Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-09-15 · Civilinė byla Nr. e2A-1557-855/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-15
Bylos Nr.
e2A-1557-855/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10319-2020-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Pareiškėjas
O. M.
Suinteresuotas asmuo
viešoji įstaiga „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Kategorijos
  • 3.1.1.2.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1557-855/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10319-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.21.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.4.; 3.4.5.2.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (suinteresuoto asmens) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja O. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuosavybės teise nuo 1992 m. spalio 12 d. valdo negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir Garažas). Pareiškimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. 1992 m. spalio 14 d. sutarties, notarinio registro Nr. 11-6733, pagrindu įsigijo gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat jai buvo leista įsigyti daugiabučio namo, kuriame yra pareiškėjos butas, kieme esančio pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą (garažo boksą), pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini).

1.2. 1992 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“ buvo surašytas garažo įkainojimo aktas. Pareiškėja sumokėjo garažo kainą (kvitas DM002) ir tą pačią dieną pareiškėjai buvo išduota Garažo techninės apskaitos byla, inv. Nr. 13164, kurioje pareiškėja nurodyta kaip garažo savininkė. Taigi, 1992 m. spalio 12 d. pareiškėja nuosavybės teise įgijo negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

1.3. Garažo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure ir pareiškėjos įgyta nuosavybės teisė nebuvo išviešinta. Pareiškėja nėra išsaugojusi garažo pirkimo-pardavimo sutarties ir (ar) perdavimo-priėmimo akto, todėl neturi galimybės įstatyme nustatyta tvarka įregistruoti savo vardu nuosavybės teise valdomo garažo.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą, kuriame nurodė, kad teismui nustačius būtinas sąlygas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, neprieštarautų pareiškimo patenkinimui.

3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu praš4 pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

3.1. Pareiškėja, teigdama, jog jai buvo leista įsigyti daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme esančio pastato – garažo, adresu (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą (garažo boksą), pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl neegzistuoja teisinis pagrindas pareiškimo tenkinimui.

3.2. Nors pareiškėja teigia, kad nuo pat nuosavybės teisės įgijimo ginčo garažą valdė kaip savą ir jį išlaikė, tačiau pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra gavusį asmens prašymą, kuriame nurodyta, jog garažai, adresu (duomenys neskelbtini), yra apleisti ir be šeimininkų, o blogiausios garažo bokso stogas yra virš kampinio garažo Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu nusprendė tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. M. nuosavybės teise valdo garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybėmis, jog Lietuvos Respublikos valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ statinių aprašymo ir įkainojimo akte pareiškėja įvardinta kaip garažo valdytoja, garažo įkainojimo akte – garažo pirkėja, garažo techninės apskaitos byloje – savininkė, kad pateiktose fotonuotraukose matyti, jog garaže pareiškėja laiko savo asmeninius daiktus, konstatavo, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo ginčo garažą.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliantė (suinteresuotas asmuo) Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos pareiškimas buvo patenkintas, ir prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos O. M. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Pareiškėjos nuosavybės teisė į garažą nebuvo įregistruota jos vardu.

7.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad garažo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir būtų dingusi, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėja turėjo nuosavybės teisę į garažą patvirtinančius dokumentus, tačiau jie būtų dingę. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog garažo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl negali būti laikoma dingusi.

7.3. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo leista įsigyti (privatizuoti) daugiabučio namo, kuriame yra pareiškėjos butas, kieme esančio pastato – garažo negyvenamąją patalpą (ginčijamą garažo boksą), pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini). Privatizavimo sutartyje, sudarytoje su pareiškėja, nėra patvirtintas ginčo garažo privatizavimo faktas, todėl spręstina, kad pareiškėja įsigijo tik trijų kambarių butą.

Atsiliepimas

8. Pareiškėja O. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė netenkinti suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės pareiškėjos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja savo turimą nuosavybės teisę į ginčo garažą įrodinėjo rašytiniais įrodymais, kuriuos ištyręs pirmosios instancijos teismas, darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja įrodė visas privalomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 - 447 straipsniuose įtvirtintas sąlygas. Sprendime teismas pasisakė dėl visų pateiktų rašytinių įrodymų, jų vertinimas yra išsamus, visapusiškas, o išvados logiškos ir motyvuotos.

9.2. Vien tai, kad pareiškėja, siekdama išnaudoti visas galimybes gauti patvirtinančius dokumentus ir (ar) atkurti nuosavybės teisę į ginčo garažą kitokia nei teismo tvarka, kreipėsi į kompetentingas institucijas ir gavo atsakymus, jog prašomų duomenų rasti nepavyko, negali būti pagrindu išvadai, jog šie dokumentai niekada neegzistavo, o garažo pirkimo-pardavimo sutarties nepateikimas negali būti pagrindu netenkinti pareiškėjos pareiškimo.

9.3. Nei CPK, nei teismų praktikoje nenumatyta pareiškėjo pareiga bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įrodinėti daikto, kurio valdymo nuosavybės teisės faktą prašoma nustatyti, techninę būklę ir (ar) vykdomą daikto išlaikymo pareigą, nes tai nėra sąlyga, būtina nagrinėjant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teikdama apeliacinį skundą, pateikė teismui S. G. pareiškimą „Dėl galimo dokumentų klastojimo“, pateiktą Lietuvos Respublikos prokuratūrai, kuriame nurodoma, jog pareiškėja galimai sąmoningai siekė suklaidinti teismą, kad valdo ir naudojasi ginčo garažu, ir kurį prašo prijungti prie bylos, nurodydama, jog šio įrodymo būtinybė iškilo vėliau, nes šis pareiškimas savivaldybėje gautas jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme.

13. Teisėjų kolegija susipažinusi su pateiktu pareiškimu sprendžia, kad jo prijungimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl apeliantės pateikti papildomi įrodymai prijungti prie bylos, kadangi jie bet kuriuo atveju tūri būti vertinami, atsižvelgiant ir į kitus byloje esančius įrodymus bei šios bylos aplinkybes.

Dėl bylos esmės

14. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl negyvenamosios patalpos – garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise nustatymo. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. M. nuosavybės teise valdo aukščiau nurodytą garažą (boksą), nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei vertino įrodymus, todėl civilinę bylą išsprendė neteisingai.

15. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 442 straipsnio 1 punktas) bylų nagrinėjimo ypatybes bei įrodymų vertinimą ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose.

16. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. CPK 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, tai yra kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami.

18. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011).

19. Kadangi ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, pažymėtina, kad teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007).

20. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pareiškėja savo turimą nuosavybės teisę į ginčo garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įrodinėjo rašytiniais įrodymais: 1992 m. spalio 12 d. LR valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ statinių aprašymo ir įkainojimo aktu, Garažo įkainojimo aktu, mokėjimo kvitu Nr. DM002, 1992 m. spalio 12 d. Garažo techninės apskaitos byla, 1992 m. spalio 14 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja įrodė visas privalomas CPK 444 – 447 straipsniuose įtvirtintas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinimo sąlygas.

21. Pareiškime pareiškėja nurodė, kad jai įgijus gyvenamąją patalpą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), jai buvo leista įsigyti (privatizuoti) šio daugiabučio namo, kuriame yra jos įgytas butas, kieme esančio pastato – garažo, adresu (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą (garažo boksą), pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu apeliantė nurodo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo leista įsigyti (privatizuoti) daugiabučio namo kieme esančio garažo boksą. Teismas pažymi, kad privatizavimo sutartyje, sudarytoje su pareiškėja dėl buto įsigijimo, nėra patvirtintas garažo privatizavimo faktas, iš sutarties turinio matyti tik tai, kad pareiškėja ja įsigijo tik trijų kambarių butą be jokių priklausinių, ir pačioje sutartyje nėra jokių duomenų apie leidimą kartu su butu įsigyti ir papildomus statinius/patalpas.

22. Apeliacinio teismo nuomone, viena vertus, būtų neprotinga ir nelogiška manyti, kad jeigu pareiškėjai nebūtų leista įsigyti prie jos privatizuojamo buto esančio garažo ir ji faktiškai nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo garažą, pareiškėja apskritai turėtų (jai būtų perduoti) ir ji disponuotų tokio pobūdžio dokumentais, kokie yra pateikti į bylą, t. y. turėtų tiek LR Valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1992 m. spalio 12 d. ginčo garažo aprašymo ir įkainojimo aktą, tiek šio biuro parengtą garažo Techninės apskaitos bylą, tiek Garažo įkainojimo aktą, kuriuose visuose ji įvardijama, kaip turto valdytoja/pirkėja, savininkė. Tačiau kita vertus, vien garažo Techninės apskaitos bylos buvimo pas pareiškėją faktas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalėjo būti pakankamas teismui konstatuoti nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo/turėjimo faktą, nes kaip teisingai pastebėjo apeliantė, ši byla galėjo būti parengta LR Valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ būtent pačios pareiškėjos užsakymu.

23. Nors pareiškėja prašomą nustatyti juridinį faktą įrodinėjo, be kita ko, 1992 m. spalio 12 d. Statinių aprašymo ir įkainojimo aktu, Garažo įkainojimo aktu, mokėjimo kvitu Nr. DM002, kuriuo, kaip ji nurodė, buvo sumokėta būtent už ginčo garažo privatizavimą, tačiau byloje liko nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, kieno ir kada būtent buvo sumokėta už garažo privatizavimą (kvite nėra nurodytas mokėtojas, data), už kokią kainą buvo įsigytas ginčo garažas. Pažymėtina, kad pareiškėjos pateiktame kvite Nr. DM002, kuriuo ji įrodinėja atsiskaitymo už įsigytą garažą faktą, įmokos paskirtis nurodyta „privatizac“, sumokėta suma – 529, delspinigiai – 92, viso – 621, tuo tarpu Techninės apskaitos byloje ir joje esančiame Garažo įkainojimo akte garažo kaina nurodyta 364 rubliai, t.y. beveik dvigubai mažesnė. Be to, kvite pasirašęs „kasininkas“ D. S., Techninėje apskaitos byloje ir Garažo įkainojimo akte taip pat, kaip bylos rengėjas, nurodytas D. S., kas leidžia manyti, kad kvitu galimai buvo apmokėta už patį techninės bylos parengimą bei garažo įkainojimą. Dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, tikrajai pareiškėjos sumokėtai garažo kainai nustatyti, kvite nurodytų delspinigių pobūdžiui ir mokėjimo pagrindui nustatyti, t. y. ištirti ir nustatyti, už ką buvo sumokėta minėtu kvitu – ar už garažo privatizavimą, ar, kaip teigia Vilniaus miesto savivaldybės administracija, – tik už techninės apskaitos bylos parengimą, ar už abu dalykus ir pan. Išklausydamas pareiškėjos žodinius paaiškinimus teismo posėdyje, pasiūlydamas dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, o taip pat išreikalaudamas iš pareiškėjos tokio kvito originalą, kuris tiek pats savaime, tiek jo buvimo pas pareiškėją faktas, būtų itin svarbūs tokio pobūdžio bylose, teismas būtų ėmęsis būtinų priemonių išaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei jų pagrindu daryti atitinkamas teisines išvadas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir aplinkybės, kieno užsakymu, kokiu pagrindu buvo parengta pati Garažo techninės apskaitos byla (ar ji buvo parengta pačios pareiškėjos, siekusios įgyti privačion nuosavybėn garažą, užsakymu, ar jai perduota ir kieno ir pan.). Byloje nėra įrodymų, jog garažas, kaip nekilnojamasis daiktas, buvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotas būtent pareiškėjos pateiktos 1992 m. spalio 12 d. Garažo techninės apskaitos bylos pagrindu. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų, registre įregistruoto ginčo garažo kadastro duomenų nustatymo data – 1996 m. gegužės 12 d., t. y. garažas buvo registre įregistruotas ne pareiškėjos pateiktos 1992 m. spalio 12 d. Garažo techninės apskaitos bylos, o galimai kito dokumento (kadastrinių matavimų bylos) pagrindu, todėl teisingam bylos išnagrinėjimui būtina išreikalauti atitinkamus duomenis (bylą), kurios pagrindu registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas, tuo pačiu išklausyti pareiškėjos paaiškinimus žodinio posėdžio metu šiuo aspektu.

25. Pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14342-129/2012 tame pačiame garažų (boksų) komplekse esantis kitas garažas (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos pareiškimu buvo pripažintas bešeimininkiu turtu ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, konstatavus, kad jis neturi savininkų ar savininkai nežinomi, kaip ir kiti garažai. Apeliantė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek kartu su apeliaciniu skundu teikė ir kitus duomenis bei įrodymus dėl tame pačiame garažų (boksų) komplekse esančių garažų privatizavimo procesų nebuvimo, kurie gali būti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui. Taigi, suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teigiant, kad visi (duomenys neskelbtini)esantys garažai nebuvo ir negalėjo būti privatizuoti, taip pat esant apeliacinės instancijos teisme pateiktiems duomenims bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenims dėl kai kurių kitų greta esančių garažų pripažinimo bešeimininkiu turtu pagal atitinkamus teismų sprendimus. teismas turėjo tirti ir aiškintis (išreikalaudamas atitinkamus duomenis iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro, taip pat pasiūlydamas atitinkamus įrodymus pateikti ir pačiai savivaldybės administracijai) ir dėl kitų (duomenys neskelbtini) ar greta esančių garažų teisinio statuso, jų priklausomybės ir pan., kaip netiesioginio įrodymo sprendžiant dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į konkretų garažą įgijimo pirkimo – pardavimo sandoriu galimybės (ar jie buvo panašiu laikotarpiu taip pat privatizuojami, ar išliko valstybės/savivaldybės nuosavybe, ar ja tapo tik pripažinus juos bešeimininkiu turtu ir pan.).

26. Atsižvelgiant į visas byloje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, privalėdamas būti aktyvus ypatingosios teises tvarka nagrinėjamose bylose (CPK 443 straipsnio 8 dalis), išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, padarė išvadas remdamasis vien pareiškėjos pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie nagrinėjamu atveju negalėjo būti pakankami nei pareiškimui patenkinti, nei jam atmesti, t. y. nepakankamai ištyrė pareiškėjos nurodomas faktines aplinkybes, nesiėmė jokių priemonių pareiškėjos bei suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodomos faktinėms aplinkybėms bei rašytiniuose įrodymuose esančių duomenų prieštaravimams pašalinti, teisiškai reikšmingoms tokio pobūdžio bylose aplinkybėms nustatyti bei įvertinti. Siekiant atskleisti bylos esmę ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo turėjo būti sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo žodinio, o ne rašytinio proceso tvarka, taip pat pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti reikšmingas aplinkybes, paties teismo turėjo būti išreikalauti reikalingi duomenys, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės.

27. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų, neatsižvelgė į ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų specifiką, neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį, neatskleidus bylos esmės, panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes šių pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi kitaip būtų nepagrįstai užkirstas kelias šalims į apeliacinę instanciją.

28. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (suinteresuoto asmens) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko