Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-01 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2013-11-15 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad 2010-01-19 atsakovas V. U. išdavė ieškovui R. J. vekselį 30 000 EUR, t. y. 103 584 Lt sumai. Vekselį laidavo atsakovo V. U. žmona atsakovė I. U. (prijungtos civilinės bylos 2-936-889/2013, t. 1, b. l. 9). Šiuo vekseliu atsakovas įsipareigojo ieškovui, kaip vekselio turėtojui, grąžinti 30 000 EUR sumą iki 2012-05-01. 2012-05-31 notarė V. M. atliko vykdomąjį įrašą dėl 30 000 EUR skolos bei 525 Lt išieškojimo iš solidarių skolininkų V. U. ir I. U. išieškotojo R. J. naudai (b. l. 8). Vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstolio A. S. kontorai, užvesta vykdomoji byla Nr. 0010/12/02383, skolos likutis 2013-10-24 yra 104 109 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų (b. l. 9). 2011-07-14 atsakovai V. U. ir I. U. išdavė ieškovui L. L. vekselį 300 000 Lt sumai (b. l. 10). 2012-11-13 iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatė, kad atsakovai turėjo daug nekilnojamojo turto ir po vekselio išdavimo sudarė kelis sandorius dėl turto pardavimo (prijungtos civilinės bylos 2-936-889/2013, t. 1, b. l. 12–22, t. 2, b. l. 68–73). 2014-02-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis nustatė, kad nuo 2010-01-01 atsakovė I. U. turėjo daug nekilnojamojo turto, kurio santykis pagal pateiktą 2009-07-24 vartojimo paskolos už užstatą sutartį Nr. 031-47541, su AB bankas „Snoras“ suteikta paskola pagal 3.3 punktą neviršijo 45 proc. pagal bankui pateiktą turto vertės nustatymo pažymą (b. l. 142–170). Ieškovo ieškinys teisme dėl 2011-07-14 atsakovų sudaryto vekselio nuginčijimo gautas 2013-11-05.

Motyvuodamas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtomis actio Pauliana instituto taikymo sąlygomis, nustatęs, jog nagrinėjamu atveju atsakovų V. ir I. U. prievolė kreditoriui pagal atsakovo V. U. 2010-01-19 išduotą vekselį 30 000 Eur (103 584 Lt sumai) ir atsakovės I. U. laidavimą dėl sutuoktinio prievolės įvykdymo atsirado nuo šio 2010-01-19 sandorio sudarymo – anksčiau, negu atsakovas L. L. atsakovui V. U. paskolino 150 000 Lt ir šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas V. U., padarė išvadą, kad ginčo sandorio metu ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo skolininkams V. ir I. U.. Argumentavo, jog ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovai U. dėl ginčijamo sandorio tapo nemokūs, tačiau įrodinėjo, kad šis sandoris sumažino atsakovų mokumą ir kitaip pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo, atsakovai U. tapo nemokūs, sumažėjo ar nebeliko realios galimybės atsakovams U. atsiskaityti su ieškovu ir įvykdyti prievolę ieškovui – atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas L. L. paskolino atsakovams U. 150 000 Lt, iš kurių buvo reali galimybė atsiskaityti su ieškovu kaip kreditoriumi. Priežastis, kodėl skolininkai neatsiskaitė su savo kreditoriumi yra aplinkybės, dėl kurių jie, pasiskolinę iš atsakovo L. L. pinigų, nutarė šiuos pinigus investuoti į verslą, tačiau negrąžino ieškovui skolos, o ne pats ginčo sandorio sudarymas savaime. Atsakovės I. U. pateikti įrodymai apie 2010 m. turėtą nekilnojamąjį turtą, leidžia daryti išvadą, kad ir sudarę ginčo sandorį, atsakovai U. turėjo galimybę atsiskaityti su ieškovu. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad pareigos pasiskolinti iš atsakovo L. L. 150 000 Lt, o nesėkmės atveju įsipareigodami vekseliu grąžinti 300 000 Lt, atsakovai U. neturėjo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovai yra giminaičiai ar artimai bendravo iki ginčo sandorių sudarymo, nėra duomenų, kad L. L. žinojo apie atsakovų U. išduotą vekselį ieškovui. Šioje byloje nenustatyta pagrindų taikyti trečiųjų asmenų nesąžiningumo prezumpcijas, numatytas CK 6.67 str. Atsakovai U. iš atsakovo L. L. gavo 150 000 Lt ir šios sumos būtų pakakę atsakovų U. 30 000 Eur dydžio įsipareigojimams ieškovui įvykdyti. Dėl to, kad atsakovai U. šių pinigų negrąžino ieškovui neturi sukelti neigiamų teisinių pasekmių atsakovui L. L.. Prielaidą dėl atsakovų nesąžiningumo ir siekį pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesus būtų galima daryti, jeigu atsakovai U. savo prievolę L. L. pagal vekselį būtų užtikrinę hipoteka U. priklausiusiam nekilnojamajam turtui.

Teismas argumentavo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Ieškovas teigdamas, kad 2011-07-14 atsakovų U. atsakovui L. L. išduotas 300 000 Lt vekselis pažeidžia kreditoriaus teises ir turi būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu to neįrodė (CPK 178 str.). Nesant CK 6.66 str. nustatytų sąlygų viseto, ieškovo reikalavimas dėl 2011-07-14 vekselio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo negali būti tenkinamas (CPK 185 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Remdamasis CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 5 d., 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o CPK 150 str. 2 d. – byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimus.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „ Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009;2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010;2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Bildunga“ v. RUAB „ Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad ginčijamas sandoris yra fiktyvus, nes faktiškai atsakovai U. iš atsakovo L. L. 150 000 Lt negavo (pinigai neperduoti, paskolos sutartis nesudaryta, duomenų apie bendrą atsakovų verslą nėra ir pan.), šių pinigų atsakovas L. L. neturėjo (neįrodė, jog turėjo; L. L. nedirbo – nebuvo sudaręs nekilnojamojo turto sandorių). Taip pat apeliantas teigia, kad atsakovai U. neprivalėjo ginčijamo sandorio sudaryti, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeis ieškovo (kreditoriaus) teises bei jų mokumas sumažės vekselio sumai – 300 000 Lt. U. ir L. L. sudarydami sandorį buvo nesąžiningi. L. L., kaip ir U. 2006-2008 metais vertėsi nekilnojamojo turto verslu, buvo ir yra geri pažįstami ir tai patvirtina jų ankstesni sandoriai dėl paskolų suteikimo, tačiau L. L. nesidomėjo U. kreditoriais bei jo U. paskolintos grynais 150 000 Lt sumos nereikalavo užtikrinti turtu ar laidavimu. Šios aplinkybės apelianto teigimu, patvirtina visų atsakovų nesąžiningumą.

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2013-03-06 nutartis byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2011-07-14 vekselio išrašymo metu, atsakovų U. prievolė ieškovui pagal 2010-01-19 vekselį 30 000 Eur (103 584 Lt) sumai nebuvo pasibaigusi, nes šiuo vekseliu atsakovas V. U. (laiduotoja I. U.) buvo įsipareigoję ieškovui minėtą sumą grąžinti iki 2012-05-01 (žr. prijungta civilinė byla Nr. 2-936-889/2013 t. 1, b. l. 9). Apeliantas neginčija ir byloje nėra duomenų, jog atsakovai yra šeimos nariai ar artimi giminaičiai. Be to, atsakovai neginčija ir apeliantas nurodo, kad atsakovai iš esmė gerai vienas kitą pažinojo (pažįsta), nes 2006-2008 metais vertėsi tuo pačiu, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslu bei skolino vieni kitiems pinigus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu apie atsakovės I. U. nuosavybės teise turimą turtą ir padarė išvadą, jog iš esmės nuo 2010-01-01 atsakovė I. U. turėjo pakankamai daug nekilnojamojo turto, todėl sudarę ginčijamą sandorį atsakovai U. turėjo realią galimybę atsiskaityti su ieškovu (t. 1, b. l. 142–165).

Įvertinus šių aplinkybių visetą, darytina išvada apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovai (ar kuris iš jų), kaip asmenys suinteresuoti civilinių teisinių santykių stabilumu, elgėsi neapdairiai ir iki ginčijamo vekselio sudarymo nepasidomėjo kitos sandorio šalies patikimumu, neprašė informacijos apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan., nesvarstė ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pripažintina, kad atsakovai buvo sąžiningos sandorio šalys ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši, viena iš privalomų actio Pauliana ieškinio taikymui sąlygų, ieškovo neįrodyta.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų – ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad tokia senaties termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), kasacinio teismo yra konstatuota, jog senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). CK 1.130 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. CK 1.131 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog ieškinį teismui dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ieškovas padavė 2013-11-05 (CK 1.130 str. 1 d.), taigi praleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą (ieškinį turėjo pateikti teismui iki 2013-10-10), todėl byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu (CK 1.131 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).