Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Aldonos Tilindienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovėms J. L. ir D. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys: notarė S. K., M. T. ir ERGO Insurance SE.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

20. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojami jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir sandorių negaliojimas, taip pat proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

21. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad sprendžiant dėl asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Apeliantė teisingai pažymėjo, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

22. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė visuose savo procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde nuosekliai teigė ir įrodinėjo, kad ji su atsakove J. L. 2019 metais: sudarė žodinę sutartį dėl bendrosios jungtinės veiklos, kurios tikslas – atkurti atsakovei J. L. nuosavybės teises į buvusio savininko P. D. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini); žodžiu susitarė, kad atkūrus nuosavybės teises į žemę, atsakovė 1/2 dalį ginčo sklypo perleis apeliantei. Pirmosios instancijos teismas apeliantės įrodinėjamus šalių teisinius santykius kvalifikavo tik kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. Teismas konstatavo, kad apeliantės įrodinėjamos jungtinės veiklos sutarties tikslas susijęs su pelno siekimu, be to, sandorio pagrindinis tikslas – žemės sklypo įgijimas nuosavybėn, todėl jam taikoma privaloma rašytinė forma. Be to, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos kontekste šalys apskritai negalėjo sudaryti jungtinės veiklos sutarties, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis. Apeliantės teigimu, pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados neteisingos. Teisėjų kolegija sutinka su nurodytu apeliacinio skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

23. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius. CK 6.156 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas mišrios sutarties institutas. Pastarojoje normoje nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos.

24. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė įrodinėjo ir teismo posėdyje paaiškino, jog ji su atsakove J. L. 2019 metais žodžiu susitarė, kad kooperuodamos savo lėšas, pastangas ir organizacinius resursus sieks, kad atsakovei J. L. būtų atkurtos nuosavybės teisės į išlikusią žemę, o kai pastarajai bus atkurtos nuosavybės teisės į sklypą, atsakovė J. L. dovanojimo sutartimi perleis apeliantei 1/2 dalį ginčo sklypo (pavyzdžiui, apeliacinio skundo 18 punktas). Taigi, nepaisant to, kad apeliantė ginčo teisinius santykius įvardijo tik kaip jungtinės veiklos teisinius santykius, aptariamos aplinkybės, be kita ko, apeliantės nurodytas sutarties tikslas, pastarosios viso teisminio proceso metu įrodinėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog apeliantė įrodinėja tarp šalių buvus sudarytą ne tik jungtinės veiklos sutartį, bet taip pat ir sutartį, turinčią susitarimo dėl nekilnojamojo daikto dovanojimo bruožų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad apeliantė įrodinėjo, jog šalys 2019 metais sudarė mišrią žodinę sutartį, t. y. turinčią jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties ir susitarimo ateityje padovanoti turtą elementų.

Dėl jungtinės veiklos sutarties dalyko

25. Apeliantė teisingai nurodė, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktas). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, pagal kurį atribojama nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).

26. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, tai nėra pagrindas daryti išvados, jog nagrinėjamos bylos kontekste šalys apskritai negalėjo sudaryti jungtinės veiklos sutarties. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto atkūrimo proceso tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Siekdamas grąžinti neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą turtą įstatymų leidėjas nustatė sąlygas ir tvarką, kuriomis remiantis turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių teisės buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Vis dėlto, tam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta, ir kt. Kitaip tariant, apariamai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų buvimo ir atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma.

27. Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, kad atsakovė J. L. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Taigi, apeliantės įrodinėjamos jungtinės veiklos sutarties rezultatas negali būti pripažįstamas pats turtas – žemė, nes šalys sutartimi negalėjo sukurti teisės, kurią atsakovė jau turėjo prieš įrodinėjamos sutarties sudarymą. Be to, ieškovė įrodinėjo, kad šalys jungtinės veiklos sutartį sudarė 2019 metais. Taigi, atsakovė iki įrodinėjamos sutarties sudarymo jau buvo išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes dar iki aptariamos sutarties sudarymo pateikė prašymą ir inicijavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Iš nagrinėjamojoje byloje apeliantės įrodinėjamos sutarties ir aplinkybių konteksto matyti, kad jungtinės veiklos rezultatas vis dėlto yra ne turtas, bet pats atkūrimo proceso rezultatas – nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad galima sudaryti jungtinės veiklos sutartį, kurios dalykas – atsakovės, vienos iš jungtinės veiklos sutarties šalies, nuosavybės teisių į turtą atkūrimas (kaip proceso rezultatas). Vis dėlto, akcentuotina, kad pats turtas – ginčo sklypas – nagrinėjamos bylos kontekste negali būti pripažįstamas turtu, gautu iš jungtinės veiklos ir paskirstomas kaip pelnas ar vaisiai jungtinės veiklos sutarties dalyviams.

Dėl jungtinės veiklos sutarčiai taikomos formos

29. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad apeliantės įrodinėjamos jungtinės veiklos sutarties tikslas – atkurti atsakovei J. L. nuosavybės teisę į sklypą (kaip atkūrimo proceso įgyvendinimas), bet ne įgyti ar perleisti turtą, nes atsakovė prieš įrodinėjamos sutarties sudarymą turėjo teisę į žemę, tik jos nuosavybės teisė nebuvo atkurta. Akivaizdu, kad aptariamas sutarties tikslas nesusijęs su pelno siekimu. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jungtinės veiklos sutarties tikslas – sklypo įgijimas apeliantės nuosavybėn ir pastarasis susijęs su pelno siekimu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau šioje nutartyje aptarta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad apeliantės įrodinėjama sutartis kvalifikuotina kaip ne pelno siekimo tikslais sudaryta savanoriškos asociacijos sutartis, kuriai nekeliami specialūs formos reikalavimai ir netaikomi CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai, bet taikomi bendrieji sandorių formai keliami reikalavimai.

30. Sandorių formai taikomi bendrieji reikalavimai nustatyti CK 1.71–1.74 straipsniuose. Rašytinė sandorių forma reglamentuojama CK 1.73 straipsnyje. Apeliantės įrodinėjama savanoriškos asociacijos sutartis (toliau – ir jungtinės veiklos sutartis) nepatenka į CK 1.73 straipsnyje nurodytą sąrašą sandorių, kuriems taikoma privaloma rašytinė forma. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad apeliantės įrodinėjamą jungtinės veiklos sutartį buvo būtina sudaryti rašytine forma.

Dėl dovanojimo sutarčiai taikomos formos, susitarimo ateityje padovanoti turtą teisinės reikšmės ir padarinių

31. Pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad apeliantės įrodinėjama sutartis yra mišri, t. y. turinti kelių rūšių sutarčių elementų – savanoriškos asociacijos (jungtinės veiklos) sutarties ir susitarimo padovanoti turtą. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). CK 1.74 straipsnyje pateiktas sandorių, kurie turi būti sudaryti notarine forma, sąrašas, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vieni iš tokių sandorių – nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Vadinasi, sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Apeliantės įrodinėjamos sutarties dalykas – žemės sklypas. Aptariamo turto dovanojimo sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Šių formos reikalavimų nesilaikymas daro tokią dovanojimo sutartį negaliojančia (CK 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.469 straipsnio 2 dalis).

32. Kita vertus, dovanojimo sutartis, visų pirma, yra dvišalis sandoris, išreiškiamas dviejų šalių suderinta priešpriešine valia. Dovanojimo sutarties atveju dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamajam turtą ar turtinę teisę nuosavybėn, o apdovanotasis išreiškia savo valią priimti dovaną. Akcentuotina, kad dovanojimo sutartis yra realinė, laikoma sudaryta nuo turto perdavimo neatlygintinai apdovanotajam momento (CK 6.465 straipsnio 1 dalis).

33. Nagrinėjamojoje byloje iš apeliantės nurodytų susitarimo sudarymo aplinkybių ir jo turinio akivaizdu, kad ji įrodinėja atsakovę J. L. įsipareigojus ateityje (atkūrus nuosavybės teisę į sklypą) neatlygintinai perleisti apeliantei sklypo dalį. Kitaip tariant, apeliantė įrodinėja buvus atsakovės pažadą ateityje neatlygintinai perleisti (padovanoti) nekilnojamąjį turtą. Taigi, atsakovė J. L. nepadovanojo apeliantei sklypo, neperdavė jo ir apeliantė jo nepriėmė, šalys neįformino sandorio notarine tvarka ir jo neįvykdė. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tokio pobūdžio susitarimas nelaikomas dovanojimo sutartimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-684/2015). CK 6.465 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnio 2 dalis). Taigi, įsipareigojimas padovanoti turtą ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Dėl to konstatuotina, kad apeliantės įrodinėjamas susitarimas kvalifikuotinas kaip atsakovės įsipareigojimas (pažadas) ateityje padovanoti dalį ginčo sklypo, bet ne kaip dovanojimo sutartis.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad išreiškus pažadą ateityje padovanoti turtą, kuris nėra vykdytinas kaip dovanojimo sutartis pagal nurodytą teisės normą, šalims nėra teisinio pagrindo reikšti reikalavimų dėl susitarimo, kuriame įtvirtintas pažadas, vykdymo. Iš pažado padovanoti daiktą neatsiranda nuosavybės teisės. Pastarosios įgyjamos dovanojimo sutartimi, kuriai, kaip pirmiau šioje nutartyje nurodyta, be kita ko, taikomi CK 6.469 straipsnyje reglamentuojami dovanojimo sutarties sudarymo formos reikalavimai. Susitarimą kvalifikuojant pažadu dovanoti, kai šio pažado neįvykdžius atsisakyta dovanoti, dėl jo neįvykdymo neatsiranda dovanojimo prievolinių teisinių padarinių.

35. Akcentuotina, kad pažado padovanoti turtą nesilaikymo teisiniai padariniai reglamentuoti CK 6.465 straipsnio 2 dalyje. Pastarojoje normoje nustatyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Apeliantė nagrinėjamojoje byloje nereiškė tokių reikalavimų.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių įrodinėjimo

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Šios proceso teisės normos reiškia, kad civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl sutartinių teisinių santykių buvimo, nesant rašytinės formos sutarties, pareiga įrodyti, jog buvo sudaryta atitinkama sutartis, kyla reikalavimą dėl jos nevykdymo ar netinkamo įvykdymo reiškiančiam ieškovui (CPK 178 straipsnis).

37. Pirmiau šioje nutartyje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos, taip pat nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo ateityje padovanoti dalį sklypo. Dėl to apeliantė, siekdama įrodyti, kad ją ir atsakovę siejo tam tikri sutartiniai teisiniai santykiai (teisės ir pareigos), privalėjo pateikti teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo sudaryti atitinkami susitarimai ir jais atsakovė J. L. prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, t. y. kad buvo šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas bei susitarta dėl visų esminių sutarties sąlygų. Pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad ginčo sutarčiai sudaryti nebuvo privaloma rašytinė forma. Dėl to sutiktina su apeliante, kad nagrinėjamojoje byloje sutarties sudarymo faktas galėjo būti įrodinėjamas, be kita ko, liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl liudytojų parodymų prieštaringi. Viena vertus, sprendime nurodyta, kad pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalies normą jais remtis nėra teisinio pagrindo, antra vertus, iš sprendimo turinio matyti, jog teismas įvertino liudytojų parodymus, konstatuodamas, kad liudytojos A. L. ir E. S. nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių ginčo sutarties sudarymo faktą. Dėl to apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino liudytojų parodymų ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

38. Kita vertus, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog liudytojos A. L. ir E. S. nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių ginčo sutarties sudarymo faktą. Priešingai, liudytoja E. S. teismo posėdyje patvirtino, kad ji žinojo apie ginčo sutarties, kurios tikslas – atkurti atsakovei nuosavybės teisę į ginčo sklypą, faktą. Liudytoja nurodė, kad jai apie aptariamą sutartį papasakojo jos sesuo – atsakovė J. L. E. S. nurodė, kad 2019 metų vasarą atsakovė J. L. jai sakė, jog apeliantė padeda pastarajai tvarkyti nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo reikalus, daug prie to prisideda, todėl J. L. su apeliante susitarė vėliau pasidalyti ginčo sklypą per pusę. Liudytoja taip pat nurodė, kad apeliantė jai pasakojo, jog moka pinigus už paslaugas, susijusias su nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo procesu. Liudytoja E. S. parodė, kad jos sesuo atsakovė J. L. nesąžininga, nes netesi savo pažadų apeliantei – savo anūkei. Kita liudytoja – A. L. teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad žinojo apie ginčo sutartį. A. L. nurodė, kad 2019 metais jos duktė (apeliantė) jai papasakojo, jog su močiute J. L. susitarė, kad kartu rūpinsis nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo procesu ir sieks bendro tikslo – atsakovės nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo. Liudytoja A. L. nurodė, kad apeliantė jai sakė, jog pasiūlė atsakovei J. L. investuoti savo pinigus į ginčo sklypo atkūrimo procesą, kartu rūpintis aptariamu procesu ir atsakovė J. L. su tuo sutiko, todėl šalys kartu kreipėsi į advokatus. Liudytoja A. L. taip pat nurodė, kad būtent ji 1991 metais inicijavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir atsakovės J. L. vardu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Be to, būtent liudytoja A. L. tuomet rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, prireikus, mokėjo už paslaugas, susijusias su aptariamu procesu. Dėl to atsakovė J. L. pažadėjo, kad A. L. gaus sklypą.

39. Apeliantė visuose savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nuosekliai teigė, kad ji su atsakove J. L. sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį, nes šalys, kaip jungtinės veiklos partnerės, koordinuodavo savo veiksmus, tardavosi dėl veiksmų atlikimo ir bendromis pastangomis, darbu bei lėšomis veikė bendrai tam, kad būtų pasiektas bendras tikslas. Apeliantė teigė, kad kartu su atsakove važiuodavo į NŽT, pildydavo reikalingus prašymus ir paraiškas. Apeliantė teismo posėdyje nurodė, kad 2019 metais pasiūlė atsakovei J. L. bendromis pastangomis organizuoti nuosavybės teisių į sklypą atkūrimo procesą, investuoti į tai savo pinigus ir atsakovė sutiko. Apeliantė nuosekliai teigė, kad investavo į aptariamą procesą savo lėšas ir pastangas, organizavo visus būtinus veiksmus, bendravo su UAB „Geometra“ atstovais dėl ginčo sklypo geodezinių matavimų. Apeliantė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad ji su močiute J. L. susitarė, jog po to, kai pastarajai bus atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą, J. L. dovanojimo sutartimi perleis apeliantei 1/2 dalį sklypo. Apeliantės nurodytas aplinkybes, be kita ko, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: apeliantė sumokėjo 2 209,50 Eur sumą iš 2 659,50 Eur už teisines paslaugas, susijusias su nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo procesu, ir už ginčo sklypo geodezinius matavimus pagal 2020 m. balandžio 7 d. paslaugų sutartį. Teisinių paslaugų sutartyse klientėmis nurodytos apeliantė su atsakove J. L. ir jos abi pasirašė aptariamas sutartis. Be to, būtent apeliantė pasirašė paslaugų sutartį dėl ginčo sklypo geodezinių matavimų atlikimo. Iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad būtent apeliantė bendravo su UAB „Geometra“ atstovais ir derino ginčo sklypo geodezinių matavimų atlikimą.

40. Atsakovė J. L. aptariamų aplinkybių neginčija, t. y. atsakovė patvirtino, kad apeliantė padėjo jai, rūpinosi nuosavybės teisės į ginčo sklypą atkūrimo procesu, investavo į tai savo lėšas. Vadinasi, atsakovė J. L. iš esmės neginčija, kad ji su apeliante kartu bendromis pastangomis, darbu ir lėšomis, bendrais interesais siekė bendro tikslo – atkurti atsakovei nuosavybės teisę į ginčo sklypą. Vis dėlto, atsakovė neigia buvus susitarimą dėl 1/2 dalies ginčo sklypo perleidimo ar dovanojimo apeliantei. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą – rašytinius įrodymus, teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir jų elgesį, konstatuoja, kad byloje nustatyti esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai, apeliantė įrodė žodinės savanoriškos asociacijos sutarties, kurios tikslas – atsakovės J. L. nuosavybės teisių į turtą atkūrimas (kaip procesas), sudarymo faktą. Tik tai, kad šalys nesudarė rašytinės sutarties, teisinių paslaugų teikimo ir geodezinių matavimų atlikimo sutartyse nenurodė, kad pastarosios sudarytos vykdant jungtinės veiklos sutartį, ar aplinkybės, jog atsakovė J. L. 2012 metais davė rašytinį sutikimą, kad apeliantė atsakovės sklype pastatytų namą, ir sumokėjo 1 300 Eur už jos sklype suvartotą elektros energiją, nėra pagrindas daryti priešingos išvados.

41. Vis dėlto, pažymėtina, kad tik liudytoja E. S. nurodė tiesiogiai iš atsakovės J. L. girdėjusi apie susitarimą pasidalyti ginčo sklypą. Pirmiau šioje nutartyje nustatyta, kad liudytoja A. L. nurodė, kad apie tokį susitarimą jai sakė E. S. Vadinasi, byloje nėra kitų įrodymų, apart pačios apeliantės paaiškinimų ir vienos liudytojos E. S. parodymų, apie atsakovės išreikštą pažadą (įsipareigojimą) padovanoti apeliantei 1/2 dalį ginčo sklypo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad tik apeliantės ir vienos liudytojos paaiškinimų nepakanka konstatuoti, kad šalys sudarė susitarimą, pagal kurį atsakovė J. L. įsipareigojo ateityje padovanoti apeliantei 1/2 dalį ginčo sklypo. Kita vertus, pirmiau šioje nutartyje jau aptarta, kad susitarimas, kuriame išreikštas pažadas dovanoti, negali sukelti dovanojimo sutarties teisinių padarinių. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių konstatuotina, kad nagrinėjamojoje byloje negali būti patenkintas apeliantės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo sklypo.

Dėl 2021 m. rugpjūčio 6 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

42. Nagrinėjamojoje byloje konstatavus, kad negali būti patenkintas apeliantės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį sklypo, negali būti patenkintas taip pat ir antrasis apeliantės reikalavimas – pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovių J. L. ir D. K. 2021 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad galiojant NŽT 2021 m. gegužės 21 d. sprendimui atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą atsakovei J. L., nuosavybės teisės į ginčo sklypą pagrįstai įregistruotos jos vardu. Atsakovė J. L. buvo ginčo sklypo savininkė, todėl turėjo teisę laisvai juo disponuoti, įskaitant teisę dovanojimo sutartimi perleisti ginčo sklypą savo dukteriai D. K. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovės, kaip vienintelės ginčo sklypo savininkės, disponavimas savo turtu galėjo prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

43. Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, susijusiais su apeliantės reikalavimu pripažinti negaliojančia atsakovių sudarytą dovanojimo sutartį, jiems pritaria ir papildomai jų nekartoja. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir nepagrįstai konstatavo, kad: apeliantė neįrodė jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto; aptariamos sutarties tikslas susijęs su pelno siekimu, todėl jai taikoma privaloma rašytinė forma; nagrinėjamos bylos kontekste šalys apskritai negalėjo sudaryti jungtinės veiklos sutarties, taip pat nepagrįstai nurodė, kad liudytojos A. L. ir E. S. nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių aptariamos sutarties sudarymo faktą, vis dėlto teisingai išsprendė bylą, nes pagrįstai atmetė ieškinį.

45. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

47. Atsakovės J. L. ir D. K. pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė po 700 Eur (iš viso 1 400 Eur) išlaidų advokačių pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

48. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų dieną, t. y. 2022 m. kovo mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2021 metų trečiąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 598,10 Eur. Taigi, atsakovių prašomos priteisti 1 400 Eur išlaidos advokačių pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 2 077,53 Eur (1 598,10 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokačių darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuotina, kad atsakovių prašomos priteisti advokačių pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to atmetus apeliacinį skundą, atsakovėms iš apeliantės priteistina 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 700 Eur kiekvienai atsakovei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

49. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.