Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Europos odontologijos klinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Dantų gama“ ieškinį atsakovei UAB „Europos odontologijos klinika“ dėl skolos, delspinigių ir ikiteisminio išieškojimo išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Teismo posėdžio, įvykusio 2022 m. gruodžio 14 d., metu ieškovės atstovas žodžiu pareiškė, kad ieškovė atsisako dalies ieškinio reikalavimų, t. y. dėl 4 500 Eur skolos priteisimo, kadangi atsakovė bylos nagrinėjimo metu dalį reikalavimo įvykdė. Ieškinio reikalavimų dalies atsisakymas 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi priimtas, ši bylos dalis nutraukta.

3. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės reikalavimą priteisti 32 999,15 Eur skolos, 1 217,64 Eur delspinigių, 40 Eur dydžio kompensacijos, 8 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai – 2018 m. sausio 15 d. ieškovė ir atsakovė sudarė ilgalaikę sutartį, pagal kurią ieškovė pagal atsakovės užsakymą įsipareigojo gaminti dantų protezus, dantų protezų konstrukcines dalis bei atlikti technologinį apdorojimą, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už tinkamai pagamintas ir parduotas prekes.

12. Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės atsiskaitymo už ieškovės suteiktas paslaugas. Atsakovė savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad šalių 2021 m. kovo 29 d. sudarytas susitarimas užfiksavo atsakovės skolos dydį ieškovei – 30 000 Eur, o sumą nustatė šalys bendru sutarimu, o dėl jokių kitų sumų ieškovė atsakovei pretenzijų niekada nereiškė. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutinka, teigia, kad pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras atsakovė jai realiai yra skolinga daugiau nei 30 000 Eur.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, jog labiau tikėtina, jog ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrįstumą (t. y., kad atsakovė jai yra įsiskolinusi daugiau nei 30 000 Eur), o atsakovė pozicijai pagrįsti (t. y., kad ji ieškovei skolinga tik 30 000 Eur), nepateikė pakankamai įrodymų (CPK 178 str.). Apie tai apeliacinės instancijos teismas pasisakys išsamiau.

14. Tarp šalių nėra ginčo, kad po Sutarties sudarymo atsakovė iš pradžių tinkamai atsiskaitydavo už ieškovės suteiktas paslaugas, tačiau vėliau atsiskaitymai ėmė vėluoti, šalys derėjosi dėl skolos grąžinimo. Kadangi atsakovė buvo įsiskolinusi ieškovei, atsakovė 2021 m. kovo 29 d. surašė tokio turinio raštelį: „Aš L. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) įsipareigoju išmokėti Ž. K. a.k. (duomenys neskelbtini) išmokėti UAB „Europos odontologijos klinikos“ skolą 30 000 (trisdešimt tūkstančių eurų) lygiomis dalimis po 1500 eurų pervedant į UAB „Dantų gamos“ sąskaitą“. Šį raštelį pasirašė atsakovės vadovė ir ieškovės vadovas. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės vadovas šiame raštelyje nenurodė jokių savo įsipareigojimų, o iš esmės tik pritarė tokiam atsakovės įsipareigojimui.

15. Kadangi atsakovė nevykdė savo pačios įsipareigojimo kiekvieną mėnesį mokėti po 1500 Eur sumą, ieškovė pareikalavo visą skolos sumą sumokėti iš karto, o skolą paskaičiavo pagal savo buhalterinės apskaitos dokumentus. Ieškovė 2022 m. balandžio 7 d. pranešimu Nr. 2022/04/07 dėl uždelsto skolos apmokėjimo ragino atsakovę padengti visą tuo metu buvusį 38 499,15 Eur įsiskolinimą. Šiame pranešime nurodoma skolos suma skyrėsi nuo 2021 m. kovo 29 d. raštelyje nurodytos skolos sumos, kadangi pranešime nurodomas 38 499,15 Eur įsiskolinimas buvo paskaičiuotas pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus.

16. Tam, kad pagrįstų realią atsakovės skolos sumą, ieškovė teismui pateikė tiek išvestinius, tiek pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, ieškovė skolos sumą pagrindė ne tik išvestiniais (suvestiniais) buhalterinės apskaitos dokumentais – apyvartos žiniaraščiais, bet ir pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais – sąskaitomis faktūromis. Be to, ieškovė pateikė dokumentus nuo šalių bendradarbiavimo pradžios – nuo 2013 metų.

17. Atsakovė turėjo galimybę teikti savo išvestinius (suvestinius) bei pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriais galėtų būti grindžiama kitokia skolos suma nei reikalauja ieškovė, tačiau tokių dokumentų nepateikė (CPK 178 str.). T. y. atsakovė, siekdama įrodyti savo dėstomas aplinkybes, privalėjo pateikti savo buhalterinės apskaitos duomenis, kadangi ieškovė, pateikusi tiek išvestinius (suvestinius), tiek pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, ir įrodžiusi tikrąjį skolos dydį, perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei, kuri tokius duomenis apie skolą turėjo paneigti.

18. Jeigu atsakovė netinkamai vedė savo buhalterinę apskaitą ir neužregistravo joje visų ūkinių operacijų, taip pat nepateikė tokios buhalterinės apskaitos dokumentų į bylą, ji prisiėmė riziką, kad teismas vertins tik ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir pagal juos nustatinės tikrąjį skolos dydį.

19. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pirminės apskaitos dokumentais ir nustatė, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, todėl nėra pagrindo teigti, jog 2021 m. kovo 29 d. raštelyje nurodytas realus atsakovės skolos ieškovei dydis.

20. Atsakovė teigia, kad tarp šalių nebuvo sutarimo dėl tikrojo skolos dydžio, kadangi skyrėsi duomenys, nurodyti jų buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl buvo sutarta 30 000 Eur suma. Atsakovė nurodo, kad jos buhalterinės apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad 2021-03-31 dieną atsakovės įsiskolinimas sudarė 31 283 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo įrodymu.

21. Minėtas apskaitos žiniaraštis yra matomas tik iš ieškovės pateikto šalių susirašinėjimo. Dokumentas yra iš esmės neįskaitomas, todėl laikytina, kad toks įrodymas neatitinka procesiniams dokumentams ir jų priedams įstatymo keliamų reikalavimų (CPK 111, 114 straipsniai).

22. Atsakovė nurodo, kad sąskaitos faktūros negali būti tinkami įrodymai, pagrindžiantys skolos faktą, kadangi jie yra vienašališkai sudaryti ieškovės. Pažymėtina, kad atsakovė neneigė šių sąskaitų faktūrų, t. y. neįrodinėjo, kad kitos nuo 2013 metų ieškovės išrašytos sąskaitos yra nepagrįstos ir pagal jas ieškovė nebuvo atlikusi darbų ar jų neperdavė atsakovei. Tokį argumentą atsakovė pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu. Kaip minėta, atsakovė turėjo teisę teikti savo buhalterinės apskaitos dokumentus, kad yra sumokėjusi kitokias sumas atsakovei arba neįtraukusi kurių nors sąskaitų į savo buhalteriją, ir tokiu būdu paneigti ieškovės pateiktus įrodymus, tačiau to nepadarė.

23. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės įrodinėja, kad 2021 m. kovo 29 d. raštelis yra šalių susitarimas, kuriuo buvo užfiksuota, jog 2021 m. kovo 29 d. dienai galutinis skolos dydis buvo 30 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka.

24. Pažymėtina, kad 2021 m. kovo 29 d. raštelyje nėra aiškaus susitarimo, jog dėl likusios skolos sumos atsakovės prievolė pasibaigia, o ieškovė likusių skolos sumų atsisako. Taigi, nėra aiškios ieškovės valios susitarti dėl dalies prievolės pabaigos. T. y. jeigu toks raštelis būtų laikomas susitarimu dėl dalies prievolės pabaigos, jame turėtų būti aiškiai nurodyta, kad ieškovė atsisako skolos sumos, kuri viršija 30 000 Eur sumą ir niekada tokios skolos iš atsakovės nereikalaus. Tačiau tokio susitarimo 2021 m. kovo 29 d. raštelyje nėra, todėl negalima teigti, jog šalys susitarė dėl dalies prievolės pabaigos.

25. Be to, 2021 m. kovo 29 d. raštelis buvo sudarytas vienu egzemplioriumi, taigi raštelis savo esme labiau primena vienašalį sandorį su vienašaliais atsakovės įsipareigojimais. Dėl šios priežasties sutiktina su ieškovės argumentais, kad raštelis veikė kaip prievolės užtikrinimo priemonė ir savo prasme primena vekselį.

26. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2021 m. kovo 29 d. raštelis negali būti laikomas susitarimu dėl prievolės pabaigos, nes raštelyje nėra įvardinta, pagal kurias neapmokėtas sąskaitas yra susidaręs įsiskolinimas, 30 000 Eur suma nurodyta nevertinant buhalterinių duomenų, o sumą savo nuožiūra įrašė atsakovės vadovė, raštelyje nėra įtvirtinta ieškovės valia nereikalauti visos pagal atsakovei pateiktas sąskaitas susidariusios sumos.

27. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2021 m. kovo 29 d. iki 2022 m. gruodžio 8 d. atsakovė ieškovė sumokėjo 19 500 Eur sumą. Ieškovė nurodo, kad ši suma buvo įskaityta į bendrą įsiskolinimą, pirmiausiai dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas faktūras (CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pažymėtina, kad pavedimų paskirtyse atsakovė nebuvo nurodžiusi, kokias konkrečias ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras dengia. Todėl ieškovė pagrįstai mokėjimus įskaitė pirmiausiai seniausioms sąskaitoms faktūroms dengti.

28. Nors atsakovė nurodo, kad šalys susirašinėjimų metu nekalbėjo apie jokias kitas prievoles, nei kylančias iš 2021 m. kovo 29 d. raštelio, tačiau, kaip minėta, kad pirmiausiai atsakovės prievolės kilo pagal išrašytas sąskaitas faktūras ir šalių sudarytą Sutartį.

29. Teismas skundžiamu sprendimu nepriteisė sumų, kurios susidarė iki 2020 m. liepos 27 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas neišėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Senesnių sąskaitų faktūrų reikšmė šioje byloje buvo svarbi, kadangi buvo svarbu nustatyti tikrąjį skolos dydį.

30. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu, tiek materialinės teisės normas, susijusias su šalių santykių vertinimu ir 2021 m. kovo 29 d. raštelio kvalifikavimu. Taigi, ieškovė pagrįstai reikalavo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą, viršijančią ir 2021 m. kovo 29 d. raštelyje nurodytą sumą.

31. Atsakovė nurodo, po 2021 m. kovo 29 d. ji neužsakė jokių darbų iš ieškovės, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji būtų perdavusi tokių darbų rezultatą atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

32. Ieškovė į bylą pateikė už darbus, atliktus po 2021 m. kovo 29 d., išrašytas sąskaitas faktūras su jose detalizuotais atliktais darbais ir paskaičiavimais, elektroninių laiškų išrašus, patvirtinančius tokių sąskaitų siuntimą atsakovei ir atsakovės patvirtinimą, kad sąskaitos gautos. Atsakovės vadovė 2022 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad vis dėlto darbus užsakinėjo, tačiau iškėlus bylą teisme, jai kilo abejonės dėl to, ar darbus ji užsakė būtent tokiais kiekiais, kokie nurodyti sąskaitose.

33. Ieškovei pateikus užrašus su konkrečiomis pacientų pavardėmis, iš sąskaitų faktūrų matant atliktų darbų apimtis ir kiekius, atsakovė visa tai galėjo sutikrinti su savo vidiniais dokumentais, o pastebėjusi, kad tokie pacientai pas ją paslaugų neužsakinėjo, tokius įrodymus pateikti teismui, tačiau tokių duomenų atsakovė nepateikė.

34. Atsakovė ginčija darbų atlikimą ir perdavimą pagal šias sąskaitas faktūras: 2021-04-30 sąskaita faktūra serija DG Nr. 1913, mokėtina suma – 2284 Eur; 2021-11-30 sąskaita faktūra serija DG Nr. 2039A, mokėtina suma – 4130 Eur; 2022-02-24 sąskaita faktūra serija DG Nr. 2080, mokėtina suma – 4850 Eur; 2022-01-01 sąskaita faktūra serija DG Nr. 2094, mokėtina suma – 2440 Eur.

35. Pažymėtina, kad šalių sudarytoje Sutartyje nėra numatytas atliktų darbų perdavimo įforminimas aktu ar kitokia forma. Pati atsakovės vadovė pripažino, kad šalys niekada nepasirašydavo darbų perdavimo-priėmimo aktų, atliktų darbų rezultato perdavimas niekada nebūdavo jokiais būdais fiksuojamas.

36. Pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas darbų perdavimas-priėmimas bei atsiskaitymas už atliktus darbus siejamas su sąskaitos faktūros pateikimu: „Užsakovas apmoka už paslaugas pagal pateiktas sąskaitas-faktūras per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos – faktūros pateikimo dienos“ (Sutarties 4 punktas). Pagal Sutartį užsakovas (atsakovė) turi teisę sulaikyti mokėjimus tik dviem atvejais: (i) sąskaitoje – faktūroje nurodyta neteisinga suma; (ii) vykdytojas (ieškovė) pateikė nekokybiškus darbus.

37. Ieškovė siuntė atsakovei sąskaitas faktūras elektroniniu paštu, o atsakovė patvirtino jų gavimą ir jokių pretenzijų nei dėl darbų kokybės, nei dėl jų apimties, nei dėl kainos nereiškė. Atsakovė teigia, jog vien sąskaitos faktūros gavimas ir šio fakto patvirtinimas nereiškia, kad atsakovei darbai buvo perduoti.

38. Pažymėtina, kad bet kuris juridinis asmuo tokiomis aplinkybėmis, jeigu jis nebūtų užsakęs tokių darbų ar jam kiltų abejonių dėl darbų apimties, būtų nurodęs, kad sąskaitos faktūros neapmokės ir būtų atitinkamai reagavęs į tokių sąskaitų faktūrų siuntimą. Šiuo atveju atsakovė tik patvirtindavo sąskaitų faktūrų gavimą, tačiau nei gavusi sąskaitas faktūras, nei vėliau nereiškė pretenzijų ar prieštaravimų, kad tokių darbų nėra užsakiusi.

39. Esant nusistovėjusiai šalių bendradarbiavimo tvarkai, kai šalys niekada nepasirašydavo darbų perdavimo-priėmimo aktų, o darbų perdavimą-priėmimą realiai įformindavo pateikiamomis sąskaitomis-faktūromis, taip pat ieškovei nepareiškus jokių pretenzijų po sąskaitų gavimo, darytina išvada, jog ieškovė vykdė atsakovės užsakymus ir po 2021 m. kovo 29 d., o atsakovė privalo atsiskaityti už šiuos darbus.

40. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteistais delspinigiais bei palūkanomis. Apeliacinės instancijos teismas šią skundo dalį taip pat atmeta kaip nepagrįstą

41. Pažymėtina, kad Ieškovė skolą kildino ne iš 2021-03-29 raštelio, o iš Sutarties ir išrašytų sąskaitų faktūrų už atliktus ir perduotus darbus. Pagal Sutarties 4 punktą, Atsakovė privalėjo atsiskaityti su Ieškove per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros pateikimo dienos. Atsakovė, laiku neapmokėjusi sąskaitos faktūros, įsipareigojo mokėti 0,02 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Šios Sutarties sąlygos nebuvo pakeistos nei 2021-03-29 rašteliu, nei jokiu kitu būdu.

42. Pažymėtina, kad 2021-03-29 raštelyje nei implicitiškai, nei eksplicitiškai nėra išreikšta, jog Sutarties nuostatos dėl netesybų yra keičiamos ar naikinamos, taip pat nenurodyta, kad naikinamos Sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo termino. Atsakovė nepaneigė, kad ieškinio pateikimo dieną negaliojo Sutarties 4 punkto sąlyga, todėl iš Atsakovės pagrįstai pilna apimtimi priteistos tiek netesybos, tiek procesinės palūkanos.

43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys nebuvo susitarę dėl delspinigių iki visiško prievolės įvykdymo, o ieškovė paskaičiavo delspinigius tik už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos. Tuo tarpu 8 procentų dydžio procesinių palūkanų ieškovė reikalavo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kompensacinių palūkanų iki bylos iškėlimo teisme dienos ieškovė nereikalavo. Taigi šiuo atveju reikalaujamų delspinigių ir procesinių palūkanų paskirtis nesutapo, kadangi jų buvo reikalaujama už skirtingus laikotarpius, o tai yra leidžiama tiek pagal įstatymo nuostatas, tiek pagal teismų praktikos aiškinimą.

44. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ir delspinigius, ir procesines palūkanas, o atlikti jų tarpusavio įskaitymo nebuvo pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialiąsias teisės normas, susijusias su prievolių vykdymo terminu ir jo praleidimu, netesybų ir procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpiu bei jų priteisimu.

Dėl bylos baigties

45. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrįstai tenkino ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

46. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. Atmetus apeliacinį skundą, išspręstinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas (CPK 93, 98 str.). Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šią sumą teismas laiko pagrįsta, todėl iš atsakovės priteisia ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Europos odontologijos klinika“ ( į. k. 125415934) ieškovei UAB „Dantų gama“ (į. k. 300046328) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.