Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu:

- padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant viso bausmės vykdymo metu dirbti, keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant viso bausmės vykdymo metu dirbti, keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per bausmės laiką atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiškai jas sudedant ir K. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant viso bausmės vykdymo metu dirbti, keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per bausmės laiką atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

V. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. P. V. S. priteista 470 (keturi šimtai septyniasdešimt) eurų turtinei žalai bei 500 (penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš K. P. valstybės naudai priteista 1 241,50 eurų (vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt vienas euras 50 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad K. P. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma ir abejonių nekelia. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad K. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, anksčiau neteistas, du kartus nubaustas administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dirba, nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus K. P. vieną iš švelniausių straipsnių sankcijose numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatytus įpareigojimus, kurie, teismo vertinimu, padės efektyviau pasiekti bausmės tikslus. Atitinkamai išsprendė ir byloje pareikšto civilinio ieškinio bei proceso išlaidų atlyginimo klausimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas K. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl K. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant K. P. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas savo ir savo žmonos liudytojos Ž. P. išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms, tačiau šiuo aspektu vis tik pastebėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, K. P. šios nutarties pirmame ir antrame punkte nurodytoje vietoje ir laiku tyčia vieną kartą sudavė kumščiu V. S. į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą, bei tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. užšokęs ant automobilio „Opel Astra“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) variklio dangčio, šokinėdamas ir spardydamas į priekinį stiklą, stogą, įdaužė automobilio priekinį stiklą, sulankstė automobilio stogą ir variklio dangtį, tokiais veiksmais sugadino nedidelės vertės svetimą turtą – automobilį, padarydamas nukentėjusiajam V. S. 470 eurų turtinę žalą. Ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp K. P. ir V. S. iš tiesų įvyko konfliktas dėl rakto negrąžinimo, byloje nėra. Tačiau su nuteistajam inkriminuotais neteisėtais veiksmais (smūgio sudavimu nukentėjusiajam bei jo turto sugadinimu), K. P. kategoriškai nesutinka.

10. Vienas pagrindinių nuteistojo apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad jo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiojo V. S. ir jo sutuoktinės I. S., kurie yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi parodymais, tuo tarpu jis tvirtina jokių smurtinių veiksmų V. S. atžvilgiu bei veiksmų sugadinant jo turtą neatlikęs, tai yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje nepadaręs. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla. Nors nukentėjusiojo ir nuteistojo versijos iš esmės skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek V. S., tiek K. P. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad ne apelianto, o būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas.

11. Skundą nagrinėjantis teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. S. parodymais, nes jis nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes. Nukentėjusysis aiškino, jog, K. P. 2023 m. rugpjūčio 20 d. ryte įsiveržė į jo namus per neužrakintas duris, reikalavo grąžinti raktą, kvietėsi V. S. laukan išsiaiškinti santykius, abu ėjo link lauko durų, K. P. koridoriuje atsisukęs dešiniu kumščiu sudavė iš paskos einančiam V. S. į veidą, pataikė į dešinį skruostikaulį, tuomet iš paskos ėjusi I. S. išstūmė K. P. laukan ir užsirakino duris, tuomet V. S. telefonu iškvietė policiją. O K. P. eidamas link kieme pastatyto savo automobilio, užšoko ant nukentėjusiojo automobilio „Opel Astra“, jį spardė, ant jo šokinėjo, išspyrė priekinį stiklą, tokiu būdu jį apgadino (1 t., b. l. 166-167, 177, 180-181, 196-197, 3 t., b. l. 69-72). Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje tapačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė visų jo apklausų metu, akistatoje su K. P., apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir teisme, taip pat ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu, iš esmės jis jau ir skambindamas Bendrajam pagalbos centrui nurodė, kad į namus atlėkęs kaltinamasis „pradėjo čia trankytis, daužytis“, kviesti į lauką, kažką išsiaiškint norėjo. Tokie jo paaiškinimai užfiksuoti ir policijos pareigūnės I. K. (S.) tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 115). Atitinkamai tapačias aplinkybes nurodė ir analizuojamame įvykyje betarpiškai dalyvavusi liudytoja I. S. patvirtinusi, jog K. P. įsiveržė pas juos į namus, užsipuolė jos vyrą dėl rakto grąžinimo, vartojo necenzūrinius žodžius, kvietė išsiaiškinti į lauką, beeinant lauko durų link, koridoriuje K. P. atsisukęs sudavė jos vyrui į veidą, tuomet ji išstūmusi K. P. pro duris ir jas užrakino. Vyro žandas buvo raudonas. Kieme K. P. keikėsi, užlipo ant automobilio „Opel Astra“, šokinėjo ant kapoto, daužė stiklą, tai truko keletą minučių (3 t., b. l. 90-93).

12. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje svarbu ir tai, kad V. S. ir I. S. parodymus iš esmės patvirtina ir byloje esantis, policijos pareigūnų body kamera užfiksuotas vaizdo įrašas. Teisėjų kolegija dar kartą peržiūrėjusi byloje esantį vaizdo įrašą (3 t., priedas vokas Nr. 1) konstatuoja, kad jame aiškiai matyti, jog iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams V. S. dėsto jau aukščiau aptartas analogiškas aplinkybes, jog jis nukentėjo nuo pažįstamo vyro, kuris elgėsi neadekvačiai, kadangi turi psichikos sutrikimų, yra gulėjęs psichiatrinėje. Paaiškino, jog šis atlėkęs agresyviai įsiveržė į namus, reikalavo grąžinti raktą, vaikai klykė, tuomet prie išėjimo trenkė smūgį, žmona išstūmė asmenį iš namų, užrakino duris, jis į lauką nėjo nors buvo kviečiamas išsiaiškinti. Tuomet šis asmuo būdamas lauke užšoko ant automobilio, jį apgadino, tai stebėjo pro langą. Atsakydamas į pareigūnės klausimą, V. S. patvirtino, kad turės pretenzijų ir dėl sugadinto automobilio ir dėl to, kad jam buvo suduotas smūgis. Be kita ko, įrašas patvirtina ir tai, kad policijos pareigūnė vykdydama savo funkcijas ir išklausiusi nukentėjusiojo nusiskundimus teiravosi ar jam reikalinga medicininė gydytojų pagalba, pastarasis sudvejojo teigė nežinantis, žiūrės vėliau, tuomet domėjosi kokiu būdu jam reikia nusistatyti patirtus sužalojimus, ką atitinkamai policijos pareigūnė pastarajam detaliai ir paaiškino. Priešingai nuteistojo skundo argumentams, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog analizuojamame vaizdo įraše (padarytame pareigūnų body kamera) aiškiai matyti ant V. S. dešinio skruostikaulio esantis patinimas, raudonis bei kraujosruva (laikas nuo 00:00:32). Vien tai, kad šių aplinkybių nuteistasis neįžvelgia ar nenori įžvelgti, neabejotinai turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nesuteikia pagrindo ignoruoti byloje esančių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. S. sužalojimo faktą, į ką nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį apylinkės teismas.

13. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo ir liudytojos I. S. parodymų vertinimu, nuteistasis K. P. savo apeliaciniame skunde išskiria, jo vertinimu, esminius prieštaravimus jų parodymuose, jog abu asmenys teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo tiksliai įvardinti, kurioje veido pusėje buvo padaryti sužalojimai, dar labiau I. S. akcentavo kairę nukentėjusiojo veido pusę, nurodydamas, kad būtent dėl to jų parodymai negali būti pripažinti objektyviais. Be to, nukentėjusysis teismo posėdyje tvirtino, kad automobilio stiklai nėra tamsinti ir jis viską galėjo matyti, kas yra automobilio viduje, nors byloje yra duomenys, patvirtinantys priešingas aplinkybes. Tačiau, įvertinus nuteistojo įvardintus neatitikimus V. S. ir I. S. parodymuose, pagrįstai spręstina, jog jokios reikšmės sprendžiant K. P. kaltės klausimą jie neturi. Darant šią išvadą atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog ir teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiųjų ir/ar liudytojų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Juolab, kad tiek I. S., tiek V. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentavo tiksliai neprisimenantys aptariamų aplinkybių. Įvertinant ir tai, kad nuo įvykio jau buvo praėję daugiau nei metai laiko, kuomet jie buvo apklausti teisme, todėl natūralu, kad jie tokias aplinkybes tiksliai galėjo ir neatsiminti. Tačiau nukentėjusiojo ir liudytojos I. S. parodymais neleidžia abejoti tai, jog abu asmenys nurodė, kad jie bendravo su K. P. ir jo žmona šeimomis, šių aplinkybių neginčijo ir K. P.. Pagal asmenų parodymus nustatyta, jog nukentėjusysis ir nuteistasis kartu švęsdavo šventes, jų vaikai eina į vieną darželį, tad akivaizdu, jog asmenų santykiai iki įvykio nebuvo konfliktiški, priešingai, jie buvo draugiški, todėl ir pagrindo melagingai apkalbėti K. P. nei V. S., nei I. S. neturėjo. Tuo tarpu K. P. teikiamos interpretacijos dėl I. S. siųstos žinutės liudytojui A. S. (2 t., b. l. 57) jau buvo įvertintos apylinkės teismo, akcentuojant tai, kad nėra pagrindo išvadai, kad I. S. šia žinute neigė, jog K. P. sudavė smūgį į veidą V. S.. Priešingai, tiek vertinant visą žinutės tekstą, tiek susirašinėjimo kontekstą, tiek pačios I. S. parodymus apie sarkastišką atsakymą A. S., akivaizdu, jog žinute norėta ištransliuoti būtent tai, kad pareiškimas parašytas ne šiaip sau, o esant pagrindui ir asmuo turi atsakyti už savo veiksmus. Taigi to, kad K. P. neva buvo apkaltintas nepagrįstai, teisėjų kolegija kaip ir apylinkės teismas neįžvelgia.

14. Akcentuojant aukščiau aptartas aplinkybes svarbu tai, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu, praėjus dienai nuo įvykio aiškiai nurodė, kad smūgis buvo į dešinę veido pusę (1 t. b. l. 166-167). Be to, nukentėjusysis iškart po įvykio, nedelsdamas ėmėsi priemonių užfiksuoti jo patirtus sužalojimus, kas atitinkamai atsispindi ir 2023 m. rugpjūčio 21 d. Valstybinės teismo medicinos specialisto išvada Nr. G. 325/2023 (06) (2 t., b. l. 14). Kaip matyti, V. S. buvo apžiūrėtas jau kitą dieną po įvykio, ryte, ir jo dešiniame skruoste nustatyta 2,5 x 2 cm blyškiai melsvai violetinės spalvos poodinė kraujosruva, jos aplinka patinusi. Specialistas patvirtino, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. dešinės rankos kumščiu vieną kartą suduodant į veido sritį. Visa tai leidžia spręsti apie objektyviai nustatytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti specialisto, turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, bei turinčio 41 metų darbo stažą pateikta išvada, nes ji jokių abejonių savo išsamumu ir teisėtumu nekelia. Juolab, kad ir vaizdo įraše matyti, jog sužalojimo lokalizacija yra ant V. S. dešinio skruostikaulio. Nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, ar kad nukentėjusysis susižalojo kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime. Atitinkami nuteistojo samprotavimai šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir atmesti kaip visiškai nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas pritardamas apylinkės teismo išvadoms, detaliau šių aplinkybių neanalizuoja. Taigi, apeliacinio skundo argumentai K. P. neigiant smurtinio pobūdžio veiksmus atliktus nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu atmestini.

15. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai I. K. (S.), E. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, jog nukentėjusysis V. S. buvo sužalotas. Kaip matyti, minėti pareigūnai teisme apklausti 2024 m. lapkričio 19 d., kuomet įvykis įvykęs 2023 m. rugpjūčio 20 d., tad akivaizdu, kad jie dėl atliekamos darbo specifikos (policijoje gaunamų iškvietimų gausos ir jų nagrinėjimo), ką ir nurodė savo apklausoje iš tiesų galėjo neprisiminti visų įvykio aplinkybių. Juolab, kad sužalojimas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo itin atkreipiantis dėmesį (kraujo bėgimas, kitokio pobūdžio atviros žaizdos). Atitinkamai dėl to buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai, kuriuose aiškiai nurodyta, jog V. S. atvykusiems pareigūnams skundėsi patyręs smūgį į veido sritį, taip pat jo transporto priemonės apgadinimu (2 t., b. l. 100-101, 109-110). Tai, kad nei skambučio metu bendrajam pagalbos centrui, nei atvykusiems pareigūnams pagal vaizdo įrašo duomenis, jis neįvardino tikslių asmens anketinių duomenų, kuris atliko neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip neobjektyvius ar nepatikimus. Nėra jokių abejonių, jog V. S. dėl patirto įvykio buvo susijaudinęs, nepaisant to, kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas bendro pagalbos centro darbuotojo ir V. S. pokalbis (1 t., b. l. 152-154) patvirtina, jog V. S. įvardino, jog asmuo yra vietinis gyventojas, pažįstamas, jo vardas K., pavardės šiuo metu neprisimena. Tuo tarpu atvykusiems policijos pareigūnams toliau fiksuojant nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kaip matyti iš pateikto tarnybinio pranešimo, jis nurodė visus asmens anketinius duomenis (vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą, telefono numerį). Policijos pareigūnai net bandė susisiekti su K. P. mobiliuoju telefonu iškart po įvykio, tačiau asmuo telefonu neatsiliepė. Be to, ginčo dėl to, kad įvykyje dalyvavo būtent K. P. nėra, todėl tokių aplinkybių akcentavimas iš nuteistojo pusės laikytinas nereikšmingu, bei nesudarančiu pagrindo abejoti nuteistojo kaltės klausimu.

16. Nuteistasis savo nekaltumą iš esmės grindžia tiek paties teikiama įvykių versija, tiek jam artimo asmens liudytojos Ž. P. dėstomomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, tai akcentuoja ir pateiktame apeliaciniame skunde. Visgi, visos šios aplinkybės pakankamai išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje, sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvadomis nei nuteistojo K. P., nei liudytojos Ž. P. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie nepatvirtina objektyviai egzistavusios įvykių sekos ir nustatytų padarinių, todėl nėra pagrindo jais grįsti nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu daryti priešingų išvadų taip pat nemato galimybės, juolab tai nelaikytina pakankamu pagrindu išteisinamojo nuosprendžio K. P. atžvilgiu priėmimui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog K. P. net dviejų apklausų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad kartu su juo į V. S. namus buvo atvykusi ir jo žmona Ž. P.. Ši versija iškelta tik pačios Ž. P., kuri toliau buvo palaikyta ir K. P.. Visgi, nei nukentėjusysis, nei liudytoja I. S. betarpiškai dalyvavę nagrinėjamuose įvykiuose nematė K. P. automobilyje sėdinčios Ž. P., vien tai, kad automobilio galiniai langai buvo tamsinti, o tai apsunkino matomumą, neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog minėta liudytoja iš tiesų ten sėdėjo, kadangi priekinis automobilio langas nebuvo tamsintas, tad tiek V. S., tiek I. S. turėjo galimybę įžvelgti ar kas nors sėdi automobilio gale. Abejonių tuo, kad Ž. P. buvo atvykusi su K. P. verčia ne tik liudytojos pasirinkimas sėstis į automobilio galinę sėdynę esant laisvai priekinei, bei tai, kad ji matydama jai artimo asmens atžvilgiu vykstantį konfliktą neišlipo iš automobilio ir nesiėmė jokių priemonių numalšinti konflikto dalyvius, bet ir tai, kad jai nebuvo jokio poreikio vykti pas S. į namus antrą kartą, kadangi ji jau buvo užsukusi pas juos ryte dėl to paties reikalavimo grąžinti raktą, po ko nuskubėjo į darbą. Atitinkamai nustatyti ir tam tikri nesutapimai dėl Ž. P. ir K. P. parodymų. K. P. teigimu, tuo metu, kai atvyko žmona, jis jau dirbo, tačiau Ž. P. parodė, kad vyras, jai atvykus, vestibiulyje persirenginėjo, ji pasidėjo savo mobiliojo ryšio telefoną ten ant lentynos ir paliko. Be to, aiškindama konflikto aplinkybes būnant S. kieme, Ž. P. nurodė vis skirtingas aplinkybes, jog vyras buvo užėjęs į vidų, greitai išėjo, ir numojo ranka, vėliau, kad vyras net nebuvo užėjęs, jis santykius su V. S. aiškinosi būdami lauke stovėdami prie namo durų, ant laiptukų. Tuo tarpu V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiškino, jog jis į lauką net nebuvo išėjęs, o K. P. žmona išstūmusi pro duris ir jas užrakinusi. Beje, iš vaizdinės medžiagos esančios byloje (pareigūnų body kamera) matyti, kad jokių laiptukų prie namo nėra, kadangi vyksta statybos prie įėjimo durų yra padėta medinė paletė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojos naudojamo mobilaus ryšio telefono prisijungimus prie telekomunikacijų bokšto ir nustatė, jog nelogiška, kad kartu su K. P. iš N. kaimo pas V. S. vykusi Ž. P. būtų su juo bendravusi, skambindama jam telefonu tuo metu, kai pagal jų versiją jiedu turėjo vienu automobiliu važiuoti pas nukentėjusįjį, o 09:16:27 val. užfiksuotas Ž. P. 68 s trukmės pokalbis telefonu su pačiu K. P., jungiantis prie telekomunikacijų bokšto, kurio veikimo zonoje yra tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo gyvenamosios vietos. Todėl Ž. P. parodymų prieštaringumas, jos ir nuteistojo parodymų nesutapimai, telefoninio pokalbio tarp jų užfiksavimas tuo metu, kai pagal jų versiją jiedu turėjo vienu automobiliu važiuoti pas nukentėjusįjį, teikia pakankamą pagrindą netikėti ne tik šios liudytojos parodymais bei K. P. dėstoma versija. Atitinkamai visa tai lėmė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jog tiek dėl liudytojos Ž. P., tiek dėl nuteistojo K. P. parodymai nėra objektyvūs ir patikimi, kam pritaria ir aukštesnės instancijos teisėjų kolegija.

17. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog K. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai yra konflikto su V. S. metu tyčia vieną kartą sudavė kumščiu V. S. į veidą, tokiais veiksmais nukentėjusiajam V. S. dėl poodinės kraujosruvos dešiniame skruoste sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas sveikatą.

18. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti ir tuo, jog nuteistasis K. P. sugadino nedidelės vertės svetimą turtą – V. S. priklausantį automobilį „Opel Astra“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) t. y. tyčia, užšokęs ant automobilio variklio dangčio, šokinėdamas ir spardydamas į priekinį stiklą, stogą, įdaužė automobilio priekinį stiklą, sulankstė automobilio stogą ir variklio dangtį, tokiais veiksmais sugadino nedidelės vertės svetimą turtą padarydamas nukentėjusiajam V. S. 470 eurų turtinę žalą. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos I. S. parodymai, kad būtent K. P., po konflikto su V. S. namo koridoriuje išstumtas iš namo, eidamas link kieme pastatyto savo automobilio, užšoko ant automobilio „Opel Astra“, jį spardė, ant jo šokinėjo, išspyrė priekinį stiklą. Apgadintas automobilis užfiksuotas įvykio vietos apžiūros metu, variklio dangčio, stogo, priekinio stiklo apgadinimai matyti ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nešiojamojo vaizdo registratoriaus vaizdo įraše, visi apgadinimai detaliai išvardinti turto vertinimo ataskaitoje, parengtoje kvalifikuoto turto vertintojo J. P. (1 t., b. l. 49 – 54). Minėtas liudytojas apklaustas teismo posėdžio metu patvirtino savo pateiktą vertinimo ataskaitą, nurodė, kad buvo apgadintas automobilio variklio gaubtas, priekinė kairė atrama, priekinė dešinė atrama, priekinis stiklas, stogas. Automobilį jis apžiūrėjęs įvykio vietoje 2023 m. rugpjūčio 23 d. Automobilis buvo važiuojantis, užvestas jo variklis ir taip jis patikrintas (3 t. b. l. 89-90). Policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą, liudytojai I. S., E. K. taip pat parodė, kad jiems įvykio vietoje nukentėjusysis nurodė, kad K. P. užšoko ant šio automobilio ir išdaužė priekinį stiklą, apgadino kapotą bei stogą. Jie parodė matę ir batų pėdsakus ant šio automobilio. Įvykio vietos apžiūros protokole ir fotolentelėje užfiksuota, kad ant automobilio „Opel Astra“ variklio dangčio matyti žvyro pėdsakai, priekinis stiklas įdaužtas, virš jo įlenktas stogas. Visiškai pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis, nukentėjusiojo parodymai, policijos pareigūnės 2023 m. spalio 24 d. tarnybiniame pranešime nurodytos pokalbio su G. M. aplinkybės patvirtina, kad V. S. automobilį „Opel Astra“ įsigijo 2023 m. liepos 24 d., šio automobilio, nors nevažiuojančio, kėbulas buvo tvarkingas, išorinių apgadinimų nebuvo. Tuo tarpu nukentėjusiojo pateiktos sąskaitos ir jų apmokėjimo dokumentai patvirtina, kad iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. V. S. šį automobilį, įsigytą už 200 eurų, remontavo, taip dar 704 eurais padidindamas jo vertę iki 904 eurų (200 + 704 =904). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, fotolentelės, vaizdo registratoriaus įrašų objektyviai matyti, kad automobilis nebuvo ardytas. Tokiu būdu sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad 2023 m. rugpjūčio 20 d. užfiksuoti šio automobilio apgadinimai buvo padaryti kitu metu ir kitomis aplinkybėmis, nei parodė V. S. ir I. S..

19. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad būtent K. P. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia, užšokęs ant automobilio variklio dangčio, šokinėdamas ir spardydamas į priekinį stiklą, stogą, įdaužė automobilio priekinį stiklą, sulankstė automobilio stogą ir variklio dangtį, apgadino nukentėjusiojo automobilį ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu jis visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

20. Apibendrinant tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl K. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį. Paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teisėjų kolegijai taip pat jokių abejonių nekelia. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę K. P. tinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nurodė išsamius motyvus dėl laisvės apribojimo bausmės skyrimo, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, proporcinga apelianto padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui bei pavojingumui.

21. Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad K. P. yra kaltas dėl nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, pastarasis yra atsakingas dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Skaičiuodamas nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi objektyviais bylos duomenimis, t. y. transporto priemonės „Opel Astra“ pirkimo-pardavimo sutartimi (2 t., b. l. 38) ir šio automobilio remonto išlaidas patvirtinančiais apskaitos dokumentais (1 t., b. l. 78-81), kurių bendra suma sudaro 704 eurų (222 + 482 = 704). Taigi turto sugadinimo dieną šio automobilio vertė buvo 904 eurai (200 + 704 = 904), po sugadinimo turto vertintojo nustatyta likutinė automobilio vertė – 434 eurai, vadinasi padaryta žala yra 470 eurų (904 – 434 = 470). Nors apeliantas nesutinka su tokiu nustatytos turtinės žalos įvertinimu, tačiau aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Visiškai pagrįstai įvertintos visos nagrinėjamam klausimui teisiškai aktualios aplinkybės tiek dėl automobilio pirkimo vertės, tiek dėl atliktų automobilio pagerinimų, tiek dėl automobilio likutinės vertės. Tokiu būdu nustatyta 470 eurų turtinė žala viršija 3 MGL dydį ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

22. Civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgta į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir žalos klausimai taip pat išspręsti tinkamai. Priteistos neturtinės žalos dydis (500 Eur) neprieštarauja dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio 1 dalyje, paprastai priteisiamai sumai, kuri svyruoja nuo 150 iki 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141 -699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K- 128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256- 648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.). Nekelia abejonių, jog V. S. dėl sužalojimo patyrė fizinį skausmą, išgąstį, kurie turi būti atlyginti. Taigi kolegija su apylinkės teismo motyvais nustatant patirtos neturtinės žalos dydį sutinka, nes jie atitinka įstatymų reikalavimus.

23. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. vasario 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl atstovavimo išlaidų

24. Nukentėjusysis V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismo prašė priteisti jo patirtas atstovavimo išlaidas susidariusias už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš nuteistojo K. P.. Byloje pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 1 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S.“ (4 t., b. l. 32-33). Taip pat pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 16 d. pažyma Nr. APD-2025-04736 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 39-42). Pažymoje nurodyta, kad nukentėjusiajam V. S. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 279,17 eurų, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai. Prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo detaliai nurodytos visos teisinės paslaugos suteiktos nukentėjusiajam apeliacinės instancijos procese ir jų galutinis įkainavimas (konsultacija, pasirengimas nagrinėti bylą, procesinių dokumentų rengimas, prašymų rengimas, dalyvavimas teismo posėdyje) (4 t., b. l. 40-41).

25. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

26. Nukentėjusiajam V. S. teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme suteikė jo paties 2025 m. kovo 28 d. prašymu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas J. Z.. Tarnybai pateikti nukentėjusiojo duomenys patvirtino, jog asmuo turi teisę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Nukentėjusiojo V. S. dalyvavimas, pasitelkiant savo atstovą advokatą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, todėl laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į prašomų išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą, kuris tiesiogiai įtakojo ir nukentėjusiojo teisinius interesus, ir, kuris yra atmetamas, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis yra dirbantis, duomenų apie jo sunkią turtinę padėtį byloje nėra, sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už nukentėjusiajam V. S. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme tenkinamas ir šios išlaidos priteisiamos iš nuteistojo K. P.. Be to, vertinant apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma 279,17 eurų už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas ir ši suma priteistina iš nuteistojo K. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo K. P. valstybės naudai 279,17 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir septyniolika centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiosios V. S. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.