Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-9684-1110/2025, pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) LIGONINĖS prašymą suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl leidimo išdavimo priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) LIGONINĖ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu dėl leidimo suinteresuoto asmens L. G. (toliau – ir suinteresuotas asmuo arba apeliantė/-as) hospitalizavimo ir priverstinio gydymo VšĮ (duomenys neskelbtini) LIGONINĖJE vienam mėnesiui išdavimo, termino pradžią skaičiuojant nuo asmens hospitalizavimo dienos – 2025 m. vasario 7 d.

2. Prašyme nurodė, kad suinteresuotas asmuo atvyko po suicidinio bandymo nuodytis vaistais, yra sunkios (duomenys neskelbtini) būsenoje, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad ji/jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir leido vieną mėnesį suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ (duomenys neskelbtini) LIGONINĖJE, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 7 d.

4. Teismas iš su prašymu pateiktų duomenų sprendė, jog yra pakankamas pagrindas išvadai, kad suinteresuotas asmuo dėl esamos savo psichikos sveikatos būklės, jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuojama/-as ir gydoma/-as, gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė pareiškėjos prašymą tenkinti.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atskiruoju skundu (reg. Nr. DOK-23621, Nr. DOK-24782) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį, kartu įvertinant, ar skundžiama nutartis yra priimta laikantis teisės aktų reikalavimų ir gerbiant suinteresuoto asmens teises. Taip pat prašo įvertinti E. A., A. V., teisėjos T. V. ir advokatės A. V. kompetencijas bei atsakomybes dėl veiksmų ir sprendimų, priimtų nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir pažeidžiant suinteresuoto asmens teises, bei įpareigoti atsakingus asmenis ir institucijas atlyginti žalą, kurią suinteresuotas asmuo patyrė dėl priverstinio hospitalizavimo metu atliktų neteisėtų ir smurtinių veiksmų, bei neteisėtai priimtos nutarties, atlyginimo.

6. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

6.1. Teismo posėdis dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo taikymo buvo surengtas nesilaikant Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 12 straipsnio, nes įvyko tą pačią dieną, kai ji/jis buvo pristatyta/-as į gydymo įstaigą, nors pagal PSPĮ kreiptis į teismą galima per 3 darbo dienas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios, nes per tokį laiką su pacientu galima užmegzti bendradarbiavimą.

6.2. Pareiškėjos atstovės E. A. ir gydytoja A. V., kuri tinkamai nesurinko objektyvių anamnezės duomenų apie suinteresuoto asmens sveikatos būklę ir įvykio aplinkybes, teismui pateikė klaidinančią informaciją, nes dar prieš teismo posėdžio pradžią suinteresuotas asmuo buvo davusi/-ęs žodinį ir rašytinį sutikimą savanoriškai gydytis. Taigi, teismo posėdžio metu priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pagrindas jau buvo išnykęs, todėl skundžiama nutartis yra priimta neteisėtai.

6.3. Suinteresuotas asmuo laiko, jog jos/jo sveikatos būklė buvo netinkamai įvertinta. Tiek posėdžio metu, tiek gydymo įstaigoje suinteresuoto asmens elgesys nerodė egzistuojant realią grėsmę, jog ji/jis galėtų savo veiksmais pakenkti sau ar aplinkiniams, suinteresuotas asmuo neturėjo ir suicidinių minčių.

6.4. Buvo pažeistos suinteresuoto asmens teisės, nes nebuvo laikytasi PSPĮ 13 straipsnio 1–6 punktų reikalavimų, t. y. suinteresuotam asmeniui ir jos/jo šeimos nariams nebuvo pateikta informacija apie taikyto priverstinio hospitalizavimo teisinį pagrindą, priežastis, tikslus, trukmę ir suinteresuoto asmens teises, apie kreipimąsi į teismą, nepateikiant susipažinti teismui teikiamo prašymo, apie skundžiamą nutartį tinkamai neinformuojant suinteresuoto asmens šeimos narių (nutartis įteikta pavėluotai, vakare, ne darbo laiku, be jokio paaiškinimo, nesusijusio asmens).

6.5. Suinteresuotam asmeniui paskirta advokatė A. V. netinkamai ją/jį atstovavo, suinteresuotam asmeniui nepateikė jokios informacijos, nepaaiškino jos/jo teisių. Nors advokatė žinojo apie suinteresuoto asmens duotą sutikimą savanoriškai gydytis, tačiau posėdžio metu neužtikrino suinteresuoto asmens gynybos, neįsigilino į faktines aplinkybes ir nesiaiškino, ar priverstinis hospitalizavimas buvo taikomas teisėtai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

8. Kartu su atskiruoju skundu (reg. Nr. DOK-23621) apeliantė/-as pateikė šiuos įrodymus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį, t. y. šioje byloje skundžiamą nutartį.

9. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

10. Kadangi skundžiama nutartis yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos civilinės bylos dalis, nėra pagrindo ir poreikio šią nutartį prijungti, todėl apeliantės/-o pateikti duomenys prie bylos neprijungtini.

Dėl nagrinėtino skundo

11. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nagrinėti yra perduoti du pirmosios instancijos teismui pateikti apeliantės/-o atskirieji skundai dėl 2024 m. vasario 7 d. nutarties. Abu skundai yra datuojami 2025 m. vasario 13 d. data, tačiau vienas (reg. Nr. DOK-23621) pirmosios instancijos teismui pačios/paties apeliantės/-o pateiktas elektroniniu paštu ir užregistruotas teisme 2025 m. vasario 13 d., o kitas (reg. Nr. DOK-24782) – apeliantės-/o atstovo advokato Z. B. pateiktas per Elektroninių paslaugų portalą ir užregistruotas teisme 2025 m. vasario 14 d. Kadangi abu atskirieji skundai yra analogiški, išskyrus tai, jog 2025 m. vasario 14 d. teisme užregistruotame skunde yra nurodytas apeliantės/-o atstovas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvieno atskirojo skundo atskirai nepasisakys.

Dėl skundžiamos nutarties (ne) teisėtumo

12. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria leista apeliantę/-ą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.

14. Pagal PSPĮ 12 straipsnio 1 dalį psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, lydint dviem policijos pareigūnams, buvo atvežta/-as į VšĮ (duomenys neskelbtini) LIGONINĘ 2025 m. vasario 7 d. apie 1.00 val. nakties dėl galimo apsinuodijimo medikamentais ir suicidinių veiksmų grėsmės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 7 d. nutartimi nutarė leisti suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ (duomenys neskelbtini) LIGONINĖJE vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 7 d.

16. Apeliantė/-as, nesutikdama/-as su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog: pareiškėja į teismą kreipėsi per greitai, t. y. tą pačią dieną, kai apeliantė/-as buvo atvežta/-as, nors galėjo tą padaryti per 3 darbo dienas; prieš teismo posėdį apeliantė/-as gydymo įstaigoje jau buvo davusi/-ęs tiek žodinį, tiek rašytinį sutikimą savanoriškai gydytis, todėl nebuvo pagrindo priimti skundžiamą nutartį; apeliantės/-o sveikatos būklė gydymo įstaigoje buvo įvertinta netinkamai; buvo pažeistos suinteresuoto asmens teisės, nes nebuvo laikytasi PSPĮ 13 straipsnio 1–6 punktų reikalavimų; apeliantei/-ui paskirta advokatė A. V. netinkamai ją/jį atstovavo.

17. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos teismui pateiktos VšĮ (duomenys neskelbtini) LIGONINĖS 2025 m. vasario 7 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvados (toliau – Išvada) matyti, kad apeliantei/-ui nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), dėl ko padaryta išvada, jog dėl sunkios (duomenys neskelbtini) bei suicido grėsmės, (duomenys neskelbtini), neprognozuojamo, neadekvataus elgesio apeliantė/-as yra socialiai pavojinga/-as ir yra reali grėsmė, kad ji/jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ir gyvybei.

18. Išvadoje taip pat nurodyta, kad apeliantė/-as buvo įspėta/-as apie kreipimąsi į teismą dėl leidimo ją/jį hospitalizuoti ir gydyti priverstinai, priverstinio gydymo priežastis, galimybę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, jeigu neturi kito savo atstovo, numatomą preliminarią gydymo trukmę, skiriamus medikamentus, jų veikimą ir galimą šalutinį poveikį, alternatyvius gydymo metodus ir pasekmes, jeigu gydymas nebūtų skiriamas. Minėta Išvada surašyta 11.00 val., posėdis dėl pareiškėjos prašymo pirmosios instancijos teisme vyko 14.15 val. Skundžiamos nutartyje nurodyta, kad posėdyje vaizdo konferenciniu būdu dalyvavo ir pati/pats apeliantė/-as, kuri/-is nurodė, jog: jaučiasi neblogai, į ligoninę atvyko, nes išgėrė dvi vaistų tabletes, kad užmigtų, o dukrai atrodė, jog ji/jis išgėrė šešias tabletes; nenorėjo ir nenori žudytis; serga (duomenys neskelbtini), gydėsi, tačiau galbūt nepastoviai ir nevisai gerai parinkti vaistai; jei gydytoja mano, kad jai/jam reikia gydytis ligoninėje, sutiktų būti ligoninėje, tačiau ramesniame skyriuje; rašė dukrai atsisveikinimo raštelį, tačiau tai buvo manipuliacija, dėmesio siekimas.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apeliantės/-o hospitalizavimo ir kitas aplinkybes (išreikštus suicidinius grasinimus dukrai; atvežimą į priėmimo skyrių lydint policijos pareigūnams; apeliantės/-o pripažinimą, jog sirgdama/-as (duomenys neskelbtini) ji/jis tinkamai nevartoja jai/jam paskirtų vaistų; ir kt.), taip pat atsižvelgdamas į Išvadą, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo jokio pagrindo apeliantę/-ą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių faktinių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl apeliantės/-o psichikos sveikatos būklės ir jos/jo keliamos realios grėsmės savo sveikatai ar gyvybei. Tokių įrodymų apeliantė/-as (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Vien tik pačios/paties apeliantės/-o teiginiai, jog priverstinio hospitalizavimo taikymas nebuvo reikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei išsamiai motyvavo išvadą, kad buvo reali grėsmė, jog (duomenys neskelbtini) savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo pačios/paties sveikatai bei gyvybei. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė/-as nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui psichiatrijos įstaigoje.

20. PSPĮ 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis.

21. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog apeliantė/-as teismo posėdyje dalyvavo pati/pats asmeniškai vaizdo konferenciniu būdu, buvo atstovaujama/-as jai paskirtos advokatės. Apeliantė/-as posėdžio metu patvirtino, jog neprieštarauja būti gydoma/-as, o, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad apeliantę/-ą atstovaujanti advokatė pritarė pareiškėjos prašymui (nurodydama, kad prašymo patenkinimui neprieštarauja, o pati/pats apeliantė/-as iš esmės sutinka dėl gydymo), neleidžia spręsti, kad suinteresuoto asmens atstovė veikė ne atstovaujamosios-/ojo interesais. Tad konstatuoti, kad apeliantė/-as pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ir kokybiškai atstovaujama/-as, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Pažymėtina, kad posėdyje dalyvavus pačiai/pačiam apeliantei/-ui, ji/jis visas pastabas apie jai/jam netinkamai teikiamas paslaugas tiek gydymo įstaigoje, pvz., apie nepateiktą ar netinkamai pateiktą informaciją, tiek ją/jį atstovaujančios advokatės elgesį, galėjo išreikšti vykusio teismo posėdžio metu, tačiau to nepadarė.

22. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog šios bylos nagrinėjimo objektas yra nutartis, kuria priimtas procesinis sprendimas apeliantę/-ą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, todėl byloje yra vertinama, ar buvo pagrindas tokiam procesiniam sprendimui priimti, bet ne kitų asmenų (gydytojų, advokatų ir pan.) veiksmai jiems teikiant savo paslaugas.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.