- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-1344-852/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramune Mikonienė, Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- V. K., S. V., Z. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Raisitra“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Ramunės Mikonienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K., V. K. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Raisitra“ ieškinius atsakovams V. K., V. K., Z. P. ir S. V. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, darbdavio pripažinimo atsiskaičius su darbuotojais ir darbuotų reikalavimų atmetimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Raisitra“ nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimais, kuriais buvo nuspręsta ieškovo darbuotojams V. K., Z. P., V. K., S. V., J. R., J. B. išieškoti neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalis, bei netesybas kreipėsi su ieškiniais į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi bylos sujungtos į vieną civilinę bylą.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-06-19 sprendimą Nr. DGKS-3698 kuriuo komisija nusprendė iš dalies patenkinti darbuotojo V. K. prašymą ir išieškoti darbuotojo naudai 3270,80 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2018-10-26 iki 2019-03-10 būtas dienas ir 1409,94 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Paaiškino, kad 2018-10-22 sudarytos laikinojo darbo sutarties pagrindu atsakovas V. K. ieškovo įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini). Atsakovo darbo funkcijų vykdymo vieta - laikinojo darbo naudotojo adresu (darbo sutarties 1.1 p.). Darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, lygų LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 520,40 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiama pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos. Ieškovas nurodė, kad darbuotojas darbdavio 2018-10-25 įsakymu Nr. K-2018-10-25/1 laikotarpiu nuo 2018-10-26 iki 2019-03-10 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše nurodyta, kad vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje sudaro 65 Eur. Už 136 komandiruotėje praleistas dienas V. K. buvo priskaičiuota 5569,20 Eur dienpinigių taikant 63 proc. dienpinigių normą. Dienpinigių norma taikoma 63 proc. pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Taip pat už 136 komandiruotės dienas atsakovui priskaičiuota 2864,20 Eur darbo užmokesčio. Atsakovas nuo 2019-03-18 iki 2019-03-28 buvo išėjęs kasmetinių atostogų ir jam priskaičiuoti 317,25 Eur atostoginiai. . Atsakovas 2019-03-28 įsakymu Nr. ATL-2019-03-28/1 nuo 2019-03-28 atleistas iš darbo LR DK 55 str. 1 d. pagrindu. Ieškovo įsitikinimu, su darbuotoju V. K. yra visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo priteisti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Darbo ginčų komisija be pagrindo rėmėsi darbuotojo paaiškinimais, kad jis žodiniu susitarimu susitarė su darbdaviu dėl didesnio darbo užmokesčio.
3. Ieškovas nurodė, kad ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-07-10 sprendimą Nr. DGKS-4237, kuriuo komisija tenkino darbuotojo S. V. prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 1397,50 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-02-16 iki 2019-03-30 būtas dienas, 945,12 Eur netesybų. Ieškovo teigimu, darbo ginčų komisija be pagrindo rėmėsi darbuotojo paaiškinimu, kad žodiniu susitarimu jis susitarė su darbdaviu, kad jam bus mokama 80 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Paaiškino, kad 2019-02-01 sudarytos laikinojo darbo sutarties pagrindu atsakovas S. V. ieškovo įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos. Pažymėjo, kad darbuotojas darbdavio 2019-02-15 įsakymu Nr. K-2019-02-15/2 laikotarpiu nuo 2019-02-16 iki 2019-03-30 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše nurodyta, kad vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje sudaro 65 Eur. Už 43 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota 1397,50 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą. Dienpinigių norma taikoma 50 proc. pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Už 43 komandiruotės dienas atsakovui priskaičiuota 1191,31 Eur darbo užmokesčio. Viso priskaičiuota darbuotojui išmokėti suma (atlyginimas ir dienpinigiai) sudaro 2588,81 Eur. Darbuotojas S. V. 2019-06-04 įsakymu Nr. ATL-2019-06/1 atleistas iš darbo LR DK 55 str. 1d. pagrindu. Jam priskaičiuota 128,59 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Darbdavio įsitikinimu su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta.
4. Ieškovas nurodė, kad ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-06-26 sprendimą Nr. DGKS-3969, kuriuo komisija iš dalies tenkino atsakovo V. K. prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 1059,98 Eur darbo užmokesčio ir 885 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-03-02-iki 2019-03-30 būtas dienas. Be to, Darbo ginčų komisija 2019-10-11 kitu sprendimu Nr. DGKS-6302 nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 889,27 Eur darbo užmokesčio ir 1382,55 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-05-25 iki 2019-07-20 būtas dienas. Ieškovo teigimu, darbo ginčų komisija be pagrindo rėmėsi darbuotojo paaiškinimu, kad jis žodiniu susitarimu susitarė su darbdaviu, kad jam bus mokama 85 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Paaiškino, kad 2019-02-26 sudarytos laikinojo darbo sutarties pagrindu atsakovas V. K. ieškovo įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini). Atsakovo darbo funkcijų vykdymo vieta- laikinojo darbo naudotojo adresu (darbo sutarties 1.1 p.). Darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiama pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos. Ieškovas paaiškino, kad darbuotojas darbdavio 2019-03-01 įsakymu Nr. K-2019-03-01/3 laikotarpiu nuo 2019-03-02 iki 2019-03-30 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše nurodyta, kad vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje sudaro 65 Eur. Už 29 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota 942,50 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą. Dienpinigių norma taikoma 50 proc. pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Už 29 komandiruotės dienas atsakovui priskaičiuota 830,28 Eur darbo užmokesčio (bruto). Viso priskaičiuota darbuotojui išmokėti suma (atlyginimas ir dienpinigiai) sudaro 1429,87 Eur. Su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta. Taip pat paaiškino, kad darbuotojas darbdavio 2019-05-24 įsakymu Nr. K-2019-05-24/1 laikotarpiu nuo 2019-05-25 iki 2019-07-20 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. Už 57 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota 1852,50 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą. Dienpinigių norma taikoma 50 proc. pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 25d. iki liepos 20d. atsakovui priskaičiuota 1485,87 Eur darbo užmokesčio. Laikotarpiu nuo 2019-07-29 iki 2019-08-06 atsakovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos ir priskaičiuota 266,49 Eur atostoginių. Su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta. Ieškovas taip pat nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2019-10-11 sprendimu priteisė atsakovui 88,67 Eur papildomą darbo užmokestį už darbą naktį 2019 m. gegužės-liepos mėn. Tačiau darbuotojo darbo funkcijų vykdymas ir darbo grafikas neapima nakties laiko, jokių darbdavio ar laikinojo darbo naudotojo nurodymų dirbti nakties metu 2019 m. gegužės-liepos mėn. atsakovui nebuvo duota, todėl, ieškovo įsitikinimu, nėra pagrindo skaičiuoti atsakovui darbo užmokestį už darbą naktį.
5. Ieškovas nurodė, kad ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-06-26 sprendimą Nr. DGKS-3970, kuriuo komisija iš dalies tenkino atsakovo Z. P. prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 1352,35 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-02-23 iki 2019-03-30 būtas dienas ir 15,48 Eur delspinigių. Ieškovo įsitikinimu, darbo ginčų komisija taip pat be pagrindo rėmėsi darbuotojo paaiškinimais, kad jis žodiniu susitarimu susitarė su darbdaviu, kad jam bus mokama 80 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną.
6. Atsakovas V. K. nurodė, kad visiškai nesutinka su ieškiniu, nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų apie laikinojo darbo naudotojo, pas kurį dirbo atsakovas, darbo užmokesčio dydį, kuris buvo mokamas laikinojo darbo naudotojams (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigia, kad susitarimas su darbdaviu buvo kitoks, nei nurodyta atspausdintoje laikinojo darbo sutartyje, buvo sutarta dėl kitokio dienpinigių dydžio. Teismo posėdyje paaiškino, kad pradėdamas dirbti, sudarydamas darbo sutartį, tarėsi su darbdaviu dėl 80 Eur („į rankas“) į dieną atlyginimo už darbą, iš pradžių tiek ir buvo mokama, o vėliau mokėjimai ėmė strigti, darbdavys nesumokėjo už 39 dienas.
Atsiliepimas
7. Atsakovas S. V. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad jis buvo susitaręs dėl kitokio darbo užmokesčio ir dienpinigių, nei įtvirtinta darbo sutartyje. Sutartis buvo parengta ieškovo – darbdavio, todėl sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos darbuotojo kaip sutartį priėmusios šalies naudai. Visiškai nelogiška, kad ne tik jis, bet ir dar bent septyni įmonės darbuotojai būtų neteisingai supratę savo darbo sutarties sąlygas.
8. Atsakovas V. K. atsiliepime nurodė, kad nesutinka su darbdavio reikalavimais. Paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) UAB „Raisitra“ nuo 2019 m. kovo 2 d., darbuotojai buvo „išnuomoti“ Švedijos įmonei, vežiojo krovinius vien tik Švedijoje-Norvegijoje. Darbo sutartį surašė darbdavys savo nuožiūra ir jam priimtiniausiomis sąlygomis; darbuotojas pasirašė darbdavio pateiktą darbo sutartį, nes buvo patikintas, kad galios žodinis susitarimas, t.y. kad bus mokama po 80 eurų suma po mokesčių už kiekvieną komandiruotės dieną, kokia dalis sudarys darbo užmokestis, o kokia ir kiek procentų dienpinigiai, jam nebuvo žinoma. Nurodė, kad išvykęs į komandiruotę 2019-03-02 ir išbuvęs 29 dienas, pinigų negavo, todėl 2019-05-08 kreipėsi į darbo ginčų komisiją ir tik po to darbdavys pateikė komisijai paaiškinimus ir paskaičiavimus apie jam priskaičiuotas sumas pagal iki 50 proc. sumažintą dienpinigių normą. Teismo posėdyje paaiškino, kad jis pasirašydamas sutartį matė, jog yra nurodyta 50 proc. dienpinigių dydis, tačiau tai jo nenustebino, nes pas visus darbdavius, kur darbas susijęs su tarptautiniais pervežimais, būna toks įforminimas, tačiau jis žodžiu tarėsi su darbdaviu dėl 85 Eur į parą darbo užmokesčio mokėjimo, tokį ir tikėjosi gauti.
9. Atsakovas Z. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti, kad UAB ,,Raisitra“ yra atsiskaičiusi su atsakovais V. K., V. K., Z. P., S. V.. Priteisti ieškovo UAB „Raisitra“, naudai iš atsakovo V. K. 785,63 bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisti ieškovo UAB „Raisitra“ naudai iš atsakovo V. K. 799,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisti ieškovo UAB „Raisitra“ naudai iš atsakovo Z. P. 711,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisti ieškovo UAB „Raisitra“ naudai iš atsakovo S. V. 733,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo sprendimui įsiteisėjus, laikyti netekusiais galios: Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. DGKS-3698 darbo byloje Nr. APS-131-8116 (V. K.); Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. DGKS-3969 darbo byloje Nr. APS-131-8882 (V. K.); Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. DGKS-6302 darbo byloje Nr. APS-131-16220 (V. K.); Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. DGKS-3970 darbo byloje Nr. APS-131-9001 (Z. P.); Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. DGKS-4237 darbo byloje Nr. APS-131-11166 (S. V.).
11. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio už darbo dieną, kartu ir dėl dienpinigių dydžio, ar darbdavys sumokėjo atsakovams jiems priklausančius darbo užmokesčius už dirbtą laiką komandiruotėse. Teismas nurodė, jog su visais atsakovais sudarytų tipinių darbo sutarčių 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojams mėnesinį darbo užmokestį bruto (prieš mokesčių išskaitymą), lygų LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys taip pat susitarė dėl darbo užmokesčio (bruto) nurodymo tvirta pinigų suma darbo sutarties sudarymo dienai, išskyrus mėnesius, jeigu į juos pateks laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos (el.b.l.78, t.I). Tarp šalių nėra ginčo, kad darbo sutartys buvo sudarytos, šalių pasirašytos tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos kiekvieno darbuotojo rašytinėje darbo sutartyje. Patys atsakovai, bei apklausti liudytojai teismui patvirtino, kad darbo sutartys yra šabloninės, jiems žinomos tos sąlygos, kuriomis pasirašoma, tačiau jiems labiau svarbu, kiek faktiškai jie uždirbs „į rankas“, nevertinant, ar tai darbo užmokestis, ar dienpinigiai. Tačiau teismas nurodė, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis, šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios (DK 213 str. 3-4 d.). Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Atsakovai, kreipdamiesi į darbo ginčų komisiją, darbo sutarties sąlygos dėl dienpinigių dydžio neginčijo. Ši darbo sutarties sąlyga nebuvo nepanaikinta ar keista, ji įtvirtinta visų ieškovo darbuotojų laikinojo darbo sutartyse. Atsakovai, teigdami, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl 70 – 80 Eur neto („į rankas“) darbo užmokesčio už komandiruotės dieną mokėjimo, savo teiginius grindė tik liudytojų parodymais ir savo darytais paskaičiavimais. Liudytojai – taip pat (duomenys neskelbtini), dirbę ar dirbantys UAB „Raisitra“, bei iškėlę ginčus darbdaviui darbo ginčų komisijose dėl darbo užmokesčio sumokėjimo iš esmės analogiškais motyvais. Teismo įsitikinimu, tokių liudytojų parodymai vertintini kritiškai. Teismo vertinimu, byloje pateikti darbo skelbimai, kitų darbdavių mokamas darbo užmokestis, ar darbo užmokesčio lygis laikinojo darbo naudotojo valstybėje, netgi sudarytos darbo sutartys su kitais darbuotojais patys savaime nereiškia ir negali patvirtinti, kad tarp šalių galėjo būti kitokie susitarimai, negu nurodyta darbo sutartyje. Teismas, vertindamas atsakovų paaiškinimus, tesimo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus apie žodinius susitarimus su darbdavio direktoriumi, kad (duomenys neskelbtini) bus mokamas darbo užmokestis po ~ 80-87 Eur „į rankas“, t.y. atskaičius mokesčius, skaičiuojant už kiekvieną komandiruotės dieną, konstatavo, kad toks darbo užmokesčio aptarimas galėjo vykti, tačiau tokių darbdavio vadovo žodžių, pažadų negalima vertinti kaip susitarimo dėl kitokio darbo užmokesčio, nei buvo susitarta rašytinėje darbo sutartyje, mokėjimo. Sutiktina su atsakovais, kad jiems buvo svarbu žinoti, kiek faktiškai jie gaus pinigų, neišskirstant į darbo užmokestį ir dienpinigius už laiką komandiruotėse. Todėl suprantama, kad darbdavys galėjo nurodyti darbuotojams vidutinį apskaičiuotą bendrą išmokėtiną užmokestį į dieną, tačiau toks užmokestis niekaip negalėjo būti įtvirtintas darbo sutartyse ar darbdavio įsakymais ar dar kita forma, nes toks darbo užmokesčio nustatymas prieštarautų teisės normoms, kartu ir sudarytų keblumų darbdaviui apskaičiuoti ir sumokėti priklausančius mokesčius, bei atsiskaityti su darbuotojais. Patys darbuotojai pripažino, kad ir kitose firmose rašytinėse darbo sutartyse yra panašiai nurodomas darbo užmokestis (minimalus) ir atskirai dienpinigiai. Todėl teismo įsitikinimu, negalima vertinti, jog darbuotojai, sudarydami darbo sutartis nesuprato ar nežinojo, dėl kokio darbo užmokesčio jie susitarė. Darbo užmokesčio dydis nurodytas kiekvienoje darbo sutartyje individualiai kiekvienam darbuotojui, kartu ir susitarta dėl Vyriausybės nutarimu leidžiamo sumažinti iki 50 procentų maksimalių dienpinigių dydžio. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Kaip nustatyta, UAB „Raisitra“ kolektyvinės sutarties neturi. Vadinasi, galioja darbo sutartimi numatytas dienpinigių dydis. Šalių sudarytų darbo sutarčių 4.4 punktuose reglamentuotas darbuotojui mokamas dienpinigių dydis atitinka minėto Vyriausybės nutarimo nuostatas. Sutarties 4.4 punkte įtvirtinta darbdavio teisė nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, niekaip nepažeidžia darbuotojų teisės gauti 50 procentų dienpinigių sumos, nustatytos atitinkamoje valstybėje.
12. Teismas nurodė, kad su atsakovu V. K. 2018 m. spalio 22 d. sudarytos laikinojo darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 520,40 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Teismas nustatė, kad V. K. pagal darbdavio 2018-10-25 įsakymą Nr. K-2018-10-25/1 nuo 2018-10-26 iki 2019-03-10 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. Pagal LR Vyriausybės nutarimu patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius kiekvienai valstybei, vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje sudaro 65 Eur. Pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas, už 136 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota 5569,20 Eur dienpinigių, taikant 63 procentų dienpinigių normą. Dienpinigių norma taikoma 63 proc. Už 136 komandiruotės dienas atsakovui priskaičiuota pagal darbo sutartį 2792,04 Eur darbo užmokesčio (bruto). Atsakovas nuo 2019-03-18 iki 2019-03-28 buvo kasmetinėse atostogose, už tą laikotarpį jam priskaičiuoti 317,25 Eur atostoginiai. Viso priskaičiuota darbuotojui išmokėti suma (atlyginimas ir dienpinigiai, atostoginiai) sudaro 7585,20 Eur. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta.
13. Teismas nurodė, kad su atsakovu V. K. 2019 m. vasario 26 d. sudarytos laikinojo darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Teismas nustatė, kad darbuotojas V. K. darbdavio 2019-05-24 įsakymu Nr. K-2019-05-24/1 nuo 2019-05-25 iki 2019-07-20 buvo komandiruotas pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. Kaip minėta, vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje yra 65 Eur. Už komandiruotėje praleistas 57 dienas atsakovui priskaičiuota 1852,50 Eur dienpinigių, taikant 50 procentų maksimalios dienpinigių normos. Tokia norma taikoma pagal šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 25d. iki liepos 20 d. atsakovui priskaičiuota 1485,87 Eur darbo užmokesčio. Nuo 2019-07-29 iki 2019-08-06 atsakovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos ir priskaičiuota 266,49 Eur atostoginių. Nors darbo ginčų komisija, priimdama 2019-10-11 sprendimą pagal V. K. prašymą, priteisė atsakovui 88,67 Eur už darbą naktį 2019 m. gegužės-liepos mėnesiais, vertintina, kad byloje jokie įrodymai nepatvirtina darbdavį davus kokius nors nurodymus darbuotojui dirbti nakties metu, dėl ko darbdaviui turėtų tekti pareiga apmokėti papildomai už tokį darbą. Atsakovo darbo funkcijų vykdymas ir darbo grafikas neapima nakties laiko, jokių darbdavio ar laikinojo darbo naudotojo nurodymų dirbti nakties metu 2019 m. gegužės-liepos mėn. atsakovui nebuvo duota, todėl nėra pagrindo skaičiuoti atsakovui darbo užmokestį už darbą naktį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į bylą pateiktus sąskaitų išrašus teismas konstatavo, kad su darbuotoju V. K. darbdavys yra visiškai atsiskaitęs.
14. Teismas nurodė, kad darbdavio su atsakovu S. V. 2019 m. vasario 1 d. sudarytos laikinojo darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Teismas nustatė, kad atsakovas S. V. darbdavio 2019-02-15 įsakymu Nr. K-2019-02-15/2 nuo 2019-02-16 iki 2019-03-30 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. Vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijoje sudaro 65 Eur. Už komandiruotėje praleistas 43 dienas atsakovui priskaičiuota 1397,50 Eur dienpinigių, taikant 50 proc. dienpinigių normą. Teismo vertinimu, tokia dienpinigių norma yra pritaikyta nepažeidžiant šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatų. Už 43 komandiruotės dienas atsakovui priskaičiuota taip pat 685 Eur darbo užmokesčio (bruto). Viso priskaičiuota darbuotojui išmokėti suma (atlyginimas ir dienpinigiai) sudaro 2082,50 Eur. Teismas nustatė, kad 2019-06-04 įsakymu Nr. ATL-2019-06/1 S. V. atleistas iš darbo LR DK 55 str. 1 d. pagrindu. Įvertinęs Swedbank mokėjimo nurodymus, teismas konstatavo, kad su S. V. yra visiškai atsiskaityta.
15. Teismas nurodė, kad su atsakovu Z. P. 2019 m. vasario 21 d. buvo sudarytos laikinojo darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Teismas nustatė, kad Z. P. darbdavio 2019-02-22 įsakymu Nr. K-2019-02-22/2 nuo 2019-02-23 iki 2019-03-30 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje. Teismo vertinimu, su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta pagal darbo sutarties sąlygas.
16. Teismas pažymėjo, kad rašytiniai įrodymai, t.y. į bylą pateikti dienpinigių skaičiavimo žiniaraščiai bei įsakymai dėl komandiruočių patvirtina, jog ieškovas naudojosi darbo sutarties 4.4 punkte numatyta savo teise nustatyti dienpinigių dydį kiekvieną kartą siunčiant darbuotoją į komandiruotę ir mokėti atsakovams didesnius dienpinigius, negu numatyta darbo sutartyje (kaip pvz., dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis, įsakymas dėl komandiruotės J. B., nurodant mokėti 90, 64, 100 proc. dienpinigių normos) arba mokėti dienpinigius 50 procentų maksimalių dienpinigių normos (kaip pvz., dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis, įsakymas dėl komandiruotės V. K., 2019-05-24). Teismo vertinimu, darbo sutarčių 4.4 punkto nuostata, suteikianti darbdaviui teisę nustatyti didesnį dienpinigių dydį konkrečioje komandiruotėje, nebuvo darbdavio pareiga ir tai nereiškia darbuotojo teisių pažeidimo, jei jam nebuvo mokami didesni, nei 50 procentų dydžio dienpinigiai. Didesnių dienpinigių mokėjimas – darbdavio diskrecijos teisė, kuria jis naudojosi sutinkamai su darbo sutarties 4.4 punkte įtvintu susitarimu, tačiau laikydamasis Vyriausybės nutarimo dėl maksimalių dienpinigių dydžio mažinimo iki 50 procentų. Šiuo atveju teismo vertinimu, darbuotojai neturėjo pagrįstų lūkesčių, jog jiems visą darbo sutarties galiojimo laiką bus mokami didesni nei 50 procentų dienpinigiai. Vienok, darbdavys dėl objektyvių priežasčių, pasunkėjusių atsiskaitymų iš laikinojo darbo naudotojo pusės, vėliau jo bankroto, mokamus dienpinigius sumažino iki darbo sutartimi ir Vyriausybės nutarimu leistinos 50 procentų dydžio ribos, tačiau tokiais veiksmais nepažeidė nei darbo teisės normų, nei darbuotojų interesų. Teismas nurodė, kad atmeta darbuotojų argumentus, kad jiems nebuvo žinomas įsakymų dėl komandiruočių turinys, jie nepasirašė ant įsakymų dėl komandiruočių. Jau vien tie faktai, kad visi darbuotojai vyko į komandiruotes, nurodytas atitinkamuose įsakymuose, vykdė darbo funkcijas, patvirtina, kad atsakovams buvo žinomas įsakymų dėl jų komandiravimo turinys. Aplinkybė, kad ant įsakymų nėra darbuotojų parašų, pati savaime nepaneigia aplinkybės, kad atsakovams buvo žinoma apie šiuos įsakymus. Be to, laikantis darbuotojų pozicijos, kad jie buvo įsitikinę už komandiruotės dieną gaunantys konkrečią sumą „į rankas“, atsakovams neturėjo reikšmės, kokia procentine išraiška dienpinigių dydis buvo nurodomas įsakymuose dėl komandiruotės, kadangi jie savo darbo užmokestį skaičiavo išvesdami kitą „formulę“, nei darbdavys, privalantis mokėti darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruotę pagal rašytinėse darbo sutartyse įtvirtintus susitarimus. Teismas pažymėjo, kad su atsakovais sudarytų darbo sutarčių 4.2 punktas nustatė, kad darbo užmokestis mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį. Sutarties 4.5 punktu šalys susitarė, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Bylos medžiaga patvirtina, kad sumos už darbą atsakovams buvo pervedamos įvairiai, t.y. ir nesilaikant darbo sutarčių 4.2, 4.5 numatytos tvarkos. Ieškovas dėl tokių nereguliarių pavedimų remiasi ta aplinkybe, kad dėl (duomenys neskelbtini) darbo specifikos, darbo užmokesčio ataskaitinis laikotarpis yra ne mėnuo, bet komandiruotės laikas. Todėl ir dalis pinigų buvo mokama avansu, nors tokio rašytinio atskiro susitarimo nebuvo. Teismo vertinimu, tokias darbo užmokesčio mokėjimas atsakovų teisių nepažeidė.
17. Patenkinęs ieškinį, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
18. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir palikti galioti jo atžvilgiu priimtą Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. DGKS-3698 darbo. Apelianto nuomone, teismas neteisingai nustatė faktus ir netinkamai aiškino šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio. Apeliantas pažymi, kad byloje liudytojais apklausti asmenys, vienas kito nepažįstantys, dirbę skirtinguose miestuose, vienodai paaiškino, jog buvo susitariama dėl konkrečios pinigų sumos, mokamos už kalendorinę dieną. Tiek apeliantas šioje byloje, tiek liudytojai (taip pat ieškovo esami ir buvę darbuotojai), taip pat vienodai aiškino įsidarbinimo ieškovo įmonėje aplinkybes, nurodydami, jog tai lėmė rastas skelbimas ir jame nurodyta žadamo atlyginimo dydis (2100 – 2700 Eur) arba dirbančių kolegų paaiškinimai. Todėl netikėti apeliantu ir liudytojais, dėl dienpinigių ir atlyginimo dydžio, teismas neturėjo jokio pagrindo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad darbdavys faktiškai laikėsi tokio žodinio susitarimo, nes jo faktiškai išmokėtos atostoginių ir darbo užmokesčio sumos aiškiai nesutapo su rašytiniu susitarimu. Darbdavys negalėjo paaiškinti permokų. Darbdavio atstovas tai pripažino 2020 m. sausio 22 d., viešame teismo posėdyje (garso įrašo laikas 2:28:36), teigdamas, „tai ką tos sumas kurias sumokėjome atiduok, o aš tau dabar sumokėsiu pagal naujai paskaičiuotą išeitinę visas šitas kompensacijas dėl to yra ir uždengimas dėl to ir atsiranda tie skaičiukai vasario 27 dieną jų negalėjo suskaičiuoti centą į centą kiek ten tos išeitinės išmokos...“. Apelianto nuomone, tai patvirtina, kad darbdavys tik vėliau kilus ginčui pritaikė išmokėtas sumas prie rašytinio susitarimo ir parengė įsakymą dėl siuntimo į komandiruotę, kuriame nurodė nelogišką 63 proc. dydžio dienpinigių sumą. Teismas neteisingai konstatavo, kad jis suprato darbo sutarties nuostatas ir sutiko dirbti tokiomis sąlygomis. Pažymi, kad sudarant darbo sutartį jam buvo paaiškinta, kad bus laikomasi žodinio susitarimo dėl 80 Eur dydžio užmokesčio už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną ir kad grįžus iš reiso sutartis bus perrašyta. Darbdavys nesupažindino jo su įsakymu dėl siuntimo į komandiruotę.
19. Atsakovas V. K. 2020 m. liepos 2 d. pateikė prašymą skirti baudą darbdaviui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teigia, kad darbdavys sąmoningai klaidina teismą, nurodydamas, jog šalys nebuvo susitarusios dėl avanso mokėjimo. Teigia, jog darbdavys meluoja, kad jam mokėjo avansą.
Šalies argumentai
20. Atsakovas S. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir priteisti dienpinigius, kaip nustatė darbo ginčų komisija. Apelianto nuomone teismas neteisingai nustatė faktus ir netinkamai aiškino šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio. Teismas be pagrindo rėmėsi rašytiniu darbo sutarties tekstu, numatančiu darbdaviui teisę mokėti 50 proc. priklausančių dienpinigių. Atsakovas paaiškina, kad darbo sutartis yra tipinė, parengta darbdavio, ji yra didelės apimties – net 8 lapai. Šioms darbo sutarties sąlygoms jis neturėjo galimybės prieštarauti, be to darbdavys sudarant sutartį patvirtino, kad sąlygos yra standartinės, kad grįžus iš reiso sutartis bus perrašyta ir kad iš tikrųjų bus laikomasi žodinio susitarimo, pagal kurį darbuotojui bus mokama konkreti suma, t.y. 80 Eur, už kiekvieną dieną praleistą komandiruotėje, atskirai neišskiriant darbo užmokesčio ir dienpinigių. Esant abejonių teismas darbo sutartį turėjo aiškinti darbuotojo naudai (DK 6 str. 2d., CK 6.193 str. 1 d.). Teismas be pagrindo nesirėmė jo paaiškinimais, kuriuos patvirtino kiti ieškovai ir kiti įmonės darbuotojai. Teigia, kad toks darbo užmokestis, kurį jis nurodo, yra visuotinai taikomas, tai patvirtina kitų įmonių darbo skelbimai, kuriuose nurodomas (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis. Taip pat teismas turėjo kritiškai vertinti darbdavio argumentus, nes darbdavys klastojo dokumentus, ir tik kilus ginčui juos priderino prie rašytinių susitarimų. Darbdavys nebuvo supažindinęs jo su įsakymu dėl siuntimo į komandiruotę, kuriame numatyta už komandiruotėje išbūtą laiką mokėti tik 63 proc. pagal įstatymus priklausančių dienpinigių. Apeliantas teigia, kad jis net nebūtų vykęs į komandiruotę, jei būtų žinojęs tokį darbdavio sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad darbdavio sprendimas mokėti 63 proc. (o ne 65 ar pan.) taip pat netiesiogiai įrodo, kad toks sprendimas yra priderintas prie faktinės situacijos, t.y. prie avansu išmokėtų sumų, o tai patvirtina, kad iš tikrųjų buvo kitoks žodinis susitarimas. Apeliantas taip pat mano, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad su ieškovais J. R. ir J. B. darbdavys sudarė taikos sutartis.
21. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą atsakovo atžvilgiu ir palikti galioti Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-06-26 d. sprendimą Nr. DGKS-3969 ir 2019-10-11 d. sprendimą DGKS-6302. Apeliantas pažymi, jog teismas pasisakė, kad susitarimas darbo sutartyje dėl 50 proc. dienpinigių yra nenuginčytas. Tačiau jo ir nereikia ginčyti, nes darbo sutartyje pasakyta, kad darbdavys gali mokėti ir didesnius nei 50 proc. dienpinigius, taip pat ir 100 proc. dienpinigių. Tai reiškia, kad darbuotojas negali žinoti, kiek jis gaus už komandiruotės laiką. Vadinasi, siekiant panaikinti tokį neaiškumą, darbdavys privalo informuoti darbuotoją apie mokėtinus dienpinigius būsimos komandiruotės metu. Šiuo atveju darbdavys to nepadarė, o žodžiu patvirtino, kad bus mokama 80 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Darbdavys turėtų įrodyti, kad jis pranešė darbuotojui apie sumažintus dienpinigius pasirašytinai supažindindamas su įsakymu dėl komandiruotės, ar bet jau elektroniniu laišku ar SMS žinute, ir darbuotojas sutiko dirbti tokiomis sąlygomis. Teismas neteisingai nusprendė, kad darbdavys šio fakto neturi įrodinėti. Darbdavys jam nėra pateikęs ir atsiskaitymo lapelių. V. K. paaiškina, kad jis išvyko į komandiruotę 2019-03-02, ir išbuvo komandiruotėje iki 2019-03-30, t.y. 29 dienas. Nepaisant to, kad už praėjusią komandiruotę nebuvo atsiskaityta, darbuotojas, patikėjęs ieškovo direktoriaus pažadais kuo greičiau atsiskaityti ir tvarkingai sumokėti žodžiu sutartą sumą už kiekvieną komandiruotės dieną už būsimą komandiruotę, vėl išvyko į komandiruotę. Ir vėl darbuotojui nebuvo pateiktas įsakymas dėl komandiruotės, todėl V. K. teigimu jis buvo įsitikinęs, kad jam bus mokama pagal šalių žodinį susitarimą, t.y. atlyginimas plius 100 proc. dienpinigių. Antrą kartą V. K. į komandiruotę išvyko 2019-05-25 ir išbuvo iki 2019-07-20, t.y. 57 dienas. Antrosios komandiruotės metu darbuotojui nebuvo priskaičiuotas apmokėjimas už naktinį darbo laiką, nors faktas, kad darbuotojas dirbo naktį, pagal Darbo ginčų komisijai pateiktus (duomenys neskelbtini) ataskaitos ((duomenys neskelbtini) Activity Special Period Protokol) duomenis, buvo akivaizdus. Darbo ginčų komisija priteisė papildomą darbo užmokestį už darbą naktį, o teisme šie klausimai nebuvo analizuojami. Taip pat apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog darbuotojas, teigdamas, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 80 Eur neto darbo užmokesčio už komandiruotės dieną, šio savo teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais. Teismas nepagristai nekreipė dėmesio į byloje esančius kitų įmonių viešus skelbimus, kuriuose nurodytas tiek vienos dienos atlyginimas, tiek ir atlyginimas už kalendorinį mėnesį. Skelbimai įrodo, kad būtent tokia praktika – tartis dėl komandiruotės dienos įkainio - vyrauja rinkoje, ir tai patvirtina jo teiginius dėl buvusio susitarimo. Pagal skelbimuose nurodytus siūlomus atlyginimus nuo 2200 iki 2700 Eur akivaizdu, kad jo teiginiai dėl 2400 Eur atlyginimo (80 Eur x 30 dienų) atitinka tikrovėje esančius darbo pasiūlymus. Apie mokėtiną atlyginimą nuo 2200 iki 2700 Eur liudija ir UAB „Raisitra“ buvęs skelbimas internetinėje erdvėje, kuris yra byloje. Teismas nevertino ir neanalizavo kitų įrodymų – kitose bylose priimtų Darbo ginčų komisijos sprendimų, kuriuose labai išsamiai ir nuodugniai aprašyti bylos nagrinėjimo metu nustatyti darbuotojų ir darbdavio susitarimai dėl darbo užmokesčio. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, esant tai pačiai bylos esmei, tiems patiems argumentams bei tiems patiems įrodymams, Vilniaus apylinkės teismas byloje e2-2076-727/2020 2020-02-25 priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo UAB „Raisitra“ ieškinio darbuotojui H. M. netenkino, tuo pačiu pripažindamas, kad UAB „Raisitra“ yra skolinga darbuotojui. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateiktuose dokumentuose (b.l. 101-104, 4 t.), konkrečiai 2019-07-16 Teisinių paslaugų sutartyje Nr. 2019/ yra nurodytas advokato įsipareigojimas parengti procesinius dokumentus – ieškinius dėl darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo 15-oje bylų, tame tarpe V. K., V. K., Z. P. ir S. V. bylose ir pagal šią sutartį buvo išrašyta 2019-09-19 PVM sąskaita - faktūra VŽP Nr. 0297 1815,00 Eur sumai. Tai reiškia, jog kiekvienam asmeniui (kiekvienai bylai) tenkanti suma yra 121,00 Eur. Teismo sprendime ši 1815,00 Eur suma yra padalinta tik 4 šioje byloje dalyvaujantiems atsakovams, kas yra neteisinga, nes turėjo būti padalinta 15-kai sutartyje nurodytų asmenų.
Atsiliepimas
22. Darbdavys UAB „Raisitra“ atsiliepimu prašo V. K. apeliacinio skundo netenkinti. Ieškovo įsitikinimu, teismas teisingai vertino šalių sudarytą susitarimą dėl darbo užmokesčio. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad 2018-10-22 sudarydamas darbo sutartį žodžiu susitarė, kad „už kiekvieną praleistą pas darbdavį dieną iš ieškovo gaus 80 Eur. Nurodytą sumą sudarys 100 proc. dienpinigių ir atlyginimas“. Tačiau sudėjus darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį ir 100 proc. dienpinigių Švedijoje, gaunasi mažiau nei 80 Eur už dieną. Priešingai nei teigia apeliantas, fiksuotas užmokestis sudarant darbo sutartį nebuvo nustatytas ir netgi negalėjo būti nustatytas dėl objektyvių aplinkybių. Visų pirma, tokį susitarimą draudžia teisės aktai - kai dirbama komandiruotės sąlygomis turi būti išskirtas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Antra, tarp šalių sudaryta neterminuota laikinojo darbo sutartis. Tai yra specifinė sutartis, kadangi ją sudarant nėra ir negali būti žinomi atitinkami kintamieji, kurie įtakoja atlygio dydį: darbuotojas gali būti siunčiamas pas įvairius laikinojo darbo naudotojus - užsakovus, kurių sąlygos gali keistis; darbuotojas yra siunčiamas į užsienio valstybes - kiekvienai valstybei yra nustatytas skirtingas maksimalus dienpinigių dydis. Darbdavys pažymi, kad tokių darbuotojo paaiškinimų apie susitarimą mokėti 80 Eur už dieną nekonstatavo ir darbo ginčų komisija, kuri tik vertino, kad darbuotojui turi būti mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis ir 100 proc. dienpinigiai. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad jis nebuvo supažindintas su jo siuntimo į komandiruotę sąlygomis. Paaiškina, kad darbo sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad informacija apie siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojo naudai pradžią ir darbo tvarką, atšaukimą iš darbo pas darbo naudotoją bei kita informacija, reikalinga atsakovui atlikti darbo funkcijas pagal darbo sutartį, atsakovui pateikiama vienu iš šių būdų: skambinant telefonu, siunčiant SMS žinutę, elektroniniu laišku. Pagal susiklosčiusią praktiką ir atsižvelgiant į šalių darbo ir jo organizavimo specifiką, visa informacija darbuotojams pateikiama telefonu, ką patvirtino ir kiti atsakovai bei liudytojai. Darbo sutarties 6.3 punktu šalys susitarė, kad apeliantas turi raštu išreikšti savo sutikimą dėl darbo pas laikinojo darbo naudotoją (pvz. popierine forma ar elektroniniu paštu). Faktinis atsakovo išvykimas atlikti darbą pas laikinojo darbo naudotoją taip pat reiškia, kad atsakovas sutiko su siuntimu. Todėl tai, kad apeliantas išvyko į siuntimą dirbti pas laikinojo darbo naudotoją, patvirtina, kad apie siuntimą ir jo sąlygas jam buvo žinoma. Darbdavys pažymi, kad šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktas nustatė minimalų dienpinigių dydį, kurį darbdavys gali taikyti darbuotojui. Šiame punkte nurodyta darbdavio teisė nustatyti didesnio dydžio dienpinigius, kas visiškai atitiko teisinį reglamentavimą. Darbdavys pasinaudojo šia teise nustatydamas apeliantui 63 proc. dydžio dienpinigius. Teisės aktai neįpareigoja darbdavio pagrįsti konkretų dienpinigių dydį. Svarbu, kad dienpinigiai nebūtų mažesni kaip 50 proc. nustatyto maksimalaus jų dydžio. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad darbdavys priderino įsakymą prie faktiškai išmokėtų sumų, o faktiniai mokėjimai neva patvirtina susitarimą dėl 80 Eur už dieną. V. K. pateikta jam išmokėtų sumų analizė to nepatvirtina, nes faktiškai gaunasi žymiai mažesnė suma. Ieškovas pažymi, kad spalio mėnesį darbuotojas dirbo ne 4, o 6 dienas, tai reiškia, kad pagal apelianto nurodomą žodinį susitarimą, už 2018 m. spalio mėnesį jis turėjo gauti 480 Eur, tačiau gavo 160 Eur mažiau. Darbdavys paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 punkte įtvirtinta nuostata: „Jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas“; 10 punktas: „Komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną“. Darbo sutarties 4.5 punktas numato, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei darbo sutarties nuostatas, darbdavys privalėjo darbuotojui nepertraukiamai kelis mėnesius išvykusiam pas laikinojo darbo naudotoją, kas mėnesį iki kito mėnesio 28 dienos mokėti Darbo sutarties 4.2 punkte numatytą darbo užmokestį. Tuo tarpu dienpinigius turėjo teisę mokėti ne kiekvieną mėnesį, o tik darbuotojui grįžus iš komandiruotės. Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių specifiką, įmonėje apskaitos vienetas yra ne kalendorinis mėnuo, o vienas siuntimas pas laikinojo darbo naudotoją (reisas, kadencija), kuris gali tęstis nepertraukiamai kelis mėnesius. Darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojo interesus, kartu su darbo užmokesčiu sumokėdavo ir dienpinigių dalį už praėjusį, ar už einamąjį mėnesius. Todėl darbdavio atlikti mokėjimo pavedimai neatitinka tik už praėjusį mėnesį priskaičiuotos išmokėti darbo užmokesčio ar dienpinigių sumos laikantis darbo sutarties 4.2 punkto nuostatų. Analizuojant šalių sudarytos darbo sutarties 4.5 punkto turinį, spręstina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl avanso mokėjimo atsakovui prieš komandiruotę (jeigu raštu nesusitarta kitaip), tačiau taip pat nėra šalių susitarimo, kad avansas atsakovui negali būti mokamas komandiruotės metu. Sutarties šalys nusistatė tik galutinį ieškovės atsiskaitymo su atsakovu terminą – grįžus iš reiso ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad darbdavys nuolat „suklysdavo“ ir „permokėdavo“ jam priklausančias mokėti sumas, pvz. 2019-01-28 mokėjimu sumokėjus darbo užmokestį ir dienpinigius už 2018 m. gruodžio mėnesį, darbdavys „permokėjo“ 1529,69 Eur sumą. Ieškovas paaiškina, kad darant 2019-01-28 mokėjimo pavedimą, apeliantas jau buvo išdirbęs tiek gruodžio mėnesį, tiek sausio mėnesį, todėl šiuo mokėjimo nurodymu jam buvo išmokėti dienpinigiai ir darbo užmokesčio dalis už jau atidirbtą sausio mėnesį. Atlikdamas 2019-02-27 mokėjimo pavedimą darbdavys nemokėjo apeliantui už kasmetines atostogas ar kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kadangi tuo metu dar nebuvo tokio poreikio. Šiuo pavedimu buvo sumokėta avansinė įmoka už kovo mėnesį. Darbuotojui pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2019-03-18 iki 2019-03-28, jam buvo priskaičiuota 317,25 Eur atostoginių, o 2019-03-28 darbuotojui pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, jam priskaičiuota 409,50 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojui dar negrįžus iš siuntimo dirbti, buvo sumokėta avansinė įmoka, už kovo mėnesį priklausantis darbo užmokestis ir dienpinigiai bei papildomai priskaičiuotos išmokos buhalteriškai buvo padengtos išmokėta įmoka, ką ir patvirtina byloje pateikta 2019-05-06 pažyma apie išmokėtas lėšas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įsakymai dėl komandiruočių ir juose nustatytų dienpinigių normos buvo parengti atgaline data. Ieškovas taip pat paaiškina, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kitų įmonių skelbimai negali patvirtinti tarp ieškovo ir apelianto sudarytos darbo sutarties sąlygų. Pagal byloje pateiktus darbo skelbimus visiškai neaišku, kokiomis sąlygomis darbuotojai tose įmonėse yra darbinami (pvz. pagal laikinąsias darbo sutartis ar standartines darbo sutartis ir kt.). Byloje pateiktas UAB „Raisitra“ skelbimas, tačiau nėra aiški jo paskelbimo data ir kokiu laikotarpiu galėjo būti siūlomos tokios darbo užmokesčio sąlygos. Skelbimai yra daug vėlesnių datų nei ginčo darbo sutarties sudarymo data. Be to, konkrečios darbo sutarties sąlygos yra nustatomos darbo sutartyse, o ne reklaminiuose skelbimuose. Darbdavio įsitikinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai liudytojų E. Š. ir J. V. parodymus vertino kritiškai. Pats apeliantas nurodo, kad jų parodymai yra identiški. Byloje apklausti liudytojai patys bylinėjasi su darbdaviu UAB „Raisitra“, be to, juos atstovauja tas pats advokatas. Be to ir liudytojų parodymai nėra nuoseklūs bei neatitinka faktinių aplinkybių: liudytojas E. Š. savo procesiniuose dokumentuose nurodęs, kad susitarė su darbdaviu dėl 80 Eur atlyginimo, duodamas parodymus šioje byloje „prisiminė“, kad iš pradžių susitarimas buvo dėl 65 Eur, vėliau gavo po 71 Eur. Liudytojas J. V. procesiniuose dokumentuose nurodė susitarimą dėl 80 Eur, tačiau byloje duodamas parodymus jau nurodė, kad sudarant darbo sutartį susitarė dėl 65 Eur sumos. Byloje pateikti buhalteriniai dokumentai dėl J. V. siuntimų pas laikinojo darbo naudotoją ir jo faktiškai gauto darbo užmokesčio, nepatvirtina, kad darbdavys vykdė tariamą susitarimą mokėti po 80 Eur už dieną. Darbdavys pažymi, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019-11-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9045-424/2019 tenkino UAB „Raisitra“ ieškinį ir pripažino, kad įmonė su E. Š. yra atsiskaičiusi. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka 2020-04-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-923-967/2020 pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020-03-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-171-213/2020 tenkino ieškovo UAB „Raisitra“ ieškinį ir pripažino, kad su J. V. yra atsiskaityta. Ieškovas pažymi, kad ir kitų ieškovės darbuotojų reikalavimai išnagrinėti teismuose ir atmesti teismo sprendimu arba patvirtintos taikos sutartys, kuriomis darbuotojai patvirtina, kad su jais yra atsiskaityta pagal darbo sutarties sąlygas (Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-10-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10296-7797/2019; Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-12-17 sprendimas civilinėje byloje Nr. e27894-902/2019; Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020-01-29 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-934-675/2020; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020-02-04 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3271003/2020; Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020-03-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-150-853/2020 ir kt.).
23. Darbdavys UAB „Raisitra“ atsiliepimu prašo S. V. apeliacinio skundo netenkinti
. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad apeliantas nurodo, kad ginčas byloje kyla ne dėl dienpinigių dydžio nustatymo ir atsiskaitymo pagal jų nustatytą ribą tinkamumo, o dėl faktinio žodinio šalių susitarimo taikyti “kitokį apmokėjimą už darbą“, t.y. 80 Eur už kiekvieną dieną. Darbdavio teigimu, toks susitarimas nebuvo sudarytas. Ieškovas atsiliepime iš esmės remiasi atsiliepime į V. K. apeliacinį skundą išdėstytais argumentais. Pažymi, kad darbuotojas žinojo apie komandiruotės sąlygas ir tai patvirtino faktiškai išvykdamas į komandiruotę. Mano, kad apeliantas nepagrįstai remiasi kitų įmonių skelbimais apie darbą ir jose nurodytu siūlomu darbo užmokesčiu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai liudytojų E. Š. ir J. V. parodymus vertino kritiškai., nes jie patys bylinėjasi su darbdaviu UAB „Raisitra“. Be to liudytojų parodymai nėra nuoseklūs bei neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantas cituoja teismo posėdžio metu darbdavio atstovo paaiškinimus, neatsižvelgdamas į kontekstą. Darbdavys nėra pripažinęs, kad keitė įsakymus dėl siuntimo į komandiruotes ar kad juose nurodyta dienpinigių dydį priderino prie faktiškai išmokėtų sumų.
24. Darbdavys UAB „Raisitra“ atsiliepimu prašo V. K. apeliacinio skundo netenkinti. Ieškovas iš esmės remiasi tai pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į V. K. apeliacinį skundą. Nesutinka su apeliantu V. K. teiginiais, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 80-85 Eur neto darbo užmokesčio už komandiruotės dieną. Teigia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie žodinio susitarimo egzistavimą ir jo vykdymą. Teismas teisingai vertino įrodymus. Darbdavys pastebi, kad apeliantas yra nenuoseklus, nes teigia, kad jis buvo darbdavio „apgautas“ ir už pirmąjį siuntimą dirbti negavo atlyginimo pagal jo nurodomą žodinį susitarimą, tačiau ir antrą kartą apeliantas išvyko pagal UAB „Raisitra“ siuntimą dirbti pas laikinojo darbo naudotoją. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl darbo užmokesčio už darbą naktį. Priešingai nei nurodoma skunde, pirmos instancijos vertino, kad byloje jokie įrodymai nepatvirtina darbdavį davus kokius nors nurodymus darbuotojui dirbti nakties metu, dėl ko darbdaviui turėtų tekti pareiga apmokėti papildomai už tokį darbą. Siekiant nustatyti, ar darbuotojas dirba naktimis, nepakanka iš darbuotojo pateikiamų tachografų konstatuoti, kad konkrečią dieną darbuotojas naudojo savo (duomenys neskelbtini) kortelę ir suvedė atitinkamus duomenis. Būtina taip pat nustatyti, ar tuo laiku buvo dirbama darbdavio, t.y. laikinojo darbo naudotojo, nurodymu, su jo žinia ar jam leidus. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad būtent laikinojo darbo naudotojo nurodymu ar jo leidimu dirbo naktimis. Atsakovo darbo funkcijų vykdymas ir darbo grafikas neapima nakties laiko, jokių darbdavio ar laikinojo darbo naudotojo nurodymų dirbti nakties metu 2019 m. gegužės-liepos mėn. atsakovui nebuvo duota, todėl nėra pagrindo skaičiuoti atsakovui darbo užmokestį už darbą naktį. Ieškovas pažymi, kad kitų ieškovo darbuotojų reikalavimai išnagrinėti teismuose yra atmesti teismo sprendimu arba patvirtintos taikos sutartys, kuriomis darbuotojai patvirtina, kad su jais yra atsiskaityta pagal darbo sutarties sąlygas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų E. Š. ir J. V. parodymus vertino kritiškai. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad V. K. nedalyvavo darbo ginčus nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, todėl nėra pagrindo manyti, kad komisija remdamasi jo paaiškinimais teisingiau nustatė faktus nei pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
25. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
26. Šio darbo ginčo esmę sudaro nesutarimai dėl dienpinigių dydžio. Be to, darbuotojas V. K. taip pat prašo išspręsti klausimą dėl apmokėjimo už darbą naktį.
Dėl darbuotojų reikalavimo priteisti dienpinigius
27. Byloje nustatyta, kad su visais atsakovais (darbuotojais) buvo sudarytos laikino darbo sutartys, kurių nuostatos vienodai nustatė darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo principus. Su visais apeliantais sudarytų laikinojo darbo sutarčių 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojams mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301 (darbo sutartyse nurodytas ir konkretus dydis, kuris atsakovų atveju yra skirtingas dėl nevienodos MMA, buvusios sutarties sudarymo metu). Darbo sutarčių 4.4 punkte yra nurodyta, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose ir kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos (e. bylos t. 1, b.l. 6, 78, t. 2, b.l. 5).
28. Apeliantai V. K. ir S. V. teigia, kad sudarant darbo sutartį buvo sulygta dėl kitokio darbo užmokesčio mokėjimo principo, nei įrašyta darbo sutartyje, t.y. kad buvo sutarta dėl 80 Eur už kiekvieną dieną komandiruotėje.
29. Apeliantas V. K. apeliaciniame skunde pažymi, kad darbo sutarties nuostatų jis neginčija, bet vertina, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl darbo sutarties vykdymo, t.y. susitarta dėl didesnių dienpinigių mokėjimo, ir kad tai neprieštarauja darbo sutarčių 4.4 punkto nuostatoms, numatančioms darbdavio teisę mokėti didesnius dienpinigius.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017 ir kt.).
31. Nagrinėjamu atveju, apeliantai yra pripažinę, kad jie pasirašė darbo sutartis, taip pat, - kad sudarant šias sutartis matė sutarties nuostatas, jas suprato, tačiau jų teigimu, tikėjosi, kad grįžus po reiso darbo sutartis bus perrašyta. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia situacija nepatvirtina, kad darbuotojams buvo primesta darbdavio valia, kad šalys nesusitarė, ar kad susitarė dėl kitokių darbo sąlygų nei įtvirtinta rašytiniame darbo sutarties tekste. Nėra pagrindo nesiremti rašytiniu sutarties tekstu dar ir dėl to, jog patys darbuotojai patvirtino, kad jų žiniomis tokios darbo sutarties nuostatos, numatančios darbdavio teisę mažinti dienpinigius iki 50 proc., yra įprastos ir taikomos kaip standartinės iš esmės visų transporto įmonių darbo sutartyse. Apeliantai neginčijo, kad teisės aktai, t.y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatos, leido darbo sutarties šalims darbo sutartyje susitarti dėl iki 50 proc. mažesnių dienpinigių normos.
32. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog rašytinių laikino darbo sutarčių nuostatos, numatančios darbo apmokėjimo principus, yra aiškios, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir neturi kokių nors neaiškumų, kurie galėtų būti aiškinami darbuotojų naudai.
33. Teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl apelianto V. K. argumentų. Apelianto V. K. vertinimu, šiuo atveju reikėtų laikyti, kad šalys susitarė dėl darbo sutarties vykdymo, t.y. didesnių dienpinigių mokėjimo, nei numatyta darbo sutartyje. Iš esmės prie tokių apelianto V. K. argumentų yra prisidėję ir kiti apeliantai, įrodinėdami įmonėje egzistuojančią darbo užmokesčio mokėjimo praktiką, t.y. darbo sutarties vykdymo praktiką.
34. Vertindamas šiuo argumentus apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su darbdaviu, jog darbuotojų paaiškinimai apie sudarytus susitarimus dėl didesnių dienpinigių mokėjimo yra prieštaringi ir nekonkretūs. Visų pirma, darbdavys pagrįstai pažymi, jog atsakovai nurodo, kad įsidarbindami jie tikėjosi, t.y. turėjo lūkesčių, gauti 80 Eur už dieną komandiruotėje, tačiau nekonkretizuoja, ar tokie lūkesčiai iš tikrųjų yra susiję su didesniais dienpinigiais. Šiuo atveju, darbdavys teisingai pastebi, kad dienpinigių dydis priklauso nuo valstybės, į kurią darbuotojas yra komandiruojamas, ir kad darbuotojai atskirai nesitarė dėl konkrečių dienpinigių dydžio juos komandiruojant į Švediją. Iš darbuotojų teismo procese išdėstytų paaiškinimų matyti, kad iš tikrųjų jie nesitarė dėl to kaip darbdavys mokės jų nurodytą 80 Eur darbo užmokestį už kiekvieną dieną, ir tik kilus ginčui iškėlė versiją, jog skirtumas tarp rašytinėje darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio ir jų pageidauto darbo užmokesčio “į rankas“ teisiškai turėtų būti įformintas mokant atitinkamai didesnius dienpinigius. Darbdavys teisingai pažymi, jog įstatymai draudžia susitarti dėl bendros darbo užmokesčio sumos, kuri apimtų dienpinigius.
35. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino atsakovų paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Nei vieno darbuotojo (atsakovo) paaiškinimų apie sudarytą papildomą susitarimą prie darbo sutarties nepatvirtino joks liudytojas ar kitas atsakovas. Darbuotojai nedalyvavo kitų darbuotojų (atsakovų) derybose su darbdaviu ir konkrečių atsakovų susitarimų detalių neliudijo. Liudytojai E. Š. ir J. V. teikė paaiškinimus tik apie įmonėje galiojančią darbo užmokesčio mokėjimo praktiką, o ne apie jiems žinomas atsakovų susitarimo su darbdaviu aplinkybes ir detales. Darbuotojų pateikti skelbimai apie įdarbinimą (e. bylos t. 3, b.l. 38-40) nėra pakankami konstatuoti, kad sudarydamos darbo sutartį šalys ir pasiekė būtent tokį susitarimą.
36. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog atsakovų įrodinėjama įmonėje UAB „Raisitra“ galiojanti darbo užmokesčio mokėjimo praktika, t.y. kad darbdavys mokėdavo darbuotojams 80 Eur už komandiruotėje praleistą dieną, neįrodyta. Liudytojai, kurie teigė egzistuojant tokią praktiką, patys nėra gavę tokio darbo užmokesčio. Duodami parodymus liudytojai E. Š. ir J. V. buvo inicijavę analogišką darbo ginčą su darbdaviu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymų nelaikė objektyviais ir jais nesirėmė.
37. Apeliantai teigia, kad darbdavys faktiškai vykdė susitarimą dėl 80 Eur atlyginimo mokėjimo už dieną komandiruotėje. Bet apeliantų pateikta faktinių išmokų analizė aiškiai to neįrodo. Be to, byloje neginčijama, jog dėl užsienyje dirbančių (duomenys neskelbtini) darbo santykių specifikos dalį darbo užmokesčio darbdavys mokėjo avansu, ir kad apskaitos laikotarpiu laikė ne kalendorinį mėnesį, o komandiruotės periodą.
38. Iš darbuotojo V. K. paaiškinimų matyti, kad jis grįžęs iš 2019-03-02-iki 2019-03-30 komandiruotės suprato, jog jo gautas darbo užmokestis už šį laikotarpį neatitinka to, kurį jis teigia sutaręs, tačiau nepaisant to jis tęsė darbo santykius ir 2019-05-25 vėl išvyko į komandiruotę. Teismo įsitikinimu, tai papildomai patvirtina, jog įmonėje nebuvo atsakovų nurodomos praktikos, pagal kurią darbdavys mokėdavo darbo užmokestį ne pagal rašytinės darbo sutarties nuostatas.
39. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad darbdavys klastojo įsakymus dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes ir dienpinigių normas šiuose įsakymuose užpildė tik kilus ginčui. Darbdavys neginčijo, kad darbuotojams atskirais laikotarpiais buvo susidariusi permoka dėl to, kad su darbo santykiais susijusios sumos jiems buvo mokamos avansu. Teismo įsitikinimu, tokia situacija nereiškia, kad nutraukiant darbo sutartis darbdavys negalėjo įskaityti (panaudoti) avansu išmokėtų sumų galutiniams atsiskaitymams.
40. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantais, jog šiuo atveju būtent darbdavys turėjo įrodyti, kad yra supažindinęs darbuotojus su konkrečiai komandiruotei taikoma dienpinigių norma. Vertinant darbo sutarčių rašytinį tekstą, t.y. darbo sutarčių 4.4 punkto nuostatas, matyti, kad šalys buvo aiškiai aptarusios konkrečią mokėtiną dienpinigių normą, kuri sudaro 50 proc. numatytos teisės aktuose. Šalys susitarė, kad ši norma gali būti didinama atskiru darbdavio sprendimu. Taigi šiuo atveju būtent darbuotojams tenka pareiga įrodyti, kad buvo darbdavio sprendimas dėl didesnių dienpinigių, o darbuotojų teiginiai, kad jie apie tokį darbdavio sprendimą nežinojo išvykdami pagal darbdavio nurodymą, nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistavo kitos susitarimas, nei nurodytas darbo sutartyje, t.y. dėl įprastai mokamos 50 proc. dydžio dienpinigių normos.
41. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, tiek ir dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas teisingai sprendė, kad atsakovų susitarimas su darbdaviu dėl didesnių dienpinigių neįrodytas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.
42. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog LITEKO informacinėje sistemoje nėra duomenų apie tai, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais teismai būtų pasisakęs dėl kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, kiek tai susiję su darbo santykiais įmonėje UAB „Raisitra“. Be to, šioje byloje yra sprendžiama dėl atsakovų individualių susitarimų su darbdaviu, todėl teismo sprendimai, priimti kitų darbuotojų darbo ginčuose, neturi precedento reikšmės.
43. Apelianto V. K. prašymas skirti baudą darbdaviui už piktnaudžiavimą procesinėmis netenkinamas. Byloje nenustatyta, kad darbdavys būtų teikęs aiškiai neteisingus įrodymus ar duomenis siekdamas veikti prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str. 1 d.). Šalių paaiškinimus dėl avanso mokėjimo teismas vertino atsižvelgdamas į visumą įrodymų ir darbdavio nurodytas aplinkybes šiuo aspektu laikė pagrįstomis.
Dėl apelianto V. K. reikalavimo priteisi darbo užmokestį už darbą naktį
44. Pirmosios instancijos teismas V. K. reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbą naktį atmetė konstatavęs, kad darbuotojas dirbo naktį nesant darbdavio pavedimo.
45. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai neturėtų priteisti darbuotojui padidinto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, jei jis buvo dirbamas nesant darbdavio pavedimo, bet taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios taisyklės netaikomos sprendžiant dėl padidinto darbo užmokesčio už darbą naktį. Teismas yra nurodęs, kad nors mobilūs darbuotojai savo darbą organizuoja patys, tačiau darbdavys privalo kontroliuoti, kaip jie laikosi darbo grafiko ir darbo režimo. Teismas vertino, kad už darbą naktį neturi būti mokama (tą daryti draudžiama), jeigu darbas naktį galėjo kelti grėsmę eismo saugumui: „darbdavys, jeigu jis Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkto ir AETR 11 straipsnio 3 dalies prasme atsisako mokėti darbuotojui – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės (duomenys neskelbtini) – už nakties darbą, turi pareigą įrodyti, jog tokio darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).
46. Darbo ginčų komisija 2019-10-11 sprendimu (e. bylos t. 3, b.l. 55), konstatavo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neatsispindi V. K. dirbtas naktinis darbas, kuris fiksuotas (duomenys neskelbtini) ataskaitoje ((duomenys neskelbtini) Activity Special Period Protocol). Komisija nustatė, kad darbuotojas dirbo naktinį darbą: 2019 m. gegužės mėnesį 1,98 val., 2019 m. birželio mėnesį 9,13 val., 2019 m. liepos mėnesį 1,93 val. Darbo ginčų komisija už naktinį darbą atsakovui V. K. priteisė 88,67 Eur papildomo darbo užmokesčio.
47. Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, patvirtinančių V. K. naktinį darbą. Be to, pagal byloje esančią medžiagą bei šalių pateiktus paaiškinimus nėra galimybės įvertinti šio naktinio darbo laiko susidarymo priežasčių (iš DGK pateiktos bylos matyti, kad (duomenys neskelbtini) ataskaita buvo tik apžiūrėta komisijos posėdyje, bet nebuvo prijungta kaip įrodymas). Todėl remiantis CPK 327 str. 1 d. 2 p, teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir byla dėl V. K. reikalavimo priteisti darbo užmokestį už naktinį darbą perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
48. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
49. Apeliantas V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovo UAB „Raisitra“ pateiktoje 2019-07-16 Teisinių paslaugų sutartyje (e. bylos t. 4, b.l. 5) yra nurodytas advokatės įsipareigojimas parengti procesinius dokumentus – ieškinius dėl darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo 15-oje bylų, tame tarpe V. K., V. K., Z. P. ir S. V. bylose. Apeliantas paaiškina, kad pagal šią sutartį advokatė išrašė 2019-09-19 sąskaitą - faktūrą VŽP Nr. 0297 1815,00 Eur sumai, o teismo posėdžio metu pati advokatė išsamiai paaiškino, kad nurodyta 1815,00 Eur suma dalintina 15-ai asmenų/bylų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši 1815,00 Eur suma dalintina tik keturiems šioje byloje dalyvavusiems atsakovams.
50. Su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu nesutinka ir apeliantas S. V., pažymėdamas, jog teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė į tai, kad su ieškovais J. R. ir J. B. darbdavys sudarė taikos sutartis, kuriose susitarė, kad kiekviena šalis liks prie savo išlaidų, tačiau atsakovo nuomone, tai nereiškia, kad visos ieškovo bylinėjimosi išlaidos turi būti padalintos atsakovams, su kuriais ieškovas taikos sutarčių nesudarė.
51. Teisėjų kolegija visiškai pritaria šiems apeliantų argumentams. CPK 98 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju 2019-09-19 advokatės išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje VŽP Nr. 0297, kuri šiuo atveju laikytina išlaidų pagrindimu, nėra išskirta, kokia suma tenka už procesinių dokumentų parengimą, kiek tai susiję tik su atsakovais šioje byloje. Be to, apeliantai pagrįstai teigia, kad ieškovo atstovė advokatė I. B.-Zarembienė teismo posėdžio metu paaiškino, jog iš bendros 2019-09-19 sąskaitos su šia byla yra susijusi tik 484 Eur suma (2020-01-22 teismo posėdžio garso įrašo laikas 1.22.40 val.). t.y. 121 Eur kiekvieno atsakovo atžvilgiu, o 2020-01-20 PVM sąskaita – faktūra VŽP Nr. 0347 907,50 Eur sumai išrašyta už atstovavimą tik dėl šioje byloje dalyvavusių 4 atsakovų.
52. Todėl teisėjų kolegija vertina, jog yra pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstomos proporcingai, jos perskirstomos visų atsakovų atžvilgiu, nepaisant to, jog Z. P. nėra padavęs apeliacinio skundo (CPK 320 str. 2 d.).
53. Tenkinus ieškinį atsakovų V. K., Z. P. ir S. V. atžvilgiu iš jų priteisiama: 105 Eur žyminis mokestis ieškovo sumokėtas už ieškinį, pareikštą V. K., 53 Eur žyminis mokestis ieškovo sumokėtas už ieškinį, pareikštą S. V., 31 Eur žyminis mokestis ieškovo sumokėtas už ieškinį, pareikštą Z. P.. Taip pat iš atsakovų priteisiama po ¼ dalį ieškovo išlaidų advokatei už atstovavimą byloje 907,50 Eur / 4 = 226,88 Eur (2020-01-20 PVM sąskaita – faktūra VŽP Nr. 0347, e. bylos t. 4, b.l. 1-2) ir po 121 Eur ieškovo išlaidų sumokėtų advokatei už ieškinių parengimą (pagal 2019-09-19 PVM sąskaitą – faktūrą VŽP Nr. 0297, e. bylos t. 4, b.l. 3-4). Iš viso priteisiama pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtų išlaidų iš atsakovo V. K. 454,88 Eur, iš S. V. 400,88 Eur, iš Z. P. 378,88 Eur.
54. Skirstant apeliacinės instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiama į tai, kad apeliaciniai skundai yra patenkinti iš dalies (teismo sprendimas keičiamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Tačiau V. K. ir S. V. nepateikė įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas UAB „Raisitra“ nurodo, kad rengė tris atsiliepimus ir patyrė 726 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, t.y. po 242 Eur kiekvieno apelianto atžvilgiu. Teisėjų kolegija vertina, jog iš apeliantų priteistina visa ieškovo nurodyta suma, nes atsiliepimuose ieškovas neteikė argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t.y. savo teisėmis naudojosi sąžiningai ir ginčijo tik tuos apeliantų reikalavimus, kurie buvo atmesti.
55. Atsakovo V. K. atžvilgiu bylinėjimosi išlaidos neskirstomos, nes byloje nėra priimto sprendimo dėl visų jo pareikštų ieškinio reikalavimų. Šias išlaidas pavedama paskirstyti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, priimtą atsakovo V. K. atžvilgiu dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už naktinį darbą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir šiuos reikalavimus perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą teismo sprendimo dalį, priimtą V. K. atžvilgiu, palikti nepakeistą.
Atsakovo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, priimtą atsakovo V. K. atžvilgiu pakeisti – sumažinti iš atsakovo V. K. ieškovui UAB „Raisitra“ priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 454,88 Eur. Kitą teismo sprendimo dalį, priimtą atsakovo V. K. atžvilgiu, palikti nepakeistą.
Atsakovo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, priimtą atsakovo S. V. atžvilgiu pakeisti – sumažinti iš atsakovo S. V. ieškovui UAB „Raisitra“ priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 400,88 Eur. Kitą teismo sprendimo dalį, priimtą atsakovo S. V. atžvilgiu, palikti nepakeistą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, priimtą atsakovo Z. P. atžvilgiu pakeisti – sumažinti iš atsakovo Z. P. ieškovui UAB „Raisitra“ priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 378,88 Eur. Kitą sprendimo dalį, priimtą atsakovo Z. P. atžvilgiu, palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Raisitra“ juridinio asmens kodas 304119617, 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, ieškovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Raisitra“ juridinio asmens kodas 304119617, 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, ieškovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.