlaidų (kaštų) metodu, tačiau iš ekspertizės akto turinio matyti, kad šiuo metodu turto vertė nustatoma remiantis ekonomikos principu, kad pirkėjas už turtą nemokės daugiau, nei kainuotų įsigyti tokią pačią naudą teikiantį turtą jį nusiperkant ar pasigaminant (t. 3, b. l. 146), t.y. šiuo metodu nustatyta turto vertė nebus rinkos vertė. Tuo tarpu minėtos metodikos 58.1 punkto reikalavimai (trys analogiško ar panašaus turto sandoriai per paskutinius trejus metus) nėra pažeisti, o iš bylos duomenų matyti, kad į ginčo turtą buvo atliktos nemažos vertės investicijos.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, jog eksperto išvada vienareikšmiškai dar nepatvirtina, jog ginčo turtas galėjo būti parduodamas už eksperto nurodytą kainą. Visgi eksperto atliktas turto vertinimas turto perėmimo ir jo pardavimo dienai ir turto realizavimo faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad ieškovo grindžiamą nuostolį iš pardavimo galėjo įtakoti ir paties ieškovo nepakankamai apdairus elgesys. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas lizingo ir papildomo finansavimo sutartis nutraukė 2009 m. birželio 2 d. (t. 1, b. l. 99). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad trečiajam asmeniui bankroto byla iškelta 2009 m. birželio 11 d. (civilinės bylos Nr. B2-1420-585/2014). Lizinguojamą turtą ieškovui grąžino bankrutuojančio trečiojo asmens bankroto administratorius 2009 m. liepos 13 d. (t. 1, b. l. 100). Tuo tarpu lizinguojamas ginčo turtas parduotas tik po metų 2010 m. rugpjūčio 23 d. už 605 000 Lt (arba 500 000 Lt be PVM) (t. 1, b. l. 103-104). Nors ginčo turtas parduotas viešo aukciono būdu, tačiau dalyvaujant tik vienam dalyviui, kuris ir buvo pripažintas aukciono laimėtoju (t. 2, b. l. 79-80). Šis vienintelis aukciono dalyvis ir laimėtojas yra ieškovo dukterinė įmonė. Jau tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leistų objektyviam stebėtojui abejoti tuo, kad lizinguojamą ginčo turtą buvo sąžiningai siekiama parduoti ir jis parduotas už maksimaliai įmanomą kainą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas nuo turto perėmimo momento 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. paskelbto viešo aukciono, kuriame šį turtą perėmė ieškovo dukterinė įmonė, dėjo pastangas parduoti lizinguojamą ginčo turtą, tačiau jos buvo bevaisės. Apeliantė kaip laiduotoja iš esmės nebuvo informuota apie turto pardavimą viešo aukciono būdu. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad pranešimas dėl prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo apeliantei siųstas iš viso tik vieną kartą - 2009 m. rugpjūčio 3 d. (t. 1, b. l. 101). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nedėjo visų būtinų ir protingų pastangų daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius. Todėl teisėjų kolegija minėtų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad jis prisidėjo prie jam kilusių nuostolių dydžio iš turto pardavimo, juo labiau, kai įrodymų, pakankamai patikimai patvirtinančių, jog turtas negalėjo būti parduotas anksčiau ir už kitokią (didesnę) kainą, nėra pateikta. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Šiose normose įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

Kita vertus, negali likti neįvertintas ir pačios apeliantės elgesys po Lizingo sutarties nutraukimo. Nors apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo nežinojusi, kad pasirašė laidavimo už trečiojo asmens įsipareigojimus sutartis, šios aplinkybės yra paneigtos įsiteisėjusia skundžiamo sprendimo dalimi. Apeliantė buvo trečiojo asmens vadovė, todėl akivaizdu, kad ji ne tik dalyvavo trečiajam asmeniui prisiimant įsipareigojimus, tačiau ir žinojo jų vykdymo eigą. Iš bylos duomenų matyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui buvo siunčiami įspėjimai apie galimą sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 98). Bankroto byla trečiajam asmeniui inicijuota pačios apeliantės kaip įmonės vadovės. Apeliantei kaip laiduotojai siųstas pranešimas apie jos kaip laiduotojos skolą (t. 1, b. l. 101). Todėl ji dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo galėjo rūpintis tiek įmonei, tiek jai pačiai palankesne lizinguoto turto perleidimo perspektyva, tačiau nei tuomet, nei vėliau ji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų galimoms neigiamoms pasekmėms sumažinti, pavyzdžiui, nesiūlė išpirkti lizinguojamo turto, nesiūlė šiam turtui jokių pirkėjų (nenurodo tokių buvus ir apeliaciniame skunde), be to, galima spręsti, jog turto realizavimo eiga apskritai nesidomėjo. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ir pati apeliantė nevykdė bendradarbiavimo pareigos, nesielgė apdairiai ir rūpestingai, todėl nėra pagrindo jos atleisti nuo atsakomybės visiškai.

Taigi apibendrinant, viena vertus, aptartas ieškovo elgesys po sutarties nutraukimo, t.y. jog turtas nebuvo pardavinėjamas ilgiau kaip metus, parduota vienintelio viešo aukciono metu vieninteliam jo dalyviui –savo dukterinei įmonei, už kainą, kuri ženkliai žemesnė nei byloje esantys turto vertinimai ekspertizės akte, leidžia manyti, kad ieškovas po sutarties nutraukimo nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, nesiėmė aktyvių priemonių, kad lizinguotas turtas būtų parduotas už maksimaliai įmanomą aukštą kainą ir tokiu būdu prisidėjo prie nuostolių jam atsiradimo. Kita vertus, minėta, jokių bendradarbiavimo linkme nukreiptų pastangų turto realizavimui palankesnėmis kainomis nerodė ir apeliantė.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, apeliantės prievolė atlyginti nuostolius ieškovui mažintina. Nors, kaip minėta, vienareikšmiškai teigti, kad ginčo turtas galėjo būti neabejotinai parduotas už ekspertizės akte nurodytą rinkos vertę turto perdavimo ar turto pardavimo dienai, negalima, tačiau teisminėje praktikoje tokio pobūdžio ekspertizės išvados dėl turto rinkos vertės pripažįstamos, įrodinėjant lizingo sutarčių nutraukimo teisinius padarinius, orientacine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau minėtos aplinkybės bei ekspertizės akto išvada paneigia ir apeliantės teiginius, jog turtas galėjo būti parduotas už tokią kainą, kuri padengtų visą reikalaujamą priteisti sumą. Beje, apeliantė pateikto ekspertizės akto išvadų faktiškai ir nekvestionuoja. Tokiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovo prašomą priteisti bendrą sumą mažinti 350 000 Lt (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 1, 2 d.). Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinys tenkintas visiškai, keistina- ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš apeliantės ieškovui priteistina 425 524,95 Lt skolos (CPK 185 str., 326 str. 329 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų, šioje dalyje perskirstomos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 11 768 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 185). Apeliantė patyrė 1500 Lt advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (už atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinį parengimą ir kt.) (t. 2, b. l. 8). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinio reikalavimų patenkinta apie 55 procentų, atmesta reikalavimų dalis sudaro apie 45 procentus, todėl iš apeliantės ieškovui priteistina 6 472 Lt bylinėjimosi išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme, o iš ieškovo apeliantei 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 35,80 Lt, todėl atsižvelgiant į ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį iš ieškovo priteistina 16 Lt, o iš apeliantės 20 Lt pašto išlaidų valstybei (CPK 96 str., Mokesčių administravimo įstatymo 13 str., 66 str. 4 d.).

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartimi apeliantė buvo atleista nuo 5877,50 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo, o likusios žyminio mokesčio dalies - 5740 Lt sumokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 2, b. l. 37). Pirmosios instancijos teismas, atmetęs apeliantės priešieškinį, neišsprendė atidėto žyminio mokesčio priteisimo valstybei klausimo. Todėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus priešieškinį, iš apeliantės turi būti priteista valstybei 5 740 Lt atidėto žyminio mokesčio dalis už byloje pareikštą priešieškinį (CPK 80 str. 1 d., 84 str.).

Iš dalies patenkinus apeliantės skundą, apeliantei iš ieškovo priteisiamos apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios 22 510 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi buvo atleista (t. 2, b. l. 127, 141-144). Apeliantė patyrė 4 840 Lt bylinėjimosi išlaidų už byloje atliktą teismo ekspertizę (t. 3, b. l. 132). Apeliantė yra sumokėjusi 500 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (t. 2, b. l. 149). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi apeliantei atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas, t.y. likusio 23 010 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies mokėjimas (t. 3, b. l. 41-42). Pažymėtina, kad apeliantė ginčijo ieškinį, teikė priešieškinį, taigi žyminį mokestį ji turėjo mokėti ir už ieškinį, ir už priešieškinį. Priešieškinis yra atmestas. Todėl į tai atsižvelgiama paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis teismas grąžino bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies (dėl ieškinio) apeliantės skundą tenkina. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau minėtą skundu patenkintą ieškinio dalį ir atmestus ieškinio dalį bei priešieškinį, šalims atitinkamai paskirstytinos ir jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Tokiu atveju iš ieškovo apeliantei priteistina 2 178 Lt už ekspertizę, 225 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 112,50 Lt sumokėto žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Iš apeliantės valstybei priteistina 17 832,75 Lt iš atidėto žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 23,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinės instancijos teisme, iš viso - 17 856 Lt.

Iš ieškovo valstybei priteistina 5 177,25 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 6,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinės instancijos teisme, iš viso – 5 184 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinys atsakovei J. M. patenkintas visiškai, pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos, palūkanų ir papildomų išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės J. M. ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ naudai 425 524,95 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės J. M. 6 472 Lt žyminio mokesčio ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, o iš uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ J. M. 500 Lt už advokato pagalbą.

Priteisti iš atsakovės J. M. 5 740 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį ir 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atsakovei J. M. 2 178 Lt už ekspertizę, 225 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme ir 112,50 Lt žyminio mokesčio kasacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. M. 17 832,75 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 23,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinės instancijos teisme, iš viso - 17 856 Lt.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ 5 177,25 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 6,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinės instancijos teisme, iš viso – 5 184 Lt.