Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. V. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai) 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1067-1065/2017 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui R. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.R. V. pareiškė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo R. P. 24 617,70 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų (b. l. 31–32). Kartu su ieškiniu R. V. pateikė prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 33). Nurodė, kad neturi lėšų sumokėti visą žyminį mokestį, nes iš jos yra vykdomi išieškojimai, jos pajamas sudaro tik gaunama pensija. Be to, ji turi fizinę negalią bei sveikatos problemų, yra garbingo amžiaus, todėl jai reikalingi medikamentai. Gyvena vietovėje, kur sudėtingas susisiekimas visuomeniniu transportu, todėl reikalingos papildomos išlaidos. Pabrėžė, kad atsakovas R. P. prisidėjo prie jos sunkios materialinės būklės, nes 85 000 Lt (24 617,70 Eur) buvo gauti kaip paskola iš Pakruojo kredito unijos, ši suma 2008 m. birželio 28 d. pervesta R. P. kaip išankstinis mokėjimas už žemės ūkio techniką, tačiau atsakovas R. P. technikos neperdavė, o kredito unija negrąžintą skolą išieško iš ieškovės. Ji yra nemoki („faktiniame bankrote“), todėl prašo atleisti nuo nesumokėto žyminio mokesčio dalies mokėjimo už ieškinį.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai) 2017 m. spalio 12 d. nutartimi atmetė R. V. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą iki 2017 m. spalio 27 d. pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį už ieškinį (b. l. 34–35).Teismas nurodė, kad žyminio mokesčio sumokėjimas ir yra viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų, todėl prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio turi būti motyvuotas. Atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei mano, kad įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio dydis jam gali būti per sunki našta. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą, tai yra būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie savo gaunamas pajamas, nors nurodė, kad gauna senatvės pensiją. Kartu su prašymu pateiktos 2014 m. ir 2015 m. pažymos apie antstolių kontorose vykdomus skolų išieškojimus iš R. V. yra galimai jau nebeaktualūs, pasikeitę. Ieškovė nenurodė apie savo galimai gaunamas kitų rūšių pajamas, mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, nepateikė duomenų apie jai nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus (pajamas iš nekilnojamojo turto, jeigu tokio turto turi), taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes apie sveikatos būklę, fizinę negalią ir reikalingus medikamentus, transporto išlaidas. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-6133-797/2016 buvo konstatuotas R. V. nemokumas nėra pakankamas pagrindas atleisti ją nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo nutraukta R. V. fizinio asmens bankroto byla. Aplinkybė, jog R. V. daugiau nei prieš metus buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, priešingai, nei teigia pareiškėja, nesant kitų aktualių duomenų apie dabartinę jos turtinę padėtį, nesudaro pagrindo teismui atleisti R. V. nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas padarė išvadą, kad R. V. neįrodžius, kad ji dėl savo turtinės padėties negali sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio ar bent didesnės nei yra sumokėta (5 Eur) jo dalies, todėl nėra pagrindo tenkinti jos prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, todėl nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti.Teismas išaiškino, kad R. V. pateikus papildomus įrodymus apie turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, sumokėjus papildomą žyminio mokesčio dalį, ji gali pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba pateikti prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė R. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo (b. l. 50–51). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-6133-797/2016 konstatavus, kad R. V. yra nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai (434 973,50 Eur) viršija 25 minimalias mėnesines algas (toliau – MMA), kad ji negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų savo kreditoriams (skolos galėtų būti grąžintos per daugiau nei 36 000 mėnesių), tai turėtų būti laikoma prejudicinę galią turinčiu faktu remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, todėl jai nereikia iš naujo įrodinėti savo nemokumo. Mano, kad minėta nutartis yra pakankamas pagrindas atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Jos finansinė būklė vis blogėja, nes neišgalėdama sumokėti mokumo atkūrimo plano parengimo mokesčių, ji kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo. Nutraukus fizinio asmens bankroto bylą buvo atnaujintas skolų išieškojimas. Padavus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo teismui pakako duomenų apie jos turtinę padėtį ir ją atleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau praėjus nedideliam laiko tarpui teismas nusprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų apie sunkią turtinę padėtį. Tokiu atveju teismas turėjo suteikti galimybę pateikti papildomus duomenis. Prašo išreikalauti duomenis iš antstolės V. Š. apie jos kontoroje vykdomus skolos išieškojimus iš R. V.. Minėtų duomenų ji negali pateikti, jei už tokios informacijos pateikimą antstolė reikalauja susimokėti, o jos gaunamos pajamos neleidžia tenkinti net būtiniausių poreikių.Pirmosios instancijos teismas siekia išvengti bylos nagrinėjimo, nes P. yra žinomi žmonės rajone, todėl, ieškovės nuomone, sąmoningai sukuriamos kliūtys teisminiam bylos nagrinėjimui, tikintis, kad ji atsisakys savo reikalavimų atsakovo R. P. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. V. kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo prašydama išieškoti iš skolininko R. P. 24 617,70 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 1). Atsižvelgiant į tai, kad kreipdamasi į teismą R. V. sumokėjo 5 Eur žyminio mokesčio ir prašė atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo (b. l. 7, 8, 9), todėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi R. V. buvo atleista nuo žyminio mokesčio dalies, t. y. 180 Eur, mokėjimo už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (b. l. 21). Tenkinus kreditorės R. V. pareiškimą 2017 m. rugpjūčio 23 d. išduotas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-931-1065/2017 (b. l. 22). Per įstatyme numatytą dvidešimties dienų terminą skolininkas R. P. teikė prieštaravimus (b. l. 26), kuriuos priėmęs teismas išaiškino kreditorei R. V. teisę per keturiolika dienų nuo pranešimo gavimo dienos pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus (b. l. 29). Per nustatytą terminą R. V. pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo R. P. (b. l. 31–32). Kartu su ieškiniu R. V. pateikė prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 33), tačiau skundžiama nutartimi šis R. V. prašymas nebuvo tenkintas (b. l. 34–35). Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantė iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino duomenis, apibūdinančius jos mokumą, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo sąlygų.Pažymėtina, kad CPK XXIII skyriuje „Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai“ įtvirtinto supaprastinto proceso dėl teismo įsakymo išdavimo esmė – greitai ir nedidelėmis kreditoriaus bei teismo sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos kreditoriui ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Teismas, netikrindamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, išduoda kreditoriui teismo įsakymą, kuris įsigalioja, jeigu skolininkas per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nepateikia prieštaravimų arba įvykdo teismo įsakymą (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Per įstatyme numatytą terminą skolininkui pareiškus prieštaravimus, byla nepasibaigia teismo įsakymo įsiteisėjimu (CPK 437 straipsnio 2 dalis), procesas toliau tęsiamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 439 straipsnio 3 dalis). Tam, kad procesas dėl teismo įsakymo išdavimo pereitų į procesą ginčo teisenoje kreditorius turi atlikti veiksmus, kuriais inicijuojamas procesas ginčo teisenos tvarka, t. y. sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir pateikti CPK 135 straipsnio reikalavimus atitinkantį ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-688/2014). Taigi gavus ieškinį, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi patikrinti, ar pareikštas ieškinys atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 2 dalimi prie ieškinio turi būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba motyvuotas prašymas atleisti ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, kad viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas. Žyminis mokestis – tai įstatymo nustatytos pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, (CPK 80 straipsnis). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio). CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo atidėjimo ar atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami fiziniai asmenys, kuriems iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-6133-797/2016 (Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00012-2016-1) konstatuota, kad R. V. yra nemoki, nes ji dėl savo turtinės padėties negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kad pradelsti įsipareigojimai (434 973,50 Eur) viršija 25 MMA, iškėlė jai fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-68-797/2017 (Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00012-2016-1) nutraukta R. V. fizinio asmens bankroto byla, todėl šiuo atveju fizinio asmens bankroto byloje konstatuotas nemokumas savaime nereiškia, kad R. V. turėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje. Nemokumas fizinio asmens bankroto prasme reiškia, kad asmuo atitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme numatytus reikalavimus, kuriems esant fiziniam asmeniui gali būti keliama bankroto byla. Taigi šiuo atveju nėra CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų R. V. atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisme pareiškus ieškinį dėl 24 617,70 Eur skolos priteisimo mokėtinas 739 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad kreipiantis į teismą R. V. sumokėjo 5 Eur žyminio mokesčio (b. l. 8, 9), kad Pakruojo rajono apylinkės teismo (Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai) 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi R. V. buvo atleista nuo 180 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (b. l. 21), todėl pareiškus ieškinį R. V. turėjo sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, t. y. 554 Eur (739 Eur – 5 Eur – 180 Eur = 554 Eur). Įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio R. V. nesumokėjo ir prašė atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Įvertinus aplinkybę, kad prašyme nebuvo nurodyta konkreti žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti, daroma išvada, kad ieškovė R. V. prašo atleisti nuo visos likusios 554 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo.Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens turtinė padėtis, tiesiogiai lemianti asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, negali būti jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą varžančiu veiksniu. Dėl to proceso įstatyme yra nustatyti teisiniai instrumentai skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiškai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-57-302/2017). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo tenka to prašančiam asmeniui (CPK 83 straipsnio 3 dali, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs R. V. pateiktus duomenis, t. y. antstolės V. Š. 2014 m. spalio 10 d. ir 2015 m. vasario 3 d. pažymas apie skolų likučius konkrečiose vykdomosiose bylose, kuriose atliekamas skolos išieškojimas iš R. V., taip pat Pakruojo ūkininkų kredito unijos pažymą apie R. V. skolą (b. l. 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20) pripažino, kad šie duomenys yra nepakankami nustatyti realią R. V. turinę padėtį, nes jie atspindi ieškovės finansinius įsipareigojimus buvusius prieš kelis metus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad po to, kai buvo priimta skundžiama nutartis R. V. papildomai pateikė antstolės V. Š. 2017 m. rugsėjo 4 d. patvarkymą dėl skolų išieškojimo, kuris patvirtina, kad šios antstolės kontoroje yra užvesta trisdešimt septynios vykdomosios bylos, kuriose išieškomos piniginės skolos iš R. V., bendra išieškoma suma 334 979,65 Eur (b. l. 38–49). Nors atskirajame skunde teigiama, teismas turėtų išreikalauti duomenis iš antstolės V. Š. apie jos kontoroje vykdomus išieškojimu (šios nutarties 9.2 punktas), tačiau šiuo duomenis pateikė pati apeliantė, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nėra tikslinga išreikalauti papildomus skunde nurodytus duomenis.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad R. V. atžvilgiu yra užvestos vykdomosios bylos tai savaime neįrodo sunkios turtinės padėties, nes galimybė asmenį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo yra siejama ne su jo turimomis skolomis, o su realia turtine padėtimi. Apeliantė teigia, kad remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu prejudicinę galią turi Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-6133-797/2016 (Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00012-2016-1), kurioje konstatuota, kad R. V. yra nemoki, todėl jai nereikia papildomai įrodinėti sunkios finansinės padėties kaip pagrindo atleisti ją nuo žyminio mokesčio (jo dalies) mokėjimo.CPK 182 straipsnyje yra įtvirtintos aplinkybės, nuo kurių įrodinėjimo teismo proceso dalyviai yra atleidžiami. Tarp šių aplinkybių yra aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: pirma, prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; antra, nustatytos aplinkybės turi prejudicinių faktų galią tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; trečia, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017). Taigi ne bet kokie ankstesnėje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo analizuojami duomenys, susiję su R. V. turtine padėtimi, t. y. kokio dydžio pajamas ji gauna, kokį turtą ji valdo, kokie yra pradelsti skoliniai įsipareigojimai, tačiau teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su R. V. finansine padėtimi, atspindi situaciją buvusią šios nutarties priėmimo dieną, t. y. daugiau nei prieš vienerius metus. Be to, po šios nutarties priėmimo pasikeitė faktinės aplinkybės, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-68-797/2017 (Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00012-2016-1) nutraukta R. V. fizinio asmens bankroto byla. Nutraukiant fizinio asmens bankroto bylą R. V. nurodė, kad tikisi susitarti su kreditoriais, išskyrus Pakruojo ūkininkų kredito uniją, dėl skolų grąžinimo. Taigi šios aplinkybes leido pagrįstai pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad po Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo yra pasikeitusios faktinės aplinkybės, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės – R. V. turtinė padėtis – neturi prejudicinės galios.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai akcentavo, kad apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo bei visos jo šeimos turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčių, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-117-180/2017), tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė R. V. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie gaunamą pensiją, visose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą, šiuo metu jai priklausantį turtą ir kita. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų visumos, leidžiančios visapusiškai ir objektyviai įvertinti tikrąją jos turtinę padėtį ir spręsti, kad ieškinio padavimo momentu ieškovė iš tiesų neturėjo galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga žyminiam mokesčiui sumokėti. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, kad nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumus ir įpareigojo sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ieškinio trūkumus savaime nereiškia, kad tokiu būtu yra sukuriamos teisinės kliūtys ieškovei pasinaudoti teismine gynyba. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo netenkintas apeliantės prašymas atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, negali būti vertinama kaip savaime užkertanti kelią įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismui nustačius ieškinio trūkumus yra ribojamos apeliantės teisės pasinaudoti teismine gynyba, atmestini. Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad ieškovė nepagrindė prašymo atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, todėl pagrįstai nustatė ieškinio trūkumus ir terminą šiems trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį už ieškinį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo nurodytas mokėtino žyminio mokesčio dydis, todėl išaiškintina, kad nagrinėjamu atveju likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis yra 554 Eur (nutarties 16 punktas), taigi apeliantė per teismo nustatytą terminą turėtų sumokėti šią žyminio mokesčio dalį ir pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba pateikti pirmosios instancijos teismui šios nutarties 22 punkte nurodytus duomenis, pagrindžiančius sunkią finansinę padėtį, t. y. pagrindą atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo.Atsižvelgiant į tai, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama teismo nutartimi atsakovei nustatytas ieškinio trūkumų šalinimo terminas, todėl apeliantei nustatytinas naujas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 7 straipsnis). Byloje nepateikta duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2017 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei R. V. terminą iki 2018 m. sausio 19 d. sumokėti trūkstamą 554 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt keturių eurų) žyminio mokesčio dalį ir pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba pateikti duomenis, pagrindžiančius sunkią finansinę padėtį, t. y. pagrindą atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.