Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Andriaus Ignoto, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. O. (J. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo, pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Avėdra“ ieškinį atsakovui J. O. dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Avėdra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo J. O. 10 623,92 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Paaiškino, kad po to kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla, buvęs įmonės vadovas atsakovas J. O. 2021 m. gruodžio 28 d. pateikė ieškovės nemokumo administratoriui ieškovės prekių likučių sąrašą, kurių vertė buvo 16 516,19 Eur, prekių likučių sąrašo pagrindu buvo parengti prekių priėmimo–perdavimo aktai, pagal kuriuos atsakovo paprašyta suruošti ir perduoti turimas prekes, tačiau atsakovas vengė perduoti turtą ir tą padarė tik po to, kai jam teismas paskyrė baudą. Pažymėjo, kad 2022 m. vasario 18–21 d. atsakovas perdavė ieškovės nemokumo administratoriui turėtas atsakovės prekes, kurių vertė 5 892,27 Eur, o neperduota ieškovės turto už 10 623,92 Eur. Nurodė, kad neišsaugodamas ieškovės turto ar (ir) jį pasisavindamas, atsakovas padarė įmonei 10 623,92 Eur žalą, kurią turi pareigą atlyginti.

3. Atsakovas J. O. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškovės reikalavimų netenkinti, priteisti iš ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Paaiškino, kad turto perdavimo procedūra vyko trumpiau nei nurodyta ieškinyje, o turtą perėmė ne nemokumo administratorius, bet asmuo, prisistatęs administratoriaus įgaliotu atstovu. Pažymėjo, kad atsakovas ne kartą kreipėsi į nemokumo administratorių dėl turto perėmimo, tačiau to administratorius laiku nedarė.

5. Taip pat paaiškino, kad kai ieškovė nutraukė veiklą, įmonės prekių likučiai buvo saugomi atsakovo nuomotame nešildomame garaže, dėl ko suprastėjo dalies prekių kokybė ir jas nutarta išmesti perdavimo metu, priėmimo–perdavimo metu prekės buvo paimtos jų detaliai nesuskaičiavus ir be pastabų išvežtos.

6. Nurodė, kad atsakovas pasirašė tuščius turto priėmimo–perdavimo aktus ir atidavė nemokumo administratoriaus įgaliotam darbuotojui, kuris paaiškino, kad aktus užpildys ir atsiųs atsakovui, o 2022 m. kovo 7 d. atsakovas gavo užpildytus aktus su pastabomis, kad kai kurių prekių nėra. Pažymėjo, kad į aktus buvo įrašytos tik prekinę išvaizdą turinčios prekės, o kitos buvo išmestos ir dėl to aktuose įrašyti ne visi prekių likučiai, be kita ko, ieškovės turto likutis kaupėsi nuo 1994 m., todėl per daugelį metų prekių likučiai paseno, tapo nebelikvidūs. Pabrėžė, kad ieškovės nemokumo administratorius neprofesionaliai vykdė turto perėmimą, nepagrįstai į aktus neįrašė dalies prekių ir be pagrindo laiko, kad jos nebuvo perduotos.

7. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame papildomai nurodė, kad aplinkybė, jog turtui perimti nemokumo administratorius pasitelkė trečiąjį asmenį, neturi jokios teisinės reikšmės, taip pat nurodė, kad turto priėmimo–perdavimo aktai buvo parengti taip, jog perdavimo metu būtų galima lengviau identifikuoti ir aprašyti ieškovės turtą, perdavimo metu prekės buvo detaliai skaičiuojamos, atliekami žymėjimai, kiek prekių yra ir kokių trūksta. Pažymėjo, kad kai gavo priėmimo–perdavimo aktus, atsakovas jokių pretenzijų dėl aktų turinio nereiškė, jas pradėjo reikšti tik atsiliepime į ieškinį.

8. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame papildomai nurodė, kad atsakovas nepasisavino ieškovės turto, jos veikloje nuolat buvo atliekama prekių inventorizacija, ieškovė nenurašydavo trūkstamų ar sugadintų prekių, todėl likučiai atitiko sąraše nurodytą prekių kiekį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei BUAB „Avėdra“ iš atsakovo J. O. 10 623,92 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo J. O. 247,96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog atsakovo išskirtos aplinkybės, kad jis ieškovės prekių atsargas perdavė ne tiesiogiai administratoriui, o jo įgaliotam asmeniui, nėra teisiškai reikšmingos, nes teisės aktuose, reglamentuojančiuose bankroto procesą, nėra nustatyto draudimo nemokumo administratoriams pasitelkti kitus asmenis, jog būtų atlikti konkretūs bankroto proceso veiksmai.

11. Teismas atmetė atsakovo bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją, jog jis pasirašė tuščiuose aktuose, nurodė, jog jeigu būtų buvę taip, kaip teigia atsakovas, neabejotina, kad, susipažinęs su aktais, jis būtų pareiškęs ieškovės nemokumo administratoriui pretenzijas, kad aktų turinys neatitinka tikrovės, taip pat atsakovas nepagrindė, kad jo žinioje buvusios ieškovės prekės buvo perduotos taip, kaip jis teigia, t. y. nemokumo administratoriaus įgaliotam asmeniui prekės perduotos jų nesuskaičiavus, nepatikrinus.

12. Teismas vertino, jog atsakovas neužtikrino, kad ieškovės prekių atsargos būtų tinkamai tvarkomos ir dėl to dalis turto buvo prarasta ar negalėjo būti perduota administratoriui dėl kitų priežasčių ir konstatavo, jog atsakovas nepagrindė, kad ieškovės nemokumo administratoriui buvo perduota daugiau turto, nei fiksuota aktuose, ar kad dalis į aktus neįrašyto turto su administratoriaus įgalioto asmens žinia buvo išmesta.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dalis ieškovei priklausiusių prekių atsargų ieškovės nemokumo administratoriui nebuvo perduotos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių turto neišsaugojimu, o atsakovo teiginiai, kad prekės buvo saugomos drėgname garaže ir dėl to prekių būklė suprastėjo, tik patvirtina, jog atsakovas nesiėmė reikiamų veiksmų, kad ieškovės turtas būtų tinkamai saugomas.

14. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo spręsti, kad nustatant ieškovės neperduoto administratoriui turto masės vertę, neturėtų būti remiamasi prekių likučio sąrašo akto ir ieškovės balanso duomenimis, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagristų, kad įmonės apskaitoje apskaitytos, nelikvidžios prekės, atsakovas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nedetalizuodamas.

15. Teismas taip pat vertino, kad vien tik atsakovo paaiškinimai dėl prastos prekių būklės patys savaime negali paneigti nei prekių likučio sąrašo akto, nei balanso duomenų, neperduotos prekės galėjo būti arba prarastos dėl netinkamo jų saugojimo, arba neišsaugotos dėl kitų priežasčių, išimtinai priklausančių nuo atsakovo veiksmų. Taip pat nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų prielaidas spręsti, kad neperduotų prekių būklė buvo tokia pati kaip perduotų, todėl atskiros prekių grupės tarpusavyje negali būti sulygintos. Pažymėjo, kad būtent atsakovas yra atsakingas už prekių vertės sumažėjimą dėl jų suprastėjusios būklės.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas pažeidė jam nustatytas pareigas užtikrinti ieškovės turto išsaugojimą ir perduoti turtą įmonės nemokumo administratoriui, o būtent atsakovo pareigų pažeidimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios dalis ieškovės prekių atsargų nebuvo išsaugotos. Pabrėžė, jog atsakovo neteisėti veiksmai padarė ieškovei žalą, lygią netekto turto vertei – 10 623,92 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), dėl to atsakovui taikė civilinę atsakomybę ir iš jo ieškovei priteisę 10 623,92 Eur dydžio žalos atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17. Atsakovas J. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-16510-1089/2022 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o jeigu apeliacinės instancijos teismas spręs, kad atsakovas nepagrįstai ieškovei neperdavė dalies prekių likučių, jį vertę atsakovas prašo nustatyti vadovaujantis skundo 21 punkte atsakovo nurodomu principu arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui tirti iš naujo. Taip pat prašo priimti ir prijungti prie bylos naujus įrodymus.

18. Nurodo, kad pats bankroto administratorius, veikdamas per savo atstovą, elgėsi neapdairiai, prekių likuc?ių priėmimas buvo organizuojamas atmestinai, kad faktiškai buvo prekių likučiai, kurie nebuvo įtraukti į perdavimo-priėmimo aktą, kas turėjo įtakos šio ginc?o kilimui, taip pat, nemokumo administratorius patvirtino, kad prekių likuc?ių buvo daugiau, tac?iau matomai dėl nusitrynusiu identifikavimo numerių buvo sunku jas priskirti vienai ar kitai perdavimo aktuose esanc?iai perduodamų likuc?ių pozicijai, todėl paaiškino, kad tokio turto negalėjo priimti, patvirtino, kad pats asmeniškai prekių likuc?ių perdavimo procese nedalyvavo.

19. Pažymi, kad neišsiaiškinus, kurią perdavimo-priėmimo akto likuc?ių sąrašo poziciją atitinka viena ar kita prekė, nėra absoliutus pagrindas konstatuoti, kad trūksta perduotinų prekių likuc?ių, dėl kurių teismui pateiktas ieškinys ir iš atsakovo priteista žala.

20. Paaiškina, kad perduotinų prekių likučių buvo daugiau nei jų įtraukta į perdavimo-priėmimo aktus, kad buvo atrenkami tik tie prekių likuc?iai, kurie, administratoriaus atstovės nuomone buvo likvidūs, turėjo prekinę išvaizdą, o likusieji buvo išmesti.

21. Atsakovas nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik buhalterine prekių likučių pajamavimo verte, nes ši vertė neatspindi realios turto vertės – reali neįtrauktų, išmestų prekių likuc?ių vertė mažesnė nei buhalterinė. Paaiškina, kad prekių likuc?ių pagal aktus perduota už 5 892,27 Eur sumą, internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt ieškovas nurodė, kad viso prekės parduodamos kompleksu žemiau savikainos - už 1 082 Eur, kas sudaro vos 18 proc. buhalterinės prekių vertės.

22. Akcentuoja, kad ieškovės kreditorių susirinkimas parduodamų prekių likuc?ių pardavimo kainą nustatė ne konkrec?ios parduodamos prekės, o visų likuc?ių kaip vieno visumos, todėl, jog prekės yra nelikvidžios ir todėl parduodamos visos kompleksu, ženkliai mažesne kaina nei jos pajamuotos. Pažymi, kad šiuo atveju priteisiant buhalterinę prekių likučių vertę, priteista žala nėra reali.

23. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo buhalterinę prekių vertę ir nenustatė realios vertės: nevertino visų įrodymų visumos, nevertino, kad dalis prekių buvo nepriimta dėl jų blogos prekinės išvaizdos, pakuoc?ių nebuvimo, problematiško identifikavimo ir pan. Atsakovo nuomone, teismas privalėjo tinkamai įgyvendinti LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nustatyti realią į perdavimo aktus neįtrauktų prekių vertę, t. y. atsižvelgiant į perduotų prekių likuc?ių įkainavimo vertę, kuri nustatyta atsižvelgiant į likuc?ių pajamavimo kainos ir siūlomos pirkti www.skelbiu.lt kainos procentinį santykį. Toks principas atitiktų protingumo bei sąžiningumo principą. Nurodo, kad ieškovė dėl to, jog nebuvo nustatyta reali prekių likuc?ių vertė, nepagrįstai praturtėjo.

24. Ieškovė BUAB „Avėdra“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo J. O. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovės BUAB „Avėdra“ naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Paaiškina, kad prekių perdavimo aktuose nėra žymų, kad prekes būtų buvę nutarta išmesti ar neįrašyti į aktus dėl jų prastos būklės, priešingai, aktuose atlikti aiškūs ir nedviprasmiški įrašai, kad konkrečių į ieškovės balansą įtrauktų prekių nėra, o ne kad jos neįtraukiamos į aktus.

26. Pažymi, kad atsakovui buvo nurodyta, jog ieškovės nemokumo administratoriui negalint identifikuoti perduodamų prekių, o taip pat to negalint padaryti ir atsakovui, tokių prekių tiesiog neįmanoma priimti, nes nėra įmanoma identifikuoti ar jos priklauso ieškovei, ar kitam asmeniui, jeigu to negali padaryti net pats atsakovas, kuris ne tik, kad turi, bet ir privalo žinoti, ką perduoda.

27. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas ginčo atveju elgiasi nesąžiningai, pats nutyli, jog jis ne visas prekes perdavė ieškovės nemokumo administratoriui, dalies prekių trūko, nes šios aplinkybės jam nenaudingos, jam palankiau neigti tikrąsias buvusias aplinkybes.

28. Ieškovės vertinimu vien tai, kad atsakovas nurodo vieną faktą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie tą faktą galėtų patvirtinti, negali būti laikoma faktu bei aplinkybe, kad atsakovas jau yra atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo ir ši pareiga yra perleidžiama ieškovei, juolab kai byloje esantys įrodymai liudija priešingas aplinkybės, nei teigia atsakovas.

29. Paaiškina, kad balanse duomenys apie prekių atsargas ir jų vertę buvo apskaityti remiantis inventorizacijos rezultatais, juos įformindamas atsakovas pats deklaravo tas prekių vertes, kurios buvo įtrauktos į balansą, o įrodymų, kurie pagrįstų, kad įmonės apskaitoje apskaitytos, be kita ko, nelikvidžios (iš esmės bevertės) prekės, atsakovas nepateikė, kvestionuodamas neperduotų prekių vertės dydį apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nedetalizuodamas, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad, nustatant ieškovės neperduoto administratoriui turto masės vertę, neturėtų būti remiamasi prekių likučio sąrašo akto ir ieškovės balanso duomenimis.

30. Nurodo, kad aplinkybė, jog dalį perimtų prekių, kurių vertė pagal balanso ir inventorizacijos duomenis buvo 5 892,27 Eur, ieškovės nemokumo administratorius pardavinėja mažesne kaina, nustatant ieškovei atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį, yra nereikšminga, taip pat, vien tik atsakovo paaiškinimai dėl prastos prekių būklės patys savaime negali paneigti nei prekių likučio sąrašo akto, nei balanso duomenų, neperduotos prekės galėjo būti arba prarastos dėl netinkamo jų saugojimo, arba neišsaugotos dėl kitų priežasčių, išimtinai priklausančių nuo atsakovo veiksmų, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo prekių verčių, įrašytų prekių likučio sąrašo akte ir balanse, nėra pagrindo spręsti, kad neperduotų prekių būklė buvo tokia pati kaip parduotų.

31. Akcentuoja, kad neperduotų prekių vertės negalima nustatinėti atsižvelgiant į perduotų prekių galimą realizavimo kainą, nes taip būtų sudarytos prielaidos atsakovui iš dalies išvengti neteisėtų veiksmų pasekmių, neperduotų prekių rinkos vertė gali būti tiek lygi apskaitytai vertei, tiek didesnė ar mažesnė, tačiau su tuo susijusi rizika turi tekti neteisėtus veiksmus atlikusiam atsakovui, o ne ieškovei.

32. Pažymi, kad didelę perimtų prekių pardavimo kainos įtaką darė tai, kad prekės buvo prastos būklės ir netinkamai saugotos, sulytos ir kitaip sugadintos, kas reiškia, jog atsakovo neteisėti ir neatidūs veiksmai ir nulėmė, kad prekės galėjo būti parduotos tik mažesne kaina, o ne jų balansine verte.

33. Papildomai nurodo, kad atsakovas pateikiamais įrodymais jau grindė savo poziciją, todėl atnaujintų įrodymų teikimas, kuriuos teismas turi įvertinti kritiškai, negali būti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

35. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

36. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

37. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš BUAB „Avėdra“ buvusio vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų.

38. Atsakovas J. O. kartu su apeliaciniu skundu pateikė dvi ekrano nuotraukas iš svetainėje skelbiu.lt skelbimo, prašo priimti pateikiamus įrodymus.

39. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Pažymėtina, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo pateikti įrodymai iš esmės nelemia naujų aplinkybių įrodinėjimo ar naujo atsikirtimo (reikalavimo) suformulavimo apeliaciniame procese, o tik papildomai įrodo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytas aplinkybes. Taip pat teismas pastebi, kad atsakovas pateikiamais įrodymais jau grindė savo poziciją pirmosios instancijos teisme, šiuo atveju, atsakovas nenurodė jokių papildomų objektyvių priežasčių, kodėl įrodymas turėtų būti priimamas ir vertinamas apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti išimtį bei priimti rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Avėdra“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas V. G., nutartis įsiteisėjusi. Minėta nutartimi buvęs įmonės vadovas turėjo per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, ir visus dokumentus, tačiau administratoriui nieko neperdavė. 2021 m. gruodžio 28 d. nemokumo administratoriui buvo atsiųstas ieškovės prekių likučių sąrašas, kurių bendra vertė 16 516,19 Eur. 2022 m. vasario 18-28 d. atsakovas perdavė nemokumo administratoriui turtą, kurio bendra vertė sudarė 5 892,17 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ieškovės nemokumo administratoriui neperdavė įmonės turto, kuris buvo įtrauktas į įmonės balansą ir fiksuotas prekių likučio sąrašo akte, už 10 623,92 Eur sumą. Atsižvelgdamas į tai, ieškovės nemokumo administratorius atstovaudamas ieškovę kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. O. 10 623,92 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

42. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino visa apimtimi, nurodydamas, jog atsakovas pažeidė jam nustatytas pareigas užtikrinti ieškovės turto išsaugojimą ir perduoti turtą įmonės nemokumo administratoriui, o būtent atsakovo pareigų pažeidimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios dalis ieškovės prekių atsargų nebuvo išsaugotos. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog pats bankroto administratorius, veikdamas per savo atstovą, elgėsi neapdairiai, prekių likuc?ių priėmimas buvo organizuojamas atmestinai, buvo prekių likučių, kurie nebuvo įtraukti į perdavimo-priėmimo aktą, taip pat nurodė, kad teismas nevertino visų įrodymų visumos, nevertino, kad dalis prekių buvo nepriimta dėl jų blogos prekinės išvaizdos, pakuoc?ių nebuvimo, problematiško identifikavimo, nebuvo nustatyta reali prekių likučių vertė.

Dėl bylos esmės.

43. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, - jos tikrieji nariai, kurie vykdo CK 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtas nemokumo administratoriui: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

44. Pažymėtina tai, kad civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų bei turto neperdavimą gali atsirasti ne tik nurodytų JANĮ nuostatų pagrindu, bet ir bendraisiais pagrindais. Pastaroji pareiga taip pat gali būti kildinama iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies bei iš specialiųjų įstatymų: Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymų, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų atitinkamų nuostatų.

45. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

46. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).

47. Kasacinis teismas nurodęs, jog vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-611/2016).

48. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas savo žinioje faktiškai turėtas prekes perdavė ieškovės nemokumo administratoriui bei kad faktiškai turtą iš atsakovo perėmė ne pats nemokumo administratorius, o jo įgaliotas asmuo. Ginčas kilo dėl to, jog atsakovo nuomone, priėmimo-perdavimo metu prekės buvo paimtos detaliai jų nesuskaičiavus, dėl ko ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo žalą.

49. Apeliantas apeliaciniame skundė nurodo, jog pats bankroto administratorius, veikdamas per savo atstovą, elgėsi neapdairiai, prekių likuc?ių priėmimas buvo organizuojamas atmestinai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis apelianto argumentas yra visiškai nereikšmingas ir paremtas tik deklaratyviais atsakovo paaiškinimai. Pažymėtina, jog ne įmonės nemokumo administratoriui, o atsakovui pagal JANĮ nustatytą tvarką yra numatyta pareiga užtikrinti, kad ieškovės turtas būtų išsaugotas ir tinkamai perduotas nemokumo administratoriui. Atsižvelgiant į tai, aptartas atsakovo argumentas atmetamas.

50. Atsakovas taip pat nurodo, jog perduotinų prekių likučių buvo daugiau nei jų įtraukta į perdavimo-priėmimo aktus, buvo atrenkami tik tie prekių likuc?iai, kurie, administratoriaus atstovės nuomone buvo likvidūs, turėjo prekinę išvaizdą, o likusieji buvo išmesti. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

51. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tiek ieškovės nemokumo administratoriaus, tiek atsakovo pasirašytuose prekių perdavimo aktuose užfiksuotos perduotos ir neperduotos prekės, nėra jokių įrašų, kad prekes būtų buvę nutarta išmesti ar tiesiog neįrašyti į minėtus aktus dėl jų prekinės išvaizdos. Pažymėtina, jog priešingai nei teigia apeliantas, prekių aktuose matyti įrašai, kurie patvirtina, jog konkrečių į ieškovės balansą įtrauktų prekių nėra, o ne dėl to, kad jos būtų praradę savo prekinę išvaizdą ir būtų nelikvidžios. Paties atsakovo parašas ant prekių perdavimo aktų patvirtina, jog nemokumo administratoriui neperduota prekių buhalterinė vertė yra 10 623,92 Eur. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pasirašydamas aktus be jokių pastabų atsakovas patvirtino juose nurodytų duomenų teisingumą, o prekių perdavimo aktai rodo, jog atsakovas ieškovės nemokumo administratoriui neperdavė įmonės turto, kuris buvo įtrauktas į įmonės balansą ir fiksuotas prekių likučio sąrašo akte, už 10 623,92 Eur sumą. Pabrėžtina, kad paties atsakovo pateiktas ir byloje esantis prekių likučio sąrašo aktas patvirtina, jog 2021 m. lapkričio 30 d. balanse buvo apskaitytos 16 516,19 Eur vertės prekių atsargos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas, teigdamas, kad prekių likučių buvo daugiau nei jų įtraukta į perdavimo-priėmimo aktus bei kad dalis turto buvo išmesta, šių savo argumentų nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, o vien deklaratyvūs atsakovo teiginiai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys, jo manymu, teisingas aplinkybes.

52. Atsakovas taip pat pažymi, kad neišsiaiškinus, kurią perdavimo-priėmimo akto likuc?ių sąrašo poziciją atitinka viena ar kita prekė, nėra absoliutus pagrindas konstatuoti, kad trūksta perduotinų prekių likuc?ių, dėl kurių teismui pateiktas ieškinys ir iš atsakovo priteista žala. Šie apelianto argumentai taip pat vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog pats atsakovas pasirašytus prekių perdavimo aktus elektroniniu paštu išsiuntė nemokumo administratoriui ir jokių pretenzijų dėl juose atliktų įrašų teisingumo neturėjo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jeigu, kaip teigia apeliantas, būtų iš tikrųjų trūkę tam tikrų prekių likučių, atsakovas būtų pareiškęs ieškovės nemokumo administratoriui pretenzijas, bandęs išsiaiškinti prekių nebuvimo aplinkybes, tačiau tokių duomenų byloje nėra, savo teiginius pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Vien deklaratyvūs atsakovo teiginiai, nepateikiant jokių tai pagrindžiančių įrodymų, negali būti vertinami kaip faktas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog atsakovas tinkamai neįvykdė savo pareigos ir ieškovės nemokumo administratoriui neperdavė įmonės turto (prekių) už 10 623,92 Eur sumą, tokiu būdu neužtikrindamas tinkamo prekių atsargų tvarkymo.

53. Apeliantas nesutinka ir su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik buhalterine prekių likučių pajamavimo verte ir nenustatė realios vertės: nevertino visų įrodymų visumos, kad dalis prekių buvo nepriimta dėl jų blogos prekinės išvaizdos, pakuoc?ių nebuvimo, problematiško identifikavimo ir pan., dėl ko ieškovė nepagrįstai praturtėjo.

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Įmonės balanse kaip finansinės atskaitomybės dokumentai esantys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis). Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

55. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įmonės balanse esantys duomenys apie prekių atsargas ir jų vertę buvo apskaityti remiantis inventorizacijos rezultatais, atsakovas pats deklaravo tokias prekių vertes, kurios buvo įtrauktos į įmonės balansą. Pažymėtina, jog šiuo atveju neperduotų prekių vertė yra pagrįsta apskaitos duomenimis, o įrodymų, kurie patvirtintų, jog neperduotų prekių reali rinkos kaina yra mažesnė, atsakovas nepateikė. Vien atsakovo teiginiai, kad dalis prekių buvo prastos prekinės išvaizdos, be pakuočių, buvo problematiška jas identifikuoti, nepaneigia nei prekių likučio sąrašo akto, nei balanso duomenų, kuriuos atsakovas pats įformino. Be to, byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog neperduotų prekių būklė buvo tokia pati kaip perduotų, atsakovas tokių įrodymų nepateikė, nors būtent jis buvo atsakingas už ieškovės turtą ir tinkamą jo išsaugojimą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas nepagrindė, kodėl nustatant ieškovės neperduoto nemokumo administratoriui turto masės vertę neturėtų būti remiamasi prekių likučio sąrašo akto ir ieškovės balanso duomenimis, todėl apelianto argumentai atmetami.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Darytina išvada, jog atsakovo neteisėti ir neatidūs veiksmai turint pareigą užtikrinti ieškovės turto išsaugojimą ir tinkamą perdavimą nemokumo administratoriui nulėmė, jog dalis ieškovės prekių atsargų nebuvo išsaugotos tokiu būdu padarant žalą ieškovei. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl bylos baigties.

57. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentas nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

60. Ieškovė BUAB „Avėdra“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo J. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.