- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- e2A-191-1043/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04063-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Atsakovas
- valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdija, AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdija apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovėms AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje ir valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“ dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (toliau – BTA draudimas), 500,00 Eur draudimo išmoką, 19,89 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovė valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdija (toliau – Miškų urėdija ir VMU) priteisti 500,00 Eur draudimo išmoką, 16,58 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2022 m. lapkričio 18 d. išdavė draudėjui J. M. (toliau – draudėjas) Gyventojų turto draudimo liudijimą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 17 d. iki 2023 m. gruodžio 16 d. buvo apdraustas draudėjo turtas, t. y. gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). 2023 m. gegužės 13 d. ant draudėjo statinių nuvirto medis ir padarė žalos draudėjo statiniams. Įvykio metu padarytos žalos dydis yra 1 406,54 Eur. Ieškovė iš šios sumos atskaičiavo 90,00 Eur įskaitą, be to nurodė, kad pagal draudimo sutartį, maksimali išmokos suma yra 1 000,00 Eur, kurią išmokėjo draudėjui, todėl nuostolio suma subrogacijai dėl padarytos žalos yra 1 000,00 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad medis nulūžo, kadangi tapo sausuoliu, o įrodymų, kad medis buvo pažeistas kenkėjų nėra. Atsakovei VMU kyla pareiga prižiūrėti medžius, esančius valstybiniame miške, atlikti jų inventorizaciją ir esant jų blogai būklei ar keliant grėsmę kitiems asmenims ar jų turtui, pašalinti, todėl akivaizdu, kad atsakovė VMU netinkamai atliko / neatliko inventorizacijos toje vietoje ir nenustatė, jog medis yra išdžiūvęs. Ieškovė nurodė, kad atsakove taip pat yra traukiama BTA draudimas, kadangi ši draudimo bendrovė yra apdraudusi atsakovę VMU, kurios atsakomybė įvykio metu buvo padrausta pagal savanorišką civilinės atsakomybės draudimo sutartį su 500,00 Eur besąlygine išskaita. Atsakovė VMU privalėjo prižiūrėti mišką, vykdyti inventorizaciją ir turėjo nukirsti medį sausuolį atliekant atrankinį sanitarinį kirtimą, tačiau to neįvykdė. Atsakovė netinkamai prižiūrėjo mišką, dėl ko pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip padarydama žalą ieškovės draudėjo turtui. Ieškovė dublike pažymėjo, jog teisės aktų nuostatos įpareigoja atlikti sanitarinius kirtimus atlikti ne tik tuomet, kai medžiai būna pažeisti kenkėjų, bet ir tada, kai jie tampa sausuoliais. Ieškovė nurodė, kad atstumas tarp statinio ir miško sklypo ribos neturi jokios reikšmės, nes iš nuotraukų matyti, kad užkritusio medžio ilgis nuo sklypo ribos yra aiškiai didesnis nei 3 metrai, todėl net jei statinys ir būtų atitrauktas nuo sklypo ribos 3 metrus, žala vis vien būtų padaryta.
3. Atsakovė VMU su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o netenkinus pirmojo prašymo, sumažinti nuostolių dydį. Atsakovė nurodė, jog nėra jokių duomenų, jog iki 2023 m. gegužės 13 d. įvykio atsakovė būtų gavusi raštišką suinteresuotų asmenų prašymą pašalinti ar nugenėti minimą medį, nėra jokių duomenų, paklausimų, kad medis, kuris nulūžo, keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, nėra duomenų, jog atsakovė patikėjimo teise valdomame miško žemės sklype buvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė, todėl atsakovė negali būti atsakinga už kilusį įvykį, o žalos faktas negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su neteisėtais VMU veiksmais (neveikimu). Atsakovė pažymėjo, jog šiuo atveju nėra įrodytas neteisėtas VMU neveikimas (medžio nepriežiūra) ir priežastinis ryšys tarp padarytos žalos asmens turtui ir ieškovės bandomo įrodyti neteisėto neveikimo, kas eliminuoja atsakovės pareigą atlyginti žalą. Atsakovė pabrėžė, kad ieškovė žalos dydį grindžia tik 2023 m. gegužės 18 d. turto apžiūros aktu, 2023 m. gegužės 30 lokaline sąmata bei 2023 m. gegužės 29 d. komerciniu pasiūlymu, tačiau nėra pateikta jokio vertinimo, kuris pagrįstų, kad visi nurodyti remonto ir kiti darbai buvo būtini, dėl ko atsakovė VMU negali įsitikinti žalos faktu. Atsakovė pažymėjo, kad nors nėra pagrindo ieškovės ieškinio tenkinimui, kadangi atsakovei VMU nekyla civilinė atsakomybė, nėra neteisėtų veiksmų ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau jei teismas manytų kitaip, atsakovė pasisako ir dėl civilinės atsakomybės netaikymo sąlygų ar nuo civilinės atsakomybės atleidžiančių sąlygų. Atsakovė pažymėjo, kad visi pastatai turi būti statomi ne arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, priešingu atveju reikalingas rašytinis besiribojančio sklypo savininko sutikimas. Šiuo atveju, žalą patyrę pastatai pastatyti prie pat tvoros, nesilaikant privalomų atstumų, tuo labiau pastatų savininkai turėjo gauti rašytinį atsakovės sutikimą dėl pastatų statymo, tačiau jokio sutikimo iš atsakovės nebuvo prašoma, kas leidžia teigti, jog turto savininkas savo valia nusprendė statinius statyti prie pat atsakovės patikėjimo teise valdomo miško sklypo ribos ir dėl to prisiėmė riziką dėl pastatų saugumo. Atsakovė VMU triplike papildomai nurodė, jog jei pastatas būtų atitrauktas toliau nuo kaimyninių sklypų ribos, net ir lūžus VMU patikėjimo teise valdomame miško žemės sklype augusiam medžiui, žala būtų žymiai mažesnė ar net visai minimali.
Atsiliepimas
4. Atsakovė BTA draudimas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutiko su ieškiniu, prašė ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė BTA draudimas nurodė, kad atsakovė VMU tik turėdama leidimą kirsti mišką būtų galėjusi atlikti sanitarinius miško kirtimus ar kitaip įvertinti augančių medžių būklę. Atsakovė triplike palaikė atsakovės VMU atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodytus argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės BTA draudimas 500,00 Eur nuostolius, 19,89 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (519,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 235,35 bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės VMU 500,00 Eur nuostolius, 16,58 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (516,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 235,35 bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė kelia ginčą dėl nuostolių, padarytų užvirtus medžiui ant draudėjui nuosavybės teise priklausančių kiemo statinių ir juos apgadinus, atlyginimo. Ieškovė atsakinga už padarytą žalą laiko atsakovę VMU; žalos atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės, kaip iš valstybinio miško, kuriame augo užvirtęs medis, valdytojos, ir jos civilinės atsakomybės draudiko atsakovės BTA draudimas. Ieškovė atsakovės VMU veiksmų neteisėtumą sieja su netinkama miško priežiūra, laiku nenukirtus sausuolio medžio, pažeidus bendrojo pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nuvirtęs medis buvo sausuolis ir augo valstybiniame miške.
8. Teismas vertino, kad atsakovė VMU tinkamai atlikdama savo pareigas privalėjo organizuoti savo administruojamo miško sklype augančių medžių apsaugą, tvarkymą, priežiūrą, nustačius miške esant sausuolį, organizuoti sanitarinį kirtimą. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, nurodė, kad jai nebuvo išduotas leidimas nukirsti ginčo medį, tačiau valstybiniame žemės sklype augančių medžių, taip pat ir žalą sukėlusio medžio būkle, leidimais jį kirsti, genėti ir kt. atsakovė privalėjo rūpintis savo iniciatyva, todėl atsakovė privalėjo įvertinti ginčo medžio galimai keliamą pavojų ir užtikrinti, kad medis nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą privalėjo veikti, t. y. tinkamai nevykdė jos patikėjimo teise valdomame sklype esančių medžių apsaugos, tvarkymo, nevykdė jų būklės stebėsenos, netikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, jų nešalino, taip pat ir ten augusio ir nuvirtusio medžio, o būtent tai lėmė žalos atsiradimą, kai nuvirtęs medis apgadino draudėjo kiemo statinius.
10. Teismas nurodė, kad konkretus medis buvo pavojingos būklės, pažeistas ir virto būtent dėl to, kad atsakovė laiku to neįvertino, nenustatė ir nesiėmė priemonių dėl to galimai kilsiančios žalos išvengimui (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).
11. Teismas pažymėjo, kad draudėjos VMU atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta pagal savanorišką civilinės atsakomybės draudimo sutartį su 500,00 Eur besąlygine išskaita (žalos dydžio dalis, kurią pagal draudimo sutarties sąlygas įsipareigoja atlyginti pats draudėjas), todėl teismas 500,00 Eur dydžio nuostolius priteisė iš atsakovės BTA draudimas ir 500,000 Eur – iš atsakovės VMU (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės prašymą atleisti ją nuo atsakomybės ar ją sumažinti dėl nukentėjusiojo asmens kaltės, atsakovei tokį prašymą motyvuojant tuo, kad kiemo statiniai, kurie buvo sugadinti dėl ginčo įvykio, stovėjo nesilaikant 3 metrų atstumo nuo sklypo ribos. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą atsakovė daro tik iš fotonuotraukų, tačiau byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad kiemo statiniai pastatyti nesilaikant šio atstumo, o kita vertus tos pačios fotonuotraukos patvirtina, kad užvirtusio medžio ilgis nuo sklypo ribos yra žymiai didesnis nei 3 metrai, taigi kiemo statiniams žala vis tiek būtų padaryta. Teismas pabrėžė, kad atsakovė nepagrindė, kad tuo atveju, jei statiniai būtų pastatyti 3 metrus nuo žemės sklypo ribos – žala būtų mažesnė nei 1 000,00 Eur, todėl sprendė, kad nėra pagrindo mažinti atsakovės civilinę atsakomybę ar atleisti nuo jos.
13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės neįvykdė prievolės atlyginti ieškovei jos patirtų nuostolių, priteisė iš atsakovių kompensacines palūkanas, paskaičiuotas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pateikimo teismui dienos, kurios sudaro 19,89 Eur iš atsakovės BTA draudimas ir 16,58 Eur iš atsakovės VMU (CK 6.261, 6.210 straipsniai).
14. Teismas ieškovei iš atsakovės BTA draudimas priteisė 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (519,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovei iš atsakovės VMU priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (516,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
15. Teismas ieškovei iš atsakovių priteisė ieškovės patirtas 470,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš kiekvienos atsakovės priteisiant po 235,35 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė VMU prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, taip pat priteisi atsakovei VMU patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad VMU turi pareigą užtikrinti kiekvieno pavienio medžio priežiūrą, o ir toks sprendimas prieštarauja jau priimtiems teismų sprendimams iš esmės panašiose bylose.
1.2. Teismas nepagrįstai nusprendęs, kad VMU kyla teisinė pareiga prižiūrėti kiekvieną pavienį medį, nepagrįstai konstatavo, kad tariamas VMU veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad VMU neįvertino, kad konkretus pavienis nukritęs medis galėjo būti pavojingos būklės.
1.3. Žalingi padariniai atsirado ne todėl, kad ginčo medis nuvirto, o todėl, kad ginčo statiniai buvo neleistinai pastatyti ant sklypo ribos nesilaikant įstatyme numatytų atstumų.
1.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog gyvenamame name su kiemo statiniais, kuriuos apdraudė ieškovė, nuolatos gyveno šį turtą apdraudę asmenys, kurie kiekvieną dieną matė šalia jų sklypo VMU patikėjimo teise valdomame miško sklype augančius medžius. Apeliantė pabrėžė, kad gyventojai, jei jie būtų buvę rūpestingi ir atsakingi, turėjo kreiptis į VMU ir prašyti įvertinti medžių būklę, net jei jų ir neprofesionaliu vertinimu medžių būklė kėlė ir menkiausią abejonę, tačiau VMU jokių pranešimų apie pavojų keliantį medį, negavo, todėl akivaizdu, kad patys statinių savininkai nesilaikė bendrųjų rūpestingumo ir sąžiningumo principų, tačiau šią aplinkybę teismas ignoravo.
1.5. Apeliantė pažymėjo, kad žala nebūtų atsiradusi, jei statinių savininkai būtų laikęsi bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai, todėl pačių statinių savininkų veiksmai turėjo būti laikomi pagrindu, jei ne atleisti kitą pusę nuo civilinės atsakomybės, tai sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, kadangi statinių savininkai nedėjo protingų pastangų galimai žalai (bent jos daliai) išvengti ar sumažinti.
Atsiliepimas
17. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantė pati pripažįsta, kad neprižiūri visų medžių, nurodydama, jog jų yra labai daug, todėl negali jų visų prižiūrėti, o tai reiškia, kad miškuose yra teritorijų bei medžių, kurių apeliantė nei prižiūri nei žino jų būklės, todėl tai parodo apeliantės neatsakingumą.
2.2. Teisės aktuose nurodyta, jog VMU privalo prižiūrėti miškus ir nėra išskirta jokių išimčių, jog esant daug medžių, atsakovė gali neprižiūrėti kai kurių medžių. Be to, apeliantei kyla pareiga atlikti inventorizacijas ir būtent inventorizacijų metu yra apžiūrimi visi medžiai ir nustatoma jų būklė, todėl tokių inventorizacijų metu apeliantė ir privalo nustatyti medžių būklę. Ieškovė pabrėžė, kad apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad būtų atlikusi ginčo teritorijos inventorizaciją.
2.3. Ieškovė pažymėjo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo statinys yra nelegaliai pastatytas, tuo labiau, iš draudimo liudijimo matyti, kad ginčo statinys yra įregistruotas Registrų centre ir jam suteiktas unikalus kodas, o tuo atveju jeigu statinys būtų nelegalus ar neišlaikytų atstumų, jis nebūtų įregistruotas.
2.4. Ieškovė nurodė ir tai, kad VMU patikėjimo teise sklypą pradėjo valdyti tik nuo 2017 m. gruodžio 20 d., todėl apeliantė niekaip negalėjo duoti sutikimo 2001 metais, kadangi tuo metu ji dar nevaldė žemės sklypo patikėjimo teise. Tuo labiau teisės aktai, kuriais remiasi apeliantė 2001 metais, negaliojo. Taigi, nėra pagrindo atleisti apeliantę nuo atsakomybės dėl nuketėjusio asmens didelio neatsargumo.
2.5. Ieškovė pažymėjo, kad net jeigu ir nėra pranešimų iš gyventojų, kad medis keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, tai nešalina apeliantės pareigos prižiūrėti medžius.
Atsiliepimas
18. Atsakovė BTA draudimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą visa apimtimi ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Pirmosios instancijos teismo bylą išnagrinėjo netinkamai vertindamas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nepagrįstai konstatavo tariamą neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio egzistavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
21. Nagrinėjamoje byloje kilo deliktinės atsakomybės taikymo klausimas, ieškovei pareiškus reikalavimą dėl žalos, padarytos atsakovės kaip valstybinio miško, kuriame augo užvirtęs medis, valdytojos, neteisėtais veiksmais (neveikimu) atlyginimo, pastarajai neatlikus veiksmų, kuriuos turėjo atlikti (CK 6. 263 straipsnis).
22. Bylos duomenimis nustatytos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: 2022 m. lapkričio 18 d. tarp ieškovės ADB ,,Gjensidige“ ir draudėjo J. M. buvo sudaryta turto draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas draudėjo turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (gyvenamasis namas ir kiemo statiniai). Draudimo sutartis galiojo nuo 2022 m. gruodžio 17 d. iki 2023 m. gruodžio 16 d. 2023 m. gegužės 13 d. nulūžo valstybiniame miške augęs medis ir nuvirto ant J. M. priklausančių statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tokiu būdu juos apgadindamas. Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė apskaičiavo, kad dėl nulūžusio medžio statiniams buvo padaryta 1 406,15 Eur dydžio žala (el. b., b.l. 36-38). Kadangi pagal draudimo sutartį maksimali draudimo išmokos suma yra 1 000 Eur, ši suma buvo išmokėta draudėjui (el. b., b. l. 40).
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą privalėjo veikti, t. y. tinkamai nevykdė jos patikėjimo teise valdomame sklype esančių medžių apsaugos, tvarkymo, nevykdė jų būklės stebėsenos, netikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, jų nešalino, taip pat ir ten augusio ir nuvirtusio medžio, o būtent tai lėmė žalos atsiradimą, kai nuvirtęs medis apgadino draudėjo kiemo statinius. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys tenkintas, atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.263 straipsnį, neatsižvelgė į CK 4.109 straipsnį ir nepagrįstai sprendė, kad į patikėjimo teisės turinį neva įeina teisinė pareiga saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį valstybiniuose miškuose. Atsakovė laikosi pozicijos, jog jai nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą, kadangi atsakovė neturi pareigos prižiūrėti kiekvieną pavienį medį. Apeliantės teigimu, ji vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, kuri be kita ko apima miškų priežiūrą ir apsaugą, tačiau neapima pavienių miške augančių medžių priežiūros ir apsaugos.
24. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad medis, kuris nulūžo ir užvirto ant statinių augo valstybiniame miške bei, kad medis buvo sausuolis. Miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Miškų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu Miškų urėdija patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Kompleksinė miškų ūkio veikla pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 dalį apibrėžiama, kaip veikla, apimanti miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, taip pat racionalų miškų išteklių naudojimą bei prekybą mediena ir miško ištekliais, tačiau nepakenkiant gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimui. Medynuose gali būti vykdomi pagrindiniai, ugdomieji, sanitariniai ir specialieji miško kirtimai, išskyrus Miškų įstatyme nustatytus draudimus ir apribojimus. Sanitarinis miško kirtimas – miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo plynai kertami stichinių nelaimių ar biotinių veiksnių sudarkyti ar žuvę medynai arba neplynai iškertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos (Miškų įstatymo 2 straipsnio 28 punktas). Miško kirtimo būdai, kirtimų amžius, aplinkosaugos ir technologiniai reikalavimai nustatomi aplinkos ministro tvirtinamose Miško kirtimų taisyklėse (Miškų įstatymo 16 straipsnio 2 punktas). 2010 m. sausio 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-79 patvirtintos taisyklės „Dėl miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“. Šių taisyklių 78 punkte nurodyta, kad atrankiniais sanitariniais miško kirtimais kertami labai pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai arba tokių medžių grupės, užimančios ne didesnį kaip 0,3 ha plotą, taip pat medžiai ligoms, kenkėjams tirti ir apskaityti, ruošiami vabzdžiagaudžiai medžiai, vabzdžiagaudė mediena. 2007 m. balandžio 11 d. LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-204 „Dėl miško sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 punktas numato, kad sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai.
25. Apeliantės teigimu, aptartos teisės normos nenumato pareigos kirsti sausuolius ir šiai pozicijai pagrįsti cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 53 nutarties punktą, kuriame nurodyta, kad „<...>minėtos Miškų įstatymo nuostatos, jas vertinant kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, viena vertus, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Miško apsaugos uždaviniai („saugoti mišką ir jo išteklius nuo [...] ligų, kenkėjų [...]“; 17 str.) esą apima uždavinį saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį miško medį ir kad Miškų urėdija esą turėtų vykdyti „kompleksinę miškų ūkio veiklą“ (2 str. 22 d.) kiekvieno valstybinės reikšmės miške augančio pavienio miško medžio, kuris kelia grėsmę miško lankytojams ar praeiviams dėl to, kad pažeistas kenkėjų ar yra dėl kitų veiksnių sutrūnijęs sausuolis, genėjimo ar nupjovimo būdu <...>. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad citata yra išimta iš konteksto, be to, priešingai apeliantės pozicijai, aptariamoje nutartyje nėra nurodyta, kad Miškų urėdijai visais atvejai nekyla atsakomybė dėl pavienio medžio griūtimi sukeltos žalos atlyginimo.
26. Nors, kaip teisingai nurodo apeliantė, nutarties 24 punkte aptartose normose nėra įtvirtinta prievolė iškirsti kiekvieną nudžiūvusį medį, tai nereiškia, kad Miškų urėdija disponuodama jai patikėjimo teise perduotais miškais neturi pareigos su jai perduotu turtu elgtis taip, kad būtų išvengta žalos kilimo. Miškų urėdijos civilinė atsakomybė už žalos padarymą nuvirtus medžiui atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais.
27. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi veiksmų neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu.
28. Tai reiškia, kad turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė. Pagal bendrąsias įrodinėjimo nuostatas žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį turi įrodyti kreditorius, o tokiu atveju skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Šią prezumpciją mišką patikėjimo teise valdantis subjektas gali paneigti įrodęs, jog jis padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama saugumui užtikrinti (pvz. kad nuvirtusio medžio būklė buvo gera, stovėsena stabili, nematyti pažeidimo, džiūvimo, grėsmingo pakrypimo ir kitokios galimos griuvimo grėsmės arba buvo neįmanoma pastebėti kokių nors kitokių jo trūkumų ir pan.).
29. Nagrinėjamu atveju yra neginčijama faktinė aplinkybė, kad nulūžęs medis buvo sausuolis, tai leidžia spręsti, kad subjektas, turintis specialių žinių, galėjo protingai numanyti, kad šalia gyvenamosios teritorijos ir joje esančių pastatų stovintis sausuolis gali kelti grėsmę žmonių ar jų turto saugumui. Atsakovė (apeliantė) neįrodinėjo aplinkybių iš kurių būtų galima spręsti, kad jos elgesys atitiko rūpestingo asmens standartą, vietoj to nuosekliai teigė, kad jai apskritai nekyla atsakomybė dėl tokio pobūdžio žalos kilimo, t. y. ji nėra atsakinga už pavienio medžio miške nugriuvimą.
30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė VĮ Valstybinių miškų urėdija, tinkamai atlikdama savo pareigas, privalėjo organizuoti savo administruojamo miško sklype augančių medžių apsaugą, tvarkymą, priežiūrą, nustačius miške esant sausuolį, organizuoti sanitarinį kirtimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta tinkamai įvertinus atsakovės pareigų, nustatytų teisės aktuose, reglamentuojančiuose miškų priežiūrą/naudojimą, turinį. Nagrinėjamu atveju negalima sutapatinti situacijų dėl nudžiūvusio medžio, esančio miško gilumoje ir medžio, augančio prie žmonių gyvenamosios teritorijos. Pati apeliantė apeliaciniame skunde pateikia ištrauką iš Registrų centro geoinformacinės aplinkos žemėlapio (www.regia.lt), iš kurios matyti, kad miško žemės sklypas, kuriame augo nuvirtęs medis, ribojasi su statiniais užstatyta ir žmonių gyvenama teritorija. Šios aplinkybės, priešingai apeliantės pozicijai, suponavo kitokį jos rūpestingumo pareigos turinį prižiūrint miško pakraštyje augančius medžius, nei, kad medžius, augančius miško gilumoje. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Miškų urėdija turėjo pareigą prižiūrėti mišką, taip pat ir pareigą kirsti sausuolius užtikrinant, kad virsdami medžiai nesukeltų žalos asmenims ar jų turtui. Nurodytos pareigos neįvykdymas yra neteisėtas veiksmas kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.246 straipsnis). Sausuoliui nuvirtus ant statinių yra pagrindas spręsti, kad mišką prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl medžių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę keliantis medis būtų pašalintas.
31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateiktais išaiškinimais byloje, kurioje buvo sprendžiamas valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą taikymo klausimas. Akivaizdu, kad galimybė daryti įtaką laukinių gyvūnų elgesiui bei priemonės, kurių galima imtis, kad išvengti žalos kilimo ir galimybė įvertinti medžio būklę bei imtis priemonių, kad nudžiūvęs medis nesukeltų žalos iš esmės yra skirtingos. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pati apeliantė pažymi, kad net ir tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, turi būti vertinama, ar valstybės veiksmai, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti buvo pakankami. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantė nenurodė nei vieno veiksmo, kurio ji ėmėsi, kad žalos būtų išvengta, t. y. neįrodinėjo nebuvus neteisėto neveikimo.
32. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3-393/2024 pateiktais išaiškinimais, kadangi sprendimas yra neįsiteisėjęs bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1812-727/2012, kadangi šioje bylos pateikti išaiškinimai taikant teisės aktus, reglamentuojančius želdynų ir želdinių priežiūrą, o dėl valstybiniame miške augusio medžio nuvirtimo taikytinas ne Želdynų įstatymas, bet Miškų įstatymas.
33. Teisinio pagrįstumo stokoja apeliacinio skundo argumentas, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neveikimo ir žalos kilimo, kuris grindžiamas tuo, kad žalingi padariniai atsirado ne todėl, kad ginčo medis nuvirto, o todėl, kad ginčo statiniai buvo neleistinai pastatyti ant sklypo ribos nesilaikant įstatyme numatytų atstumų. Žala statiniams buvo padaryta ne jų pastatymu, o ant jų užvirtus medžiui. Taigi tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir žalos kilimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Antra, argumentai, susijęs su statinio pastatymu neišlaikant nustatytų atstumų yra susiję ne su priežastinio ryšio egzistavimu, o su pagrindų CK 6.253 straipsnio taikymui egzistavimu, t. y. su atleidimu nuo atsakomybės ar jos sumažinimu dėl nukentėjusiojo asmens kaltės. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ar šio atveju egzistuoja pagrindai atleisti atsakovę nuo atsakomybės ar ją sumažinti dėl nukentėjusio asmens kaltės.
34. CK 4.262 straipsnis numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Šie duomenys yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (prima facie) (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Apeliantės teiginiai, kad ginčo statinių statyba atlikta pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius atstumus nuo statinio iki kaimyninio žemės sklypo ribos, negali būti laikomi pagrįstais, kadangi statiniai, kuriems sukelta žala yra įregistruoti VĮ Registrų centre, jiems yra suteiktas unikalus kodas, todėl jų statyba negali būti laikoma neteisėta. Kita vertus, pats apeliantės teiginys, jog sugadintų statinių pastatymo vieta lėmė žalos kilimą yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad užvirtusio medžio ilgis nuo sklypo ribos yra žymiai didesnis nei 3 metrai, taigi kiemo statiniams žala vis tiek būtų padaryta. Apeliantė šios išvados neginčija, neteikia duomenų, kad nuvirtusio medžio ilgis nesiekė trijų metrų ar, kad žalos dydis būtų buvęs mažesnis, jeigu statiniai būtų pastatyti toliau nuo žemės sklypo ribos. Atsakomybės nemažina ir nešalina apeliantės nurodoma aplinkybė, kad gyvenamame name su kiemo statiniais, kuriuos apdraudė ieškovė, nuolatos gyveno šį turtą apdraudę asmenys, kurie kiekvieną dieną matė šalia jų sklypo miško sklype augančius medžius, todėl gyventojai, jei jie būtų buvę, turėjo kreiptis į Miškų urėdiją ir prašyti įvertinti medžių būklę, tačiau apeliantė jokių pranešimų apie pavojų keliantį medį, negavo. Apeliantė, kaip rūpestingas ir atsakingas jai patikėto turto valdytojas, pati turi vykdyti savo pareigas nelaukdama raginimo iš kitų asmenų.
35. Argumentai, kad ieškovas neįgijo subrogacijos teisės, grindžiami tuo, kad apeliantė nėra atsakinga dėl žalos kilimo. Pripažinus egzistuojant visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, pastarieji apeliantės argumentai praranda teisinį pagrįstumą.
36. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šalių kilusį ginčą. Sprendimo panaikinti vadovaujantis atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad atsakovės apeliacinis skundas nepagrįstas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 348,48 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Į bylą pateikta sąskaita 348,48 Eur sumai ir šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinantys įrodymai (el. b., b.l. 179-180), todėl patirtos išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei ,,Gjensidige“ iš atsakovės VĮ Valstybinių miškų urėdijos 348,48 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus, 48 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.