- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- A-2790-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02424-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Paaiškino, kad 2016 m. birželio 2 d. buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė), kamerą Nr. 26, kuri yra labai maža, kritinės būklės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusios kameros, įrengtas prie pat durų, todėl atliekant gamtinius reikalus jį matydavo ne tik nuteistieji, bet ir per durų langelį pareigūnai. Kameros negalėjo vėdinti per langus dėl iš vidaus įrengtų grotų. Taip pat kameroje nebuvo kėdžių, veidrodžio. Dėl užimamų baldų, kito nuteistojo neįgaliojo vežimėlio laikymo palatoje laisvo ploto beveik nebuvo. Į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedamas po sergančiųjų tuberkulioze. Dėl mažo ploto kameroje patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą. Dėl atviro sanitarinio mazgo patyrė pažeminimą, gėdą. Dėl pasivaikščiojimo po sergančiųjų tuberkulioze kalinių patyrė išgyvenimus dėl savo sveikatos, nerimą, kad gali užsikrėsti. Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Vidaus ligų skyriaus 26 kamerų tipo palatoje (8,92 kv. m, 2 lovos). Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Kiekvienoje kameroje yra langai, pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą) ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.9 punktu, ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Ligoninė nuteistiesiems suteikia pasivaikščiojimą gryname ore, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo T. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstąTeismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.Iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26 (8,92 kv. m, 2 lovos). Pažymėjo, kad duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertinęs tai, teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiu. Atsakovo atstovas neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (4 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Teismas padarė išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Sprendė, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Taisyklių 16.5 punkto nuostatas ir į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Teismas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuomet buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nesudarant asmeniui sąlygų privačiai pasinaudoti tualetu, ir padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Taisyklių 16.5 punkto reikalavimų laikymasis.Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu, Taisyklių 16.9 punktu, ir įvertinęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog kameros negalėjo vėdinti per langus dėl iš vidaus įrengtų grotų, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų apsauginių grotų ant langų įrengimas atitinka aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Byloje nėra duomenų, kad kameroje Nr. 26 langas neatsidarė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl neatsidarančio lango, todėl sprendė, kad pareiškėjas galėjo kamerą vėdinti per langą.Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje nebuvo kėdžių, veidrodžio, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos reikalavimus tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpoms, į Ligoninės pateiktą pažymą apie kamerų/palatų plotą ir inventorių. Nustatė, kad kameroje Nr. 26 buvo 1 kėdė, ką patvirtina ir fotonuotraukos. Įvertinęs lovų skaičių kameroje, sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu, todėl padarė išvadą, kad Ligoninė neužtikrino tinkamo skaičiaus taburečių. Pažymėjo, kad HN 134:2015 nenumato veidrodžių įrengimo kamerose reikalavimo, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pažeidimą šioje dalyje. Nurodė, kad vien tik aplinkybė, kad kameroje galimai nebuvo veidrodžio, negali sukelti pareiškėjo skunde nurodytų nepatogumų ir išgyvenimų, kad kiltų žala.Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad į pasivaikščiojimo kiemelius jis buvo vedamas po sergančiųjų tuberkulioze, teismas įvertino BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad teisės aktai nenustato draudimo į pasivaikščiojimo kiemelius vesti nuteistuosius po to, kai juose vaikščiojo tuberkulioze sergantys asmenys. Sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negalėjo būti pažeisti, todėl skundą šioje dalyje atmetė. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 4 paros, į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo asmenims, kalinamiems teisės aktus pažeidžiančiomis sąlygomis (Nr. A-3997-602/2016, Nr. A-848-520/2016, Nr. A-2473-520/2016, Nr. A-603-756/2016), konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.
III.
Pareiškėjas T. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.Nurodo, kad atsakovas, laikydamas pareiškėją teisės aktų neatitinkančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis, žinojo tokio kalinimo pasekmes, ką patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I-6144-331/2016 ir Nr. I-3218-968/2016, tačiau toliau taip veikė tyčia. Ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip sunkinanti atsakovo atsakomybę, ir į ją turėtų būti atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.Pasak pareiškėjo, BVK 173 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta, kad Ligoninėje gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Teigia, jog jis buvo patalpintas į Ligoninę, nes sirgo, tą žinojo ir atsakovas, tačiau jį laikė kankinančiomis, žeminančiomis orumą sąlygomis. Mano, jog teismas spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas sveikiems asmenims, nes sergantis asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria didesnius neigiamus išgyvenimus, todėl neturtinės žalos dydis turėtų skirtis.Nesutinka su teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimo lauke po sergančiųjų tuberkulioze. Pažymi, kad Ligoninėje yra du pasivaikščiojimų kiemeliai, jis buvo vedamas pasivaikščioti iš karto po sergančiųjų tuberkulioze. Kiemelis buvo neišdezinfekuotas, mėtėsi nuorūkos, kampuose prispjaudyta. Teigė, kad tuberkuliozė plinta lašeliniu būdu, taip pat buvo asmenų, sergančių aktyvia ligos forma. Atkreipia dėmesį į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punkto nuostatas ir pažymi, kad jo argumentai, jog jis negalėjo būti vedamas į tuos pačius pasivaikščiojimo kiemelius po sergančiųjų tuberkulioze asmenų turi būti pripažinti pagrįstais.Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė/nepateikė naujų argumentų ar motyvų.Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Kalėjimų departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė teisės normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.Pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktai nenustato draudimo į pasivaikščiojimo kiemelius vesti nuteistuosius po to, kai juose vaikščiojo tuberkulioze sergantys asmenys, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punktą tik sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje priteisimo.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie Ligoninės kamerų/palatų plotą ir jose esančių lovų skaičių, atsakovui nepateikus duomenų apie ginčo laikotarpiu palatoje Nr. 23 laikytų asmenų skaičių, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo argumentus ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m., sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad visą pareiškėjo laikymo Ligoninėje laikotarpį nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 6 d. (4 paras) pareiškėjui tenkantis kameros/palatos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo pareiškėjo atžvilgiu konstatuotais pažeidimais (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, taburečių trūkumu), bei su teismo išvadomis dėl nekonstatuotų pažeidimų (dėl ventiliacijos ir dėl veidrodžio nebuvimo), todėl plačiau dėl jų nepasisakys.Pasisakydamas dėl Nutarties 19 punkte išdėstyto apeliacinio skundo argumento, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte nurodyta, jog nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę juose atliekama baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų. Šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien.Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytame Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte kalbama apie asmenų, sergančių aktyvia tuberkuliozės forma, arba kitomis lašeliniu būdu plintančiomis ligomis sergančių asmenų izoliavimą pasivaikščiojimų metu. Teisės aktai, kaip kad konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nenustato draudimo į pasivaikščiojimo kiemelius vesti po to, kai juose vaikščiojo tuberkulioze sergantys asmenys. Įvertinusi atsakovo atstovo atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą tuo klausimu išdėstytus argumentus, taip pat byloje nesant duomenų, kad po pareiškėjo nurodytų pasivaikščiojimų Ligoninės kiemelyje, jo sveikatai būtų padaryta kokia nors žala, kad pareiškėjas būtų susirgęs kokia nors užkrečiama liga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose po atvira tuberkulioze sergančių asmenų ir dėl to pažeistų jo teisių, laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi pagal EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas iš viso 4 dienas, jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat, kad tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ploto kameroje trūkumo, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, inventoriaus trūkumo, kreipėsi į Ligoninės administraciją. Todėl nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui iš viso 4 dienų nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laikymo Ligoninėje sąlygos, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 2 000 Eur suma, todėl sutinka su pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių bei padarytų pažeidimų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas ir proporcingas pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti bei atitinka formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017, 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-862-442/2017, 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2017 ir kt.). Apeliacinio skundo argumentai, išdėstyti šios Nutarties 16 ir 17 punkte, teisėjų kolegijos vertinimu yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone, ir neturi įtakos pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymui.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.