- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-05
- Bylos Nr.
- A-369-438/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04250-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Laivės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Laivės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), priteisti 19 867 Lt neturtinei žalai atlyginti už netinkamas sąlygas LAVL nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.
Paaiškino, kad LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl ko patyrė neigiamų emocijų, nerimą, baimę.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas LAVL, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad stengiamasi užtikrinti pakankamas sąlygas pacientams. Mano, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų LAVL veiksmų, kurie galėtų sudaryti pagrindą civilinei atsakomybei kilti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 75 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktu, teismas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį, todėl, teismo vertinimu, buvo pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovu dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo LAVL. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, teismas darė išvadą, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su teistais asmenimis teismas nurodė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų asmenų, su kuriais jis buvo laikomas vienoje palatoje, parodymuose nenurodyta ta aplinkybė, kad šie asmenys būtų anksčiau teisti. Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, byloje teismas nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Vertindamas aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas sprendė, kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros patalpoje, nėra nuo jos atskirtas, neturi atskiros vėdinimo sistemos, jame nėra unitazo. Šios aplinkybės teismo buvo vertintinos pareiškėjo naudai, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatuotas neveikimas, nustačius, kad LAVL neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.
Dėl tualetinio popieriaus išdavimo teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas turi specialiųjų poreikių, nulemiančių būtinybę gauti didesnį nei nustatyta kiekį tualetinio popieriaus, todėl šiuo aspektu nėra LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Dėl galimybės naudotis dušu teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, nėra. Nesant įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad LAVL administracija, pareiškėjui praustis po dušu suteikdama tiek pat laiko, kiek ir kitiems LAVL besigydantiems nuteistiesiems, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Dėl pareiškėjo maitinimo LAVL teismas nurodė, kad ginčo byloje nėra, kad pareiškėjas į LAVL buvo pristatytas po pietų. Taigi, teismo vertinimu, objektyvios galimybės užtikrinti jam maitinimą pagal dienotvarkę nebuvo. Tačiau, kaip ir numatyta Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punkte (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117), pareiškėjui galėjo būti išduodamas sausas davinys. Atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjui nebuvo išduotas sausas davinys, tačiau teismas akcentavo ir tai, kad byloje įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigą dėl sauso maisto davinio, nėra. Byloje pažymėta, kad Maitinimo organizavimo taisyklės imperatyviai neįpareigoja LAVL atvykusiems asmenims, kuriems nebuvo objektyvios galimybės užtikrinti maitinimą pagal dienotvarkę, būtinai suteikti sauso maisto davinį, vadinasi jis išduodamas pagal poreikį. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu LAVL veikė neteisėtai.
Šalies argumentai
Dėl ilgalaikių pasimatymų ir išvykos į namus teismas sprendė, kad nuteistasis turi kreiptis į įstaigos vadovą ir prašyti suteikti atitinkamai ilgalaikį pasimatymą arba trumpalaikę išvyką į namus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kad su prašymu kreipėsi į įstaigos vadovą ir buvo gautas neigiamas atsakymas. Nesant pareiškėjo prašymo, nėra ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kadangi, teismo vertinimu, LAVL šias teises suteikti nuteistiesiems be atskiro jų prašymo neprivalo.
Dėl maisto perdavimo teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai maisto produktus jam siekta perduoti (ar draustinus, ar ne), į LAVL administraciją nesikreipė, analogiškai nesikreipė ir jo artimieji ir draugai. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjas tinkamai kreipėsi į LAVL administraciją, prašydamas skirti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą, todėl nenustatė ir pagrindo spręsti, jog nebuvo sudarytos sąlygos tokio pasimatymo metu pareiškėjui gauti maisto produktus. Įvertinęs šias aplinkybes, LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo teismas nenustatė.
Dėl draudimo turėti kompiuterį, muzikos grotuvą teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis draudžia turėti šio kodekso 4 priede nurodytus daiktus, be kita ko, turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių ploto, kartu pasivaikščioti vedamų asmenų skaičiaus teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju teismas nekonstatavo neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų.
Teismas pažymėjo, kad vaizdo stebėjimu yra užtikrinami bausmės vykdymo tikslai – bausmės vykdymo įstaiga turi teisę kontroliuoti bausmės atlikimo tvarką ir kaip nuteistieji laikosi nustatytų draudimų bei vykdo paskirtus įpareigojimus, vykdo Bausmių vykdymo kodekse nustatytas pareigas. Tokią teisę laisvės apribojimo bausmę vykdančiai institucijai nustato Bausmių vykdymo kodekso 48 straipsnis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad LAVL teisėtai ir pagrįstai yra įrengusi vaizdo stebėjimo kameras kiemelyje.
Byloje nuspręsta, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų įrengimo, jose buvusios temperatūros, ventiliacijos, vertinti kaip bendrojo pobūdžio teiginiai.
Teismas nurodė, kad LAVL yra sudarytos kenkėjų priežiūros ir naikinimo darbų, skalbimo paslaugų teikimo sutartys, byloje nenustatyta minėtų sutarčių pažeidimų, pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų, netinkamos patalynės atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo pateiktus medžiagos skiaučių pavyzdžius, jo teigimu, išplėštus iš jam 2014 m. rugsėjo 5 d. LAVL išduotos patalynės, teismas vertino kritiškai, kadangi, teismo teigimu, šiuo atveju neįmanoma nustatyti, kad šios skiautės būtų išplėštos būtent iš LAVL pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 5 d. išduotos patalynės.
Šalies argumentai
Byloje nenustatyta duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs pasivaikščiojimus gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo suteikiama galimybė kasdien gryname ore pasivaikščioti po 1 val., todėl teismas sprendė, kad Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teisė pažeista nebuvo. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.
Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina 75 Eur.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą tenkinti visiškai.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais, anksčiau teistais asmenimis bei kitomis teismo išvadomis – pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamų sąlygų LAVL nepagrįstai nevertino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) kontekste. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydžiu ir akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo ne visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo buvimu LAVL.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui T. S., jo teigimu, padarytos jį laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų tenkino ir priteisė 75 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteista suma ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo išdėstytų LAVL pažeidimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai, konkrečiai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų LAVL pažeidimų, todėl jų nekartoja. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus).
Atsižvelgus į šia praktiką, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tam tikri pareiškėjo argumentai dėl LAVL yra abstraktūs ir neparemti konkrečiais faktais, įrodymais apie pareiškėjo norą tam tikras savo teises įgyvendinti (kad jam nebuvo leista pasiimti su savimi šiltus pledus, nebuvo sudaryta galimybė, kad pareiškėją apžiūrėtų laisvus gyventojus aptarnaujantis gydytojas) pagrįstai detaliai šių pareiškėjo bendro pobūdžio pareiškėjo argumentų neaptarė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi Taisyklių 11¹.4 punktu, numatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL 8 paras buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, todėl buvo pažeistas Taisyklių 11¹.4 punktas (b. l. 36). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad, LAVL neužtikrinus pareiškėjui galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, buvo pažeista jo teisė į privatumą, todėl pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis.
Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto bendro pobūdžio teiginius, jo teigimu, paneigiančius pirmosios instancijos teismas padarytas išvadas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo dėstomas aplinkybes ir daugiau pažeidimų, be teisėjų kolegijos aptartų anksčiau, nenustatė.
Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo nurodomoms aplinkybės, be kita ko, taikė Lietuvos Respublikos teisę, kadangi būtent Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato konkrečias ir aiškias pareigas valstybės įstaigoms ir institucijoms. Tik valstybės įstaigoms nevykdant šių pareigų, galima būtų konstatuoti esant vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus įstaigos veiksmus. Tačiau, kaip jau buvo akcentuota, viena vertus, be aptartų LAVL pažeidimų, daugiau neatitikčių teisės aktų reikalavimams nenustatyta, antra vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikoje galiojančių ir nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų atiktimi Konvencijai.
Įvertinus pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotus LAVL neteisėtus veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas, būdamas LAVL nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, patyrė neturtinę žalą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems minėtiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo.
Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 75 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma. Teisėjų kolegijos manymu, 75 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.