Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-831-730/2016(Proceso Nr. 2-25-3-01896-2015-4) Procesinio sprendimo kategorijos:1.3.2.; 1.3.2.9.; 3.1.7.5.; 3.3.1.18.; (S) 3.3.1.21.; 1.3.2.10.; 1.3.2.9.10.7.

2016 m. gegužės 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Tvintransus“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovei UAB „Tvintransus“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir panaikinti tai numatantį įsakymą; grąžinti ieškovę į darbą; priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką; priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo grąžinti į darbą ir prašė teismo negrąžinti į darbą. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2014-12-04 sudarė su atsakove UAB „Tvintransus“ darbo sutartį, pagal kurią pradėjo dirbti vadybininke. Visą jos darbo laikotarpį atsakovė jokių nusiskundimų dėl darbo kokybės nėra pareiškusi, priešingai, jai buvo sutrumpintas išbandymo laikotarpis ir buvo padidintas darbo užmokestis. Netiesioginiai konfliktai su atsakovės atstovais prasidėjo, kai ieškovės dukra ir ji pati pradėjo sirgti ir ieškovė buvo priversta turėti laikinojo nedarbingumo pažymėjimus. 2015-09-21 jai buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Už ką ji buvo paskirta, ieškovei nežinoma, nes nebuvo pareikalautas iš jos rašytinis paaiškinimas, kas numatyta DK 240 straipsnio 1 dalyje. Tokios nuobaudos skyrimas prieštarauja nuobaudų skyrimo tvarkai, kuri yra numatyta Darbo kodekse. Bijodama prarasti darbą, ieškovė ant įsakymo pasirašė. 2015-09-21 atsakovė, skirdama nuobaudą, šiurkščiai pažeidė nuobaudų skyrimo taisykles, nes nepareikalavo raštiško paaiškinimo, įsakyme skirti drausminę nuobaudą nėra suformuluotas aiškus ir konkretus ieškovės darbo drausmės pažeidimas, neaiški ieškovės kaltė dėl padaryto pažeidimo. 2015-10-05 ieškovei buvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas ir ji sirgo iki 2015-11-23. Kitą dieną ji atvyko į darbą ir įmonės vadovė liepė jai nepradėti dirbti, pasikvietė į kavinę ir ten jai buvo parodytas įsakymas apie jos atleidimą iš darbo. Jai buvo paaiškinta, kad atleidimo įrašas nebus blogas. 2015-12-15 ieškovė, apsilankiusi darbo biržoje, sužinojo, kad ji iš darbo yra atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atleisti ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą būtų buvę galima, kai ieškovė būtų padariusi naują darbo drausmės pažeidimą. Tačiau ieškovė jokiais darbo drausmės pažeidimais nebuvo apkaltinta, nebuvo darbo drausmės pažeidimo fakto, todėl prašo panaikinti įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Prašo ieškovės negražinti į darbą, o pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, kadangi ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisti išeitinę kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką. Ieškovė iš darbo buvo atleista staiga, netikėtai ir tai ieškovei sukėlė stresą, neigiamus išgyvenimus. Ieškovė neteko pragyvenimo šaltinio – darbo užmokesčio. Dėl tokių darbdavio veiksmų ieškovė patyrė išgyvenimus, nepatogumus, neužtikrintumą, todėl ieškovė patyrė neturtinę 500,00 Eur žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-02-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2015-11-24 atsakovės UAB „Tvintransus“ įsakymą dėl darbo sutarties su R. Č. nutraukimo, skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pareigų – neteisėta ir šią nuobaudą panaikino, negrąžino ieškovės R. Č. į darbą UAB „Tvintransus“ į vadybininkės pareigas ir nustatė, kad darbo sutartis su ieškove R. Č. nutraukta teismo sprendimu pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, priteisė iš atsakovės UAB „Tvintransus“ ieškovei R. Č. 1997,45 Eur kompensaciją, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo 2015-11-24 iki teismo sprendimo priėmimo 2016-02-29 ir po 30,73 Eur per dieną, neatskaičius mokesčių, nuo 2016-02-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas dėl 2015-09-21 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos konstatavo, kad atsakovė drausminę nuobaudą paskyrė nepraleidusi DK 241 straipsnyje numatytų terminų. Iš teismui pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas, pažeidė vadybininko pareiginėje instrukcijoje nustatytas darbo pareigas ir jai drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Nors darbdavys ir nepaprašė rašytinio pasiaiškinimo, tačiau įsakyme apie drausminės nuobaudos paskyrimą yra aiškiai, konkrečiai nurodyti ieškovės netinkamo darbo pareigų atlikimo laikas ir konkrečios sąskaitos, kurias ieškovė privalėjo teisingai užpildyti. Vien rašytinio pasiaiškinimo nepareikalavimas negali būti pagrindu panaikinti drausminę nuobaudą. Dėl 2015-11-24 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nesant drausminės atsakomybės pagrindo, todėl ji panaikinta. Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad po nuobaudos paskyrimo 2015-09-21 ieškovė būtų padariusi kokį nors darbo drausmės pažeidimą. Visi atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai yra apie ieškovės netinkamai atliktas darbo pareigas 2015 m. liepos ir rugsėjo mėnesiais. Ieškovė neprašė teismo grąžinti jos į darbą, nes jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, byloje taip pat nustatyta, jog jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl ieškovės darbo sutartis laikyta nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kadangi įsakyme apie atleidimą iš darbo ieškovei buvo numatyta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka ir ši išmoka 2015-11-25 buvo iškovei išmokėta, todėl ji nepriteista. Ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 30,73 Eur, todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką sudaro 1997,45 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė UAB „Tvintransus“ dirba nuo 2014 metų, nuo atleidimo iš darbo dienos nedirbo, jos darbo užmokestis buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jos sutuoktinis nedirba, šeima augina nepilnametį vaiką, teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti prašomo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Nors formaliai atsakovė ir kalta dėl ieškovės atleidimo, tačiau dėl netinkamo darbo pareigų atlikimo kalta ieškovė, todėl, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas, neturtinės žalos atlyginimas nepriteistas.

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo 2016-02-29 sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir ši nuobauda panaikinta, priteista 1997,45 Eur kompensacija, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2015-11-24 iki teismo sprendimo priėmimo 2016-02-29 ir po 30,73 Eur už dieną, neatskaičius mokesčių, nuo 2016-02-29 iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje byloje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovei paskirta nepagrįstai, sumažinti ieškovei priteistinas išmokas ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas nepasisakęs dėl visų byloje esančių įrodymų sąsajumo ir neįvertinęs įrodymų visumos padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nesant drausminės atsakomybės pagrindo. Ieškovė bei apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovės darbas netenkino atsakovės ir ji sistemingai turėdavo imtis tam tikrų ieškovę drausminančių veiksmų. Kad ieškovė pakartotinai netinkamai atliko savo tiesiogines pareigas, patvirtina 2015-10-05 UAB „Vilktukas“ pokalbis per programą „Skype“. Teismas neatsižvelgė į ieškovės darbą apibūdinančias aplinkybes – pasikartojančiai nesuvedamos faktinės reisų datos, sumaišomi klientų reisai, neteisingai išrašytos sąskaitos, neoperatyvumas, savalaikis nereagavimas į kliento prašymus, kas sudarė pagrindą abejoti atsakovės sugebėjimu ir kruopštumu atliekant savo pareigas.Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nepagrįsta, kadangi šalių nesiejo ilgalaikiai darbo santykiai, ieškovė nedėjo pastangų tinkamai atlikti savo pareigas. Įrodymų, jog ieškovės darbo užmokestis buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jog ieškovė siekė įsidarbinti, tačiau to nepavyko padaryti, jog šeimos finansinė padėtis yra sunki, byloje nėra pateikta.Pirmosios instancijos teismas priteistinos kompensacijos dydžio nesumažinto, atsižvelgęs į tai, kad nutraukus santykius su ieškove, atsakovė išmokėjo vieno mėnesio dydžio išmoką, suteikdama ieškovei galimybę pasipelnyti.Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė R. Č. 2014 m. gruodžio 4 d. sudarė darbo sutartį Nr. 18 su atsakove UAB „Tvintransus“. Ieškovė įdarbinta vadybininkės pareigoms, mokant 1678,91 Lt (486,25 Eur) darbo užmokestį. Darbo sutarties 3 punktas pakeistas nuo 2015-02-01, nurodant, kad atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovei 666,14 Eur darbo užmokestį.

Ieškovei 2015-09-21 atsakovės įsakymu skirta drausminė nuobauda – papeikimas dėl netinkamo tiesioginių pareigų vykdymo. Darbo sutartis nutraukta atsakovės 2015-11-24 įsakymu DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, išmokėta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Tarp šalių kilo ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, drausminės atsakomybės ieškovei taikymo, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu teisėtumo

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog atsakovės 2015-09-21 UAB „Tvintransus“ direktoriaus įsakymu ieškovei R. Č. buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas už netinkamą tiesioginių pareigų vykdymą. Atsakovės UAB „Tvintransus“ 2015-11-24 direktoriaus įsakymu, vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu (kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos), ieškovės R. Č. darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2015-11-24.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nesant drausminės atsakomybės pagrindo, todėl ji panaikinta.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas nepasisakęs dėl visų byloje esančių įrodymų sąsajumo bei neįvertinęs įrodymų visumos padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nesant drausminės atsakomybės pagrindo. Ieškovė bei apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovės darbas netenkino atsakovės ir ji sistemingai turėdavo imtis tam tikrų ieškovę drausminančių veiksmų. Kad ieškovė pakartotinai netinkamai atliko savo tiesiogines pareigas, patvirtina 2015-10-05 UAB „Vilktukas“ pokalbis per programą „Skype“. Be to, teismas neatsižvelgė į ieškovės darbą apibūdinančias aplinkybes – pasikartojančiai nesuvedamos faktinės reisų datos, sumaišomi klientų reisai, neteisingai išrašytos sąskaitos, neoperatyvumas, savalaikis nereagavimas į kliento prašymus, kas sudarė pagrindą abejoti atsakovės sugebėjimu ir kruopštumu atliekant savo pareigas. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2013).

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, turi patikrinti drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, bei anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2013).

Kadangi, vadovaujantis formuojama teismų praktika, jog nutraukiant darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, būtina įvertinti ne tik drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, bet ir anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovei 2015-09-21 įsakymu buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas už netinkamą tiesioginių pareigų vykdymą, tai yra už tai, kad 2015-09-15 ieškovė į programą netvarkingai suvedė kliento „Tuulteroos OU“ reisus – sumaišytas kliento pavadinimas, vienam reisui neįvestas kliento užsakymo numeris. Ieškovė buvo paprašyta pakartotinai sutikrinti suvestus reisus, tačiau klaidos nebuvo ištaisytos, dėl ko du klientai išreiškė nepasitenkinimą: UAB „Vilktukas“ – dėl sąskaitos ne už jos mašinos reisą ir „Tuulteroos OU“ – dėl netvarkingos sąskaitos.

Ieškovė ieškinyje teigė, kad drausminė nuobauda – papeikimas paskirta nepagrįstai, iš ieškovės nebuvo pareikalautas raštiškas paaiškinimas dėl šio darbo drausmės pažeidimo ir taip nesilaikyta drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, kuri yra numatyta DK 240 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas, pažeidė vadybininko pareiginėje instrukcijoje nustatytas darbo pareigas ir jai drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Nors darbdavys ir nepaprašė rašytinio pasiaiškinimo, tačiau įsakyme apie drausminės nuobaudos paskyrimą yra aiškiai, konkrečiai nurodyti ieškovės netinkamo darbo pareigų atlikimo laikas ir konkrečios sąskaitos, kurias ieškovė privalėjo teisingai užpildyti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien rašytinio pasiaiškinimo nepareikalavimas negali būti pagrindas panaikinti drausminę nuobaudą.

Kadangi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2015-09-21 drausminės nuobaudos – papeikimo pagrįstumo ir teisėtumo nėra skundžiama, apeliacinės instancijos teismas dėl šios nuobaudos teisėtumo nepasisako.

Ieškovei 2015-11-24 atsakovės UAB „Tvintransus“ direktoriaus įsakymu skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Minėto įsakymo formuluotėje nurodyta, kad ieškovei 2015-09-21 skirta drausminė nuobauda – papeikimas dėl netinkamai atliktų pareigų, taip pat nuolatos buvo skiriamos žodinės pastabos dėl netinkamai atliekamų pareigų: pasikartojančiai nesuvedamos faktinės reisų datos, sumaišomi klientų reisai, klaidos kartojosi, ieškovė nesusitvarkė su jai paskirtomis pareigomis.

Kadangi iš DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos išplaukia, kad šiuo pagrindu darbuotojo atleidimas iš darbo galimas tik tuo atveju, kai yra konstatuotas dviejų reikšmingų faktinių aplinkybių visetas: pirma, kad darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda, antra, kad darbuotojas padarė naują darbo drausmės pažeidimą po drausminės nuobaudos paskyrimo, bet ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo jos paskyrimo, tikrindamas asmens atleidimo iš darbo teisėtumą, be kitų reikšmingų aplinkybių, teismas turi įvertinti tai, kada buvo įvykdyti darbo drausmės pažeidimai, kuriuos atsakovė traktavo kaip pakartotinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016).

Atsakovė pateikė į bylą vadybininko pareiginę instrukciją, iš kurios 4.1 punkto nustatyta, kad, be kitų funkcijų, pardavimų vadybininkai laiku pateikia klientams visą su parduodama paslauga susijusią informaciją; bendrauja ir parduoda įmonės paslaugas įmonės klientams, organizuoja prekybą, seka, kad pirkėjai laiku atsiskaitytų, ir imasi priemonių tam užtikrinti; rūpinasi įmonės ir savo kaip įmonės vadovo atstovo įvaizdžiu.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu nustatyta, kad ieškovės pagrindinė pareiga buvo surasti klientui kelto reisą, pasiūlyti klientui tinkamą jam kelto liniją ir reiso laiką, nupirkti bilietą, nusiųsti klientui įsėdimo į keltą kodą ir tinkamai užpildyti įmonės kompiuterinę programą, įvedant į ją teisingus duomenis apie klientą, automobilio valstybinį numerį bei faktinę persikėlimo datą, kad kompiuterinė programa galėtų suformuoti sąskaitą klientui už suteiktą paslaugą.

Iš 2015-11-24 įsakymo, kuriuo ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, formuluotės matyti, kad po 2015-09-21 drausminės nuobaudos paskyrimo ieškovė pakartotinai netinkamai atliko savo pareigas – buvo pasikartojančiai nesuvedamos faktinės reisų datos, sumaišomi klientų reisai, klaidos kartojosi, ieškovė nesusitvarkė su jai paskirtomis pareigomis. Tačiau minėtame įsakyme nėra nurodyta, kada, kiek kartų konkrečiai ieškovė sumaišė keltų reisus, reisų datas, kokiems konkretiems klientams. Atsakovė teikė teismui rašytinius įrodymus – elektroninių laiškų su klientais „Tuulteroos OU“, SIA „Limbažu Auto“, UAB „Transport Marisa“ išrašus, apie netinkamai išrašytas sąskaitas už suteiktas paslaugas. Ieškovė neginčijo, jog su šiais klientais jai teko dirbti. Apie neteisingai išrašytas sąskaitas „Tuulteroos Ou“ rašoma 2015-08-03 elektroniniame laiške, tačiau ieškovė reisų duomenis, kurių pagrindu buvo išrašytos sąskaitos, suvedė dar 2015 metų liepos mėnesį. SIA „Limbažu Auto“ elektroninis laiškas gautas 2015-08-19, tačiau jame rašoma ne apie ieškovės netinkamai atliktas pareigas, o apskritai apie atsakovės darbuotojų netinkamą darbą. UAB „Transpor Marisa“ elektroninis laiškas gautas 2015-09-17 dėl klaidų sąskaitoje už suteiktas paslaugas, tačiau ieškovė duomenis, kurių pagrindu išrašyta sąskaita, suvedė į atsakovės kompiuterinę programą rugsėjo mėnesio viduryje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visi minėti elektroniniai laiškai gauti iki 2015-09-21 drausminės nuobaudos už netinkamai atliekamas pareigas paskyrimo. Išrašuose iš pokalbių programa „Skype“ dėl ieškovės atlikto darbo trūkumų rašoma apie įvykius, įvykusius iki 2015-09-21 nuobaudos paskyrimo.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pateiktas 2015-10-05 išrašas iš pokalbio su UAB „Vilktukas“ atstovu programa „Skype“ patvirtina, jog po drausminės nuobaudos paskyrimo ieškovė pakartotinai neteisingai suvedė kliento duomenis į kompiuterinę programą, dėl ko buvo išrašyta klaidinga sąskaita. Tačiau iš 2015-02-08 teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovė apie neteisingai išrašytą sąskaitą su UAB „Vilktukas“ atstove kalbėjo 2015-09-18. UAB „Vilktukas“ 2015-10-02 paprašė sąskaitos originalo, kurį išsiuntė ne ieškovė, o liudytojas V. Ž., kuris buvo atsakingas už sąskaitų išrašymą. 2015-10-05 pokalbio metu UAB „Viltukas“ kalba apie gautą sąskaitą, kuri įmonei nepriklauso, tačiau šio pokalbio metu kalbama apie tą pačią 2015-09-15 išrašytą sąskaitą, apie kurią ieškovė kalbėjo su UAB „Vilktukas“ 2015-09-18, kadangi antrą kartą UAB „Vilktukas“ buvo išsiųsta ta pati klaidinga sąskaita.

Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2015-10-05 išrašas neįrodo, jog ieškovė netinkamai atliko savo pareigas, nes ta aplinkybė, jog antrą kartą buvo išsiųsta klaidinga sąskaita, nėra ieškovės netinkamo pareigų atlikimo įrodymas, kadangi už sąskaitų siuntimą atsakingas V. Ž.. Iš pateikto išrašo iš susirašinėjimo su UAB „Vilktukas“ matyti, kad ieškovė dar 2015-09-18 pripažino, jog buvo padaryta klaida sąskaitoje, ir atsiprašė UAB „Vilktukas“ atstovės, o tai, kad ta pati klaidinga sąskaita išsiųsta pakartotinai klientui, nėra pagrindas išvadai padaryti, kad ieškovė netinkamai atliko savo pareigas po 2015-09-21 nuobaudos paskyrimo.

Atsakovė papildomai pateikė teismui 2015-09-21 programos „Skype“ pokalbio tarp ieškovės ir UAB „Limbažu Auto“ išrašą, tačiau šis įrodymas nepagrindžia, jog ieškovė būtų netinkamai atlikusi savo pareigas, kadangi matyti, jog kalbama tik apie kelto reiso užsakymą. Atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad minėtas išrašas pokalbio, kuris vyko po drausminės nuobaudos paskyrimo, patvirtina, kad ieškovė ilgiau nei dvi valandas neužsakė klientui prašomos paslaugos. Dėl šios priežasties netinkamai atliko savo pareigas, kadangi įmonės darbo organizavimo metoduose nurodytas klientų aptarnavimo laikas, tvarka ir kiti darbo organizavimo klausimai. Atsakovės teigimu, ieškovei darbo tvarka buvo žinoma, kadangi buvo pasirašiusi įmonės darbo organizavimo metodus, tačiau byloje įmonės vidaus aktų, taisyklių, kurios reglamentuoja įmonės darbo tvarką ir klientų aptarnavimą, nėra pateikta. Taip pat nėra įrodymų, jog ieškovė buvo supažindinta su tokiais dokumentais (CPK 178 straipsnis).

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog po 2015-09-21 drausminės nuobaudos – papeikimo ieškovei paskyrimo ieškovė būtų pakartotinai netinkamai atlikusi savo pareigas.

Aplinkybės, jog ieškovė pakartotinai netinkamai atliko pareigas po drausminės nuobaudos paskyrimo, nepatvirtino ir kaip liudytojai apklausti M. T., kuris atsakovės įmonėje dirbo vadybininku ir perimdavo ieškovės darbą po 17 val., ir V. Ž., kuris įmonėje atsakingas už sąskaitų klientams išrašymą. Liudytojai parodė, jog ieškovės darbo metu buvo gaunami klientų nusiskundimai dėl jos atliekamų pareigų, jog ieškovė ne visada teisingai suvesdavo klientų, reisų duomenis į įmonėje naudojamą kompiuterinę programą, tačiau nenurodė, jog po 2015-09-21 nuobaudos paskyrimo ir kiek kartų, kada ir kaip pasireiškė ieškovės netinkamas pareigų atlikimas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo 2015-10-05 iki 2015-11-23 turėjo nedarbingumo pažymėjimą, pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, formuojamą teismų praktiką, yra pagrindas išvadai padaryti, jog įrodymų, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2015-09-21 drausminės nuobaudos paskyrimo iki 2015-10-05 padarė darbo drausmės pažeidimų, nėra. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nesant drausminės atsakomybės pagrindo, todėl pagrįstai ją panaikino.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, vertindama atsakovės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės nurodytų proceso teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino visus pateiktus įrodymus, o tai, kad įvertinus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių – bylos atveju atsakovei – palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie įrodytų paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, nors vadovaujantis formuojama teismų praktika darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Atsakovė nenurodo, jog pirmosios instancijos teismas būtų netyręs kažkurių byloje pateiktų įrodymų ar būtų nepadaręs išvadų dėl jų reikšmės nustatant bylos aplinkybes.

Dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju konstatuojama, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ieškovei neprašant grąžinti į jos į darbą, konstatavo, kad ieškovės darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jos įsiteisėjimo dienos (DK 300 straipsnis 4 dalis).

Atsižvelgęs tai, kad ieškovės darbo stažas atsakovės įmonėje mažesnis nei 12 mėnesių, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklausytų vieno mėnesio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovei atleidžiant iš darbo 2015-11-25 buvo sumokėta vieno mėnesio dydžio išeitinė išmoka (713,83 Eur), į kurios sumą įskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas bei vieno mėnesio dydžio darbo užmokestis, teismas išeitinės išmokos iš atsakovės nepriteisė. Ieškovė gautos išeitinės išmokos dydžio ir gavimo fakto neginčija ir ginčo dėl šios sprendimo dalies nėra.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė UAB „Tvintransus“ dirba nuo 2014 metų, nuo atleidimo iš darbo dienos nedirbo, jos darbo užmokestis buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jos sutuoktinis nedirba, šeima augina nepilnametį vaiką, todėl nėra pagrindo mažinti prašomo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, priteisė ieškovei iš atsakovės 1997,45 Eur dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžiu, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino kompensacijos dydžio, kadangi šalių nesiejo ilgalaikiai darbo santykiai, ieškovė nedėjo pastangų tinkamai atlikti savo pareigas. Įrodymų, jog ieškovės darbo užmokestis buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jog ieškovė siekė įsidarbinti, tačiau to nepavyko padaryti, jog šeimos finansinė padėtis yra sunki, byloje nėra pateikta. Sutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos, yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui. Darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012).

Kasacinio teismo konstatuota, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės vienos dienos vidutinį darbo užmokestį sudaro 30,73 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos laikas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaro 123 darbo dienas, darytina išvada, kad priverstinės pravaikštos suma sudarytų 3779,79 Eur, neatskaičius mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sumažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, atsižvelgiant į toliau nurodomas aplinkybes.

Ieškovė nepertraukiamai atsakovės įmonėje dirbo mažiau nei metus laiko, tai yra nuo 2014-12-05 iki 2015-11-24, todėl darytina išvada, kad šalių nesiejo ilgalaikiai darbiniai santykiai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė per savo darbo laikotarpį net 7 kartus teikė prašymus išleisti iš darbo dėl asmeninių priežasčių. Ieškovė 2016-02-08 teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus teismui pripažino, jog žodžiu apie netinkamai atliekamas darbo pareigas buvo įspėjama 2015 metų gegužės–birželio mėnesiais. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, tai yra išrašai iš pokalbių su klientais programa „Skype“, elektroninių laiškų išrašai, patvirtina, jog ieškovė sistemingai netinkamai atliko savo tiesiogines darbo pareigas iki 2015-09-21, dėl ko jai 2015-09-21 paskirta drausminė nuobauda. Įrodymų, pagrindžiančių sunkią ieškovės šeimos finansinę padėtį bei tai, kad ieškovės gaunamas atlyginimas buvo vienintelis šeimos pajamų šaltinis, teismui nėra pateikta.

Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo išreikalautos pažymos apie ieškovės įdarbinimus patvirtina, kad laikotarpiu nuo atleidimo dienos ieškovė buvo įsidarbinusi UAB „Ž.“ (2016-01-01–2016-01-03), vykdė individualią veiklą (2016-01-21–2016-01-26), o nuo 2016-02-22 iki procesinio sprendimo priėmimo dienos dirba UAB „P. B.“. Iš darbo santykių ieškovė bylos nagrinėjimo metu uždirbo 1318,72 Eur, neatskaičius mokesčių. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nuginčytas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumas, bet kitos drausminės nuobaudos – papeikimo, kuris skirtas už darbo drausmės pažeidimą, teisėtumas, pažeidimo padarymo faktas yra nenuginčytas, taigi darytina išvada, kad ieškovė ne visada tinkamai atlikdavo savo pareigas.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo mažinti priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, todėl ši sprendimo dalis keistina.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 1997,45 Eur kompensaciją, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo 2015-11-24 iki teismo sprendimo priėmimo 2016-02-29 ir po 30,73 Eur per dieną, neatskaičius mokesčių, nuo 2016-02-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2015-11-24 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo diena 2016-05-20) mažintina iki bendros 1500,00 Eur neatskaičius mokesčių, ši suma yra pakankama atsižvelgiant į išdėstytas priverstinės pravaikštos laikotarpio atsiradimui ir jo trukmei įtakos turėjusias priežastis.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumą ta suma, kuri buvo sumokėta ieškovei atleidžiant iš darbo (713,83 Eur). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į tą aplinkybę, jog atsakovė išmokėjo 713,83 Eur išeitinę išmoką, atsižvelgė spręsdamas dėl išeitinės išmokos priteisimo iš atsakovės, vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi, ir iš atsakovės nepriteisė papildomai vieno mėnesio dydžio išeitinės išmokos. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui nusprendus taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą konstatuojama, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu toks darbuotojas laikomas dirbusiu visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadinasi, teisė į DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, kurią įstatymas suteikia visiems darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, jam išlieka. Vien ta aplinkybė, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo šią teisę paneigti ar susiaurinti. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad toks DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo aiškinimas nereiškia, jog darbuotojui kompensuojama didesniu mastu, nei jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015).

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo teisėtumo, tinkamai aiškino ir taikė šią normą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tačiau, priteisdamas kompensaciją už priverstinę pravaikštą, netinkamai taikė DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką ir sumažinti iš atsakovės ieškovei priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki 1500,00 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, neteisingai apskaičiuodamas ieškinio patenkintų reikalavimų dalį. Kadangi CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, teisėjų kolegija dėl apeliantės argumentų apie netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė reiškė reikalavimus – pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir panaikinti tai numatantį įsakymą; grąžinti ieškovę į darbą; priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką; priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė atsisakė reikalavimo dėl grąžinimo į darbą ir prašė teismo negrąžinti jos į darbą. Taigi, matyti, kad ieškovė reiškė 4 reikalavimus, iš kurių visiškai patenkinti 2, o reikalavimas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką patenkintas 40 procentų, taigi iš viso ieškovės ieškinys patenkintas 60 procentų.

Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Atsakovei atlygintina patirtų bylinėjimosi išlaidų suma proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai – 373,10 Eur (CPK 93 straipsnis).

Atsižvelgiant į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį priteistinas iš atsakovės į valstybės biudžetą 74,40 Eur žyminis mokestis (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 450,00 Eur už teisines paslaugas – už apeliacinio skundo parengimą, 76,00 Eur žyminis mokestis. Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas 50 procentų, iš ieškovės atsakovei priteistina 225,00 Eur patirtų atstovavimų išlaidų. Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, iš jos žyminis mokestis pagal patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir sprendimo dalį dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovės UAB „Tvintrasus“ 1500,00 Eur kompensaciją, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2015-11-24 iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2016-05-20) ieškovei R. Č..

Priteisti iš ieškovės R. Č. 373,10 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, atsakovei UAB „Tvintransus“.

Priteisti iš atsakovės UAB „Tvintransus“ 74,40 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Č. 225,00 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovei UAB „Tvintransus“.