Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant J. R., dalyvaujant ieškovui R. J., atsakovams V. U., I. U. ir L. L., jo atstovui advokatui G. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams V. U., I. U. ir L. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir vienašalės restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas R. J. prašė ieškinį tenkinti, nurodė, kad yra visos sąlygos taikyti CK 6.66 str. Paaiškino, kad atsakovams U., tikslios datos neprisimena, paskolino 30000,00 EUR, buvo pasirašytas vekselis. 2011-07-14 atsakovai U. pasirašė vekselį 300000,00 Lt sumai, L. L. naudai. Neaišku ar ši pinigų suma buvo paskolinta, U. neturi galimybės sugrąžinti jo paskolintą sumą, galimybės išsiieškoti iš U. turto yra minimalios, senaties terminas ginčyti sandorį CK 6.66 str. pagrindu nėra suėjęs. Atsakovai yra nesąžiningi, neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, be to, neaišku, kur U. padėjo pasiskolintą iš L. L. pinigų sumą. L. L. prieš skolindamas pinigus, galėjo pasidomėti U. finansine padėtimi. Mano, kad ginčijamas vekselis yra fiktyvus, o pinigai iš viso nėra paskolinti.

Teismo posėdžio metu atsakovas V. U. prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad iš L. L. pasiskolinti pinigai buvo skirti apmokėti tarpininkui, kuris turėjo padėti už mažesnę kainą nupirkti bankrutavusį žvėrelių ūkį Latvijoje. Žvėrelių komplekso vertė buvo apie 2 mln. EUR. Tarpininkas turėjo sumažinti kainą, o L. L. būtų buvęs šio verslo akcininkas. Šiam tikslui buvo paskolinti pinigai iš L. L.. Pinigus tarpininkui vežė kartu su L. L. 2010 m. kovo ar balandžio mėnesį. Šis tarpininkas buvo S. K.. Tarpininkas savo darbą padarė, tačiau atsirado konkurentas, kuris nupirko visą kompleksą už didesnę kainą. Vekselis buvo išrašytas tada, kai paaiškėjo, kad planas sužlugo. Tiek skolinant pinigus iš R. J., tiek iš L. L., faktiškai buvo gauta mažesnė suma nei nurodyta vekselyje, nes sumos vekselyje nurodytos atsižvelgiant į palūkanas. Prieš tai jis iš L. L. buvo pasiskolinęs pinigus, kai reikėjo refinansuoti paskolą iš banko. Tuo atveju skolą grąžino laiku. Su L. L. jį siejo tik verslas. Pinigus iš R. J. gavo anksčiau nei iš L. L..

Teismo posėdžio metu atsakovas L. L. prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad su V. U. susipažino 2008 – 2009 metais. Tada jis V. U. paskolino pinigų, o jis jo naudai užstatė butą. 2009 metais jam V. U. vėl pasiūlė investuoti, išdėstė situaciją. Jie kartu buvo nuvykę į tą fermą, apžiūrėjo, V. U. jam viską paaiškino. Susitarimas dėl paskolos buvo 2009 metų lapkričio mėnesį, o 2010 metų sausio mėnesį jis perdavė V. U. 150000,00 Lt. Buvo sutarę, kad sėkmės atveju jis taps akcininku, o nesėkmės – V. U. gražins 300000,00 Lt. 2010 metų kovo mėnesį važiavo į Rygą pas tarpininką. Verslo planas nepavyko, nes kitas asmuo nupirko visą kompleksą, todėl 2011 m. liepos mėnesį pasirašė vekselį. Pirmą kartą skolindamas pinigus V. U., jį tikrino, domėjosi jo turtine padėtimi, sužinojo, kad užsiima nekilnojamuoju turtu, V. U. finansinė padėtis nekėlė abejonių, todėl skolindamas 150000,00 Lt nebetikrino. Apie tai, kad U. skolingi ir R. J., jis nieko nežinojo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-01-19 atsakovas V. U. išdavė ieškovui R. J. vekselį 30 000 EUR, t.y. 103 584 Lt sumai. Vekselį laidavo atsakovo V. U. žmona atsakovė I. U. (prijungtos civilinės bylos 2-936-889/2013, T.1, b.l. 9). Šiuo vekseliu atsakovas įsipareigojo ieškovui, kaip vekselio turėtojui, grąžinti 30 000 EUR sumą iki 2012-05-01. 2012-05-31 notarė V. M. atliko vykdomąjį įrašą dėl 30000,00 EUR skolos bei 525,00 Lt išieškojimo iš solidarių skolininkų V. U. ir I. U. išieškotojo R. J. naudai (b.l. 8). Vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstolio A. S. kontorai, užvesta vykdomoji byla Nr. 0010/12/02383, skolos likutis 2013-10-24 yra 104109,00 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų (b.l. 9). 2011-07-14 atsakovai V. U. ir I. U. išdavė ieškovui L. L. vekselį 300000 Lt sumai ( b.l. 10). 2012-11-13 iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad atsakovai turėjo daug nekilnojamojo turto ir po vekselio išdavimo sudarė kelis sandorius dėl turto pardavimo (prijungtos civilinės bylos 2-936-889/2013, T. 1, b. l. 12-22, T. 2, b. l. 68-73). 2014-02-04 iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad nuo 2010-01-01 atsakovė I. U. turėjo daug nekilnojamojo turto, kurio santykis pagal pateiktą 2009-07-24 vartojimo paskolos už užstatą sutartį Nr.031-47541, su AB bankas „Snoras“ suteikta paskola pagal 3.3 punktą neviršijo 45 proc. pagal bankui pateiktą turto vertės nustatymo pažymą (b.l. 142 – 170). Ieškovo ieškinys teisme dėl 2011-07-14 atsakovų sudaryto vekselio nuginčijimo gautas 2013-11-05.

A. P. – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

Dėl ieškovo reikalavimo teisės

Šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, tai yra, nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (LAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 str.). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, tai yra, sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu.

Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, tai yra, neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovų V. ir I. U. prievolė kreditoriui pagal atsakovo V. U. 2010-01-19 išduotą vekselį 30 000 Eur (103 584 Lt sumai) ir atsakovės I. U. laidavimą dėl sutuoktinio prievolės įvykdymo atsirado nuo šio 2010-01-19 sandorio sudarymo – anksčiau, negu atsakovas L. L. atsakovui V. U. paskolino 150000,00 Lt. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas V. U.. Darytina išvada, kad ginčo sandorio metu ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo skolininkams V. ir I. U..

Teismų praktikoje nustatyta, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jis nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolių abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji sukurta (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Taigi vekselio turėtojas, nuo vekselio išdavimo momento turi reikalavimo teisę į jame nurodytą sumą.

Atsakovų V. ir I. U. išduotas vekselis ieškovui R. J. įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas. Ieškovas, kaip vekselio turėtojas, nuo 2010-01-19 vekselio išdavimo momento turi reikalavimo teisę į jame nurodytą sumą, tai yra 30 000 EUR. Ginčijamas sandorio sudarymo laikas tiksliai nenustatytas, pagal atsakovo V. U. parodymus ir 2011-07-14 vekselį tikėtina, kad sandorių tarp atsakovų laikas yra vėlesnis nei tarp ieškovo ir atsakovų U.. Esant nurodytiems argumentams ir faktinėms aplinkybėms, yra pagrindas išvadai padaryti, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę dėl 30 000 EUR sumokėjimo atsakovams I. Ir V. U., kaip skolininkams.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Ieškovas įrodinėjo, kad jo interesai, sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeisti, kadangi iš didžioji dalis išieškotų lėšų proporcingomis dalimis pagal turimą įsiskolinimą visiems kreditoriams. Kad kreditoriaus teisės buvo pažeistos tam tikru skolininko sudarytu sandoriu – tą privalo įrodyti kreditorius (CPK 178 str.) (LAT 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau nurodytoje normoje įtvirtinta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „V. B. korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008).

Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (LAT 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012).

Šioje byloje ieškovas neįrodinėjo tos aplinkybės, kad atsakovai U. dėl sudaryto ginčijamo sandorio tapo nemokūs, tačiau įrodinėjo, kad sudarytas ginčijamas sandoris sumažino atsakovų U. mokumą ir kitaip pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises.

Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai padaryti, kad po ginčijamo sandorio sudarymo, atsakovai U. tapo nemokūs, sumažėjo ar nebeliko realios galimybės atsakovams U. atsiskaityti su ieškovu ir įvykdyti prievolę ieškovui – atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas L. L. paskolino atsakovams U. 150000,00 Lt, iš kurių buvo reali galimybė atsiskaityti su ieškovu kaip kreditoriumi. Priežastis, kodėl skolininkai neatsiskaitė su savo kreditoriumi yra aplinkybės, dėl kurių jie, pasiskolinę iš atsakovo L. L. pinigų, nutarė šiuos pinigus investuoti į verslą, tačiau negrąžino ieškovui skolos, o ne pats ginčo sandorio sudarymas savaime. Be to, iš atsakovės I. U. pateiktų įrodymų apie 2010 metais turėtą nekilnojamąjį turtą, darytina išvada, kad ir sudarę ginčo sandorį, atsakovai U. turėjo galimybę atsiskaityti su ieškovu.

Dėl sandorių privalomumo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių skolininkas sudaryti neprivalėjo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kuri gali kilti iš įstatymo (pvz. viešojo pirkimo sutartys – CK 6.380 str., energijos pirkimo-pardavimo sutartys – CK 6.383 str.), teismo sprendimo, skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000, 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Atsakovai, siekdami įrodyti privalėjimą sudaryti sandorius, turi konkrečiai pagrįsti bei įrodyti faktines aplinkybes, lėmusiais šį privalomumą (CPK 178 str.). Ieškovas nurodo, kad atsakovai U. ginčijamo sandorio sudaryti pareigos neturėjo. Atsakovai U. įrodinėjo, kad turėjo verslo planą, kuris būtų padėjęs atsiskaityti su kreditoriais. Teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad pareigos pasiskolinti iš atsakovo L. L. 150000,00 Lt, o nesėkmės įsipareigodami pasirašytu vekseliu grąžinti 300000,00 Lt atsakovai U. neturėjo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra šalių nesąžiningumas. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; kt.).

Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, t.y. įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą privalo tas, kuris teigia jas buvus nesąžiningomis (CPK 178 str.), tam tikrais atvejais įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs nesąžiningumo prezumpciją, kuri reiškia tai, jog esant tam tikriems faktams, asmuo laikomas nesąžiningu, kol jis pats neįrodo priešingai (CPK 182 str. 4 p.). Prie tokio pobūdžio įstatyminių prezumpcijų priskiriamos ir CK 6.67 str. numatytos aplinkybės. Tarp jų- preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su artimaisiais giminaičiais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai, būdami skolingi ieškovui 30000,00 EUR, iš atsakovo L. L. papildomai rizikingam tikslui pasiskolino 150000,00 Lt.

Byloje apie atsakovo L. L. giminystę, draugystę ar kitokio pobūdžio santykius su atsakovais V. ir I. U. iki sandorio sudarymo duomenų nėra, iki ginčo sandorio sudarymo buvusių artimų santykių buvimo ieškovas neįrodė, nors šią aplinkybę byloje įrodinėjo (CPK 178, 185 str.). Byloje atsakovai pripažino, kad iki ginčo sandorio sudarymo turėjo verslo sandorių, tačiau artimų santykių nepalaikė.

Ieškovas atsakovo L. L. nesąžiningumą įrodinėjo tuo, kad atsakovas L. L. prieš paskolindamas pinigines lėšas U., nepasidomėjo apie atsakovų U. turtinę padėtį ir jų kreditorius, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų ir neįrodinėjo, kad 2010-01-19 paskolindamas atsakovams U. pinigines lėšas, pats domėjosi atsakovų U. turtine padėtimi. Atsakovas L. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad prieš paskolindamas atsakovui V. U. pinigus pirmą kartą, jis domėjosi pastarojo finansine padėtimi, turimu turtu, todėl prieš sudarydamas pastarąjį sandorį, pakartotinai atsakovui finansine padėtimi nesidomėjo. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovo L. L. paaiškinimais, be to priešingų įrodymų teismui, išskyrus savo paaiškinimą, nepateikė ir ieškovas.

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai V. U. bei I. U. ir atsakovas L. L. yra giminaičiai ar artimai bendravo iki ginčo sandorių sudarymo, nėra duomenų, kad L. L. žinojo apie atsakovų U. išduotą vekselį ieškovui. Šioje byloje nenustatyta pagrindų taikyti trečiųjų asmenų nesąžiningumo prezumpcijas, numatytas CK 6.67 str.

Iš atsakovų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovai U. iš atsakovo L. L. gavo 150000,00 Lt. Šios sumos būtų pakakę atsakovų U. 30 000 EUR dydžio įsipareigojimams ieškovui įvykdyti. Dėl to, kad atsakovai U. šių pinigų negrąžino ieškovui neturi sukelti neigiamų teisinių pasekmių atsakovui L. L..

Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinta, jog sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes negalima teigti, kad L. L. paskolindamas atsakovams U. 150000,00 Lt ir gavęs iš atsakovų U. 300000,00 Lt vekselį savo, kaip sąžiningo asmens, teises įgyvendino nerūpestingai ar aplaidžiai, nes byloje nėra duomenų, kad jis žinojo ar galėjo žinoti apie U. įsipareigojimus ieškovui. Visų šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad L. L. nesąžiningumas, kuris galėtų būti pagrindu spręsti dėl actio Pauliana pasekmių taikymo jo sudarytam sandoriui, nenustatytas (CPK 185 str.).

Be to atsakovų pateikti paaiškinimai, taip pat duomenys apie tai, kad atsakovas V. U. buvo Latvijoje veikusios žvėrelių fermos direktorius, leidžia daryti išvadą, kad atsakovai U., siekdami įsigyti žvėrelių fermą, siekė finansinės naudos, kuri būtų padėjusi atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl atsakovai U. taip pat nelaikytini nesąžiningais, sudarydami sandorį su atsakovu L. L..

Prielaidą dėl atsakovų nesąžiningumo ir siekį pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesus būtų galima daryti jeigu atsakovai U. savo prievolę L. L. pagal vekselį būtų užtikrinę hipoteka U. priklausiusiam nekilnojamajam turtui.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (LR CPK 178 str.). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Ieškovas teigdamas, kad 2011-07-14 atsakovų U. atsakovui L. L. išduotas 300000,00 Lt vekselis pažeidžia kreditoriaus teises ir turi būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu to neįrodė (CPK 178 str.). Nesant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų viseto, ieškovo reikalavimas dėl 2011-07-14 vekselio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo negali būti tenkinamas (CPK 185 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).

Dėl reikalavimų.

Ieškovas reikšdamas reikalavimą dėl 2011-07-14 vekselio pripažinimo negaliojančiu turėjo reikšti reikalavimą dėl 2011-07-14 vekselio pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, tačiau to nepadarė nors atsakovo L. L. atstovas teismo posėdžio metu ieškovui ir buvo atkreipęs dėmesį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, išklausius šalių paaiškinimus, įvertinus byloje surinktus įrodymus, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, ieškovo R. J. ieškinys atsakovams V. U., I. U. ir L. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CK 6.66 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovas L. L. pateikė įrodymus apie 2750,00 Lt bylinėjimosi išlaidas (b.l. 54 – 56, 180 – 185).

Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, neviršija maksimalaus dydžio, numatyto 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 2750,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovo(CPK 92 str., 96 str. 5 d.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-15 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos L. L. priklausančio turto 17399,00 Lt ribose areštas, naikintinos sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 2 d.).

Ieškovas buvo pareiškęs nuomonę, kad teismas turėtų priimti atskirąją nutartį dėl dokumentų klastojimo, tačiau šis prašymas netenkintinas – asmuo, manydamas, kad jų teisės buvo pažeistos pats turi teisę kreiptis dėl savo teisių gynimo įstatymo nustatyta tvarka, teismas pagrindo atskirajai nutarčiai priimti nenustatė (CPK 299 str., 300 str. 1 d).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Atsakovui L. L. iš ieškovo R. J. priteisti 2750,00 Lt (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt Lt 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-15 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui L. L., a.k. (duomenys neskelbtini) priklausančio 17399,00 Lt vertės turto areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.