- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-316-360/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00373-2015-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Dalius Jocys, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- P. Z.
- Advokatai
- Daiva Ivanauskaitė
Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-360/2016
Teisėja Gražina Gudžiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00373-2015-8
2016 m. lapkričio 10 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Z. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
P. Z. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaikus, o būtent: 2009 m. rugsėjo 4 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pakeitė 1999 m. balandžio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo iš P. Z. buvo priteista mokėti lėšas vaikų išlaikymui 1/2 dalį uždarbio, bet ne mažiau kaip 1 MGL kiekvienam vaikui, ir iš P. Z. priteisė sūnų – D. Z., gim. (duomenys neskelbtini), G. Z., gim. (duomenys neskelbtini), K. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukters A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokėti po 400 Lt (115,85 Eur) kiekvienam vaikui kas mėnesį iki jų pilnametystės. Nuo 2010 m. lapkričio 30 d. P. Z. be pateisinamų priežasčių vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikų išlaikymui, dėl to E. Z. susidarė įsiskolinimas: sūnaus D. Z. išlaikymui iki 2011-01-18 249,08 Eur, sūnaus G. išlaikymui iki 2012-08-11 2459,17 Eur, sūnaus K. išlaikymui iki 2015-02-07 5678,77 Eur, dukters A. išlaikymui iki 2013-08-14 3785,35 Eur.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Z. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Skunde apeliantas teigia, kad jis nevengė pareigos mokėti pinigus vaikų išlaikymui ir juos mokėjo, kol dirbo UAB „XXX“, tačiau pasikeitus darbovietei antstolis neatsiuntė pranešimo pagal vykdymo raštą, todėl nežinojo, kur pervesti pinigus. Apeliantas mano, kad buvusi sutuoktinė specialiai buvo sutarusi su antstolių kontora, nes ji tuo metu gaudavo didesnę išmoką iš fondo, nei būtų išieškoję antstoliai. Apeliantas teigia, kad išieškoti priteistą sumą vaikų išlaikymui antstolių pareiga, todėl jiems neatsiuntus darbovietei pranešimo nebuvo išskaitomi pinigai nuo jo atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to tinkamai kvalifikavo P. Z. veiksmus pagal BK 164 str.
Žemesnės instancijos teismas
BK 164 str. numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas, nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.
Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-9/2014). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pakeitė 1999 m. balandžio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo iš P. Z. buvo priteista mokėti lėšas vaikų išlaikymui 1/2 dalį uždarbio, bet ne mažiau kaip 1 MGL kiekvienam vaikui, ir iš P. Z. priteisė sūnų D. Z., gim. (duomenys neskelbtini), G. Z., gim. (duomenys neskelbtini), K. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukters A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokėti po 400 Lt (115,85 Eurų) kiekvienam vaikui kas mėnesį iki jų pilnametystės. Nuo 2010 m. lapkričio 30 d. P. Z. be pateisinamų priežasčių vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikų išlaikymui, dėl to E. Z. susidarė įsiskolinimas: sūnaus D. Z. išlaikymui iki 2011-01-18 249,08 Eur, sūnaus G. išlaikymui iki 2012-08-11 2459,17 Eur, sūnaus K. išlaikymui iki 2015-02-07 5678,77 Eur, dukters A. išlaikymui iki 2013-08-14 3785,35 Eur. Iš antstolės A. P. kontoros pateiktos pažymos matyti, kad nuo 2010-11-30 P. Z. lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo, dėl to susidarė įsiskolinimas (b. l. 22). Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad P. Z. nuo 2011 m. nuolat dirbo, tai reiškia, kad gavo pajamas (b. l. 29–30). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis kaltu nepripažino ir parodė, kad nuo 2010 m. negavo jokio dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokią pinigų sumą ir į kokią sąskaitą turėjo pervesti. Žino, kad jam priteistas mokėti išlaikymas vaikams, tačiau jo darbovietė vykdomojo rašto negavo ir išlaikymas nebuvo išskaičiuotas. Jis dirba nuo lapkričio mėn., niekur nesislėpė, tik dėl antstolės kaltės nebuvo išskaičiuojamos lėšos vaikų išlaikymui. Vaikų išlaikyti nevengė. Jam nebuvo sudarytos sąlygos su jais bendrauti ir jiems padėti ( b. l. 79).
Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad byloje nebuvo nustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių P. Z. negalėjo vykdyti pareigos išlaikyti vaikus. Nuteistasis dirbo ir, kaip pats nurodė, turėjo finansinių galimybių mokėti bent dalį priteisto išlaikymo, tačiau jo nemokėjo, nes antstolė nepateikė patvarkymo dėl išlaikymo išieškojimo. Ši nuteistojo nurodyta priežastis negali būti laikoma svarbia priežastimi, dėl ko P. Z. negalėjo vykdyti jam nustatytos pareigos. Nuteistasis P. Z. turėdamas pareigą išlaikyti vaikus privalėjo pinigus vaikų išlaikymui mokėti savanoriškai. Nuteistojo argumentas, jog antstolis nepateikė įmonei patvarkymo dėl išlaikymo išieškojimo, laikytina jo gynybine pozicija, nes patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo buvo išsiųstas ne tik įmonei, bet patvarkymo kopija išsiųsta ir jam, todėl jis žinojo, jog darbovietėje turi būti gautas toks dokumentas, todėl turėjo pasiteirauti, kaip vykdomas šis patvarkymas, o sužinojęs, jog įmonė tokio dokumento negavo, kreiptis į antstolį, tačiau to jis nepadarė, motyvuodamas, kad antstolio pareiga yra vykdyti teismo sprendimą. Taigi nenustatytos svarbios priežastys, dėl kurių P. Z. negalėjo vykdyti pareigos – mokėti lėšas vaikų išlaikymui, atvirkščiai, byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog nuteistasis sąmoningai, būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengė išlaikyti vaikus. Apelianto nurodytos išlaikymo nemokėjimo priežastys nepateisina apelianto pareigos teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą nevykdymo. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis P. Z. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiams vaikams iki jų pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str.
Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas nenustatė P. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, P. Z. anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka paskutinį kartą baustas 2012 metais, todėl paskyrė antrą pagal griežtumą bausmę, numatytą minėto straipsnio sankcijoje, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui – laisvės apribojimą vieneriems metams. Teisėjų kolegija mano, kad paskirta bausmė savo rūšimi ir trukme nėra per griežta.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą valstybei priteisti 52,11 Eur turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą nuteistasis įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo P. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo netenkinti.