Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-29 · Administracinė byla Nr. I-3218-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-01-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. TA-45-502/2016Nutartis · 2016-04-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. TA-86-662/2016Nutartis · 2016-08-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-29
Bylos Nr.
I-3218-968/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02594-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
T. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3218-968/2016Proceso Nr. 3-61-3-02594-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 29 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui T. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas T. L. su skundu (b. l. 1) ir jo patikslinimu (b. l. 56) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taip pat 1 000 Eur už tai, kad 2014-03-10 jam nebuvo leista apsiskusti.

2. Pareiškėjas nurodo, kad jam būnant LAVL palatose nebuvo užtikrinami vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto reikalavimai. Be to, 2014-03-07 atvykęs į LAVL pareiškėjas teigia turėjęs barzdaskutę, kuri buvo paimta, ja nebuvo leista naudotis, taip pat nebuvo išduoti vienkartiniai skutimosi peiliukai. Dėl pareiškėjo laikymo tokiomis sąlygomis jis nurodo patyręs neturtinę žalą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepimuose (b. l. 9–11, 61–62) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2012-05-09 iki 2012-05-24 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2012-06-27 iki 2012-07-04 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2012-09-14 iki 2012-09-26 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30; nuo 2014-03-07 iki 2014-03-21 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m², kurioje yra įrengtos 7 lovos, ir palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 m², kurioje yra įrengtos 3 lovos; nuo 2014-05-09 iki 2014-05-16 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos; nuo 2014-05-30 iki 2014-06-09 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.

LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad jis atskirais laikotarpiais nuo 2012-05-09 iki 2014-06-09 LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat prašo priteisti 1000 Eur už tai, kad 2014-03-10 jam nebuvo leista apsiskusti

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2012-05-09 iki 2012-05-24 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m²; nuo 2012-06-27 iki 2012-07-04 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m²; nuo 2012-09-14 iki 2012-09-26 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 30; nuo 2014-03-07 iki 2014-03-21 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m² ir palatoje Nr. 19 kurios plotas 7,19 m²; nuo 2014-05-09 iki 2014-05-16 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m²; o nuo 2014-05-30 iki 2014-06-09 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m².

Taigi, matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-05-09 iki 2014-06-09 LAVL buvo gydomas 71 dieną.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 30 yra įrengtos 8 lovos, palatoje Nr. 23 – 6 lovos, palatoje Nr. 27 – 7 lovos, palatoje Nr. 19 – 3 lovos, palatoje Nr. 17 – 4 lovos, o palatoje Nr. 29 – 8 lovos. Taip pat neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad nuo 2012-05-09 iki 2014-06-09, pareiškėjui gydantis LAVL, 71 dieną buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

5. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis sukėlė jam dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 71 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad mažas palatos plotas pareiškėjui buvo kompensuotas kokiais nors kitais būdais.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis, pareiškėjui sukėlė depresiją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL negrįžtamai būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

6. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-03-07 iki 2014-03-21 LAVL būnant baudos izoliatoriuje jam nebuvo leidžiama naudotis nuosava barzdaskute, taip pat nebuvo išduodami vienkartiniai skutimosi peiliukai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas, atvykęs į LAVL, turėjo galiojančią nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti dokumentai (b. l. 57, 61–62) bei pareiškėjo patikslintame skunde pateikti paaiškinimai.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatomis, pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų yra viena iš laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamų nuobaudų (BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Savo ruožtu, su nuobaudų atlikimu yra susiję tam tikri teisės aktuose nustatyti nuteistųjų asmenų teisių apribojimai. Konkrečiai baudos izoliatoriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 146 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, Taisyklių 210 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems, uždaromiems į baudos izoliatorių, neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti uždarytų nuteistųjų asmeninių daiktų, atiduotų saugoti į sandėlį, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Šį teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad nei bazdaskutės, nei vienkartinių skutimosi peiliukų nėra BVK bei Taisyklėse įtvirtintame baigtiniame daiktų, kuriuos nuteistieji gali turėti baudos izoliatoriuje, sąraše. Todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-03-07 iki 2014-03-21 būnant LAVL ir atliekant paskirtą nuobaudą, t. y. būnant baudos izoliatoriuje, barzdaskutė iš pareiškėjo buvo paimta ir vienkartiniai skutimosi peiliukai jam nebuvo išduoti pagrįstai. Teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus LAVL pareigūnų veiksmus ar neveikimą.

7. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad LAVL pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus asmeniui tenkančio palatos ploto užtikrinimo. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas LAVL nebuvo laikomas nuolat, atskiri jo laikymo LAVL laikotarpiai nebuvo ilgi (iki 16 dienų), o kitų pažeidimų pareiškėjo laikymo LAVL laikotarpiu nebuvo nustatyta, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo T. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas