- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- eI3-1607-463/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04319-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. T. su skundu kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-155 (7-128/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 68-105 (toliau – ir VMI prie FM sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. birželio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-154 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 4) panaikinus ginčijamus sprendimus, įpareigoti atsakovę VMI prie FM iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą; 5) atleisti pareiškėją nuo 12 421 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių; 6) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. gruodžio 19 d. Kauno AVMI pradėjo pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio mokestinį patikrinimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų valdyba (toliau – ir Kauno AVPK) 2012 m. gruodžio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00868-13 dėl pareiškėjo galimai padarytos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK) pagal 189¹ straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018 pareiškėjas buvo galutinai išteisintas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno AVMI 2019 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (7.45)FR0682-154 iš dalies patvirtino Kauno AVMI 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-143, t. y. nurodė sumokėti 57 325, 36 Eur GPM, 41 403,25 Eur GPM delspinigių, 5 732 Eur GPM baudą, atleido nuo 20 701,63 Eur GPM delspinigių.
Teigia, kad VMI prie FM 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 68-105 patvirtinto Kauno AVMI 2019 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (7.45)FR0682-154, atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių mokėjimo ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 12 421 Eur GPM delspinigių.
Komisija 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. S-155(7-128/2019) patvirtino VMI prie FM 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 68-105. Pareiškėjas nurodo su šiais sprendimais nesutinkantis dėl žemiau išdėstytų argumentų.
Dėl išlaidų, viršijusių gautas pajamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. banko įstaigoje turėjo 343 Lt, tačiau neturėjo sukaupęs piniginių lėšų ne banko įstaigoje, nes pareiškėjo patirtos išlaidos 71 592 Lt viršijo jo gautas pajamas. Paaiškina, kad Kauno AVMI pranešęs, jog 2007 m. turėjo apie 500 000 Lt grynaisiais pinigais. Teigia, kad ši informacija buvo užfiksuota tyrimo metu apklausiant pareiškėją Kauno AVMI laisvos formos paaiškinimuose, tačiau vėliau jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl minėtos sumos iš pareiškėjo niekas neprašė, o pareiškėjas dėl teisinių žinių trūkumo ir susidariusių aplinkybių, t. y. vykusio baudžiamojo proceso, pats savo parodymų netikslino ir įrodymų mokesčių administratoriui nepateikė. Kauno AVMI mokestinio tyrimo metu neprašė pareiškėjo pateikti duomenų apie turimus grynuosius pinigus, dėl to atsirado nenustatytos pajamos, o pinigų likučiai buvo perkelti į vėliau einančius metus. Teigia, kad šiuo metu, praėjus daugiau nei 13 metų, nebėra galimybės atkurti duomenų apie buvusį pinigų likutį ir padengimą.
Teigia prašęs tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos įtraukti 2007 m. turėtus 500 000 Lt į pajamų/išlaidų skaičiuoklę, dėl ko jokių trūkumų nebūtų likę, tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Nurodo, kad informaciją apie turėtus grynuosius pinigus galėjo pagrįsti ir mokestinio patikrinimo metu, ir dabar, nes 2007 m. vien iš vieno nekilnojamojo turto sandorio pareiškėjas teigia gavęs 1 500 000 Lt neapmokestinamų pajamų. Pažymi, kad nekilnojamojo turto sutartyje numatyta, jog 230 000 Lt pareiškėjui buvo mokama grynaisiais prieš sandorį sandoriui užtikrinti, todėl teigia, kad 2007 m. galėjo turėti 500 000 Lt grynųjų pinigų ir ši suma turėjo būti įtraukta vertinant 2007 m. pajamas. Nurodo šią nekilnojamojo turto sutartį pateiksiantis į bylą vėliau, nes skundo pateikimo metu pareiškėjas buvo išvykęs.
Tuo pačiu pareiškėjas nurodo, jog mokestinio patikrinimo metu atsiradusių neatitikimų jis negalėjo pašalinti ir dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir baudžiamojo proceso, kuris truko 6 metus. Nurodo, kad jam buvo pareikšti netiksliais skaičiavimais ir nepilnai surinktais duomenimis paremti kaltinimai, o pareiškėjas, būdamas kaltinamuoju, mokesčių administratoriui negalėjo teikti nei paaiškinimų, nei dokumentų. Mokesčių administratorius, žinodamas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir teismo procesą, pareiškėjui klausimų nepateikė. Todėl mano, kad mokesčių administratorius skaičiavimus ir išvadas padarė neturėdamas visų tyrimui reikalingų duomenų. (Kauno AVMI sprendimas priimtas 2019 – pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui, todėl pareiškėjas galėjo teikti ir duomenis, ir dokumentus mokesčių administratoriui).
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius neteisingai apmokestino jo gautas paskolas, iš kurių pareiškėjas ekonominės naudos negavo. Teigia 2008 m. iš A. R. gavęs 1,1 mln. Lt paskolą pagal du vekselius: 2008 m. vasario 5 d. – 144 810 Eur (500 000 Lt), 2008 m. spalio 6 d. – 173 772,00 Eur (600 000 Lt), iš viso – 318 582 Eur. Nurodo paskolą ėmęs verslui, t. y. UAB „Versoria logictic“, UAB „Valdelvidė“ (bendrai apie 2 000 000 Lt). Nurodo pridedantis 2010 m. sausio 4 d. vekselį, 1 000 000 Lt vekselį be datos ir teigia, jog 2013 m. lapkričio 28 d. liudytojo apklausos protokole V. Z. pripažino esanti skolinga pareiškėjui apie 2 000 000 Lt bei nurodo, kad vekselis be datos buvo sudarytas panaikinus kitus buvusius vekselius. Tuo pačiu teigia apie 216 000 Eur paskolinęs UAB „Vintana“, tačiau šios sumos pareiškėjui susigrąžinti nepavyko, kadangi jos buvo iššvaistytos minėtose įmonėse dirbusių asmenų. Dėl šios aplinkybės nurodo susitaręs su kreditoriumi A. R., kad pastarasis finansuos pareiškėjo nekilnojamojo turto statybos projektą, o pareiškėjas iš gauto pelno grąžins 2008 metais pasiskolintus pinigus – 318 582 Eur. Teigia, jog 2012 m. spalio 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią R. R. paskolino pareiškėjui 1,2 mln. Lt, kuriuos pareiškėjas galėtų investuoti į verslą, uždirbtų ir grąžintų kreditoriui A. R. 2008 m. ir 2012 m. suteiktas paskolas. Šiai paskolai užtikrinti visas pareiškėjo turimas ir ateityje išvystytas turtas 2012 m. gruodžio 3 d. sutartine hipoteka buvo įkeistas A. R.. Pažymi, kad visa įkeisto turto suma sudaro apie 800 000 Eur, kas, pareiškėjo manymu, įrodo, jog 2008 m. vekselių pagrindu gautos paskolos ir 2012 m. paskolos sutartimi gauta paskola buvo užtikrintos.
Tuo pačiu nurodo, jog svarbu yra tai, kad paskolos sutartyje (5.1 punktas) buvo nustatytos palūkanos, kurias pareiškėjas turėjo mokėti tuo atveju, jeigu būtų praleistas paskolos grąžinimo terminas, tačiau nebuvo palūkanų už naudojimąsi paskola.
Papildomai pareiškėjas nurodo disponuodamas skolintomis lėšomis, patyrė išlaidų, paskola nebuvo neatlygintinė, nes visus gautus pinigus pareiškėjas perskolino kredituodamas įmones jų veiklai vystyti, todėl, pareiškėjo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo patirta ekonominė nauda. Nurodo pinigus perskolinęs įmonės „Vintana“ verslui vystyti: 745 805 Lt – G. ir E. S., 2 000 000 Lt įmonėms „Versoria logistic“ ir „Valdeividė“ su D. A., V. Z., V. Z. laidavimu. Perskolinęs pinigus, tikėjosi pelningos įmonių veiklos, kuri užtikrintų atsiskaitymą su pareiškėju, o pastarasis galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais. Tačiau, pareiškėjo teigimu, minėtos įmonės bankrutavo, su pareiškėju minėti asmenys neatsiskaitė ir nėra galimybės, kad atsiskaitys (kreditoriai mirė, emigravo, bankrutavo bei praėjo daugiau nei 10 metų).
Pažymi, jog tiek paskola pagal Sutartį, tiek pagal vekselius gautos sumos yra iš pareiškėjo išieškotos. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. kovo 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi A. R. perleido reikalavimo teisę į 73 842,97 Eur skolą ir 26 731,15 Eur delspinigių pagal pareiškėjo ir A. R. 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 2-3130 dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naujam kreditoriui UAB „Turto plėtra“. Pareiškėjas nurodo su UAB „Turto plėtra“ 2017 m. birželio 28 d. sudaręs sutartį dėl įmokų paskirstymo, pagal kurią Sutarties sudarymo dienai užfiksuota 223 382,25 Eur skola pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, 318 582,02 Eur skola pagal 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. spalio 6 d. vekselius. Tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad pagal sutartį pareiškėjas įsipareigojo pirmiausia padengti seniausias (2008 m.) skolas. Pareiškėjui negrąžinus visos skolos, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-22190-435/2017 pagrindu antstolis R. S. pradėjo vykdomąsias bylas Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01513, Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01890. Teigia, kad išieškota suma atitinka paskolos sutarties ir paskolos gautos pagal vekselius vertę. Papildomai nurodo teikiantis UAB „Turto plėtra“ pareiškėjui priskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių ir palūkanų lentelę ir nurodo, kad iš šių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas realiai negalėjo gauti jokios ekonomines naudos.
Nurodo, jog gautos paskolos Sutartimi buvo užtikrintos pareiškėjui priklausančio turto hipoteka kreditoriui, pareiškėjas įsipareigojo mokėti palūkanas praleidus terminą, gauta paskola pareiškėjas kreditavo minėtų įmonių veiklos vystymą, kas, pareiškėjo manymu, reiškia, jog jis patyrė išlaidas, kurios paprastai ir patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes yra aišku, jog pareiškėjas jokios ekonominės naudos gavęs nėra ir negalės jos gauti, nes jo turtas išvaržytas paimtoms paskoloms padengti, o pareiškėjui minėtos paskolos negrąžintos, todėl nesutinka su priskaičiuotu GPM mokesčiu.
Pareiškėjo teigimu, Komisija neatleido jo nuo priskaičiuotų GPM delspinigių dėl to, kad nuo 70 procentų mokėtų GPM delspinigių pareiškėją atleido mokesčių administratorius. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir teigia nesantis kaltas dėl nesumokėtų GPM delspinigių. Pažymi, kad Kauno AVMI pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio mokestinį tyrimą pradėjo 2012 m. gruodžio 19 d. Dėl mokesčių administratoriaus padarytų klaidų 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno AVPK pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00868-13 dėl pareiškėjo veikų. Visas baudžiamasis procesas buvo baigtas tik Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-298-917/2017, kurioje pareiškėjas buvo išteisintas, o paskutinė Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis priimta 2018 m. gruodžio 4 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018.
Teigia, jog būtent dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso, kuris vyko apie 7 metus, ir mokestinio patikrinimo, kuris vyko apie 8 metus, pareiškėjas negalėjo deramai vykdyti prievolių, o mokesčiai, palūkanos, baudos buvo ir toliau skaičiuojamos, kas, pareiškėjo manymu, suponuoja išvadą, jog mokesčių administratorius visiškai neatsižvelgė į tai, kad vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymo pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas. Todėl mano, kad aplinkybės, jog vyko baudžiamasis procesas, turi būti vertinamos pareiškėjo naudai kaip force majeure (nenugalima jėga), kas reiškia, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, t. y. susidariusių / priskaičiuotų ir nesumokėtų GPM delspinigių. Tuo pačiu mano, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių apskaičiuotiems GPM delspinigiams turėtų būti taikoma senatis.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prie FM atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Teigia, jog esant dideliam skirtumui tarp pareiškėjo deklaruotų pajamų, oficialiai gaunamų pajamų ir kitų mokesčių administratoriui svarbių kriterijų, Kauno AVMI pagal 2012 m. birželio 12 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. AU12-124 atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą už 2007–2011 metus ir surašė 2012 m. birželio 13 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. AU12-124. Pagal 2012 m. spalio 30 d. mokestinio tyrimo užduotį Nr. AU10-118 buvo atliktas pareiškėjo mokestinis tyrimas už 2007–2011 metus, po kurio Kauno AVMI, pareiškėjo veiksmuose nustačiusi mokestinio pažeidimo požymius, iniciavo pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
Atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2007–2011 metus, Kauno AVMI surašė 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr.(7.45)FR0680-143. Nurodo, kad patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, GPM įstatymo, Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis konstatuota, jog pareiškėjas 2007 m., 2009–2011 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM: 1) 2010 m. ir 2011 m. gavo pajamų natūrą – iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nemokėjo palūkanų už gautas paskolas (2008 m. vasario 5 d., 2008 m. spalio 6 d., 2011 m. gruodžio 6 d. iš A. R. iš viso gavo 1,3 mln. Lt paskolų, 2011 m. sausio 4 d. iš A. P. gavo 0,2 mln. Lt paskolą); 2) 2007 m., 2009–2011 m. patirtos išlaidos viršijo pareiškėjo gautas pajamas – pareiškėjas 2007 m. gavo 392 079 Lt, 2009 m. – 114 332 Lt, 2010 m. – 254 746 Lt ir 2011 m. – 115 943 Lt kitų nuo su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, buvo įvertintos pareiškėjo gautos paskolos ir konstatuota, kad nemokėdamas už paskolas palūkanų, pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, taigi, gavo ekonominę naudą. Nurodo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas be palūkanų gavo iš asmenų, su kuriais jį sieja draugiški santykiai ir beprocentinių paskolų gavimą lėmė bendražmogiškos sąlygos, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas negavo pajamų natūra. Priešingai, šis santykis parodo, kad paskolos davėjai savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Pabrėžia, jog pareiškėjas gautas paskolas naudojo suteikdamas paskolas juridiniams ir fiziniams asmenims ir teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Tuo pačiu mano, jog aplinkybė, kad paskolos nėra grąžintos, taip pat nėra teisinis pagrindas nepripažinti gautos naudos.
Pažymi, kad paskolos davėjai savo veiksmais – neatlygintina paslauga paslaugos gavėjui – suteikė pareiškėjui ekonominę naudą, kurios pareiškėjas nebūtų galėjęs gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis.
Atsakovės manymu, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartyje su A. R. už prievolės neįvykdymą laiku numatytus delspinigius tapatina su pajamomis natūra, t. y. su gauta nauda nemokant palūkanų už jam suteiktą šią paskolą. Nurodo, kad paskolos sutartyje numatyti delspinigiai (netesybos) už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir numatyta pinigų suma (palūkanos) už naudojimąsi paskolos pinigais yra skirtingos prigimties prievolės, kurios gali kilti iš tos pačios paskolos sutarties (Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.872 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, mokesčių administratorius pareiškėjo 2007–2011 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Pareiškėjas ne tik neišsaugojo visų apskaitos dokumentų, tačiau jo deklaruoti duomenys nesutapo pareiškėjo faktiškai vykdyta veikla.
Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti operatyvūs veiksmai – 2012 m. birželio 13 d. surašyta priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. AU12-124; pagal 2012 m. spalio 30 d. mokestinio tyrimo užduotį Nr. AU10-118 buvo atliktas pareiškėjo mokestinis tyrimas už 2007–2011 metus, apie kurio rezultatus pareiškėjui pranešta 2012 m. lapkričio 21 d. pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. AU13-102; vėliau inicijuotas pareiškėjo mokestinis patikrinimas už 2007–2011 metus, kuris buvo sustabdytas dėl baudžiamosios bylos, ir 2019 m. balandžio 29 d. surašytas patikrinimo aktas Nr.(7.45)FR0680-143. Todėl teigia, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos pateikti visus, jo poziciją patvirtinančius dokumentus. Teigia, jog patikrinimas truko ilgą laiką, kas lėmė, jog pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies apskaičiuotų mokėtinų mokesčių sankcijų, tačiau ilga patikrinimo trukmė leido pareiškėjui pasinaudoti ir įvertinti visas jam gręsiančias mokestines pasekmes.
Nurodo, kad siekiant nustatyti pareiškėjo piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2007 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesnių laikotarpių gautos pajamos ir patirtos išlaidos ir nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pranešęs apie 0,5 mln. Lt lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Teigia, jog pareiškėjas 2001 m. gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje metų pradžioje deklaravo turėtus 25 195 Lt piniginių lėšų ne banke, metų pabaigoje – 8 228 Lt turėtų piniginių lėšų ne banke ; 2002 m. deklaracijoje metų pradžioje deklaravo 8 228 Lt turėtų piniginių lėšų ne banke, metų pabaigoje – 42 458 Lt turėtų piniginių lėšų ne banke. Pateiktoje Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų nedeklaravo – joje deklaruotos tik suteiktos ir gautos paskolos.
Teigia, jog mokesčių administratorius įvertino iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo pateiktas mokesčio deklaracijas, kurios pagal šiuo metu formuojamą praktiką įgijo teisinį stabilumą, Nepriklausomo specialisto išvadoje pateiktą informaciją, gautas pajamas (susijusias su darbo santykiais, deklaruotas paskolas, pajamas susijusias su vykdoma veikla pagal verslo liudiją, grąžintas paskolas, transporto priemonių pardavimo pajamas, draudimo išmokas ir kt.) ir išlaidas (gyvybės draudimo, akcijų įsigijimo, transporto priemonių įsigijimo, suteiktų paskolų įmonėms, paskolų grąžinimo, vartojimo išlaidų ir kt.) ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2007 metų pradžiai turėjo 343 Lt lėšų banko įstaigoje, tačiau neturėjo sukaupęs piniginių lėšų likučio ne banko įstaigoje, nes pareiškėjo patirtos išlaidos 71 592 Lt viršijo jo gautas pajamas. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius nurodo įvertinęs pareiškėjo gautas pajamas (2 124 354 Lt), patirtas išlaidas (1 125 162 Lt), piniginių lėšų likutį metų pradžiai (343 Lt) ir pabaigai (1 391 614 Lt), piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje (0 Lt) ir teigia pagrįstai konstatavęs, jog pareiškėjo išlaidos viršijo jo gautas pajamas 392 079 Lt.
Nurodo, jog atitinkamai pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir kitais metais: 2009 m. pareiškėjas gavo 114 332 Lt, 2010 m. – 254 746 Lt, o 2011 m. – 115 943 Lt kitų nuo su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, susijusiais su mokesčių administratoriaus vaidmeniu ikiteisminiame tyrime – nurodo, kad mokesčių administratorius neatlieka ikiteisminio tyrimo veiksmų bei jam nevadovauja, taip pat neturi įstatymo leidėjo suteiktų įgaliojimų pradėti baudžiamojo persekiojimo veiksmus, nepalaiko kaltinimo ir pan. Pažymi, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo aktą ir specialisto išvadą neteisingai vertina kaip vieną ir tą patį procesinį dokumentą. Abu dokumentai rengiami vadovaujantis skirtingoms teisės šakoms (procesams), pagal skirtingus teisės aktus, labai skiriasi dokumentų rengimo procedūros ir kt.
Akcentuoja, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, tačiau baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais, skiriasi procedūros, įrodinėjimo priemonėmis, pasekmių dydžiu ir kt. Teigia, kad šiuo atveju, vienas iš patikrinimo veiksmų buvo MAĮ 70 straipsnis, jį detalizuojančių taisyklių taikymas, dėl ko dalis mokesčių buvo apskaičiuota netiesioginiu būdu, taikant pasirinktą metodą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Komisijos, VMI prie FM ir Kauno AVMI sprendimų, kuriais taikant MAĮ 70 straipsnį pareiškėjui buvo apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda teisėtumo ir pagrįstumo.
Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, sprendimu iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą, vietoje apskaičiuotos GPM 57 542,57 Eur sumos apskaičiavo 57 325,36 Eur GPM sumą, patvirtino apskaičiuotus 41 403,25 Eur GPM delspinigių, atleido pareiškėją nuo 20 701,63 Eur delspinigių ir paskyrė pareiškėjui 5 732 Eur GPM baudą (Komisijos bylos 1 t., b. l. 52–66).
Pareiškėjas su VMI prie FM sprendimu nesutiko, todėl pateikė skundą Komisijai. Komisija sprendimu patvirtino VMI prie FM sprendimą (Komisijos bylos 4 t., b. l. 104–115).
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos, VMI prie FM ir Kauno AVMI sprendimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nutartyje konstatavo, kad tikrinamame sprendime teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su aplinkybe, jog jis 2007 m. galėjo turėti 500 000 Lt grynaisiais pinigais, iš esmės paminėjęs tik tai, kad „tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija ginčijamuose sprendimuose konstatavo, jog pareiškėjas, be savo paaiškinimų apie turėtus 500 000 Lt grynųjų pinigų, jokios informacijos nepateikė. <...> pareiškėjas jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė ir teismui <...>“ (žr. tikrinamo teismo sprendimo 8 puslapio 4, 5 pastraipas). Tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai išsamius argumentus, dėl ko jis nesutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose pateiktu, jo nuomone, aktualių aplinkybių vertinimu. Nepaisant to, paminėtų pareiškėjo argumentų teismas nevertino, šiuo aspektu surinktų įrodymų netyrė. Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su, jo nuomone, atsiradusiais prieštaravimais vertinant tuos pačius įrodymus mokestinio patikrinimo metu ir jo atžvilgiu atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje.
Dėl tiesiogiai apskaičiuotų mokesčių
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius neteisingai apmokestino pareiškėjo gautas paskolas, nes Pareiškėjas iš jų ekonominės naudos negavo. Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjas gavo pajamų natūra. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, iš esmės mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas gavo pajamų, neginčija. Pareiškėjas, nesutikima su paskaičiuotais mokesčiais nurodo tai, kad iš gautų paskolų negavo jokios ekonominės naudos, nes gautą sumą paskolino verslui. Atsižvelgiant į tai, teismas nekartoja mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, kurios išsamiai aprašytos ne tik Patikrinimo akte, bet kituose teiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismas vertins, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas lėšas apmokestino GPM.
Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsnis nustato, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra (GMPĮ 2 straipsnio 14 punktas). Pajamų natūra definicija pateikta GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje – tai neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.
Taigi iš pacituotų įstatyminių nuostatų matyti, jog nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų natūra, išskyrus GPMĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas išimtis, kyla prievolė, vadovaujantis GPMĮ 5, 6, 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, mokėti GPM. Akcentuotina, jog siekiant teisingai pritaikyti GPMĮ nuostatas, reglamentuojančias pajamas natūra, kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę, jų susitarimų turinį bei kt.
Nagrinėjamu atveju, vertinant GPM pagrįstumą, teismas sutinka tiek su mokesčių administratoriumi, tiek su Komisijos sprendimuose padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo nauda, gauta nemokant palūkanų už gautas paskolas, t. y. pajamos natūra, gali būti neapmokestinama GPM jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad nėra pareiškėjo nauda. Aplinkybės, jog pareiškėjas gaudamas paskolas ir nemokėdamas už jas palūkanų, leidžia neabejotinai teigti, jog paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Tai, kad pareiškėjas paskolas gavo iš asmenų, susijusių draugiškais ryšiais, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pajamų natūra nėra. Teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad šis santykis parodo, kad paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad visos paskolos grąžintos pažymėtina, jog tai nekeičia aukščiau išdėstytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Kitas pareiškėjo argumentas, kad vadovaujantis 2011 m. gruodžio 6 d. sudaryta paskolos sutartimi praleidęs jos grąžinimo terminą pareiškėjas įsipareigojo mokėti palūkanas, vertinami kritiškai, nes numatyti delspinigiai už sutarties įvykdymo termino praleidimą, nėra palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais.
Pareiškėjo argumentai, kad negalima teigti, jog gavo ekonominės naudos, dar ir todėl, kad visus gautus pinigus pareiškėjas perskolino kredituodamas įmonių veiklos vystymui, o šios įmonės bankrutavo, su pareiškėju minėti asmenys neatsiskaitė ir nėra galimybės, kad atsiskaitys (kreditoriai mirė, emigravo, bankrutavo bei praėjo daugiau nei 10 metų) vertinami kaip nereikšmingi, nes nagrinėjamu atveju sprendžiama pajamų natūra apmokestinimo GPM. Pažymėtina ir tai, kad pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Atitinkamai pajamos GPM objektu nagrinėjamu atveju laikomos jų gavimo momentu.
Dėl netiesioginiu būdu apskaičiuotų mokesčių
Mokesčių administratorius pareiškėjo 2007–2011 metų laikotarpio bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą, nes pareiškėjas neišsaugojo apskaitos dokumentų, deklaruoti duomenys nesutapo pareiškėjo faktiškai vykdyta veiklai. Pareiškėjo teigimu, mokestinio tyrimo metu pranešė, kad 2007 m. turėjo apie 500 000 Lt grynaisiais, tačiau mokesčių administratorius jokių detalesnių paaiškinimų ar įrodymų dėl minėtos sumos iš pareiškėjo neprašė. Skunde teismui bei pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas teigia, kad visi prieštaravimai turi būti aiškinami pareiškėjo naudai. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra priimti išteisinamieji nuosprendžiai ir teigia, kad teismų ir mokesčių administratoriaus pateiktas vertinimas dėl pareiškėjo turėtų pajamų 2007 m. skiriasi.
MAĮ 70 straipsnis nustato vieną iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų – kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus, t. y. minėtame straipsnyje yra apibrėžtas mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys.
Pažymėtina, jog pareiškėjas nekelia ginčo dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su jo turėtų piniginių lėšų likučiu 2007 m. sausio 1 d. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad 500 000 Lt lėšų turėjimą pareiškėjas grindžia iš esmės Nepriklauso specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu 2003–2006 m. pareiškėjas gavo 602 979 Lt pajamų/įplaukų, patyrė 304 609 Lt išlaidų ir 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo piniginių lėšų likutis sudarė 340 668 Lt. Iš atlikto mokesčio administratoriaus patikrinimo matyti, kad minėta Nepriklausomo specialisto pateikta išvada buvo įvertinta. Teismas pritaria Patikrinimo akte nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei mokesčių administratoriaus vertinimui dėl Nepriklausomo specialisto išvados. Patikrinimo akte pagrįstai yra nustatyta, kad Nepriklausomo specialisto išvadoje 2003–2006 m. laikotarpyje neįvertintos pareiškėjo išlaidos, kurios sudarė 404 191 Lt (Patikrinimo akto 12 psl.). Iki tikrinamojo laikotarpio pareiškėjas yra pateikęs 2001 m. ir 2002 m. gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijas. 2001 m. deklaracijoje pareiškėjas deklaravo turėtas pinigines lėšas ne banke – 25 195 Lt ir metų pabaigoje turėtas pinigines lėšas ne banke – 8 228 Lt. 2002 m. deklaracijoje pareiškėjas deklaravo metų pradžioje turėtas pinigines lėšas ne banke – 8 228 Lt ir metų pabaigoje turėtas pinigines lėšas ne banke – 42 458 Lt. Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje, piniginių lėšų turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo.
Nustatyta, kad mokesčių administratorius 2019 m. vasario 8 d. surašė nurodymą Nr. (7.45) FR0706-186, kuriuo pareiškėjui buvo siūloma pateikti informaciją į klausimyne nurodytus klausimus bei pateikti pagrindžiančius, juridinę galią turinčius dokumentus. Vykdydamas pareiškėjui duotą nurodymą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo, pareiškėjo atstovas 2019 m. vasario 25 d. pranešime nurodė, kad pareiškėjas prašomos informacijos pateikti negali, nes tiksliai neprisimena bei neturi jokių juridinę reikšmę turinčių dokumentų. Pareiškėjas savo paaiškinimus dėl lėšų turėjimo grindžia iš esmės tik Nepriklausomo specialisto išvada, kuri mokesčių administratoriaus buvo įvertinta ir Patikrinimo akte detaliai išnagrinėta. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas informaciją apie 500 000 Lt pateikė tik po atlikto mokestinio tyrimo. Šios aplinkybės tik sustiprina pateiktą mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjo teiginiai dėl turėtų 500 000 Lt laikoma gynybine pozicija, siekiant į tikrinamąjį laikotarpį perkelti kuo didesnį piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje.
Kitas pareiškėjo argumentas, kuris neva pagrindžia jo lėšų turėjimą, yra teismų priimti išteisinamieji nuosprendžiai baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalį.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra nagrinėjami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1056/11, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje A-442-1412/10 ir kt.). Baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Atsižvelgiant į minėtą LVAT praktiką, teismų priimti nuosprendžiai, kuriuo pareiškėjas išteisintas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį padarymo, nedraudžia mokesčių administratoriui vertinti pareiškėjo veiksmus mokestiniais teisiniais aspektais.
Iš informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pareiškėjas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo išteisintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu, kuris buvo paliktas nepakeistu tiek Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartimi, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje konstatuota, kad prokuroras pareiškėjo kaltę įrodinėjo remdamasis iš esmės vien 2016 m. vasario 23 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. AU22-6, kurioje teigiama, kad 2011 m. nustatytoms išlaidoms patirti pareiškėjui trūko 315 943 Lt. Šioje išvadoje atlikta išteisintojo turimo turto ir patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms analizė, tačiau nenustatinėta, kada galėjo būti įgytas turtas, kuris viršija teisėtas pajamas. Atkreipė dėmesį, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliekamas dėl laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., visais metais – 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas patirtoms išlaidoms, tačiau įrodinėjimo prasme reikšmingas tik laikotarpis nuo 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. nuo BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo momento. Pažymėjo ir tai, kad asmuo turtą kaupia visą gyvenimą, todėl būtina vertinti ne pavienius įrodymus, tačiau jų visumą, t. y. atsižvelgti į turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, turto įsigijimo aplinkybes, darbinės veiklos pobūdį, stažą, turimus verslus, įtrauktas/neįtrauktas į apskaitą pajamas, paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų ir kt. Išteisintasis įvairiais laikotarpiais buvo skirtingų įmonių savininkas, akcininkas, dirbo ir pagal verslo liudijimą. Kauno apygardos teismas nurodė, kad D. T. teigimu, jis tiriamuoju laikotarpiu (2007 m. – 2011 m.) turėjo piniginių lėšų ir ne banke, tačiau specialistė J. M., atlikusi D. T. turimo turto bei patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms analizę iki tiriamojo laikotarpio pradžios, nenustatė, kad jis galėjo turėti piniginių lėšų ne banke likutį, t. y. vertino, kad mokėtojo piniginių lėšų ne banke likutis – 0 Lt. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutiko. Minėtoje nutartyje teismas taip pat vertino, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo pateikta 2004 m. balandžio 1 d. sudaryta dovanojimo sutartis, kuria R. T. (išteisintojo tėvas) dovanoja D. T. 50 000 Lt. Ši sutartis yra rašytinės formos, kaip to reikalavo tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.469 norma, t. y. dovanojant iki 50 000 Lt nereikėjo sutartį tvirtinti notarine tvarka. Minėta sutartis nėra aptarta nei 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje, nei 2014 m. nepriklausomoje specialisto išvadoje. Kodėl ši sutartis buvo pateikta vertinimui tik 2017 m., lieka neaišku, vis dėlto, jokių duomenų, kad dovanojimo sutartis būtų suklastota, nėra, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, nagrinėjant baudžiamąją bylą taip pat konstatuota, jog Nepriklausoma specialisto išvada nebuvo visiškai nuosekli.
Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai. Teismai pabrėžė, kad minėtas tikrinimo laikotarpis apėmė nuo 2007 m., tačiau procesiniuose dokumentuose pasisakė, kad įrodinėjimo prasme baudžiamojoje byloje yra reikšmingas tik laikotarpis nuo 2010 m. gruodžio 11 d., kuomet įsigaliojo BK 189¹ straipsnis. Net vertinant, kad teismai nepatvirtino kategoriško mokesčių administratoriaus pateikto vertinimo dėl pareiškėjo piniginių lėšų ne banke likučio – 0 Lt, kuris buvo pateiktas 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje, tačiau nei teismų procesiniuose dokumentuose, nei paties pareiškėjo paaiškinimuose teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvardinta lėšų suma, t. y. kad pareiškėjas turėjo 500 000 Lt 2007 m. sausio 1 d. Teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, kai tuo tarpu atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad pareiškėjas neteisingai Patikrinimo aktą ir specialisto išvadą vertina kaip vieną ir tą patį dokumentą. Patikrinimo akte detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateiktas aiškus jų teisinis įvertinimas, išanalizuoti asmenų paaiškinimai ne tik duoti patikrinimo metu, tačiau ir duoti baudžiamojoje byloje.
Teismas, vengdamas faktinių aplinkybių perrašymo bei jų pakartotinio vertinimo, kuris yra detaliai pateiktas Patikrinimo akte bei skundžiamuose sprendimuose, pritaria padarytiems faktinių aplinkybių įvertinimams ir konstatuoja, jog mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neturėjo sukaupęs 500 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banko įstaigoje tikrinamojo laikotarpio pradžioje – 2007 m. sausio 1 d.
MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).
Šioje konkrečioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai, išdėstyti skunde, liko neįrodyti, o tuo pačiu tai nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų, Komisijos sprendimo dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio (GPM) bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų (GPM delspinigiai ir bauda).
Dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių.
Pareiškėjo teigimu, būtent dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso (vyko apie 7 metus) ir mokestinio patikrinimo (vyko apie 8 metus) pareiškėjas negalėjo deramai vykdyti prievolių, o mokesčiai, palūkanos, baudos buvo ir toliau buvo skaičiuojamos, kas suponuoja išvadą, jog mokesčių administratorius visiškai neatsižvelgė į tai, kad vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymo pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas. Aplinkybės, kad pareiškėjo atžvilgiu vyko baudžiamasis procesas turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, kaip force major, kas reiškia, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, t. y. susidariusių / priskaičiuotų ir nesumokėtų GPM delspinigių.
Atsakovė sprendime atleido pareiškėją nuo 70 procentų apskaičiuotų GPM delspinigių. Argumentuodamas tokį sprendimą, mokesčių administratorius nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2012 m. gruodžio 19 d., ikiteisminis tyrimas – 2013 m., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018 priimta 2018 m. gruodžio 4 d., taip pat nurodo, kad įvertina ir seną tikrinamąjį laikotarpį – 2007–2011 m. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė nei į mokestinio tyrimo, nei į baudžiamojo proceso trukmę, nepagrįsti.
MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nustatyti atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai, iš kurių vienas – jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. MAĮ 100 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (3 punktas).
Teismo vertinimu, mokesčių administratoriui atleidus pareiškėją nuo 70 procentų apskaičiuotų GPM delspinigių, o pareiškėjui neįrodžius, jog jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, klausimas dėl atleidimo nuo GPM delspinigių pagrįstai nespręstas.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių apskaičiuotiems GPM delspinigiams turėtų būti taikoma senatis.
MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 5 metų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimo senaties terminas, kuris pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Kauno AVMI sprendime pareiškėjas įpareigotas per 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo sumokėti jame nurodytas sumas. Nagrinėjamuoju atveju, šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas išieškojimo senaties terminas dar net nėra prasidėjęs. Pažymėtina tai, kad kitokio pobūdžio delspinigių senatis teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl pareiškėjo argumentai dėl senaties termino laikytini nepagrįstais.
Remiantis išdėstytais motyvais bei teismui nenustačius ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindų, konstatuotina, kad mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti 2019 m. gruodžio 4 d. Komisijos sprendimą Nr. S-155 (7-128/2019), 2019 m. rugsėjo 24 d. VMI sprendimą Nr. 68-105 ir 2019 m. birželio 20 d. Kauno AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-154, todėl pareiškėjo skundas dėl skundžiamų sprendimų atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinus ginčijamus sprendimus, įpareigoti atsakovę VMI prie FM iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir atleisti pareiškėją nuo 12 421 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių laikytini išvestiniais skundo reikalavimais iš reikalavimų panaikinti mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimus. Teismui konstatavus skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. Prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.