- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-15
- Bylos Nr.
- e2A-923-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02059-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- Ž. V.
- Atsakovas
- L. G., Mažeikių rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. V. ir atsakovės L. G. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. V. patikslintą ieškinį atsakovėms L. G., Mažeikių rajono savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, ir atsakovės L. G. patikslintą priešieškinį ieškovui Ž. V. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Ž. V. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) atidalinti atsakovę L. G. (toliau – ir atsakovė) iš jai, ieškovui ir atsakovei Mažeikių rajono savivaldybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (atsakovei priklauso 25/200 dalys), taip pat iš jai ir ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (atsakovei priklauso ½ dalis), be to, iš jai, ieškovui ir Lietuvos Respublikai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (atsakovei priklauso 1/8 dalis arba 0,0522 ha): atsakovei nuosavybės teise priklausančias 25/200 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teise priklausančią ½ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), be to, nuosavybės teise priklausančią 1/8 dalį arba 0,0522 ha bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. 2024-09-03 matininko P. Š. sudarytame naudojimosi tvarkos nustatymo plane M 1:500 jos naudojimui priskirtą indeksu B pažymėtą dalį (351 kv. m) bei indeksu D pažymėtoje dalyje (viso 1364 kv. m) jos naudojimui priskirtą dalį (171 kv. m), natūra priteisti ieškovui; 2) priteisti atsakovei 2 053,89 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atidalintas aukščiau nurodytas atsakovei nuosavybės teise priklausančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su ieškovu; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas; 4) atmesti atsakovės patikslintą priešieškinį.
2. Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2020 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. 236, bei Telšių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5620-1118/2020 pagrindu asmeninės nuosavybės teise valdo po 25/200 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šalims nuosavybės teise priklausančios ginčo nekilnojamojo turto dalys sudaro atskirą patalpą – butą bei iš esmės užima 1/4 dalį viso pastato – gyvenamojo namo. Minėtu teisiniu pagrindu šalims asmeninės nuosavybės teise taip pat priklauso ir po ½ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Likusios 75/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat tuo pačiu adresu esantys kiti ūkiniai pastatai, Mažeikių rajono savivaldybės valdybos 1996 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 550 bei Mažeikių rajono savivaldybės valdybos 1997 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 67 pagrindu nuosavybės teise priklauso Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. Šalys yra buvę sutuoktiniai ir Telšių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5620-1118/2020 jų santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei buvo patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimu buvo nustatyta, kad po santuokos nutraukimo šalims lieka po ½ dalį 25/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), arba tiksliau po 25/200 dalis. Po jų santuokos nutraukimo nė viena iš šalių jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje patalpoje – bute negyveno, tuo tarpu nuolat lankydavosi ten abu, nes tai vienintelis jiems priklausantis nekilnojamasis turtas, ten taip pat liko ir jų abiejų daiktai. Iki santuokos nutraukimo atsakovė su vaikais išsikraustė iš buto pas naują gyvenimo draugą ir ieškovas taip pat po santuokos nutraukimo apsigyveno kitur. Tarp šalių nuolat kyla konfliktai. Atsakovė dažnai į šią patalpą – butą atsiveža kompanijas, girtauja, todėl atsakovui patekti į butą ir kiemą tapo problematiška, nes atsakovės kompanija jį nuolat provokuoja, dėl bet kokių priežasčių kabinėjasi, taip pat atsakovė ne kartą puolė su kumščiais, dėl ko buvo priverstas iškviesti policiją. Butas yra bendro įėjimo ir vienos virtuvės, todėl ieškovui naudotis šiuo butu yra neįmanoma. Ieškovas kreipėsi į atitinkamus specialistus, buvo parengęs ginčo patalpos – atidalijimo planą, pagal kurį ginčo butas būtų atidalijamas į dvi atskiras ir savarankiškas patalpas su atskirais įėjimais, tačiau atsakovė nesutiko. Atsakovė asmeninės nuosavybės teise yra įsigijusi gyvenamąjį namą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), bei atsakovė iš valstybės nuomoja 0,33 ha ploto žemės sklypą tuo pačiu adresu. 2023 m. sausio 25 d. sudaryta Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise ieškovas yra įsigijęs ir 1/8 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Jeigu atidalintinas ginčo turtas natūra būtų priteistas atsakovei, ieškovas liktų be jokio nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jokio kito turto už iš atsakovės prašomą priteisti 2 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją jis įsigyti negalėtų.
3. Atsakovė L. G. su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo pateiktas gyvenamojo namo patalpų išskirstymo planas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi atidalijimas natūra nėra galimas. Telšių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu nutraukus šalių santuoką, šalių nepilnamečių vaikų L. V. ir M. V. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, atsakove L. G., kuri užtikrina vaikams gyvenamąją vietą. Po šalių santuokos nutraukimo gyventi ginčo objekte tapo neįmanoma dėl ieškovo veiksmų, kadangi ieškovas elgėsi neadekvačiai, atjungė vandens tiekimą, kėlė konfliktus, todėl atsakovė priversta nuomotis butą ir gyventi kitur, kol baigsis šis ginčas ir galės gyventi ginčo patalpoje. Atsakovės kitas įgytas turtas nėra tinkamas gyventi ir neaišku kada bus sutvarkytas. Atsakovė ketina gyventi ginčo objekte su nepilnamečiais vaikais, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovė su nepilnamečiais vaikais neliktų be gyvenamojo būsto, neatitinka tikrovės.
4. Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašo: 1) ieškovo patikslintą ieškinį atmesti bei atidalinti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti iš ieškovo atsakovei 25/200 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 2 000 Eur vertės, esančias (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš ieškovo atsakovei 0,0522 ha ploto žemės sklypo dalį iš bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovės ieškovui 2 053,89 Eur dydžio kompensaciją už atsakovei priteistą turtą; 4) priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė teismo posėdžio metu su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko ir palaikė savo patikslinto priešieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad neturi kur gyventi, o nuomojamame bute su 3 vaikais gyventi brangu. Buvo įvykęs smurtas ir ieškovas buvo mėnesiui iškeldintas, bet po mėnesio jis grįžo, todėl jai teko išeiti. Nutraukiant santuoką, pasidalino butą po ½ dalį todėl, kad butas buvo dovanotas ir advokatas paaiškino, kad dovanotą turtą negalima priteisti vienam ar kitam, tik per pusę. Nutraukdami santuoką, nesitarė kaip naudosis butu. Nurodė, kad prie buto prižiūri aplinką, augino gyvūnus, bet ieškovas atjungė vandenį. Kreipėsi į UAB „Mažeikių vandenys“, kad pajungtų vandenį, bet jie nežinojo, kad yra du savininkai. Iš ginčo būsto išsikraustė į trijų kambarių butą esantį mieste. Ieškovas liko ten, vėliau išėjo pas sugyventinę. Iš pradžių ji gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau rado pigesnį būstą, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo būste gyveno laikinai. Kai atsakovas išsikraustė, negrįžo į butą gyventi su vaikais, nes ieškovas pastoviai atvažiuodavo, nebuvo ramybės, vyko ištisinis psichologinis smurtas. Po santuokos nutraukimo ieškovas rašo skundus vaiko teisėms, bet pats į posėdžius nevyksta, būna vaikų nuteikinėjimas, vaikams dabartinį vyrą vadina negražiais žodžiais. (duomenys neskelbtini) įsigijo turtą dėl žemės, kad galėtų auginti daržoves. Ten namas praktiškai negyvenamas, be grindų, stogas kiauras. Atsakovės sutuoktinis dirba užsienyje, todėl dėl kompensacijos sumokėjimo problemų nekiltų. Jeigu teismas nuspręstų priteisti butą ieškovui, o jai 2 000 Eur kompensaciją, nežinotų kur eiti toliau su vaikais, o nuomotis galimybės neleidžia, nes nuoma ir mokesčiai sudaro apie 400 Eur. Atsakovės pajamos yra 150 Eur neįgalumo pašalpa. Santuoka su dabartiniu vyru sudaryta prieš metus. Jos vyras neturi kito nekilnojamojo turto. Būstą nuomojasi, mokesčius moka vyras. (duomenys neskelbtini) esančiame name nėra patogumų, radiatorių ir vonios, nepajungtas vanduo, yra tik krosnis. Kartą per savaitę nuvažiuoja į sodybą. Žemė neišpirkta, ji priklauso valstybei, sudaryta nuomos sutartis. Bute, kurį siekia atsidalinti, lankosi kas antrą dieną, o žiemą kiekvieną, nes butas yra kūrenamas, šildomas. Šiuo metu važiuoja pagal situaciją, priklauso kiek vaikai padeda, reikia žolę nupjauti, ji pati yra su negalia. Prieš tai ginčo bute gyveno su vaikais, gyventų ir dabar, nes yra galimybė pasistatyti priestatą, įsirengti atskirą patalpą katilinei, iškelti vonią. Kuomet gyveno su ieškovu, buvo nuėję savivaldybę dėl leidimo gavimo, paaiškino, kad leidimus galima gauti. Papildomai 2024 m. gruodžio 20 d. teismo posėdyje nurodė, jog šiuo metu ginčo bute gyventi neįmanoma, nes būstas yra apipiltas, būsto draudimo nėra. Butas reikalaujantis kapitalinio remonto. Naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal patvirtintą planą nusistatė, nes to norėjo ieškovas. Planas pasirašytas tam, kad nebūtų trikdžių bylos nagrinėjimo procesui. Dabartiniu metu ji jokių pajamų negauna, ji slaugė mamą, kuri prieš mėnesį mirė, vyras užsienyje dirba. Nori, kad turtas būtų priteistas jai, o ji išmokėtų kompensaciją ieškovui. Kompensacijai išmokėti turi lėšų. Šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), savo nekilnojamame turte, tačiau ten reikia remontų. Patvirtino, jog dukra lanko gimnaziją (duomenys neskelbtini). Ginčo butas yra reikalingas, nes ten yra deklaruota jos gyvenamoji vieta, ji norėtų pasidaryti remontą ir ten gyventi.
6. Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė (toliau – ir savivaldybė) atsiliepimuose nurodė, kad gyvenamajame name faktiškai yra naudojami 4 butai, kurie kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Butams suteikti adresai, kurie įregistruoti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras Adresų registre. Visi 4 butai turi iš lauko atskirus įėjimus ir naudojamasi atskiromis izoliuotomis buto patalpomis, nėra bendro naudojimo patalpų. Visi keturi butai pagal 1996 m. lapkričio 4 d. kadastro duomenų matavimo bylą turi savo numeracijas ir indeksuotas patalpas: 1 butas 38,89 kv. m. (patalpų žymėjimai plane nuo I-1 iki 1-6) <...>, kiekvienas butas sudaro 25/100 dalį gyvenamojo namo. Ieškovui ir atsakovei dalinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), t. y. po 25/200 dalies gyvenamojo namo. Ginčo byloje tarp ieškovo ir savivaldybės dėl butų naudojimo nėra. Faktiškai naudojamas butas (duomenys neskelbtini) atitinka idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, objektyviai ir techniškai įmanoma suformuoti kaip atskirą butą. Savivaldybė neprieštarauja dėl buto (duomenys neskelbtini) atidalinimo. Kaip buto (duomenys neskelbtini) patalpos (nuo I-1 iki I-6) bus padalintos tarp ieškovo ir atsakovės, prašo spręsti teismo nuožiūra.
7. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime nurodė, kad ieškovas 2022 m. rugsėjo 30 d. NŽT Mažeikių skyriui pateikė prašymą dėl kitos paskirties žemės sklypo pardavimo. Mažeikių skyriaus vedėjo 2022 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 35VĮ-1564-(14.35.2 E.) buvo nuspręsta parduoti 0,0522 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį iš bendro 0,4176 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Parduodant minėto žemės sklypo dalį ieškovui Mažeikių skyrius neturėjo duomenų apie kilusį teisminį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ieškovo ir atsakovės valdomo nekilnojamojo turto. Ginčo tarp ieškovo ir NŽT dėl žemės sklypo dalies nėra. NŽT neprieštarauja, kad teismas tenkintų ieškovo patikslintą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Telšių apylinkės teismas 2025 m. sausio 9 d. sprendimu ieškovo Ž. V. patikslintą ieškinį ir atsakovės L. G. patikslintą priešieškinį atmetė.
9. Teismas nurodė, kad šalių valdomą gyvenamojo namo dalį sudaro vienas butas, kurio bendras plotas yra 38,89 kv. m, butą sudaro du kambariai, virtuvė, du koridoriai ir sandėliukas. Bute įrengtas krosninis šildymas, vietinis vandentiekis, nuotekų sistemos nėra. Pagal Statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ įtvirtintus minimalius butų plotams keliamus reikalavimus, numatytus 14 punkte yra reglamentuojami šie minimalūs plotai: vonios kartu su tualetu plotas – 4 kv. m, buto bent vieno kambario plotas – 16 kv. m, naudingas buto plotas 1 žmogui – 14 kv. m. Tai iš esmės reiškia, kad butas, kuriame yra tik vonios ir vienas gyvenamasis kambarys, turėtų būti bent 20 kv. m ploto. Teismo vertinimu, šalių nuosavybės teise valdomo ginčo buto, kuris nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, atidalinti natūra nėra jokių galimybių.
10. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė valdo vienodas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato dalis. Abu siekia gyventi ginčo bute. Bute yra tik daliniai patogumai – vandentiekis, elektra, krosninis šildymas. Iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos matyti, kad butas yra tvarkingas, apstatytas baldais. Šiuo metu bute niekas negyvena, butas yra apgadintas dėl apliejimo. Sprendžiant dėl bendraturčių esminio intereso naudotis daiktu, matyti, kad tiek ieškovas turi esminį interesą naudotis nekilnojamuoju daiktu, nes daugiau jokio nekilnojamojo turto neturi, tiek ir atsakovė, kuri įrodinėjo būtinumą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, tuo, jog su vaikais gyventų arčiau miesto bute, ji nuolat prižiūri butą, šildo jį, prižiūri aplinką, ūkiniame pastate augino gyvūnus, turėjo daržą, augino braškes. Nors ieškovas teisme įrodinėjo, kad atsakovei nėra būtinas ginčo turtas, dėl to, jog ji turi kitą nekilnojamąjį turtą, teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė yra įgijusi gyvenamąjį namą su priklausiniais kaime, (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad atsakovė neturi intereso naudotis ginčo turtu. Kaip matyti iš pateikto nekilnojamojo turto registro išrašo, atsakovės teiktų nuotraukų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu, gyvenamasis namas yra 1982 metų statybos, turintis tik vietinį krosninį šildymą, name nėra patogumų, įvesto vandens, vonios. Teismas darė išvadą, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė turi pagrįstą lūkestį gyventi ginčo turte. Teismas pažymėjo, kad nei viena iš šalių teisme neįrodinėjo, jog turto paėmimas esmingiau pažeidžia jo kaip būsto savininko interesus.
11. Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių taip pat yra ir ginčas dėl išmokamos kompensacijos dydžio, nes nei viena iš šalių nesutinka gauti nurodyto dydžio kompensacijos, įvardindami ją kaip per mažą, nesutiko ir mokėti didesnio dydžio kompensacijos, nei nustatyta turto vertė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje. Teismas pažymėjo, kad ginčo turto vertė yra 4 000 Eur. Abi šalys nustatytos turto vertės neginčijo, tačiau už savo turto dalį nesutinka gauti 2 000 Eur dydžio kompensacijos, argumentuodami tuo, kad ji per maža. Dėl didesnio dydžio kompensacijos šalys nesitarė, nei viena iš šalių teismui negalėjo įvardyti kokio dydžio piniginė kompensacija būtų tinkama už turimą turto dalį. Įrodymų dėl kitokios ginčo turto vertės teismui neteikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ne kartą siūlė šalims spręsti ginčą taikiai, kitokiu būdu nutraukti dalinę ginčo turto nuosavybę ar sutarti dėl kitokios kompensacijos dydžio.
12. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė teisme teigė, jog turi galimybes išmokėti 2 000 Eur kompensaciją už atidalijamą turtą, tačiau nei viena iš šalių neteikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių jų turtinę padėtį ir galimybes išmokėti piniginę kompensaciją. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad iš jo gaunamo darbo užmokesčio jam pragyvenimui lieka apie 200–300 Eur, nes jis moka išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Nors teigė turintis santaupų, tačiau tokių įrodymų teismui neteikė. Atsakovė nurodė gaunanti 150 Eur pašalpą, paskutinio teismo posėdžio metu nurodė, jokių pajamų negaunanti, teigė, kad pinigų kompensacijai išmokėti gautų iš savo dabartinio sutuoktinio, kuris dirba užsienyje.
13. Teismas įvertinęs abiejų bendraturčių poreikį dalijamam turtui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą bei taip pat ir bendraturčio galimybę išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui, sprendė, kad nei viena iš šalių nepagrindė, jog nuosavybės paėmimas iš kito bendraturčio, priteisiant nurodomą piniginę kompensaciją už turtą, nepažeis bendraturčio teisių ir teisėtų interesų. Priešingai, nesant byloje jokių patikimų pagrindžiančių įrodymų, kad kiekviena iš šalių gali išmokėti piniginę kompensaciją kitam bendraturčiui ir, jog išmokama piniginė kompensacija atitinka turto vertę, teismas sprendė, kad abiejų šalių teiktas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas negali sudaryti pagrindo taikyti išimtinį atidalijimo būdą, paimant visą ieškovo ar atsakovės nuosavybę be sutikimo, šį praradimą kompensuojant pinigais. Teismas konstatavo, kad toks turto atidalijimas, abiem bendraturčiams prieštaraujant jų nuosavybės paėmimui ir šalims galimai neturint realios galimybės atsiskaityti su kitu bendraturčiu, būtų esminis savininko teisių pažeidimas.
14. Teismas nurodė, kad žemės sklypas yra suformuotas ant jo esantiems pastatams eksploatuoti, natūra žemės sklypo atidalijamas negalimas. Teismas įvertinęs tai, kad šiuo atveju žemės sklypo atidalijimas nėra galimas, sprendė, jog paimti turtą iš savininko ir perduoti jį kitam bendraturčiui, iš esmės prilygtų turto paėmimui per prievartą. Teismas atsižvelgęs į tai, kad patikslinto ieškinio ir patikslinto priešieškinio reikalavimai dėl pastatų atidalinimo atmesti, atmetė ir reikalavimus dėl žemės sklypo dalių priteisimo kitai šaliai.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovas Ž. V. (toliau – ir apeliantas) prašo Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo patikslintas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti, kitą Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nesivadovavo kasacinio teismo suformuotais išaiškinimais, kad atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmenybė turi būti teikiama atidalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalis), be to, kad bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas geriausiai užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, ir būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008), pažeidė procesinės teisės normas, kadangi netinkamai vadovavosi procesinėse teisės normose nustatytomis įrodinėjimo, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai), be to, kadangi iš esmės neišsprendė šalių ginčo, taip pat pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias, jog galutiniu sprendimu ginčas turi būti išsprendžiamas visiškai (CPK 260 straipsnis), ir dėl to neteisingai išsprendė bylą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
15.2. Apeliantas tikrai įrodė, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas išties yra priimtiniausias, kad jis tikrai nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, be to, nepadarys ir neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nuspręsti, kad ginčo turtas turi būti natūra priteisiamas vienai iš šių šalių, o kitai šaliai priteistina piniginė kompensacija už jos dalies rinkos vertę. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ar teisinio pagrindo laikyti, kad tai būtų esminis savininko teisių pažeidimas, tuo labiau, kad šalys byloje to net neįrodinėjo, ir abi laikė, jog ginčo nekilnojamąjį turtą natūra padalyti galima.
15.3. Teismui tikrai neturėjo kilti jokių abejonių, kad atsakovė nesiruošia niekada gyventi ginčo bute. Vien sodybos (duomenys neskelbtini) įsigijimo asmeninės nuosavybės teise būtent po to, kai apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, faktas aiškiai rodė, kad tiek ginčo butas, tiek ginčo ūkinis pastatas, tiek ginčo žemės sklypo dalis atsakovei yra nereikalingi arba reikalingi nebent tik laikinai, t. y. tol kol ji galutinai įsirengs namą savo naujai įsigytoje sodyboje. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir neneigė, kad minėtame name, kai jis tik bus įrengtas, ji su savo šeima, taip pat ir savo nepilnamečiais vaikais, apsigyvens. Tai, jog tuo pačiu ji teismui teigė priešingai, taip pat rodė, kad ji paprasčiausiai sako netiesą.
15.4. Apeliantas neabejotinai yra finansiškai pajėgus sumokėti atsakovei piniginę kompensaciją, kadangi jis yra dirbantis, be to, ir minėtos kompensacijos suma būtų nedidelė, tačiau tikrai abejotina, ar priešingu atveju tokią, kad ir nedidelę, piniginę kompensaciją apeliantui galėtų sumokėti atsakovė, kuri byloje ne kartą patvirtino, jog yra neįgali, niekur nedirba bei negauna jokių pajamų.
15.5. Apeliantas laiko visiškai nepagrįstais teismo argumentus, kad atsakovės įsigytas gyvenamasis namas yra 1982 metų statybos, turintis tik vietinį krosninį šildymą, name nėra patogumų, įvesto vandens, vonios, kas, anot teismo, suponuoja išvadą, jog tiek apeliantas, tiek ir atsakovė esą turi pagrįstą lūkestį gyventi ginčo turte. Byloje esančiais įrodymais yra aiškiai įrodyta, kad ginčo buto būklė yra daug blogesnė, nei atsakovės namo, taip pat yra įrodyta, kad šalių dukra jau lanko ir (duomenys neskelbtini), būtent kas turėjo tikrai suponuoti išvadą, jog gyventi ginčo bute atsakovė šiai dienai neabejotinai nebeturi jokio intereso.
15.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad turto paėmimas esmingai pažeistų atsakovės kaip būsto savininkės interesus, nors ji pati to net neįrodinėjo, be to, teisme nebuvo keliamas ir klausimas dėl to, ar apeliantas, atsakovės dalies jų bendrame turte priteisimo jam natūra atveju, turės galimybę kad išmokėti jai piniginę kompensaciją už atidalijamą turtą. Teismas tuo visiškai nepagrįstai suabejojo ir visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad apeliantas esą neteikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių jo turtinę padėtį ir galimybes išmokėti piniginę kompensaciją.
15.7. Skundžiamas sprendimas dalyje dėl ginčo žemės sklypo dalių atidalijimo teismo nėra pagrįstas jokiomis materialinės teisės normomis. Teismas šioje skundžiamo sprendimo dalyje tiesiog pacitavo atsakovės NŽT paaiškinimą, kad žemės sklypas yra suformuotas ant jo esantiems pastatams eksploatuoti, todėl natūra žemės sklypo atidalijamas negalimas. Teismas remdamasis iš esmės tik šiuo paaiškinimu, be to, remdamasis taip pat tuo, kad prieš tai atmetė ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl pastatų atidalinimo, nusprendė atmesti ir šalių reikalavimus dėl žemės sklypo dalių priteisimo kitai šaliai.
15.8. Teismas savo išvadas, kurių pagrindu atmetė apelianto argumentus ir jo reikalavimus, padarė visiškai neteisingai ir netinkamai įvertinęs apelianto paaiškinimus, jo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir kitus duomenis, kas ir lėmė neteisėto bei nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą. Teismo įsitikinimas šiuo atveju ne tik nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, bet taip pat ir nepagrįstais atsakovės paaiškinimais, tuo tarpu objektyvius, patikimus bei logiškus apelianto paaiškinimus ir juos pagrindžiančius jo pateiktus įrodymus teismas nepagrįstai atmetė.
15.9. Skundžiamu sprendimu buvo neišspręstas ne tik apelianto reikalavimas dėl atidalijimo iš jo bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove ir kitomis atsakovėmis valdomo nekilnojamojo turto, tačiau liko neišspręstas ir šalių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės apskritai, nes atmetus ieškinį ir priešieškinį, byla nebuvo išspręsta nei apelianto, nei atsakovės naudai. Teismas taip pat nepasiūlė šalims ir jokio kito jų ginčo sprendimo būdo / varianto, kuriuo jie galėtų pasinaudoti bent jau ateityje, nes ginčo nekilnojamasis turtas šalims ir toliau liko bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jiems toliau turi išlikti teisė atsidalinti iš šios nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Įsiteisėjus skundžiamam sprendimui, tiek šalys, tiek kiti byloje dalyvavę asmenys, taip pat ir jų teisių perėmėjai, kaip žinia, iš esmės daugiau niekada nebegalės reikšti reikalavimų dėl jų atidalijimo iš tos pačios bendrosios dalinės nuosavybės (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismas pažeidė vieną iš pagrindinių civilinio proceso nuostatų / sąlygų, kad galutiniu sprendimu teismas turi kiekvieną išnagrinėtą ginčą išspręsti iki galo (CPK 260 straipsnis).
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė L. G. prašo ieškovo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovo reikalavimas buvo ydingas ir neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, t. y. statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ įtvirtintų minimalių buto patalpų plotams keliamų reikalavimų: vonios kartu su tualetu plotas – 4 kv. m, bent vieno kambario plotas – 16 kv. m, naudingasis buto plotas žmogui – 14 kv. m (14 punktas), dėl to atidalijimas natūra yra negalimas.
16.2. Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nuspręsti, jog ginčo turtas turi būti natūra priteisiamas vienai iš šių šalių, o kitai šaliai priteistina piniginė kompensacija už jos dalies rinkos vertę, tačiau atsakovė įrodė ir pagrindė dėl kokių priežasčių ginčo turtas turi būti priteistas jai, o ne ieškovui. Aplinkybės, kad atsakovė įsigijo kitą turtą ir nepilnametė dukra pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini), neduoda pagrindo konstatuoti, kad ginčo turtas labiau reikalingas ieškovui. Kadangi užsitęsus bylos procesui (ieškinys teisme gautas 2022-09-14), ginčo bute negalint gyventi, atsakovė turėjo rūpintis savo nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygomis, todėl negalėjo laukti kol baigsis ginčas ir nuomotis kitą būstą.
16.3. Apelianto argumentai apie tai, kad teismui tikrai neturėjo kilti jokių abejonių, jog atsakovė nesiruošia niekada gyventi ginčo bute, yra nepagrįsti. Butas reikalingas atsakovei, kuri augina nepilnamečius vaikus, taip pat rūpinasi pilnamečiu neįgaliu sūnumi, priešingai nei apeliantas, kuris nusišalinęs nuo vaikų priežiūros. Tai, kad apeliantas paliktų be jokio jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jokio kito turto už gautą 2 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją jis tikrai negalėtų įsigyti, neduoda pagrindo konstatuoti, kad ginčo turtas turi būti priteistas ieškovui. Ieškovo apsisprendimas ar įsigyti kitą būstą ar ne, o atsakovė įsigijo kitą nekilnojamąjį turtą iš vaikų skolintomis lėšomis. Atsakovės turtinė padėtis ir galimybės savarankiškai įsigyti kitą būstą yra labiau apribotos nei ieškovo, gyvenančio pas sugyventinę ir sąmoningai neįsigyjančio kito turto, kad galėtų teigti, jog nekilnojamojo turto neturi ir siekia įsigyti ginčo turtą, kurį pats paliko ir nesinaudojo.
16.4. Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog turto atidalijimas būtų esminis savininko teisių pažeidimas. Abiejų šalių reikalavimai buvo analogiški, atsakovei pareiškus priešieškinį, kai ieškovo pradiniai reikalavimai buvo neįgyvendinami ir prieštaraujantys STR, ieškovas nukopijavo atsakovės reikalavimus. Taip pat atsakovė sutinka, kad pirmosios instancijos teismui atmetus tiek ieškovo ieškinį, tiek atsakovės priešieškinį, liko neišspręstas ir šalių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės apskritai, nes atmetus ieškinį ir priešieškinį, byla nebuvo išspręsta nei ieškovo, nei atsakovės naudai.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė, atstovaujama Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, prašo sprendimą dėl ieškovo Ž. V. apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Savivaldybei nuosavybės teise priklauso 3 butai iš 4 butų, t .y. 75/100 dalys gyvenamojo namo: butas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini). Ieškovui ir atsakovei dalinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini) (38,89 kv. m (patalpų žymėjimai plane nuo I-1 iki I-6), t. y. po 25/200 dalis gyvenamojo namo. Ginčo byloje tarp apelianto ir savivaldybės dėl butų naudojimo nėra. Byloje nėra ginčo tarp apelianto ir savivaldybės atidalijant bendraturčio dalį dėl dalies dydžio. Faktiškai naudojamas butas (duomenys neskelbtini) atitinka idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, objektyviai ir techniškai įmanoma suformuoti kaip atskirą butą. Kaip buto (duomenys neskelbtini) patalpos (nuo I-1 iki I-6) bus atidalintos tarp apelianto ir atsakovės, savivaldybė prašo spręsti teismo nuožiūra.
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė NŽT prašo ieškovo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti ir Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, išklausė visų proceso šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikė ginčo teisius santykius reguliuojančias teisės normas, nurodė teisingą ir aktualią teismų praktiką ir priėmė teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
18.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė patikslinto ieškinio ir patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl žemės sklypo dalių atidalijimo, kadangi proceso šalys nepateikė į bylą dokumentų patvirtinančių apie pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimą ar dalies iš bendrosios nuosavybės atidalijimą, suformuojant atskirus statinius.
Šalies argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovė L. G. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį atmesti, atsakovės patikslintą priešieškinį tenkinti. Priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį, reglamentuojantį atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus bei suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti ginčo turtą natūra atsakovei, todėl sprendimas turi būti panaikintas.
19.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pakeitė atsakovę Mažeikių rajono savivaldybę į atsakovę Mažeikių rajono savivaldybės administraciją, kuri yra skirtingas juridinis asmuo, o turto dalis, dėl kurio kilęs ginčas priklauso Mažeikių rajono savivaldybei, o ne Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. Be to, byla išnagrinėta dalyvaujant Mažeikių rajono savivaldybės administracijos įgaliotai atstovei, o ne Mažeikių rajono savivaldybės atstovei, kai atsakovės dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
19.3. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad padalinti ginčo objektą nėra galimybės, tačiau teismas nusprendęs, jog nėra teisinio pagrindo atidalinti butą natūra, nepagrįstai nusprendė jo neatidalinti ir nepriteisti atsakovei ieškovo dalies ir priteisti atsakovei iš ieškovo žemės sklypo dalį, ar ginčo turtą ir žemės sklypo dalį priteisti ieškovui. Kadangi esant konfliktiškiems šalių santykiams neatidalinus bendrosios dalinės nuosavybės, tarp šalių toliau kils ginčai ir konfliktai. Šiuo atveju kitoks atidalijimo būdas negalimas, kadangi atidalyti natūra šalių bendrąją dalinę nuosavybę be neproporcingos žalos butui ir ūkiniam pastatui, kurie yra buto priklausiniai, nėra galimybės, todėl ginčo atveju taikytinas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas. Tokiu atveju būtų išspręstas šalių ginčas be neproporcingos žalos daiktui ir daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas.
19.4. Pirmosios instancijos teismas cituodamas kasacinio teismo praktiką dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, kai priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, ja nesivadovavo, o tiesiog nukopijavo ir perkėlė į sprendimą, nors nutartyje, iš kurios paimta citata turtas būtent ir buvo atidalintas tokiu būdu, kokiu prašė apeliantė šioje byloje (atidalinta natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteista piniginė kompensacija kitai šaliai).
19.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo argumentais, kad daugiau jokio nekilnojamojo turto jis neturi, o įgijęs atsakovei priklausančias ginčo nekilnojamojo turto dalis gyventų bute. Tačiau po ieškovo smurto ir santuokos nutraukimo atsakovė išsikėlė iš šalims priklausančio buto, o ieškovas likęs gyventi jame vienas juo nesinaudojo, nemokėjo už elektros energiją, atjungė vandens tiekimą ir pats iš jo išsikraustė. Šių ieškovo veiksmų pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, nors iš to galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovui turtas nėra reikalingas, o reikalavimai grįsti emocijomis, priešiškais santykiais ir siekiu pakenkti buvusiai sutuoktinei.
Žemesnės instancijos teismas
19.6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje tarp šalių taip pat yra ir ginčas dėl išmokamos kompensacijos dydžio, nes nei viena iš šalių nesutinka gauti nurodyto dydžio kompensacijos, įvardindami ją kaip per mažą, nesutiko ir mokėti didesnio dydžio kompensacijos, nei nustatyta turto vertė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje. Šie teismo argumentai nepagrįsti, teismas negali reikalauti sumokėti didesnę kompensaciją nei nustatyta turto vertė pagal turto vertinimo ataskaitą, kuri yra nenuginčyta. Nesant ginčo dėl turto įvertinimo neaišku kokiu pagrindu atsakovė turėtų mokėti didesnę kompensaciją.
19.7. Teismas taip pat nepagrįstai kvestionavo šalių galimybę sumokėti kompensaciją kitai šaliai. Atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad kompensaciją sumokėti gali, ją padėtų sumokėti jos sutuoktinis, dirbantis užsienyje ir/ar jos pilnamečiai vaikai. Juo labiau, kad atsakovės vardu registruotas kitas nekilnojamasis turtas į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Todėl teismo teiginiai, kad atsakovė neteikė duomenų apie savo turtinę padėtį, ne visai teisingi, nes tokie duomenys yra, be to, teismas įrodinėjimo procese gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad klausimą dėl tariamo negalėjimo sumokėti kompensaciją teismas iškėlė tik paskutinio teismo posėdžio metu, prieš baigiamąsias kalbas. Teismas iškėlęs tokį klausimą paskutinio teismo posėdžio metu ir tai argumentuodamas sprendime nepasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
19.8. Teismo sprendimas dalyje dėl žemės sklypo visai nemotyvuotas, reikalavimai atmesti apsiribojant tik konstatavimu, kad žemės sklypo dalies paėmimas iš esmės prilygtų turto paėmimui per prievartą, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl to, jog kaip minėta, teismas, priėmęs ieškinį nepranešė viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas, t. y. VĮ Registrų centras, taip suteikdamas galimybę ieškovui įsigyti žemės sklypo dalį po ginčo pastatais ir taip užvilkinti procesą ir siekti sutrukdyti turto atidalijimą ar padaryti jį negalimą.
Atsiliepimas
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Ž. V. prašo atsakovės L. G. apeliacinį skundą atmesti ir Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinis, palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
20.1. Ieškovas mano, kad šios bylos atveju šalys teismo privalėjo būti atidalintos iš jų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto, tačiau priešingai negu apeliantė, laiko, jog turėjo būti tenkinamas ieškovo patikslintas ieškinys, o ne apeliantės patikslintas priešieškinis, nes buvo akivaizdu, kad patenkinus patikslintą priešieškinį, ieškovas liks be jokio jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, o apeliantei nuosavybės teise priklausys ir ginčo butas su ūkiniu pastatu bei dalimi žemės sklypo, ir jos naujai įsigyta sodyba.
20.2. Apeliantė nesiruošia niekada gyventi ginčo bute, tiek ginčo butas, tiek ginčo ūkinis pastatas, tiek ginčo žemės sklypo dalis jai yra nereikalingi arba reikalingi nebent tik laikinai, t. y. tol kol ji galutinai įsirengs namą savo naujai įsigytoje sodyboje. Ieškovo manymu, atidalijus jo ir apeliantės bendrąja daline nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą jis jokiu pagrindu negali būti natūra priteistas apeliantei. Nė vienai iš šalių ginčo bute jau kurį laiką negyvenant, šis butas tapo užleistu, reikalaujančiu kapitalinio remonto, tačiau apeliantė šio buto neprižiūri ir netvarko, taip pat nemoka už jį ir jokių mokesčių, o remontuojasi naujai įsigytą sodybą. Ginčo butas būtų per mažas apeliantei su vaikais jame gyventi ir visiškai tam netinkamas, nes yra ir be jokių elementarių buitinių patogumų. Apeliantė nėra pateikusi ir jokių mokėjimų už butą, be to, nors yra sudariusi elektros energijos tiekimo sutartį, už elektrą nemoka, tuo sukeldama ieškovui eilę nepatogumų, tuo tarpu už vandenį ir šiukšles moka būtent ieškovas.
20.3. Apeliantės skunde nurodyti teismo neva padaryti procesinės teisės pažeidimai, ieškovo įsitikinimu, nėra esminiai ir jie teismo sprendimo neįtakojo.
Atsiliepimas
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė NŽT prašo atsakovės L. G. apeliacinį skundą atmesti ir Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, išklausė visų proceso šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikė ginčo teisius santykius reguliuojančias teisės normas, nurodė teisingą ir aktualią teismų praktiką ir priėmė teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
21.2. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuotas ir skirtas jame esančių statinių eksploatavimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė patikslinto ieškinio ir patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl žemės sklypo dalių atidalijimo, nes proceso šalys nepateikė į bylą dokumentų, patvirtinančių apie pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimą ar dalies iš bendrosios nuosavybės atidalijimą, suformuojant atskirus statinius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
2. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitai šaliai už netektą nekilnojamojo turto dalį priteisiant piniginę kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
24. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2024 m. kovo 24 d. sąskaitą faktūrą už sklypo naudojimosi dalių plano parengimą ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, o kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateikė duomenis apie tai, jog 2022 m. rugsėjo 29 d. ir 2025m. sausio 8 d. mokėjo už vandenį, 2025 m. sausio 24 d. – už komunalinių atliekų tvarkymą. Kadangi ieškovas šių įrodymų priimti neprašo, apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nepriima, nevertina ir dėl jų nepasisako.
25. Atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės atstovė, teismui atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, pateikė 2021 m. lapkričio 26 d. ir 2024 m. spalio 22 d. Mažeikių rajono savivaldybės mero potvarkius dėl įgaliojimų suteikimo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vyriausiajai specialistei S. Č.. Kadangi šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tinkamo atstovavimo byloje, apeliacinės instancijos teismas šiuos potvarkius priima į bylą.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
26. Byloje nustatyta, kad gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), faktiškai sudaro keturi butai, kurie turi savo numeracijas ir indeksuotas patalpas, tačiau kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai nesuformuoti. Mažeikių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso 3 butai iš 4 butų: butas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), t. y. 75/100 dalys gyvenamojo namo.
27. Ieškovui Ž. V. ir atsakovei L. G. dalinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), 38,89 kv. m (patalpų žymėjimai plane nuo I-1 iki I-6) (toliau – ir butas), t. y. po 25/200 dalis gyvenamojo namo, taip pat po 1/2 dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės pateiktoje 2022 m. gruodžio 8 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. MŽ22/12-515, nurodyta, kad 25/200 dalis pastato – gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančio (duomenys neskelbtini), turto rinkos vertė vertinimo dienai (2022 m. gruodžio 8 d.) – 4 000 Eur.
28. Taip pat ieškovui Ž. V. ir atsakovei L. G. priklauso po 1/8 dalis bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikai priklauso 3/4 dalys minėto žemės sklypo.
29. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovo Ž. V. ir atsakovės L. G. nuosavybės teise valdomo buto, kuris nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, atidalinti natūra galimybių nėra. Tiek ieškovas, tiek atsakovė siekia įgyti priešingos pusės nuosavybės teise valdomas turto dalis, sumokant 2 000 Eur kompensaciją. Nei viena iš šalių bylos nagrinėjimo metu nesutiko, kad iš jų būtų paimta nuosavybė, už praradimus gaunant kompensaciją, bei palaikė pareikštus reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtent jai priteisinat kitos šalies turto dalį natūra, o kitai šaliai šį praradimą kompensuojant pinigais.
30. Pirmosios instancijos teismas tiek ieškovo Ž. V., tiek atsakovės L. G. reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą motyvavo tuo, kad abiejų šalių interesas naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu yra vienodas. Teismas nurodė, kad nors tiek ieškovas, tiek ir atsakovė teisme teigė, jog turi galimybes išmokėti 2 000 Eur kompensaciją už atidalijamą turtą, tačiau nei viena iš šalių neteikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių jų turtinę padėtį ir galimybes išmokėti piniginę kompensaciją. Taigi, teismas įvertinęs abiejų bendraturčių poreikį dalijamam turtui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą ir bendraturčio galimybę išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui, sprendė, jog abiejų šalių teiktas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas negali sudaryti pagrindo taikyti išimtinį atidalijimo būdą, paimant visą ieškovo ar atsakovės nuosavybę be sutikimo, šį praradimą kompensuojant pinigais. Teismas konstatavo, kad toks turto atidalijimas, abiem bendraturčiams prieštaraujant jų nuosavybės paėmimui ir šalims galimai neturint realios galimybės atsiskaityti su kitu bendraturčiu, būtų esminis savininko teisių pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Ieškovas ir atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniais skundais prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų pareikštus reikalavimus, o priešingos šalies reikalavimus atmesti.
32. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
33. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios situaciją, kai nė vienas bendraturtis atidalijant turtą nesutinka gauti kompensacijos pinigais, turinys pagal kasacinio teismo praktiką aiškintinas kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).
34. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo, kad atidalyti natūra šalių bendrąją dalinę nuosavybę be neproporcingos žalos butui, nėra galimybės, todėl ginčo atveju taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas. Be to, byloje nustatyta, kad šalių tarpusavio santykiai itin konfliktiški, šalys kategoriškai nesileidžia į jokius kompromisus dėl bendro turto valdymo, naudojimo, tai reiškia, jog neatidalijus turto kiltų nauji ginčai. Kad bendraturčių ginčas turi būti išspręstas, vienam iš bendraturčių priteisiant turimą nekilnojamojo turto dalį, o kitam bendraturčiui piniginę kompensacija, sutinka ir apeliantai, nurodydami, kad abiejų šalių reikalavimų atmetimas šiuo atveju nėra tinkamiausias bei teisingiausias savininkų teisių gynimo būdas.
35. Kai daikto nėra galimybės padalyti natūra, o abu bendraturčiai siekia prisiteisti daiktą natūra, sprendžiant, kuriam atiteks daiktas, svarbu nustatyti ar daikto dalies paėmimas iš bendraturčio iš esmės nepažeis savininko teisių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek ieškovui, tiek ir atsakovei nuosavybės teise priklauso vienodos gyvenamojo namo (buto) ir ūkinio pastato dalys, šalims priklausančiame bute nuo 2020 m. pabaigos niekas negyvena. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011 ir kt.).
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės interesas naudotis ginčo turtu yra vienodas. Byloje nustatyta, kad ieškovas daugiau jokio nekilnojamojo turto neturi, o atsakovė 2022 m. rugpjūčio 29 d. įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ji su šeima gyvena. Nors atsakovė pradiniuose procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, kad jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name gyventi yra faktiškai neįmanoma, tačiau šiuos atsakovės teiginius paneigia byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovė gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena, atsakovės dukra lanko šalia esančią (duomenys neskelbtini). Tikėtina, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu įsigytą gyvenamąjį namą suremontavo/iš dalies suremontavo, kad jame būtų galima gyventi. Taigi vertintina, kad tik ieškovas neturi kito tinkamo gyventi nuosavo gyvenamojo būsto, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog būtent ieškovas turi esminį interesą naudotis ginčo turtu. Nors 2020 m. nutraukus šalių santuoką ir pasidalinus ginčo turtą abi šalys (pirma atsakovė, o po to ir ieškovas) išsikėlė iš ginčo turto bei faktiškai iki šiol gyvena kitur (ieškovas pas draugę (duomenys neskelbtini); atsakovė jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini)), tačiau tai nereiškia, kad ieškovas neturi intereso naudotis ginčo turtu. Šalys neginčijo to, kad dėl tarp šalių vykstančių nesutarimų bei teisminių ginčų, ir butui reikalingo remonto, šiuo metu naudojimasis juo yra/būtų apsunkintas, todėl niekas jame negyvena, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo spręsti, jog nuosavas būstas ieškovui nėra reikalingas. Taigi atsakovės, kuri nuosavybės teise turi kitą gyvenamąjį būstą, interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus, todėl ginčo turto dalies paėmimo iš atsakovės nėra pagrindo vertinti kaip esminio savininko teisių pažeidimo. Atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovas likęs vienas gyventi bute nemokėjo už elektros energiją, atjungė vandens tiekimą ir vėliau pats iš jo išsikraustė, neįrodo jos, kaip savininkės, stipresnio intereso, ypač todėl, kad ir atsakovė šiuo turtu nesinaudoja bei jo neprižiūri, o be to, pasak ieškovo, grįžus iš užsienio atsakovė kliudė jam naudotis ginčo turtu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas įrodė, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kito bendraturčio (atsakovės) teisių ir teisėtų interesų, todėl pripažinta būtent ieškovo teisė (atidalijimo būdu) į atsakovei priklausančią ginčo turto dalį (CPK 176, 178, 185 straipsniai).
37. Bylos šalims nuosavybės teise taip pat priklauso po 1/8 dalis bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nėra ginčo, kad šis žemės sklypas suformuotas ir skirtas jame esančių statinių eksploatavimui. Žemės sklypai, suformuoti statiniams arba įrenginiams eksploatuoti, natūra nedalijami, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas padalijamas arba atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio ar įrenginio padalijimu ar dalies iš bendrosios nuosavybės atidalijimu, suformuojamas atskiras statinys ar įrenginys ir šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas (Žemės įstatymo 40 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Kadangi yra aiškus atidalinimo būdas ir žemės sklype esančių statinių nuosavybės teisė bei šiuo atveju žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nėra reikalingas, todėl žemės sklypo atidalinimo klausimą racionalu išspręsti toje pačioje byloje. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kad teisinga atidalinti ant ginčo žemės sklypo apeliantams priklausančius statinius, juos priteisiant ieškovo nuosavybėn, o atsakovei išmokant kompensaciją pinigais, yra pagrindas atidalinti ir po statiniais esančią atsakovės žemės sklypo dalį, ją taip pat priteisiant šių statinių savininkui (ieškovui), o atsakovei išmokant kompensaciją pinigais.
38. Kitas svarbus faktas, kurį svarbu ištirti nagrinėjant turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės bei kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, yra, ar bendraturtis realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog atsakovė galėtų sumokėti ieškovui kompensaciją pinigais, nepaneigtų išvados, kad ginčo turtas priteistinas natūra ieškovui, nes ieškovo savininko teisės priteisiant jam kompensaciją pinigais būtų esmingiau pažeistos nei atsakovės. Kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Todėl ta aplinkybė, kad ieškovas, priteisus jam jos prašomą turto dalį, galimai neturėtų realios galimybės atsiskaityti su atsakove, gali būti vertinama kaip galimas atsakovės, kaip savininkės, teisių pažeidimas.
39. Visų pirma, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nekilo ginčo, jog 25/200 dalis pastato – gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 4 000 Eur, o ¼ dalies bendro 0,4176 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – yra 107,78 Eur. Taigi kompensacijos dydis už bendraturčio netektą nekilnojamojo turto dalį sudaro 2 053,89 Eur (4 107,78 Eur / 2 ). Nesant ginčo dėl šio turto rinkos vertės, pirmosios instancijos nepagrįstai suabejojo abiejų šalių nurodomos piniginės kompensacijos teisingumu. Apeliaciniuose skunduose šalys taip pat nenurodo jokių argumentų, susijusių su tuo, jog jų nurodoma išmokėti kompensacija yra neteisinga. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog atidalijamos turto dalies vertė bendrosios dalinės nuosavybės teisės pabaigoje yra 2 053,89 Eur, kuri turėtų būti išmokėta buvusiam bendraturčiui už jo praradimus. Pažymėtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas bendraturčiui sumokant kompensaciją šiuo atveju pats savaime nelemia savininko esminių interesų pažeidimo, tačiau, kaip jau buvo minėta, svarbu įvertinti ar ieškovui priteisus prašomą turto dalį, jis turės realią galimybę atsiskaityti su atsakove.
40. Nei vienas apeliantas skunde nekelia ginčo nei dėl priteistinos kompensacijos dydžio, nei jos sumokėjimo galimybių. Abi šalys teigia, kad turėtų realią galimybę atsiskaityti su bendraturčiu. Šiuo atveju teisiškai reikšminga įvertinti ar būtent ieškovas, jam priteisus prašomą turto dalį, turės realią galimybę atsiskaityti su atsakove. Nėra ginčo, kad ieškovas yra darbingas asmuo, kaip teigė ieškovas, jis turi ir santaupų, o 2 053,89 Eur piniginės kompensacijos dydis jam nebūtų didelis. Atsakovė neginčijo, kad ieškinyje nurodyto dydžio kompensacijos ieškovas negalės sumokėti. Ieškovas apeliaciniame skunde dar kartą patirtino, jog yra finansiškai pajėgus atsakovei sumokėti 2 053,89 Eur piniginę kompensaciją, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo šiais teiginiais abejoti. Šį teismo įsitikinimą sustiprina ir tai, jog ieškovas nesinaudojo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, o jį byloje atstovavo privačiai samdomas advokatas už kurio paslaugas buvo tinkamai sumokama.
41. Apeliantė nurodo, jog byla išnagrinėta dalyvaujant Mažeikių rajono savivaldybės administracijos įgaliotai atstovei, o ne Mažeikių rajono savivaldybės atstovei, be to pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pakeitė atsakovę Mažeikių rajono savivaldybę į atsakovę Mažeikių rajono savivaldybės administraciją, kuri yra skirtingas juridinis asmuo. Tai, apeliantės vertinimu, laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog tiek savivaldybė, tiek savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys. Šiuo atveju nustatyta, kad byloje atsakove buvo Mažeikių rajono savivaldybė, kuriai nuosavybės teise priklauso 75/100 dalys gyvenamojo namo. Mažeikių rajono savivaldybę atstovavo Mažeikių rajono savivaldybės administracija bei jos įgaliotas atstovas (darbuotojas/teisininkas). Nors į bylą Mažeikių rajono savivaldybės mero potvarkiai dėl įgaliojimų suteikimo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vyriausiajai specialistei S. Č. pateikti tik apeliacinės instancijos teisme, tačiau tai neduoda pagrindo spręsti, jog atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė byloje nebuvo atstovaujama tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakove nurodė Mažeikių rajono savivaldybės administraciją, bet ne Mažeikių rajono savivaldybę, tačiau, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, kai Mažeikių rajono savivaldybės administracija buvo Mažeikių rajono savivaldybės atstove, laikytina, kad tokia situacija byloje susiklostė dėl bylą nagrinėjusio teismo padarytos rašybos klaidos, kuri nesudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, o juo labiau pripažinti tai, kaip absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).
43. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie, nagrinėjamu atveju, nėra teisiškai reikšmingi.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, šiuo aspektu netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės aktų nuostatas, todėl bylą išsprendė neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisingiausia atidalinti apeliantų ginčo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant būtent ieškovo teisę į atsakovei priklausančią ginčo turto dalį, atsakovei iš ieškovo priteisiant kompensaciją pinigais. Dėl to yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti, o atsakovės patikslintą priešieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje, inter alia (be kita ko), įtvirtinta, kad šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
46. Pagal nagrinėjamos bylos procesinį teisinį rezultatą spręstina, kad bylos nagrinėjimo metu šalys nepakankamai bendradarbiavo, nedėjo pastangų ieškant kompromiso dėl bendro turto valdymo, naudojimo ir kilusį ginčą išspręsti taikiai, nuolat tikslino pareikštus reikalavimus (ypatingai ieškovas), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu abu apeliantai prisidėjo prie šioje byloje kilusio ginčo bei bylinėjimosi išlaidų didėjimo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šalims nepriteistinas.
47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas nagrinėjamoje byloje atitinka ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju abi šalys reiškė reikalavimus vienai iš jų priteisti turtą natūra, kitai šaliai priteisiant piniginę kompensaciją (ieškovas). Byloje nekilo ginčo nei dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, nei dėl kompensacijos dydžio, tačiau abu bendraturčiai siekė sau prisiteisti daiktą natūra, šalys kategoriškai nesileido į jokius kompromisus dėl bendro turto valdymo, naudojimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės interesas naudotis ginčo turtu yra vienodas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčo turtas priteistinas natūra ieškovui, nes ieškovo teisės priteisiant jam kompensaciją pinigais būtų esmingiau pažeistos nei atsakovės, kuri po bylos iškėlimo įsigijo kitą gyvenamąjį būstą, jį remontavo bei apsigyveno. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju mechaniškai vadovautis CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle „pralaimėjęs moka“ nebūtų teisinga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors šiuo atveju ieškovo patikslintas ieškinys patenkinamas, tačiau turto atidalijimas, priteisiant atsakovei priklausančią turto dalį ieškovui, ir atlyginant ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas „uzurpuotų“ visą atsakovei priteistiną kompensaciją, kas būtų nesuderinama su CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Tokiu atveju susidarytų paradoksali situacija, kai atsakovė ne tik, kad netektų nekilnojamojo turto, bet dar turėtų ieškovui atlyginti ir jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
48. Atsakovės (savivaldybė ir NŽT) nei prašymo, nei bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl teismas dėl jų paskirstymo nesprendžia.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Telšių apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, patikslintą priešieškinį atmesti.
Atidalinti ieškovui Ž. V. ir atsakovėms L. G., Mažeikių rajono savivaldybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovui Ž. V. 25/200 dalis gyvenamojo namo, priklausančias atsakovei L. G..
Atidalinti ieškovui Ž. V. ir atsakovei L. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovui Ž. V. 1/2 dalį ūkinio pastato, priklausančią atsakovei L. G..
Atidalinti ieškovui Ž. V. ir atsakovėms L. G., Lietuvos Respublikai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį 0,4176 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovui Ž. V. 1/8 dalį žemės sklypo, priklausančią atsakovei L. G..
Priteisti iš ieškovo Ž. V. atsakovei L. G. 2 053,89 Eur (dviejų tūkstančių penkiasdešimt trijų eurų 89 ct) kompensaciją už ieškovui priteistą atsakovės turto dalį.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.