Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-513-440/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-16
Bylos Nr.: e2A-513-440/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-00900-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vilija Valantienė
Atsakovas: V. P.
Ieškovas: savivaldybės įmonės Telšių

Kategorijos

21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
27.3.1.10pavadinimo nepavyko patikrinti
28.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-513-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00900-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1; 21.4.2.8; 27.3.1.10; 28.1; 30.9,1; 35.5; 93.2.3; 94.2; 121.14; 121.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-22-471/2015 pagal ieškovo savivaldybės įmonės Telšių butų ūkio ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo.

Teismas išnagrinėjęs,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) Telšių butų ūkis kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės V. P. 1522,46 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-05-21 statybos rangos sutarties, sudarytos su daugiabučio gyvenamojo namo bendrija, pagrindu atliko daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Telšiuose, (duomenys neskelbtini), stogo remontą. Atlikus remontą kiekvienam savininkui mokėtina suma buvo paskaičiuota proporcingai turimų patalpų plotui. Visi gyventojai remonto darbų kainą apmokėjo bendrai iš periodiškai renkamų kaupiamųjų lėšų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nemokėjo kaupiamųjų lėšų, jai buvo pateikta sąskaita dėl 1522,46 Lt sumos apmokėjimo. Atsakovė atsisakė apmokėti už atliktus darbus, todėl ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą.

Atsakovė V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčas nėra teismingas Kelmės rajono apylinkės teismui, kadangi atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, todėl ginčo teismingumą reglamentuoja viršenybę prie Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) nuostatas turintis 2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurio 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Pažymėjo, kad ieškovės paskyrimas namo administratoriumi ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruotas viešame registre ir todėl negalėjo būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, įskaitant atsakovę, taip pat, kad namo bendrija nėra įregistruota juridinių asmenų registre, todėl teisiškai neegzistuoja, o sutartį su ieškovu sudarė gyventojų neįgaliotas asmuo. Atsakovė teigė, kad faktiškai ji negavo paslaugų, už kurias ieškovas reikalauja apmokėjimo, ieškovas nepateikė įrodymų, kad šias paslaugas atsakovei suteikė. Taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja apmokėti už remonto darbus, dėl kurių nebuvo priimtas butų savininkų sprendimas, remontas nebuvo būtinas pagal privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus, be to nebuvo gautas atsakovės sutikimas atlikti šiuos remonto darbus. Papildomai nurodė, kad atsakovei priklausančios patalpos ginčo laikotarpiu buvo išnuomotos UAB „Telšių medis“, todėl atsakovė nėra tinkama atsakovė šioje byloje. Prašė skirti ieškovui baudą iki 20000,00 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, nesilaikant privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2015-01-23 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės V. P. ieškovo naudai 440,93 Eur apmokėjimo už remonto darbus, 5 penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014-05-20 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,64 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 4,66 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas pažymėjo, kad 2014-09-22 nutartimi buvo atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą nutraukti civilinę bylą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, vadovaujantis LR CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl šiuo klausimu teismas plačiau nepasisakė. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad 2009-10-10 tarp SĮ Telšių butų ūkis ir daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Telšiuose, gyventojų, atstovaujamų įgaliotos atstovės V. A., buvo sudaryta sutartis Nr. 137 dėl šio namo bendro naudojimo objektų, priklausančių daugiabučio gyvenamojo namo dalyviams bendrosios dalines nuosavybes teise, valdymo, priežiūros ir kitokio tvarkymo. 2013-05-21 tarp SĮ Telšių butų ūkis ir šio daugiabučio namo gyventojų, atstovaujamų įgaliotos atstovės V. A., buvo sudaryta statybų rangos sutartis dėl stogo dangos remonto už 24489,65 Lt. Atliktų darbų priėmimo aktas buvo perduotas V. A.. Mokėtina suma už stogo dangos remontą buvo paskaičiuota kiekvienam buto/patalpų savininkui pagal plotą, todėl atsakovei V. P. buvo paskaičiuota 1522,46 Lt arba 440,99 Eur mokėtina suma, kuri nuo pradinės sumos – 1640,10 Lt, nurodytos 2013-07-10 sąskaitoje-faktūroje Nr. 1311, patikslinta neįskaičius į naudingą plotą prie ieškovei priklausančios patalpos pristatytos lodžijos. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą teismas konstatavo, kad pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo Telšiuose, (duomenys neskelbtini), bendrija buvo įsteigta 1993-12-10, įregistruota 1996-12-23 ir likviduota juridinio asmens organo sprendimu 2014-08-04. Juridinių asmenų registre jos vadovu nuo 1996-12-23 iki 2014-03-27 buvo nurodytas S. A., o nuo 2014-03-27 – V. A.. Teismas vertino, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. susirinkimo protokolas patvirtino, kad bendrijos pirmininke išrinkta V. A.. Nors šis sprendimas nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas juridinių asmenų registre, tačiau atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra to paties namo patalpų savininkė, teismas šią aplinkybę pripažino neturinčia įtakos ginčo tarp bylos šalių esmei. Teismas nustatęs, kad ginčo patalpų nuomos sutartis su UAB „Atuva“ (iki 2014-10-16 buvęs pavadinimas - UAB „Telšių medis“) buvo sudaryta nuo 2008-01-10 ir nutraukta 2013-03-26, padarė išvadą, kad ši bendrovė su šalių ginču nesusijusi, o atsakovės atstovo prašymus įtraukti šią bendrovę dalyvauti procese vertino kaip galimai bandymą apsunkinti bylos nagrinėjimą. Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad namo stogo remontas buvo reikalingas bei, kad 2013-05-21 statybos rangos sutartį pagal visų butų gyventojų 2013-05-17 prašymą sudarė bendrijos pirmininkė V. A., remonto darbų kaina paskaičiuota 2013-05-22 lokalinėje sąmatoje, o faktiškai atlikti darbai ir jų kaina užfiksuoti 2013m. liepos mėn. atliktų darbų priėmimo akte. Nors atsakovė ginčijo remonto darbų reikalingumą, faktiškai atliktų darbų kiekius ir kainas, tačiau teismas konstatavo, kad jokių konkrečių argumentų ir įrodymų pagrindžiančių šiuos argumentus atsakovė nepateikė. Teismas pripažinęs, kad atsakovei tenkanti namo stogo remonto darbų kainos dalis yra proporcinga jos patalpų naudingo ploto daliai bei nustatęs, kad visi kiti patalpų savininkai, tame tarpe analogiškas komercines patalpas turinti UAB „Irstė“, su ieškovu yra atsiskaitę, sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės jai tenkančią stogo remonto darbų kainos dalį yra pagrįstas ir tenkintinas. Tenkinus ieškinį teismas taip pat iš atsakovės ieškovui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,64 Eur žyminio mokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - bylą nutraukti, kaip neteismingą Lietuvos teismams, nes atsakovė atvyko į teismą užginčyti jurisdikcijos; atmesti ieškovo ieškinį kaip neįrodytą ir nepagrįstą (LR CPK 178 straipsnis); arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, nes pirmos instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai dėl atsakovės atstovavimo neužtikrinimo ir prašomų iškviesti liudininkų apklausos neužtikrinimo negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė atsakovės teisę į teisminę gynybą, kadangi bylą nagrinėjo žinodamas, kad atsakovė gyvena Airijoje, o jos atstovas dalyvauja kitoje byloje. Atsakovė V. P. per savo atstovą prašė bylos nagrinėjimą atidėti, kadangi posėdžio data nebuvo suderinta su jos atstovu Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjunga dėl jos vadovo P. M. užimtumo kitoje byloje Nr. 2-217-235/2015 bei, kad būtų užtikrintas liudininkų A. dalyvavimas teismo posėdyje, kuriuos atsakovė prašė atvesdinti, jei jie nesutiktų atvykti į bylos nagrinėjimą juos tinkamai informavus apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, dėl liudytojų atvesdinimo iš vis nepasisakė.Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės prievolės pagrįstumo, rėmėsi niekinėmis sutartimis, kurias sudarė neįgaliotas asmuo V. A., kurios įgaliojimų nepatvirtino įgalioti turėjęs teisę asmuo - bendrija. Atsakovė prašė teismo ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio 2013-05-21 rangos sutartį dėl stogo remonto su ieškovu, kurią pasirašė nei bendrijos, nei atsakovės, kuri nėra bendrijos narė, neįgaliotas asmuo - V. A.. Taip pat atsakovė prašė teismo ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio 2009-10-10 sutartį Nr. 137 su ieškovu, kurią taip pat pasirašė nei bendrijos, nei atsakovės, kuri nėra bendrijos narė, neįgaliotas asmuo - V. A., nes dėl abiejų šių sutarčių nebuvo priimtas joks namo butų savininkų sprendimas LR CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovą ir atsakovę siejo atsakovės turto administravimo, o ne vartojimo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Taip pat teismas nepagrįstai nusprendė, kad V. A. buvo bendrijos įgaliotas asmuo pasirašyti sutartis, nes tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Apeliantės vertinimu V. A. negalėjo būti įgaliota ir kaip fizinis asmuo, nes byloje nebuvo pateiktas visų butų savininkų notariškai patvirtintas įgaliojimas minėtam asmeniui sudaryti sandorius, kuriuos atsakovė laiko niekiniais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ginčo sutarčių kaip niekinių ir netaikė niekinio sandorio teisinių padarinių, nors nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti šiuos sandorius niekiniais buvo akivaizdus.Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad Juridinių asmenų registre įregistruoti duomenys apie S. A. kaip bendrijos pirmininką, yra nuginčyti arba pripažinti negaliojančiais, todėl jie laikytini teisingais ir tiksliais. Ieškovo pateiktas 2007 m. protokolas nepaneigia minėtų Juridinių asmenų registre įregistruotų duomenų. Šios nagrinėjamos bylos dalykas yra ne Juridinių asmenų registro duomenų teisingumas ir teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo aiškintis ir vertinti aplinkybių, susijusių su šių įrašų teisėtumu ir pagrįstumu. Laikytina, kad byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, jog V. A. buvo išrinkta bendrijos pirmininke, nes tai prieštarauja minėtiems Juridinių asmenų registre įregistruotiems duomenims, nurodantiems, kad pirmininku buvo S. A.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nepagrįstai nusprendė, kad V. A. tariamo išrinkimo bendrijos pirmininke neatskleidimas Juridinių asmenų registrui, neturi įtakos ginčo tarp bylos šalių esmei. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš vis nesprendė ginčo teismingumo klausimo, nors privalėjo pasisakyti visais pagrindiniais ginčo klausimais, kurių vienas buvo ginčo teismingumas. Ieškovas, žinodamas, kad atsakovė nuolat gyvena ir dirba Airijoje, ir pažeisdamas 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatas dėl ginčo teismingumo, nepagrįstai kreipėsi su ieškiniu į Kelmės rajono apylinkės teismą, nors privalėjo kreiptis į teismą Airijoje, nes atsakovės V. P. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju ginčo teismingumą reglamentuoja ne LR CPK, o viršenybę turintis 2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurio 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog namo gyventojų dauguma buvo priėmusi sprendimą dėl namo stogo remonto, nes įrodymų, kad toks sprendimas buvo priimtas LR CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvaiką, byloje nėra pateikta. Byloje yra pateikti tik butų savininkų prašymas atlikti stogo remontą iš nenustatytų „kaupiamųjų lėšų“, tačiau jokių įrodymų, kad gyventojai būtų LR CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priėmę sprendimą remontuoti stogą pagal ieškovo pateiktą sąmatą, byloje nėra, todėl ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta (LR CPK 178 straipsnis), o teismas, spręsdamas dėl tokio gyventojų sprendimo buvimo, rėmėsi prielaidomis, o ne byloje nustatytais ir įrodytais faktais. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas suplanuotas ir pastatytas taip, jog ginčo patalpomis, virš kurių remontuotas stogas, bendrai naudojasi tik dalis butų savininkų, kuriems ir turėjo būti proporcingai padalintos stogo remonto išlaidos, o ne atsakovei, kuri šiomis patalpomis nesinaudoja.Byloje taip pat nėra pateiktas nustatyta tvarka įgalioto asmens sudarytas defektinis aktas, kuris galėtų patvirtinti, kad stogo remontas buvo būtinas pagal privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo stogo būklė neatitiko privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, nustatytų LR aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 patvirtintame STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“. Byloje pateiktų dokumentų visuma neįrodo, kad konkrečios stogo remonto paslaugos buvo pagrįstai ir teisėtai suteiktos atsakovei. Be to, ieškovas nepagrindė ir neįrodė atsakovei išrašomų sąskaitų ir ieškinio sumos 1522,46 Lt. Byloje nebuvo pateikti jokie visos stogo remonto sumos paskirstymo skaičiavimai. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, pastato bendras plotas yra 2018,86 kv.m., o stogo remonto kaina nurodyta 24489,08 Lt. Padalijus šią sumą iš viso namo bendro ploto 1 kv.m. kaina lygi 24489,08/2018,86 = 12,13 Lt/kv.m. Atsakovės patalpų yra 109,86 kv., iš kurio yra atimamas atsakovės lėšomis virš lodžijos uždegtas stogas, kurio plotas 11,3 kv.m. Tuomet gaunasi, kad mokėtina suma yra (109,86 kv.m. - 11,30 kv.m.) xl2,13 Lt./kv.m. =1195,53 Lt. Todėl laikytina, kad atsakovei priskaičiuota suma 1522,46 Lt neatitinka LR CK įtvirtinto principo, kad bendraturčiai patalpas privalo išlaikyti proporcingai savo daliai bendroje nuosavybėje. Įvertinus atsakovės lėšomis atlikto stogo virš jos patalpų remontą, atsakovės skola galėtų būti 98,56m² *12,13 =1195,53 LT-(11,30* 69,16=781,51)=414,02 Lt. Skaičiuojat įvertinus realų stogo plotą virš lodžijų 15,3m² gaunasi 1195,53 LT-(15,3*69,16=1058,14)=137,38 Lt. Laikytina, kad atsakovės skola galėtų būti 137,38 Lt, jei ieškovas pateiktų įrodymus apie faktiškai atliktus darbus, gyventojų sprendimą dėl remonto ir įrodymų apie remonto būtinumą. Be to ieškovė netinkamai paskirstė stogo remontui išleistas lėšas, nes kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpoms nepriskyrė jokios išlaidų dalies už stogo remontą. Visų šių aplinkybių teismas nesiaiškino ir ieškovo skaičiavimų netikrino, nors atsakovė buvo nurodžiusi, kad jai yra priskirta neproporcingai didelė suma už stogo remontą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas SĮ Telšių butų ūkis nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Proceso teisės normos nagrinėjant bylą nebuvo pažeistos, kadangi Kelmės rajono apylinkės teismas ėmėsi visų priemonių, kad byloje būtų užkirstas kelias procesui vilkinti (LR CPK 7 straipsnio 1 dalis). Be to vadovaujantis LR CKP 248 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas turėjo teisę bylą nagrinėti nedalyvaujant liudytojams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindė ieškinio reikalavimus, todėl liudytojų dalyvavimas ar nedalyvavimas šioje byloje neturėjo esminės reikšmės bylai išnagrinėti ir sprendimui priimti.

2. Ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (LR CPK 30 straipsnio 1 dalis). Ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (LR CPK 30 straipsnio 2 dalis). Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis ieškovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė bylos teismingumo taisyklių, nustatytų LR CPK 30 straipsnyje ir 787 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir argumentuotai konstatavo, kad rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo Telšiuose, (duomenys neskelbtini), bendrija buvo įsteigta 1993-12-10, įregistruota 1996-12-23 ir likviduota juridinio asmens organo sprendimu 2014-08-04. Juridinių asmenų registre jos vadovu nuo 1996-12-23 iki 2014-03-27 nurodomas S. A., o nuo 2014-03-27 - V. A.. 2007 m. rugpjūčio mėn. (diena nenurodoma) susirinkimo protokolas patvirtina, kad bendrijos pirmininke išrinkta V. A.. Gyventojų valia dėl namo stogo remonto buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Stogo remontas buvo būtinas, nes jo neatlikus daugiabučio namo gyventojai (savininkai) galimai būtų patyrę nuostolių dėl daiktų sugadinimo ir (ar) sunaikinimo. Stogo remonto darbų kaina su daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Telšiai, gyventojų atstovu buvo suderinta (pasirašyta Lokalinė sąmata), darbai perduoti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Telšiai, gyventojų atstovei V. A. (pasirašytas Atliktų darbų priėmimo aktas). Teismas taip pat teisingai ir argumentuotai konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad namo stogo remontas buvo reikalingas, atsakovei tenkanti namo stogo remonto darbų kainos dalis yra proporcinga jos patalpų naudingo ploto daliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl bylos teismingumo bei atsakovės prievolės atlyginti daugiabučio namo administratoriui bendro naudojimo objekto (stogo) remonto išlaidas proporcingai jos nuosavybės teise turimų patalpų plotui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadas, kad ieškovas byloje pateiktais rašytiniais įrodymai įrodė pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Atsakovė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą 2015-01-05 teismo posėdyje iš esmės pažeidė atsakovės teisę į teisminę gynybą, netinkamai taikė ginčo teismingumo nustatymo taisykles. Taip pat apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai savo iniciatyva nepripažino tarp ieškovo ir namo bendrijos 2009-10-10 sudarytos daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir eksploatavimo sutarties bei 2013-05-21 rangos sutarties niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, bei nepagrįstai remdamasis minėtomis sutartimis vertino, jog ieškovas įrodė atsakovės prievolę mokėti už atsakovės nuomone nebūtiną stogo remontą, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka nebuvo priimtas butų savininkų sprendimas. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino ir netikrino ieškovo apskaičiuotos skolos sumos pagrįstumo, neatsižvelgė į apeliantės argumentus, jog jai yra priskirta neproporcingai didelė suma už stogo remontą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus šalių įrodymus, bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LR CPK nuostatos skatina proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (LR CPK 7 straipsnio 2 dalis), bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (LR CPK 8 straipsnis), kad šis kuo greičiau priimtų teisingą sprendimą. Pagal LR CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatymo nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (LR CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo proceso ir nesudarė galimybės apeliantei pateikti žodinius paaiškinimus dėl ginčo dalyko, apklausti liudytojus, kuriuos atsakovė prašė atvesti, apeliacinės instancijos teismo vertintini kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-09-22 nutartimi teismas civilinę bylą skyrė nagrinėti parengiamąjį teismo posėdyje 2014-10-21 15.30 val. Atsakovės atstovas Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos pirmininkas P. M. 2015-10-15 pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydamas, kad tuo pačiu metu turi dalyvauti kitose anksčiau paskirtose bylose. Atstovas bylos nagrinėjimą prašė skirti 2014-11-11 d. 13 val., kadangi tą pačią dieną atstovaus kitoje Kelmės rajono apylinkės teisme, kurioje posėdis numatytas 10 val. ir tokiu būdu bus sutaupytas kelionės laikas ir išlaidos kelionei. Atsižvelgęs į pateiktą prašymą, pirmosios instancijos teismas perkėlė teismo posėdį į 2014-11-04 d. 16 val. Teismas pažymėjo, kad atstovo nurodomu laiku posėdis negali būti paskirtas dėl bylą nagrinėjančio teisėjo atostogų. 2014-10-21 atsakovės atstovas pateikė teismui prašymą skirti bylos nagrinėjimą 2014-11-11 d. 13 val., kadangi 2014-11-04 d. numatytame teismo posėdyje negalės dalyvauti dėl užimtumo kitoje civilinėje byloje. Atsižvelgęs į pateiktą prašymą, pirmosios instancijos teismas perkėlė teismo posėdį į 2014-11-19 d. 11 val. Teismas pakartotinai pažymėjo, kad atstovo nurodomu laiku posėdis negali būti paskirtas dėl bylą nagrinėjančio teisėjo atostogų. 2014-10-27 atsakovės atstovas pateikė teismui prašymą skirti bylos nagrinėjimą 2014-11-11 d. 13 val., kadangi 2014-11-19 d. numatytame teismo posėdyje negalės dalyvauti dėl užimtumo kitoje civilinėje byloje. Įvertinęs pateikto prašymo turinį bylą nagrinėjantis teisėjas rezoliucija nutarė pasiūlyti atsakovės atstovui pateikti teismui laisvų dienų grafiką. 2014-10-30 atsakovės atstovas pateikė teismui prašymą bylos nagrinėjimą skirti nagrinėti 2014-11-27 16 val., kadangi tą pačią dieną atstovaus kitoje Kauno apygardos teismo administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje, todėl suspės atvykti į teismo posėdį Kelmės rajono apylinkės teisme. Atsižvelgęs į pateiktą prašymą, pirmosios instancijos teismas perkėlė teismo posėdį į 2014-11-24 d. 15.30 val., nurodydamas, kad posėdis atsakovės atstovo nurodytu laiku negali būti skiriamas dėl teisėjo darbo organizavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad į 2014-11-24 teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, pateikė rašytinius paaiškinimus bei prašymus išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą liudytojais iškviesti A. L., Z. R., J. Š., V. P., S. A. ir V. A.. Jokio prašymo atidėti bylos nagrinėjimą atsakovė ar jos atstovas teismui nepateikė. 2014-11-24 protokoline nutartimi teismas nutarė atidėti bylos nagrinėjimą į kitą parengiamąjį teismo posėdį nenurodant kito posėdžio dienos bei pasiūlyti šalims iki 2014-11-27 pateikti laisvų dienų grafikus laikotarpiu nuo 2014-12-10 iki 2015-01-09. 2014-11-28 atsakovės atstovui nepateikus duomenų, teismas bylą skyrė nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2014-12-15 10.30 val. Atsakovės atstovas į 2014-12-15 parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, tačiau pateikė priešieškinį, kurį teismas 2014-12-15 nutartimi atsisakė priimti. Taip pat 2014-12-15 teismo posėdžio metu teismas protokoline nutartimi nutarė atidėti bylos nagrinėjimą 2015-01-05 14 val., į teismo posėdį kviesti liudytoją V. A., visus kitus prašymus palikti nenagrinėtus. 2014-12-19 liudytoja V. A. informavo teismą, kad į bylą atvykti negalės, kadangi tuo metu bus išvykusi į Švediją dirbti. 2014-12-22 atsakovės atstovas pateikė teismui priešieškinį dėl 2013-05-21 rangos sutartį negaliojančia. 2015-01-05 atsakovės atstovas pateikė teismui prašymą užtikrinti liudytojų dalyvavimą bei atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi posėdžio data nebuvo suderinta su atstovu ir jis teismo posėdyje negali dalyvauti dėl užimtumo kitoje civilinėje byloje. 2015-01-05 teismo posėdžio metu teismas išklausęs bylos dalyvių nuomonės nutarė bylą nagrinėti iš esmės nedalyvaujant atsakovei ir atsakovės atstovui bei neatvykus liudytojai V. A.. Teismas pažymėjo, kad posėdžio data su atsakovės atstovu nebuvo suderinta dėl to, kad pats atstovas nepateikė laisvų dienų grafiko. Dėl liudytojos teismas pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog liudytoja yra išvykusi į užsienį ir planuoja grįžti tik kovo – balandžio mėnesį, atidėjus bylą gali užsitęsti bylos nagrinėjimas.

Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovė turėjo galimybę pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, atsakovės ar jos atstovo galimybės teikti įrodymus, paaiškinimus ar prašymus byloje nebuvo ribojamos. Visi pranešimai apie paskirtus teismo posėdžius atsakovės atstovui buvo įteikti tinkamai. Atsakovės atstovas tris kartus prašė keisti paskirtas teismo posėdžio datas prašydamas teismo posėdį skirti tik jo nurodyta vienintele data - 2014-11-11, motyvuodamas savo laiko ir išlaidų ekonomiškumu. Dvejuose parengiamuosiuose teismo posėdžiuose atsakovas nedalyvavo iš vis nenurodydamas jokių nedalyvavimo priežasčių, neprašydamas atidėti bylos nagrinėjimo. Prašymą atidėti teismo posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, atsakovės atstovas pateikė tą pačią dieną, kurią vyko teismo posėdis, nurodydamas, kad negali atvykti dėl užimtumo kitoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodytos faktinės aplinkybės bei atsakovės atstovo procesinis elgesys nevykdant pareigos bendradarbiauti su teismu patvirtina, kad byloje nebuvo pagrindo nustatyti jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad atsakovės atstovo užimtumas, apie kurį atstovas teismą informavo tik teismo posėdžio dieną, gali būti pripažintas svarbia priežastimi, nulemiančia būtinumą atidėti teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtų aplinkybių pagrindu atidėjus teismo posėdį būtų pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai. Be to nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui buvo pateikti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kuriuose išdėstyti išsamūs šalių argumentai dėl ginčo pagrindų ir dalyko (atsiliepimas, rašytiniai paaiškinimai). Tai, kad šalių argumentai, paaiškinimai ir atsikirtimai į juos yra išdėstyti raštu ir teismui žinomi, vertintina kaip esminė aplinkybė priimant sprendimą dėl prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės atstovas būdamas savo srities profesionalas, privalėjo tinkamai bendradarbiauti su teismui pateikdamas prašomą informaciją apie savo užimtumo grafiką, suderinti paskirtus teismo posėdžius bei kitus darbus taip, jog jie netrukdytų tinkamai atlikti jo kaip atsakovės atstovo pareigų. Teismų praktikoje pažymėta, jog teismas šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims suteikia teisę būti išklausytiems teismo posėdyje pirmiausiai tinkamai informuodamas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Kaip buvo nurodyta, teismas šią savo pareigą įvykdė tinkamai, o tai, kad pati atsakovė nepasirūpino tinkamu atstovavimu, rodo atsakovės galimai atsainų požiūrį į bylos nagrinėjimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas neatidėti bylos nagrinėjimo, tinkamai taikė nurodytas proceso taisykles, o apeliacinio skundo argumentų dalis dėl atsakovės procesinių teisių pažeidimo yra nepagrįsta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas iš vis nepasisakė dėl jos pateikto prašymo atvesdinti į bylą liudytojus, kadangi toks atsakovės atstovo prašymas buvo išspręstas 2015-01-05 teismo posėdžio metu ir atmestas kaip netenkintinas. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 248 straipsnio 1 dalimi, kai neatvyksta į teismo posėdį liudytojai, ekspertai ar vertėjai, teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl galimumo nagrinėti bylą be neatvykusių liudytojų, ekspertų ar vertėjų ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti. Jeigu šaukiamas liudytojas, ekspertas ar vertėjas be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jiems gali būti skiriama iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų bauda, o liudytojas, be to, teismo nutartimi gali būti atvesdinamas (LR CPK 248 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi minėtomis nuostatomis bei pagrįstai sprendė, kad byloje nurodytas aplinkybes patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai, o bylą atidėjus iki liudytojos V. A. grįžimo iš užsienio, bylos nagrinėjimas gali nepagrįstai užsitęsti.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su teismingumo taisyklių nesilaikymu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis LR CPK 29 straipsniu, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Pagal LR CPK 30 straipsnio 2 dalį, ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos LR CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (LR CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, bylos medžiagą neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš vis nesprendė ginčo teismingumo klausimo bei, kad nepagrįstai atsisakė nutraukti bylą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-09-22 nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė nutraukti civilinę bylą, kadangi remiantis minėtomis LR CPK nuostatomis byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Minėti duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą dėl bylos nutraukimo ir ginčo teismingumo išsprendė vadovaudamasis LR CPK nuostatomis ir dėl jo motyvuotai pasisakė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad konkrečiu atveju ginčas kilęs iš vartojimo santykių ir, kad šiuo atveju byloje turi būti taikomos 2000-12-22 Tarybos Reglamento EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju kai bendraturčių įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su asmenų, gyvenančių tame name, poreikių tenkinimu, tokiu atveju tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (LR CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs ne su vartojimo teisiniais santykiais, bet su butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, todėl šiuose ginčo santykiuose taikytinos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu, o ne vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios įstatymo nuostatos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2A-123-450/2013 pateiktais išaiškinimais, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas skolos apmokėjimo už suteiktas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas klausimas, o ne ginčas dėl namui išlaikyti ir išsaugoti skirtų išlaidų atlyginimo.

Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2013-05-21 rangos sutartį dėl stogo remonto su ieškovu ir 2009-10-10 daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir eksploatavimo sutartį Nr. 137 nuo sudarymo momento, kadangi minėtas sutartis pasirašė V. A., neturėjusi tam įgaliojimų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal LR CK 1.78 straipsnį, sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jei jis negalioja pagal įstatymą, nepaisant to, ar dėl jo pripažinimo niekiniu yra priimtas teismo sprendimas, ar ne. Siekiant nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, priešingai, yra būtinas teismo sprendimas, vadinasi ir suinteresuoto asmens reikalavimas dėl tokio sandorio nuginčijimo. Niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, o dėl nuginčijamo sandorio negaliojimo teismas gali spręsti tik tada, kai yra šalies reikalavimas (išreikštas ieškinio ar priešieškinio forma) tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus LR CPK numatytus atvejus (LR CPK 265 straipsnio 2 dalis), todėl tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). LR CK 1.92 straipsnis numato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino. LR CK 2.136 straipsnyje nustatyta, kad sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad LR CK 2.136 straipsnyje aptariamas sandoris, sudarytas kito asmens vardu neturint teisės sudaryti sandorį ar viršijant suteiktas teises, pagal CK 1.78 ir 1.92 straipsnius savo prigimtimi yra nuginčijamas sandoris, kuris teismo gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014).

Įvertinęs išdėstytas įstatymo nuostatas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti atsakovės priešieškinius dėl 2009-10-10 daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir eksploatavimo sutarties Nr. 137 ir 2013-05-21 rangos sutarties dėl stogo remonto su ieškovu ir pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo minėtus sandorius pripažinti negaliojančiais ex officio. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į atsakovės argumentus, kad minėti sandoriai buvo sudaryti neįgalioto asmens, pažymi, kad vadovaujantis LR CK nuostatomis, nurodyta kasacinio teismo praktika, tokie sandoriai yra laikytini nuginčijamais sandoriais, todėl pripažinti nuginčijamą sandorį negaliojančiu, priešingai nei niekiniam sandoriui, būtinas šalies reikalavimas, t. y. teismas tokio sandorio ex officio pripažinti negaliojančiu neturi teisės. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti 2014-12-15 ir 2014-12-22 atsakovės teiktus priešieškinius, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai nesudaro pagrindą išvadai, kad dėl šių pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų buvo apribotos apeliantės teisės ginčyti minėtus sandorius reiškiant atskirą ieškinį ginčo teisenos tvarka. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis tokio ieškinio atsakovė nėra pareiškusi. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Daugiabučių namų savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre įregistruota 1996-12-23, išregistruota 2014-08-04, nuo 1996-12-09 iki 2014-03-04 bendrijos pirmininku įregistruotas S. A., o nuo 2014-03-27 iki 2014-08-04 bendrijos likvidatoriumi paskirta V. A.. Vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) įstatų 20 punktu bendrijos valdymo organai yra bendrijos narių susirinkimas ir valdytojas. Bendrijos narių susirinkimas turi teisę rinkti ir atšaukti valdytoją (Bendrijos įstatų 21.2 punktas). Bendrijos narių susirinkimas laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė bendrijos narių, o priimti nutarimai laikomi teisėtais, jeigu už juos balsavo daugiau kaip pusė susirinkime dalyvaujančių bendrijos narių (Bendrijos įstatų 23 punktas). Bendrijos valdytojas vykdo bendrijos narių susirinkimų nutarimus (Bendrijos įstatų 25.1 punktas), organizuoja namo, jo inžinerinės įrangos eksploatavimą, teritorijos priežiūrą (Bendrijos įstatų 25.2 punktas), bendrijos vardu sudaro sutartis ir kitus sandorius, skelbia konkursus didesnės apimties rangos darbams (Bendrijos įstatų 25.3 punktas) ir kt. Iš 2007 m. 08 mėn. visuotinio susirinkimo protokolo (protokolo data nenurodyta) matyti, kad visuotinio susirinkimo metu nutarta vietoj S. A. nauja bendrijos pirmininke išrinkti V. A.. Iš 2009-08-20 gyventojų susirinkimo protokolo matyti, kad namo atstovu išrinka V. A.. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes sutinka su atsakovės argumentu, kad minėto visuotinio susirinkimo metu priimtas sprendimas nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre LR CK nustatyta tvarka (LR CK 2.62 straipsnio 3 dalis, 2.66 straipsnis), tačiau konkrečiu atveju atsižvelgęs į tai, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. ir 2009-08-20 susirinkimų metu priimti sprendimai yra panaikinti ar pripažinti negaliojančiais, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad V. A. bendrijos pirmininke buvo išrinkta neteisėtai. Paminėtina, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – LR DNSBĮ) 3 straipsnio 2 dalį bendrija yra privatusis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Bendrija privalo atsakyti pagal savo prievoles (DNSBĮ 26 straipsnio 1 dalies 5 punktas), bendrija neatsako pagal jos narių prievoles (DNSBĮ 26 straipsnio 2 dalis). Daugiabučio namo savininkų bendrijos veiklos tikslas yra įgyvendinti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui paskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (LR DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis LR DNSBĮ 9 straipsniu bendrijos valdymo organai yra valdyba ir (arba) bendrijos pirmininkas, bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Bendrijos pirmininką renka ir iš pareigų atšaukia, tvirtina bendrijos pirmininko pareigybės aprašymą ir nustato bendrijos pirmininko darbo užmokestį visuotinis susirinkimas (įgaliotinių susirinkimas) bendrijos įstatuose nustatyta tvarka 3 metų laikotarpiui. Bendrijos pirmininko kadencijų skaičius neribojamas. Bendrijos pirmininkas pradeda eiti pareigas nuo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje darbo sutartyje nenustatyta kitaip (LR DNSBĮ 14 straipsnio 2 dalis). Bendrijos pirmininkas, be kita ko, atsako už bendrijos dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui (LR DNSBĮ 14 straipsnio 6 dalies 5 punktas; iki 2014-07-01 galiojusi redakcija). Bendrijos pirmininkas atsako už jam visuotinio susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) pavestų ir teisės aktuose nustatytų funkcijų tinkamą atlikimą; bendrijos pirmininkas privalo atlyginti bendrijai nuostolius, atsiradusius dėl jo sprendimų, priimtų pažeidžiant šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat bendrijos įstatus ((LR DNSBĮ 14 straipsnio 8 dalis). Taigi konkrečiu atveju išrinktai bendrijos pirmininkei V. A. teisės aktų nustatyta tvarka Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikus duomenų apie valdymo organų pasikeitimą, jai gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti bendrijai nuostolius, atsiradusius dėl įstatymo nuostatų nevykdymo, tačiau, nesant kitų pagrindų, tai nesudaro teisinio pagrindo teismui ex officio pripažinti V. A. sandorius, sudarytus veikiant kaip Daugiabučių namų savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininkei, negaliojančius. Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sandoriai yra pripažinti negaliojančiais (LR CPK 178 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, kad 2013-05-21 rangos sutartis dėl stogo remonto ir 2009-10-10 daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir eksploatavimo sutartis Nr. 137 buvo sudarytos neteisėtai. Paminėtina, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl šalys negali būti tik abejingos stebėtojos. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir pareiga įrodinėti, įrodymų nepateikimas per nustatytą terminą sukelia ir tam tikrus padarinius – teismas laiko tam tikras aplinkybes neįrodytomis. Todėl visas bylos aplinkybes turi įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, turi įvertinti bylos faktus.

Dėl apeliacinio skundo motyvų, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 440,93 Eur (1522,46 Lt) skola už stogo remonto darbus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad 2009-08-20 DNSB (duomenys neskelbtini) gyventojų susirinkimo metu nutarta pereiti į butų ūkį nenaikinant bendrijos, kaupti lėšas namo priežiūrai 0,26 Lt/m², mokėti SĮ Telšių butų ūkiui administracines išlaidas 0,14 Lt/m², namo atstove išrinkti V. A.. 2009-10-10 tarp SĮ Telšių butų ūkis ir daugiabučio namo bendrijos, atstovaujamos įgalioto asmens V. A., buvo sudaryta daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir eksploatavimo sutartis Nr. 137 dėl šio namo bendro naudojimo objektų, priklausančių daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos dalyviams bendrosios dalines nuosavybes teise, valdymo, priežiūros ir kitokio tvarkymo. 2013-05-17 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 1-20 butų gyventojai pateikė SĮ Telšių butų ūkiui prašymą suremontuoti namo stogą iš sukauptų lėšų, skirtumą įrašant į sąskaitą „kaupiamos lėšos pastatų atnaujinimui“. Iš 2013-05-19 akto matyti, kad komisija, susidedanti iš namo bendrijos pirmininkės V. A., SĮ Telšių butų ūkio statybos vadovo V. P. ir vyr. specialisto A. U., apžiūrėję vietoje stogo būklę nustatė, kad stogas tikrai blogo stovio, pilnas vandens pūslių, danga sutrūkinėjusi, parapetai nuplėšti vėjo, penkto aukšto gyventojams teka vanduo į butus. 2013-05-21 tarp SĮ Telšių butų ūkis ir šio daugiabučio namo gyventojų, atstovaujamų įgaliotos atstovės V. A., buvo sudaryta statybų rangos sutartis dėl stogo dangos remonto už 24489,65 Lt. Iš 2013 m. liepos mėnesio atliktų darbų priėmimo akto matyti, kad stogo remonto darbų buvo atlikta už 24489,08 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė teigia, kad stogo remonto darbai buvo atlikti nesant priimto butų savininkų sprendimų, atsakovės sutikimo bei nesant įrodymų, jog ginčo stogo būklė neatitiko privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal LR CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o visais šiais klausimais kylančius bendraturčių nesutarimus sprendžia teismas. Tačiau daugiabučiuose namuose bendraturčių paprastai yra daug, o butų savininkams, be jų turimų butų, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga (LR CK 4.82 straipsnio 1 dalis). LR DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalyje 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2014-07-01), pateiktoje bendrojo naudojimo objektų sąvokoje nurodyta, kad tai yra bendrosios pastato konstrukcijos - pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčių – butų savininkų daugetas ir bendrojo naudojimo objektų specifika bei gausa bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą ir bendro sutarimo priėmimą vadovaujantis vien LR CK 4.75 straipsnio nuostatomis galėtų padaryti sunkesnį ir neoperatyvų, todėl LR CK 4.85 straipsnyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka, pagal kurią sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo (o nuo 2013-01-01 – ir dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų) priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip (LR CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Su tuo susijusias išlaidas butų ir kitų patalpų savininkai, t. y. bendraturčiai, privalo apmokėti proporcingai savo daliai (LR CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo LR CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka (LR CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba nustatyta tvarka skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (LR CK 4.83 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apibūdinant vieną nurodytų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų – daugiabučių namų savininkų bendriją, pažymėtina, kad pagal įstatymą bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Bendrija yra privatusis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio, kaip civilinės atsakomybės subjekto, ypatumus lėmė tai, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, bet butų savininkai. Savininkai (o ne bendrija) proporcingai jų turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas ir privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti, išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013).

Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog savininkas nedavė sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas, nėra absoliuti sąlyga, eliminuojanti daugiabučio namo butų savininkų pareigą jas apmokėti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad LR CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimtas sprendimas ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. LR CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. LR CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Taigi atitinkamų išlaidų susiejimas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais yra teisiškai reikšmingas todėl, kad pareiga apmokėti šias išlaidas nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014).

Privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai yra nustatyti Statybos techninio reglamente STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (redakcija įsigaliojusi nuo 2011-01-07). Pagal šio reglamento 5 punkto nuostatą, prie privalomųjų reikalavimų visumos yra priskirti reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos saugojimo; reikalavimus gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra (namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techniniu aptarnavimu ir kitais prevenciniais darbais), esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu, gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais, įskaitant energijos taupymo priemonių įgyvendinimą bei gyvenamojo namo avarijų likvidavimo darbais (reglamento 7 punktas). STR 1.12.05:2010 priede pateikto Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašo 4 ir 8 punktuose prie kitų darbų, būtinų namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros privalomiesiems reikalavimams įgyvendinti, nurodytas namo bendrųjų konstrukcijų (sienų, stogo, cokolio, pamatų ir kitų) saugaus naudojimo palaikymas: atitrūkusių plytų, tinko, lipdinių, skardos, medinių ir kitokių detalių pašalinimas, šiukšlių ir kitų daiktų pašalinimas nuo stogo ir išorinių durų stogelių, susikaupusio sniego, vandens ir varveklių, dulkių ir kitokių sąnašų šalinimas nuo namo konstrukcijų; namo stogo elementų smulkių defektų šalinimas. Statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ 8 punkte nustatyta, kad stogai turi būti atsparūs atmosferos poveikiui ir projektiniams eksploatacijos poveikiams. Stogai turi būti suprojektuoti, pastatyti ir naudojami taip, kad atitiktų esminius statinio reikalavimus. Be to, stogai turi būti įrengti taip, kad pastato vidus ir po hidroizoliaciniais sluoksniais esančios stogo konstrukcijos būtų apsaugotos nuo išorinio lietaus ir sniego poveikio (Statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ 13 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, Statybos techninio reglamentų nuostatomis atmeta apeliantės argumentus, kad konkrečiu atveju stogo remontui buvo reikalingas apeliantės sutikimas ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas, kadangi apeliacinės instancijos teismo vertinimu konkrečiu atveju byloje ieškovo pateikti duomenys suteikia pagrindo išvadai, kad atlikti stogo remonto darbai buvo susiję su privalomaisiais namo naudojimo ir priežiūros reikalavimais, siekiant išvengti žalos kitiems bendraturčiams atsiradimo. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti priešingas išvadas (LR CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad stogo remontas buvo reikalingas ir, kad apeliantė nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir argumentų, paneigiančių šias faktines aplinkybes. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantė, kaip suremontuoto turto bendraturtė, privalo atlyginti ieškovui jos daliai tenkančias remonto išlaidas, dėl kurių ji nors nebuvo davusi sutikimo, tačiau jos susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (LR CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis), o visus kitus apeliantės argumentus, kad ieškovas neįrodė, jog apeliantė gavo tinkamos kokybės ir kiekybės paslaugas apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus apie atliktų darbų apimtį (2013 m. liepos mėnesio atliktų darbų priėmimo aktas), atmeta kaip neįrodytus ir neturinčius reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

Apeliantė taip pat teigia, kad jai nekyla pareiga atsakyti pagal iš daugiabučio namo butų savininkų bendrijos sudarytos sutarties kylančias prievoles, kadangi ginčo patalpomis, virš kurių buvo remontuotas stogas, ji nesinaudoja. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad LR CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (LR CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovė nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą – parduotuvę, unikalus Nr. 7899-0002-4017:0022, esančią (duomenys neskelbtini) name, ir jai bendrosios dalinės nuosavybės teisės priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, sprendžia, jog atsakovė yra neteisi teigdama,kad jai nekyla prievolė atlyginti dalies išlaidų skirtų namui išlaikyti ir išsaugoti. Atsakovės argumentą, kad ginčo patalpomis, virš kurių remontuotas stogas, bendrai naudojasi tik dalis butų savininkų, kuriems ir turėjo būti proporcingai padalintos stogo remonto išlaidos, o ne atsakovei, kuri šiomis patalpomis nesinaudoja, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą, kadangi, kaip minėta, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 priimtos nutarties motyvus bei nepagrįstai remiasi šioje nutartyje pateiktu išaiškinimu, kadangi nagrinėjamos bylos ir apeliantės cituojamos bylos, faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Konkrečiu atveju sprendžiamas ginčas dėl daugiabučio namo bendro naudojimo objekto (stogo) remonto, kuris visiems namo bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, o minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl išlaidų, patirtų remontuojant keliems butų ar kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, kai šiems savininkams priklausančios nuosavybės dalys yra nustatytos nuosavybės įsigijimo dokumentuose.

Be to paminėtina, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad bendrija 2013-05-21 statybų rangos sutartį sudarė dėl bendrojo naudojimo objekto – stogo remonto. Taigi kiekvieno buto savininkui (savininkams) kilo atitinkama pareiga atsakyti pagal bendrijos namo patalpų savininkų interesais sudarytą sutartį kilusias prievoles, juo labiau, kad bendrija pati tiesiogiai neturėtų galimybių atsakyti pagal sutartį, nes nedisponuoja pakankamomis lėšomis ir turtu. Aplinkybė, kad pagal DNSBĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą bendrijos narys privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus, nereiškia, kad egzistuoja draudimas atitinkamą išlaidų dalį suinteresuotam tokių išlaidų atlyginimu asmeniui pareikalauti, kad tokios išlaidos būtų atlyginamos ne per tarpininką, šiuo atveju – bendriją, bet kad jas atlygintų privalantis apmokėti šias išlaidas (arba jų dalį proporcingą daliai bendrojoje nuosavybėje) tiesiogiai bendraturtis. Tokios pačios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas spręsdamas panašaus pobūdžio bylas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė taip pat nesutinka su ieškovo paskaičiuotos skolos dydžiu, nurodo, kad byloje nebuvo pateikti visos stogo remonto sumos paskirstymo skaičiavimai bei teigia, kad jos skola galėtų būti ne didesnė nei 137,38 Lt. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Nagrinėjamu atveju iš ieškovo pateikto skaičiavimo matyti, kad bendrą pastato plotą ieškovas nurodė 1585,38 m², gyventojų bendrą naudingą plotą – 1255,27 m², negyvenamųjų patalpų bendrą naudingą plotą išminusavus lodžijas – 330,11 m², atsakovei V. P. tenkančių negyvenamųjų patalpų (be lodžijų) plotą – 98,56 m². Atsakovei tenkančią apmokėti stogo remonto išlaidų dalį ieškovas apskaičiavo tokiu būdu: stogo remonto kainą 24489,08 Lt padalino iš bendro pastato naudingo ploto 1585,38 m² ir 1 m² tenkančią kainą (15,447 Lt) padaugino iš atsakovei priklausančių patalpų ploto (98,56 m²).

Atsakovė su minėta suma nesutinka teigdama, kad ieškovas į stogo remonto išlaidų paskirstymo plotą neįtraukė gyventojams nuosavybės teise priklausančių rūsio patalpų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės nurodytiems argumentams, kad vadovaujantis LR CK 4.82 straipsnio 5 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui ir, kad vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija, kuri apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu, ir, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyvenamasis plotas sudaro 827.11 kv.m., rūsių (pusrūsių) plotas – 378,46 kv.m., o bendras gyventojų naudingas plotas – 1255.30 kv.m. Įvertinus tai, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas apskaičiuodamas už stogo remontą mokėtinas dalis į bendrą pastato naudingą plotą įskaičiavo gyventojų gyvenamąjį plotą, kartu su 827.11 kv.m., rūsių (pusrūsių) plotu, apeliacinės instancijos teismas atsakovės argumentus, kad ieškovo paskaičiuota 1522,46 Lt suma neatitinka LR CK 4.82 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus, prieštaraujančius bylos faktinėms aplinkybėms.

Dėl apeliantės nurodytų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal LR CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus LR CPK nustatytus atvejus. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kaip minėta, kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Nagrinėjamu atveju be atsakovės principinio įsitikinimo, kad ieškovas neatliko darbų 1522,46 Lt sumai, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta, atsakovė konkrečiai nenurodė bei neįrodė, kokie faktiniai duomenys bei byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia jos teiginius apie ieškovo reikalavimų nepagrįstumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendime buvo išdėstyti teismo motyvai ir teisės normos, kuriais remiantis buvo patenkintas ieškovo reikalavimas. Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atsakovo motyvus dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovas įrodė pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėja Vilija Valantienė