- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-27
- Bylos Nr.
- e2S-1345-603/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10940-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kartonas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DS Smith Packaging Lithuania“
- Kategorijos
- 3.1.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kartonas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DS Smith Packaging Lithuania“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos kartonas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15889-1011/2023 patenkino ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „DS Smith Packaging Lithuania“ ieškinį, pareikštą atsakovei UAB ,,Baltijos kartonas“ dėl skolos priteisimo ir priteisė ieškovei iš atsakovės 60 783,34 Eur skolą, 5 470,50 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. kovo 5 d.
Šalies argumentai
2. Atsakovė 2024 m. kovo 15 d. kreipėsi į teismą su prašymu išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, išdėstant priteistos sumos sumokėjimą 12 mėn. laikotarpiui. Kartu su šiuo prašymu atsakovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo vykdymą iki teismas priims galutinį sprendimą dėl vykdymo išdėstymo, o ieškovei pasikreipus į antstolį ir pradėjus vykdyti išieškojimo veiksmus, juos sustabdyti iki teismas priims galutinį sprendimą dėl vykdymo išdėstymo.
3. Atsakovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad atsakovė jau yra sumokėjusi 10 000 Eur, o likusios 56 253,84 Eur sumos atsakovė neturi galimybių sumokėti nedelsiant. Todėl prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 12 mėn. laikotarpiui. Atsakovės teigimu, šiuo atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi, vadovaujantis ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, būtų neracionalu leisti pradėti išieškojimą visa apimtimi, o tik po to spręsti dėl galimybės išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Tuo tarpu pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus iki sprendimo dėl vykdymo išdėstymo atsakovės veikla gali būti sutrikdyta nepataisomai, kas sudaro pagrindą teigti, kad palankus atsakovei teismo sprendimas negalės būti įgyvendintas ir neteks prasmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi atsakovės UAB „Baltijos kartonas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Remdamasis antstolių informacinės sistemos duomenimis teismas nustatė, kad antstolis 2024 m. kovo 12 d. patvarkymu priėmė vykdyti vykdomąjį raštą, išduotą įsiteisėjusio 2023 m. lapkričio 28 d. teismo sprendimo pagrindu, ir pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0102/24/00399 (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Nustatė, kad atsakovė po vykdomojo rašto priėmimo vykdymui, t. y. 2024 m. kovo 15 d., kreipėsi į teismą su prašymu CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, kartu prašydama ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas padarė išvadą, jog atsakovės kreipimosi metu jau buvo pradėti vykdymo veiksmai.
6. Teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 atliktais apibendrinimais ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos suvienodinimais, kurioje išaiškinta, jog sprendžiant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai negali būti keliami, kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsiteisėjus. Prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu; tai yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti teismo sprendimo dėl priteisimo privalomumo ir vykdytinumo savybių. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių pagalba gali būti užtikrinami ne tik ieškinio materialiniai teisiniai reikalavimai, bet ir išimtiniais atvejais procesiniai reikalavimai (pavyzdžiui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), tačiau ir tokiu atveju negalima teigti, kad bet kokio procesinio prašymo pateikimas teismui sudaro sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių pagalba stabdyti išieškojimą vykdymo procese. Tokio teismo vertinimo nepaneigia ir aplinkybės, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali susidaryti situacija, jog, teismui išnagrinėjus prašymą ir išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, jis jau būtų įgyvendintas priverstinai pardavus turtą. Teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento įvykdymas per įmanomai trumpiausią terminą ir yra priverstinio vykdymo tikslas. Šis tikslas negali būti laikomas neteisėtu ar kaip nors pažeidžiančiu skolininko interesus. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal tokį teismo sprendimą liks nepakitusi. Nurodė, kad taip pat teisėjų kolegijos kartu konstatuota, kad, sprendžiant prašymus, pateiktus CPK 284 straipsnio nustatyta tvarka, negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte.
7. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika teismas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė UAB „Baltijos kartonas“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. skundžiamoje nutartyje nespręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, o tik vadovaujantis nurodyta teismų praktika pažymėta, jog laikinosios apsaugos priemonės dėl sprendimo išdėstymo negalimos;
Žemesnės instancijos teismas
8.2. teismas vadovavosi tik viena Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, neatsižvelgdamas į kitas Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriomis tapati faktinė situacija išspręsta priešingai. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas bet kurioje stadijoje, jei įrodomas sąlygų egzistavimas bei išpildoma esminė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – užtikrinti proceso dalyvių, kurie yra pareiškę byloje materialaus pobūdžio reikalavimus, interesų apsaugą. Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis teikiant CPK 284 straipsnyje numatytus prašymus, siekiama sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, nėra vieninga, todėl esant prieštaringai praktikai teismas turėjo pareigą spręsti dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl jų pasisakyti.
Atsiliepimas
9. Ieškovė UAB „DS Smith Packaging Lithuania“ atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeista. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
9.1. teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento įvykdymas per įmanomai trumpiausią terminą yra esminis priverstinio vykdymo tikslas, kuris negali būti laikomas neteisėtu ar kaip nors pažeidžiančiu skolininko interesus. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, todėl, net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal tokį teismo sprendimą liktų nepakitusi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės prašymas negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius, ir neegzistuoja laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamas apsaugoti materialinis teisinis interesas ir nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
9.2. vien atsakovės patiriami neigiami padariniai (turto areštas, veiklos ir įsipareigojimų vykdymo sunkumai) dėl sprendimo vykdymo netaikius laikinųjų apsaugos priemonių negali paneigti teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių;
9.3. galimybė prasidėjus vykdymo procesui taikyti laikinąsias apsaugos priemones įtvirtinta CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte, numatant tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, taip pat sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnis.), sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 straipsnio 2 dalis). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625 - 628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
11. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Nagrinėjamu atveju ginčo objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus atsakovei prašant išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
13. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovė 2024 m. kovo 15 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama išdėstyti teismo sprendimo vykdymą (priteistų sumų mokėjimą) 12 mėnesių laikotarpiui (CPK 284 straipsnis). Kartu atsakovė taip prašė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo vykdymą iki teismas priims galutinį sprendimą dėl vykdymo išdėstymo, o ieškovei pasikreipus į antstolį ir pradėjus vykdyti išieškojimo veiksmus, juos sustabdyti iki teismas priims galutinį sprendimą dėl vykdymo išdėstymo. Teismas nustatė, kad atsakovės prašymo pateikimo teismui metu jau buvo pradėti vykdymo veiksmai, kadangi antstolis 2024 m. kovo 12 d. patvarkymu priėmė vykdyti vykdomąjį raštą, išduotą įsiteisėjusio 2023 m. lapkričio 28 d. teismo sprendimo pagrindu, ir pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0102/24/00399.
14. Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020, kuria sprendžiamu klausimu - laikinųjų apsaugos priemonių pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą taikymo, prašant išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, atlikti apibendrinimai ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos suvienodinimas. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis teikiant CPK 284 straipsnyje numatytus prašymus, siekiama sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, nėra vieninga ir praktikos nevienodumas lemia būtinybę suformuoti laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis prašoma sustabdyti vykdymo veiksmus, pateikus CPK 284 straipsnyje numatytus prašymus (atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą), taikymo praktiką (nutarties 37, 38 punktai).
15. Teismų praktikos taikymo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teismų pareigą, priimant procesinius sprendimus bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose saisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus.
16. Pažymėtina ir tai, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose ar dėl analogiškų procesinių klausimų priimti teismų procesiniai sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, pavyzdžiui, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
17. Kaip matyti Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nurodė, jog 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 atlikti apibendrinimai ir teismų praktikos suvienodinimas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimu pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prašant išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 284 straipsnis). Lietuvos apeliacinis teismas šiuo klausimu yra suformavęs precedentą, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą, pagrįstai vadovavosi minėtoje nutartyje suformuota praktika.
18. Tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitas teismų praktikoje priimtas nutartis, kuriomis laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Pastebėtina, kad toks argumentas reiškia ne ką kitą, o apeliantės neatidumą ir neįsigilinimą į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 motyvus (o tiksliau į minėtus 37, 38 punktus), kuriuose aiškiai nurodyta, jog teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis prašoma sustabdyti vykdymo veiksmus, pateikus CPK 284 straipsnyje numatytus prašymus (atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą), nėra vienoda ir priimta nutartimi ji suvienodinama. Taigi, nepaisant to, kad nesutikdama su priimta nutartimi apeliantė mini kitas teismų praktikoje priimtas nutartis, kurios, beje, priimtos iki minimos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, remiantis aukščiau nurodytu Lietuvos Respublikos teismų įstatyme įtvirtintomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aptartomis teisės taikymo aiškinimo taisyklėmis, nėra pagrindo jomis vadovautis ir spręsti nagrinėjamą klausimą kitaip, nei kad apibendrinta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020.
19. Nepritartina ir apeliantės argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apylinkės teismas netenkino prašymo taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taigi, skundžiama nutartimi išspręstas atsakovės prašymas jo netenkinant. Tai, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas prašymą vadovavosi ne kartą minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, o ne pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų, kad procesinis rezultatas ne toks, kokio tikėjosi (ir siekė) atsakovė, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovės prašymas nebuvo spręstas.
20. Be to, svarbi faktinė aplinkybė yra ir ta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 28 d. nutartimi išsprendė atsakovės prašymą išdėstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-15889-1101/2023) iš atsakovės UAB „Baltijos kartonas“ ieškovei UAB „DS Smith Packaging Lithuania“ priteistą sumą (prašymo nagrinėjimo metu likusi sumos dalis - 56 253,84 Eur) 12 mėnesių laikotarpiui ir prašymo netenkino. Teismas be kita ko nurodė, kad pagal Antstolių informacinės sistemos duomenis vykdomoji byla Nr. 0102/24/00399 2024 m. gegužės 17 d. yra užbaigta, visiškai įvykdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. vykdomąjį raštą (nutarties 15 punktas). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad nutartis įsiteisėjo 2024 m birželio 20 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi ši faktinė aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog teismo sprendimą įvykdžius nėra pagrindo spręsti klausimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl bylos procesinės baigties
21. Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuo teismų praktikoje suformuotos teisės taikymo taisyklės nenukrypo, priimta skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi reikšmės apskųstų nutarčių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų papildomai nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.