- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- eA-4424-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04319-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.13.3.2B klasės pajamos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-155 (7-128/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 68-105 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. birželio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-154 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 4) panaikinus ginčijamus sprendimus įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą; 5) atleisti pareiškėją nuo 12 421 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių; 6) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Kauno AVMI 2012 m. gruodžio 19 d. pradėjo pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų valdyba (toliau – ir Kauno AVPK) 2012 m. gruodžio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00868-13 dėl pareiškėjo galbūt padarytos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018 pareiškėjas buvo išteisintas.
2.2. Kauno AVMI 2019 m. birželio 20 d. sprendimu iš dalies patvirtino Kauno AVMI 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-143, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti 57 325,36 Eur GPM, 41 403,25 Eur GPM delspinigių, 5 732 Eur GPM baudą, atleido nuo 20 701,63 Eur GPM delspinigių mokėjimo. VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu patvirtinto Kauno AVMI sprendimą, atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių mokėjimo ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 12 421 Eur GPM delspinigių. Komisija 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimą.
2.3. Ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. banko įstaigoje turėjo 343 Lt ir neturėjo sukaupęs piniginių lėšų ne banko įstaigoje, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos 71 592 Lt suma viršijo jo gautas pajamas. Pareiškėjas Kauno AVMI pranešė, jog 2007 m. turėjo apie 500 000 Lt grynaisiais pinigais. Ši informacija buvo užfiksuota mokestinio patikrinimo metu Kauno AVMI apklausiant pareiškėją jo laisvos formos paaiškinimuose, vėliau jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl minėtos sumos iš pareiškėjo niekas neprašė, o pareiškėjas dėl teisinių žinių trūkumo ir susidariusių aplinkybių, t. y. vykusio baudžiamojo proceso, pats savo parodymų netikslino ir įrodymų mokesčių administratoriui neteikė. Šiuo metu, praėjus daugiau nei 13 metų, nebėra galimybės atkurti duomenų apie buvusį pinigų likutį. Pareiškėjas prašė tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos įtraukti 2007 m. turėtą 500 000 Lt sumą į pajamų/išlaidų skaičiuoklę, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas 2007 m. iš nekilnojamojo turto sandorio gavo 1 500 000 Lt neapmokestinamų pajamų. Nekilnojamojo turto pardavimo sutartyje numatyta, jog 230 000 Lt pareiškėjui buvo sumokėta grynaisiais prieš sandorio sudarymą jo užtikrinimui. Pareiškėjas šią sutartį teismui pateiks vėliau, nes skundo padavimo teismui metu yra išvykęs.
2.5. Mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestino pareiškėjo gautas paskolas, iš kurių jis negavo jokios ekonominės naudos. Pareiškėjas 2008 m. gavo iš A. R. 1,1 mln. Lt paskolą pagal du vekselius: 2008 m. vasario 5 d. – 144 810 Eur (500 000 Lt) ir 2008 m. spalio 6 d. – 173 772 Eur (600 000 Lt), iš viso – 318 582 Eur. Pareiškėjas paskolą ėmė verslui, t. y. UAB „Versoria logistic“ ir UAB „Valdeividė“ (bendrai apie 2 mln. Lt). Pareiškėjas nurodė pridedantis 2010 m. sausio 4 d. vekselį ir 1 ml. Lt vekselį be datos ir teigė, jog 2013 m. lapkričio 28 d. liudytojo apklausos protokole V. Z. pripažino esanti skolinga pareiškėjui apie 2 mln. Lt, taigi, vekselis be datos buvo sudarytas panaikinus prieš tai išduotus vekselius. Pareiškėjas apie 216 000 Eur buvo paskolinęs UAB „Vintana“, tačiau šios sumos pareiškėjui susigrąžinti nepavyko, nes jos buvo iššvaistytos minėtoje įmonėje dirbusių asmenų. Dėl šios priežasties pareiškėjas susitarė su kreditoriumi A. R., kad šis finansuos pareiškėjo nekilnojamojo turto statybos projektą, o pareiškėjas iš gauto pelno grąžins 2008 m. pasiskolintus pinigus – 318 582 Eur. 2012 m. spalio 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią R. R. paskolino pareiškėjui 1,2 mln. Lt. Šiai paskolai užtikrinti visas pareiškėjo turimas ir ateityje išvystytas turtas 2012 m. gruodžio 3 d. sutartine hipoteka buvo įkeistas A. R.. Visa įkeisto turto vertė yra apie 800 000 Eur, kas, pareiškėjo manymu, įrodo, jog 2008 m. vekselių pagrindu gautos paskolos ir 2012 m. paskolos sutartimi gauta paskola buvo užtikrintos. Be to, paskolos sutartyje (5.1 p.) buvo nustatytos palūkanos, kurias pareiškėjas turėjo mokėti tuo atveju, jeigu būtų praleistas paskolos grąžinimo terminas (tačiau nebuvo nustatytų palūkanų už naudojimąsi paskola).
2.6. Pareiškėjas, disponuodamas skolintomis lėšomis, patyrė išlaidų. Jam suteikta paskola nebuvo neatlygintinė, nes visus gautus pinigus jis perskolino kredituodamas įmones jų veiklos vystymui, todėl, pareiškėjo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo gauta ekonominės naudos. Pareiškėjas perskolino 745 805 Lt sumą G. ir E. S. UAB „Vintana“ verslui vystyti, 2 mln. Lt UAB „Versoria logistic“ ir UAB „Valdeividė“ su D. A., V. Z., V. Z. laidavimu. Perskolinindamas pinigus, pareiškėjas tikėjosi pelningos įmonių veiklos, kuri užtikrintų atsiskaitymą su pareiškėju, o jis galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais. Tačiau minėtos įmonės bankrutavo, su pareiškėju nebuvo ir nebus atsiskaityta.
2.7. Sumos, kurias buvo pareiškėjas pasiskolinęs (tiek pagal sutartį, tiek pagal vekselius), yra iš jo išieškotos. A. R. 2017 m. kovo 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimo teisę į 73 842,97 Eur skolą ir į 26 731,15 Eur delspinigių pagal pareiškėjo ir A. R. 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 2-3130, dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Turto plėtra“. Pareiškėjas su UAB „Turto plėtra“ 2017 m. birželio 28 d. sudarė įmokų paskirstymo sutartį, kuria buvo užfiksuota 223 382,25 Eur skolos suma pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 318 582,02 Eur skola pagal 2008 m. vasario 5 d. bei 2008 m. spalio 6 d. vekselius. Minėta sutartimi pareiškėjas įsipareigojo pirmiausia padengti seniausias (2008 m.) skolas. Pareiškėjui negrąžinus visos skolos, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2‑22190-435/2017 pagrindu antstolis R. S. pradėjo vykdomąsias bylas Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01513, Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01890. Iš pareiškėjo išieškota suma atitinka paskolos sutarties ir paskolos, gautos pagal vekselius, vertę. Pareiškėjas taip pat nurodė teikiantis UAB „Turto plėtra“ jam priskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių ir palūkanų lentelę, kas patvirtina, jog pareiškėjas realiai negalėjo gauti jokios ekonomines naudos.
2.8. Pareiškėjas apibendrino, jog jam pagal sutartį suteiktos paskolos grąžinimas buvo užtikrintas jam priklausančio turto hipoteka, pareiškėjas įsipareigojo mokėti palūkanas, jei praleistų paskolos grąžinimo terminą, gauta paskola pareiškėjas kreditavo įmonių veiklos vystymą, kas reiškia, jog jis patyrė išlaidų, kurios paprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Tai reiškia, kad pareiškėjas jokios ekonominės naudos negavo ir negaus, nes pareiškėjo turtas išvaržytas paimtoms paskoloms padengti, o jo suteiktos paskolos įmonėms jam nebus grąžintos, todėl pareiškėjas nesutiko su jam priskaičiuotu GPM.
Žemesnės instancijos teismas
2.9. Komisija neatleido pareiškėjo nuo priskaičiuotų GPM delspinigių, nes nuo 70 proc. GPM delspinigių jį atleido mokesčių administratorius. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad jis nėra kaltas dėl nesumokėtų GPM delspinigių. Kauno AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą pradėjo 2012 m. gruodžio 19 d. Dėl mokesčių administratoriaus padarytų klaidų Kauno AVPK 2012 m. gruodžio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Baudžiamasis procesas buvo baigtas tik Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑298‑917/2017, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas, o Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis priimta tik 2018 m. gruodžio 4 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018. Būtent dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso, kuris vyko apie 7 metus, ir mokestinio patikrinimo, kuris vyko apie 8 metus, pareiškėjas negalėjo deramai vykdyti prievolių, o mokesčiai, palūkanos, baudos buvo ir toliau skaičiuojami, kas, pareiškėjo manymu, suponuoja išvadą, jog mokesčių administratorius visiškai neatsižvelgė į tai, kad vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymo pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas. Aplinkybė, kad vyko baudžiamasis procesas, turi būti vertinama pareiškėjo naudai kaip force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybė, kas reiškia, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, t. y. susidariusių / priskaičiuotų ir nesumokėtų GPM delspinigių. Be to, dėl susiklosčiusių aplinkybių apskaičiuotiems GPM delspinigiams turėtų būti taikoma senatis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
3.1. Esant dideliam skirtumui tarp pareiškėjo deklaruotų pajamų, oficialiai gaunamų pajamų ir kitų mokesčių administratoriui svarbių kriterijų, Kauno AVMI pagal 2012 m. birželio 12 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. AU12-124 atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą už 2007‑2011 metus ir surašė 2012 m. birželio 13 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. AU12-124. Pagal 2012 m. spalio 30 d. mokestinio tyrimo užduotį Nr. AU10-118 buvo atliktas pareiškėjo mokestinis tyrimas už 2007–2011 metus, po kurio Kauno AVMI, pareiškėjo veiksmuose nustačiusi mokestinio pažeidimo požymių, iniciavo pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2007–2011 metus, surašė 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą. Patikrinimo metu, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymo), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo nuostatomis, buvo konstatuota, jog pareiškėjas 2007 m., 2009–2011 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM: 1) 2010 m. ir 2011 m. gavo pajamų natūra – iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nemokėjo palūkanų už gautas paskolas (2008 m. vasario 5 d., 2008 m. spalio 6 d., 2011 m. gruodžio 6 d. iš A. R. iš viso gavo 1,3 mln. Lt paskolų, 2011 m. sausio 4 d. iš A. P. gavo 0,2 mln. Lt paskolą); 2) 2007 m., 2009–2011 m. patirtos išlaidos viršijo pareiškėjo gautas pajamas – pareiškėjas 2007 m. gavo 392 079 Lt, 2009 m. – 114 332 Lt, 2010 m. – 254 746 Lt ir 2011 m. – 115 943 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.
3.2. Mokestinio patikrinimo metu buvo įvertintos pareiškėjo gautos paskolos ir konstatuota, kad, nemokėdamas palūkanų už paskolas, pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, taigi, gavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas be palūkanų gavo iš asmenų, su kuriais jį sieja draugiški santykiai, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas negavo pajamų natūra. Priešingai, šis santykis parodo, kad paskolos davėjai suteikė pareiškėjui ekonominės naudos, kurios jis negalėtų gauti rinkos sąlygomis. Be to, pareiškėjas gautas paskolas naudojo perskolindamas jas juridiniams ir fiziniams asmenims, tačiau nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad tokiu būdu jis negavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad paskolos nėra grąžintos, taip pat nėra teisinis pagrindas nepripažinti gautos naudos.
3.3. Atsakovas vadovavosi GPM įstatymo 9 straipsniu, atsižvelgė į Lietuvos banko internetiniame puslapyje skelbiamas suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams palūkanų normas (2010 m. gruodžio 31 d. (5,62 proc.) ir 2011 m. gruodžio 31 d. (5,26 proc.)), taip pat į tai, kad pareiškėjas gavo beprocentes paskolas, siekdamas pinigines lėšas perskolinti juridiniams asmenims verslui vykdyti bei fiziniams asmenims, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas 2010?2011 m. laikotarpiu gavo pajamų natūra. Pareiškėjas iš A. R. ir A. P. iš viso gavo 1,5 mln. Lt paskolų nenustatant terminų (2011 m. sausio 4 d. sutartis su A. P., 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. spalio 6 d. paprastieji vekseliai dėl įsipareigojimo A. R.) ar nustatant 3 metų terminą (2011 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartis su A. R.), nemokant už jas palūkanų ir niekaip neužtikrinant jų grąžinimo. Taigi, pareiškėjo gautos paskolos be palūkanų pripažintinos jo gauta ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos gaunant paskolas rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartyje su A. R. numatyti delspinigiai (netesybos) už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir numatyta pinigų suma (palūkanos) už naudojimąsi paskolos pinigais yra skirtingos prigimties prievolės, kurios gali kilti iš tos pačios paskolos sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 str. 1 d. ir 6.872 str. 1 d.).
3.4. Mokesčių administratorius pareiškėjo 2007–2011 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Pareiškėjas ne tik neišsaugojo visų apskaitos dokumentų, bet ir jo deklaruoti duomenys nesutapo jo faktiškai vykdyta veikla. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti visus, jo poziciją patvirtinančius dokumentus. Siekiant nustatyti pareiškėjo piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2007 m. sausio 1 d.), buvo įvertintos ankstesniais laikotarpiais gautos pajamos ir patirtos išlaidos, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pranešęs apie 0,5 mln. Lt lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Pareiškėjas 2001 m. gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje deklaravo turėjęs metų pradžioje 25 195 Lt piniginių lėšų ne banke, o metų pabaigoje – 8 228 Lt; 2002 m. deklaracijoje deklaravo turėjęs metų pradžioje 8 228 Lt piniginių lėšų ne banke, o metų pabaigoje – 42 458 Lt. Pareiškėjas vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) turėtų piniginių lėšų nedeklaravo, joje deklaruotos tik suteiktos ir gautos paskolos.
3.5. Mokesčių administratorius įvertino iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo pateiktas mokesčio deklaracijas, kurios pagal šiuo metu formuojamą praktiką įgijo teisinį stabilumą, nepriklausomo specialisto išvadoje pateiktą informaciją, gautas pajamas (susijusias su darbo santykiais, deklaruotas paskolas, pajamas, susijusias su vykdoma veikla pagal verslo liudiją, grąžintas paskolas, transporto priemonių pardavimo pajamas, draudimo išmokas ir kt.) ir išlaidas (gyvybės draudimo, akcijų įsigijimo, transporto priemonių įsigijimo, suteiktų paskolų įmonėms, paskolų grąžinimo, vartojimo išlaidų ir kt.) ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2007 m. pradžiai turėjo 343 Lt lėšų banko įstaigoje, tačiau neturėjo sukaupęs piniginių lėšų ne banko įstaigoje, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos 71 592 Lt viršijo jo gautas pajamas. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo 2008 m. gautas pajamas (2 124 354 Lt), patirtas išlaidas (1 125 162 Lt), piniginių lėšų likutį metų pradžiai (343 Lt) ir pabaigai (1 391 614 Lt), piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje (0 Lt), todėl pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 392 079 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas ir kitais metais: 2009 m. pareiškėjas gavo 114 332 Lt, 2010 m. – 254 746 Lt, o 2011 m. – 115 943 Lt kitų nuo su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.
3.6. Pareiškėjas patikrinimo aktą ir specialisto išvadą nepagrįstai sutapatina. Šie dokumentai rengiami vadovaujantis skirtingų teisės šakų teisės aktų reikalavimais ir procedūromis. Baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais, skiriasi procedūros, įrodinėjimo priemonės, pasekmės ir kt.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos, VMI ir Kauno AVMI sprendimų, kuriais taikant MAĮ 70 straipsnį pareiškėjui buvo apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Kauno AVMI patikrino pareiškėjo GPM apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad pareiškėjas 2007 m., 2009–2011 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM: 1) 2010 m. ir 2011 m. gavo pajamų natūra – iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nemokėjo palūkanų už gautas paskolas; 2) 2007 m., 2009–2011 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas – pareiškėjas 2007 m. gavo 392 079 Lt, 2009 m. – 114 332 Lt, 2010 m. – 254 746 Lt ir 2011 m. – 115 943 Lt kitų nuo su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių. Kauno AVMI papildomai apskaičiavo pareiškėjui 57 542,57 Eur mokėtino GPM. Kauno AVMI sprendimu iš dalies patvirtino patikrinimo aktą, vietoje apskaičiuotos 57 542,57 Eur GPM sumos apskaičiavo 57 325,36 Eur GPM sumą, patvirtino apskaičiuotus 41 403,25 Eur GPM delspinigių, atleido pareiškėją nuo 20 701,63 Eur delspinigių ir paskyrė pareiškėjui 5 732 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, tuo pačiu atleido pareiškėją nuo dalies apskaičiuotų GPM delspinigių ir nurodė jam sumokėti 12 421 Eur GPM delspinigių. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsniu, apskaičiuodamas pareiškėjui papildomai mokėtinus mokesčius. Taip pat pareiškėjas neginčija ir aritmetinio GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo, nekvestionuoja mokesčių administratoriaus nustatytų sandorių.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad jis 2007 m. turėjo 500 000 Lt grynaisiais pinigais, nes jis nurodytais metais iš nekilnojamojo turto sandorio gavo 1 500 000 Lt neapmokestinamųjų pajamų, pažymėjo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija ginčijamuose sprendimuose konstatavo, jog pareiškėjas be savo paaiškinimų apie turėtus 500 000 Lt grynųjų pinigų, jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nepateikė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tokių duomenų nepateikė ir jam, nors pareiškėjas skunde teigė, jog vėliau į bylą pateiks „nekilnojamojo turto sutartį“. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti (MAĮ 67 str. 2 d.), todėl juos atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui teikiant skundus Komisijai ir VMI, taip pat rašytines pastabas dėl patikrinimo akto Kauno AVMI, buvo naudotasi advokatų paslaugomis (2014 m. balandžio 29 d. atstovavimo sutartis), todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl teisinių žinių trūkumo.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigdamas, jog vėliau mokesčių administratoriui jokių paaiškinimų ir įrodymų negalėjo pateikti dėl vykusio baudžiamojo proceso, šios aplinkybės plačiau nepagrindė, todėl teismas laikė šiuos pareiškėjo argumentus deklaratyviais ir plačiau dėl jų nepasisakė.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui pareikšti kaltinimai buvo paremti netiksliais skaičiavimais, ir kad tokiais skaičiavimais rėmėsi mokesčių administratorius. Teismas iš patikrinimo akto nustatė, kad mokesčių administratorius atliko išsamų tikrinamojo laikotarpio pareiškėjo pajamų ir išlaidų vertinimą. Teismas laikė analizuojamus pareiškėjo argumentus deklaratyviais ir plačiau dėl jų nepasisakė.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl gautų paskolų apmokestinimo, pažymėjo, kad pareiškėjas pats nurodė, jog pinigus skolinosi siekdamas ekonominės naudos – ketindamas plėtoti verslą, į jį investuoti. Teismas iš paprastųjų vekselių bei paskolos sutarties nustatė, kad pareiškėjo skoliniai santykiai su A. R. įforminti 2008 m. vasario 5 d., 2008 m. spalio 6 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d., tačiau dėl sutartinės hipotekos šalys susitarė tik 2012 m. gruodžio 3 d., t. y. po 2012 m. birželio 12 d. atlikto operatyvaus patikrinimo, kurio rezultatai užfiksuoti 2012 m. birželio 13 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. AU12-124, taip pat po pareiškėjo atlikto mokestinio tyrimo, apie kurio rezultatus pareiškėjui pranešta 2012 m. lapkričio 21 d. Teismas įvertino, kad pastarasis sandoris sudarytas siekiant pagrįsti pareiškėjo gynybinę poziciją ir nepaneigia pareiškėjo gautos ekonominės naudos.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo atleidimo nuo delspinigių, nustatė, kad VMI sprendimu atleido pareiškėją nuo 70 proc. apskaičiuotų GPM delspinigių atsižvelgusi į ilgą mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo bei baudžiamojo proceso trukmę, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja atleidimo nuo baudos, bet ne nuo delspinigių atvejus, o kaltės aspektas sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą MAĮ 100 straipsnyje nėra įtvirtintas. Tuo tarpu pareiškėjo paminėtas MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 5 metų mokesčių ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Kauno AVMI sprendimu pareiškėjas įpareigotas per 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo sumokėti jame nurodytas sumas. Nagrinėjamuoju atveju, šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas išieškojimo senaties terminas nėra prasidėjęs.
14. Teismas apibendrino, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo juos naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais. Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas tinkamai ir pareiškėjui mokėtinas mokestis bei susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai, nėra jokio pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamus sprendimus, taip pat įpareigoti VMI iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pateikia nepriklausomo specialisto išvadą.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi:
16.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė mokestinio patikrinimo metu padarytų išvadų ir nepateikė konkrečių įrodymų dėl jam netiesiogiai apskaičiuoto GPM. Teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinti ne tik jo argumentų, bet ir ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo, pagrįstumą. Mokesčių administratorius vertino, kad tikrinamojo laikotarpio pradžioje, t. y. 2007 m. sausio 1 d., pareiškėjo piniginių lėšų ne banke likutis buvo 0 Lt, banke – 343 Lt. Toks mokesčių administratoriaus vertinimas yra neprotingas ir neteisingas, nepagrįstas patikimais duomenimis. Baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, vertindami tos pačios Kauno AVMI atliktą pareiškėjo pajamų ir išlaidų vertinimą, nustatė, kad pareiškėjo finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikta vienareikšmiškų ir neabejotinų duomenų, kada konkrečiai, kokia apimtimi ir pagal kokius rašytinius dokumentus piniginės lėšos buvo perleistos, Kauno AVMI specialistė rėmėsi tik tikėtinais duomenimis, kas neleido teismams daryti išvados, jog galutinė suformuluota išvada yra objektyviai pagrįsta; taip pat teismai taip pat įvertino, kad remiantis vien tik metinėmis pajamų ir turto deklaracijomis, kurių pareiškėjas teikti mokesčių administratoriui pareigos tirtuoju laikotarpiu neturėjo, negalima daryti išvados, kad ne banke jis neturėjo jokių lėšų. Pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo nurodęs, kad 2007 m. pradžioje jis turėjo apie 500 000 Lt grynaisiais pinigais. Šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjas pateikė nepriklausomo specialisto išvadą, kurioje nustatytas pareiškėjo piniginių lėšų likutis sudaro 340 668 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines prezumpcijas, pareiškėjo argumentus, byloje esančius įrodymus bei baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat jų tarpusavio prieštaravimus bei juos pašalinant. Mokesčių administratoriaus faktinė prezumpcija dėl pareiškėjo faktinio neturėjimo grynųjų pinigų tikrinamojo laikotarpio pradžioje negali būti objektyvi ir dėl to, kad mokesčių administratorius vertino tik 2003–2006 m. mokestinį laikotarpį, nors pareiškėjas dirbo nuo 1996 m., vykdė aktyvią komercinę-ūkinę veiklą, buvo skirtingų įmonių savininkas, akcininkas, dirbo ir pagal verslo liudijimus, nuo darbinės veiklos pradžios vykdė įvairius kilnojamojo ir nekilnojamojo turto sandorius, nuolat skolinosi ir skolino dideles pinigų sumas.
16.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas išvadas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tiesiogiai apskaičiuotų mokesčių, t. y. kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir įrodymai dėl ekonominės naudos negavimo iš paskolų yra jo gynybinė pozicija, todėl nepaneigia pareiškėjo gautos ekonominės naudos už paskolą mokėtinų palūkanų forma. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo akte vertino tik laikotarpį, kai paskola nebuvo grąžinta, t. y. civiliniams paskolų teisiniams santykiams dar nepasibaigus, tačiau nebuvo vertinamos paskolos A. R. grąžinimo aplinkybės, t. y. pareiškėjo ekonominė nauda paskolos grąžinimo momentu. Mokesčių administratorius, turėdamas duomenų apie paskolos santykių su A. R. modifikavimą, vertino tik iki 2015 m. šio asmens baudžiamos bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, todėl mokestinio patikrinimo metu turėjo būti papildomai nustatytos ir įvertintos minėto asmens nurodytos aplinkybės dėl paskolos atlygintinumo.
16.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, pareiškėjų nauda, gauta nemokant palūkanų už jiems suteiktas paskolas, t. y. pajamos natūra, gali būti neapmokestinta GPM, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, jog tai nėra pareiškėjų gauta nauda. Nagrinėjamu atveju dėl padarytų nusikaltimų pareiškėjas perskolintas lėšas prarado, todėl bet koks siekis duoti ar gauti naudos iš šios paskolos prarado savo prasmę.
16.4. Šiuo atveju yra svarbu ir tai, kad pagal sudarytą paskolos sutartį tuo atveju pareiškėjas, jei praleistų jos grąžinimo terminą, įsipareigojo mokėti palūkanas, o tai iš esmės reiškia paskolos atlygintinumą. Be to, visos pareiškėjo skolos A. R. 2018 m. buvo išieškotos.
16.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai aiškino ir taikė MAĮ 100 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja atleidimo nuo delspinigių klausimo. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, t. y. jeigu mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Šiuo atveju susidariusi situacija (pareiškėjas dėl jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo (perskolintų pinigų iššvaistymo), itin užsitęsusio baudžiamojo persekiojimo, kurio metu jo turtui buvo taikyti nuosavybės teisės apribojimai, ir pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos, atsiskaityti su kreditoriumi, todėl visas jo turtas buvo parduotas ir perimtas kreditoriaus) turėjo būti įvertinta MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo kontekste.
Atsiliepimas
17. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovas kartoja ginčijamuose sprendimuose ir atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat pažymi:
17.1. Atsakovas įvertino pareiškėjo pateiktoje nepriklausomo specialisto išvadoje nurodytą informaciją, tačiau ji tam tikrais aspektais prieštaravo patikrinimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Patikrinimo metu, sudarant pareiškėjo pajamų-išlaidų balansą, minėta išvada buvo įvertinta kaip mokesčių mokėtojo pateiktas paaiškinimas apie gautas pajamas bei patirtas išlaidas ir buvo lyginama su mokesčių administratoriaus turima informacija. Patikrinimo akto 1.1‑1.1.12 punktuose (nuo 6 iki 12 psl.) detaliai atskleista, kokie duomenys buvo vertinami remiantis minėta išvada, į kuriuos duomenis iš dalies buvo atsižvelgta, o kurie nebuvo vertinami.
17.2. Vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio dalies 2 punktu mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo delspinigių, jei tokia galimybė yra numatyta specialiame mokesčių įstatyme. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 40-1 straipsniu įstatymo 11 straipsniui, buvo įteisinta vienkartinė galimybė asmenims, nustatyta tvarka ir terminais deklaravusiems atitinkamas mokėtinų mokesčių sumas, būti atleistiems nuo neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.
17.3. Pareiškėjas sudarė daug sandorių, kurių pagrindu įgijo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, pats skolinosi ir kitiems skolino dideles pinigų sumas; buvo aktyvus verslininkas ir valdė ne vieną taksi paslaugas teikiančią įmonę; turėdamas verslo vykdymo patirties, nesaugojo apskaitos dokumentų; išrašė/taisė/dubliavo vekselius, tokiu būdu apsunkindamas ne tik savo, kaip vekselio turėjo, galimybes išsireikalauti skolą, tačiau ir apsunkindamas tikrosios tiesos nustatymą šioje byloje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas aktyviais veiksmais padarė žalos valstybės biudžetui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų.
17.4. Atsakovas nesprendė klausimo dėl apskaičiuotos mokesčio sumos/sankcijų sumos pripažinimo beviltiška, todėl toks sprendimas nebuvo priimtas. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta labai gera pareiškėjo finansinė/ekonominė padėtis. Pareiškėjo vardu buvo įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų išlaikytinių, tokių duomenų nėra pateikta ir nagrinėjant šią bylą teisme, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas priklauso kokiai nors pažeidžiamai socialiniai grupei, pavyzdžiui, yra iš dalies darbingas. Atsakovas nerenka duomenų apie asmenų socialinį padėtį, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra sąlyga atleisti jį nuo sankcijų mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2019 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-154, VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 68-105, Komisijos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. S-155 (7-128/2019) teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines prezumpcijas, pareiškėjo argumentus. Taip pat teismas turėjo įvertinti byloje esančius įrodymus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir pašalinanti, pareiškėjo nuomone, esančius prieštaravimus.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
21. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
23. Pirmiausiai teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, spręsdamas šį mokestinį ginčą, teismas nebuvo įpareigotas įvertinti pareiškėjo skunde teismui pateiktų konkrečių argumentų dėl dalies mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ir kad teismas galėjo vertinti tik „<...> pareiškėjo skunde pateiktus argumentus dėl nesutikimo su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis ir jų vertinimu, kurį atliko Komisija“ (žr. tikrinamo teismo sprendimo 8 puslapio 2, 3 pastraipas). Šiuo aspektu LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3620‑415/2020).
24. Teismas tikrinamame sprendime atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su aplinkybe, jog jis 2007 m. galėjo turėti 500 000 Lt grynaisiais pinigais, iš esmės paminėjęs tik tai, kad „tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija ginčijamuose sprendimuose konstatavo, jog pareiškėjas, be savo paaiškinimų apie turėtus 500 000 Lt grynųjų pinigų, jokios informacijos nepateikė. <...> pareiškėjas jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė ir teismui <...>“ (žr. tikrinamo teismo sprendimo 8 puslapio 4, 5 pastraipas). Tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai išsamius argumentus, dėl ko jis nesutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose pateiktu, jo nuomone, aktualių aplinkybių vertinimu. Nepaisant to, paminėtų pareiškėjo argumentų teismas nevertino, šiuo aspektu surinktų įrodymų netyrė. Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su, jo nuomone, atsiradusiais prieštaravimais vertinant tuos pačius įrodymus mokestinio patikrinimo metu ir jo atžvilgiu atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
26. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami. Taip pat šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra sprendžiama dėl prie apeliacinio skundo pridėtos nepriklausomo specialisto išvados prijungimo. Šį ir kitus procesinio pobūdžio prašymus turės išspręsti teismas, kuris šią bylą nagrinės iš naujo.
27. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.