- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- 2A-1937-343/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-20244-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Raimondas Buzelis, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Evekas“
- Trečiasis asmuo
- I. S., E. Š., A. Š., G. L., A. V., A. B., A. D.
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis, Kristina Balevičienė
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Leono Jachimavičiaus,
teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1906-584/2011 pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Evekas“, tretiesiems asmenims I. S., E. Š., A. Š., G. L., A. V., A. B., A. D. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
patikslintu ieškiniu (b.l. 136-144, t. 1) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 52 657,44 Lt, 6% metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė, kad trečiaisiais asmenimis į bylą įtraukti atsakovės darbuotojai sukėlė eismo įvykius, kuriuose padarytą žalą atlygino transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudusi ieškovė. Nors eismo įvykių metu draudimo sutartys galiojo, atsakovė nebuvo laiku sumokėjusi draudimo įmokų, todėl nukentėjusiems asmenims žalą atlyginti privalėjusi ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, kuri laikytina transporto priemonių valdytoja.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į patikslintą ieškinį (b.l. 180-182, t. 1) atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovė yra sumokėjusi visas draudimo įmokas pagal visas draudimo sutartis, penkiais iš septynių atvejais eismo įvykių metu buvo sumokėta didelė draudimo įmokos dalis, tuo tarpu regreso teisę teisės aktai sieja su visišku įmokos nesumokėjimu. Kadangi atsakovė su ieškove draudimo sutartis sudarinėjo nuolat, ieškovė vėluodavo išmokėti atsakovei draudimo išmokas, atsakovė kai kurių įmokų nemokėdavo tikėdamasi, kad jos yra padengtos apmokėjimą įskaitant į draudimo išmokų sumas, t.y. draudimo įmokų nemokėjimo priežastimi dažnai buvo pačios ieškovės įsipareigojimų nevykdymas. Ieškovė į teismą kreipėsi nepagrindusi atsakovei pretenzijose nurodytų reikalavimų dokumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendimu (b.l. 177-180, t. 2) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 145,58 Lt teismo patirtoms išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas nurodė, kad draudimo sutartyse buvo numatyta sąlyga dėl draudimo įmokų sumokėjimo dalimis, nustatyti jų mokėjimo terminai. Iš ieškovės į bylą pateiktos duomenų suvestinės lentelės matyti, jog atsakovė, nors ir pavėluotai, visas įmokas yra sumokėjusi. Atsakovės pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas ieškovė priėmė, jų negrąžino, jokių pretenzijų dėl pavėluoto mokėjimo atsakovei nereiškė, tokį bendradarbiavimą toleravo. Teismas sutiko ir su atsiliepimo į ieškinį argumentu, jog regreso teisę įstatymas sieja su visišku draudimo įmokos, o ne tik jos dalies nesumokėjimu. Gavusi visas draudimo įmokas ieškovė nepatyrė jokios žalos, todėl ir reikalavimas jos atlyginimą priteisti vertintinas kaip nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovė, sureguliavusi žalos administravimo procedūras, mokėdama atsakovei draudimo išmokas pagal savanoriškojo transporto priemonių draudimo sutartis užskaitydavo draudėjo nesumokėtas draudimo įmokas, tarp jų ir dvejose iš septynių ginčo draudimo sutartyse. Gavusi pretenzijas apie vėlavimą sumokėti draudimo įmokas, atsakovė per protingą terminą įmokas sumokėdavo. Toks ilgalaikis kooperacija paremtas bendradarbiavimas paneigia regreso teisės įgijimo prielaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 2-6, t. 3) ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad net ir atsakovei vėluojant mokėti draudimo įmokas, draudimo apsauga galiojo, ieškovė vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl išliko ir atsakovės pareiga mokėti draudimo įmokas ir ieškovės teisė tas įmokas priimti. Be to, pavėluotai gautų įmokų grąžinimas teisiškai nėra reglamentuotas, kadangi draudimo įmokų mokėjimo terminai nesiejami su draudimo laikotarpiais, nėra aiški ir grąžintino įmokos dydžio nustatymo tvarka, kadangi sutarčių vykdymas nebuvo sustabdytas, nėra aiški ir teisinė padėtis, kuri būtų susiklosčiusi po pavėluotai sumokėtos įmokos grąžinimo. Dėl nurodytų aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas ginčijamo sprendimo motyvas, jog teisę į ieškinyje nurodytą reikalavimą paneigia pavėluotas įmokų sumokėjimas ir ieškovės veiksmai įmokas priimant. Regresinis reikalavimas negali būti vertinamas kaip draudimo laikotarpiu esančios draudimo apsaugos netaikymas. Tokia išvada buvo padaryta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-327-340/2010. Draudimo įmoka yra mokestis už draudiko prisiimamą riziką. Savo pareiga mokėti draudimo įmokas atsakovė susirūpino tik įvykus draudiminiams įvykiams. Tokia situacija prieštarauja draudimo sutarties esmei. Draudimo sutartimi prisiimama pareiga siejama su galimai ateityje įvyksiančiu draudiminiu įvykiu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju įmokos sumokėtos jau žinant apie tai, jog įvykis įvyko. Atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, sprendė, ar verta mokėti draudimo įmokas, atsižvelgdama į tai, ar yra įvykęs draudiminis įvykis. Nepagrįstas ir teismo argumentas, jog buvo atliktas dalies draudimo įmokų ir išmokų įskaitymas. Aktyvūs veiksmai, kuriais pasižymi įskaitymo institutas, buvo atlikti tik keliais išimtinais atvejais ir jau po to, kai buvo įvykę draudiminiai įvykiai. Kadangi atsakovei nuolat raštu buvo siunčiami pranešimai apie pareigą mokėti įmokas, nebuvo pagrindo pozicijai, jog priešpriešinės sumos įskaitomos tarpusavyje, susiformuoti. Nors ieškovė tinkamai vykdė visas sutartines pareigas, tuo tarpu atsakovė savo įsipareigojimus pažeidinėjo, sankcijas, numatytas tiek įstatyme, tiek sutartyje, jos atžvilgiu teismas taikyti atsisakė. Teismas nesivadovavo ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009, kurios faktinės aplinkybė analogiškos, suformuota praktika.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 14-23, t. 3) atsakovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir, sutikdama su ginčijamo sprendimo motyvais, papildomai nurodo, kad ieškovė, negavusi draudimo įmokų, turėjo teisę, manydama, jog daromi esminiai sutarčių pažeidimai, draudimo sutartis nutraukti, tačiau to nepadarė, tikėdamasi gauti įmokas ir tuo pačiu nepatirti rizikos dėl išmokų mokėjimo. Tokia praktika buvo akivaizdžiai pažeidžiami atsakovės interesai. Vėlesnis įmokų priėmimas patvirtina faktą, jog pažeidimus ieškovė nelaikė esminiais. Apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovės valia mokėti įmokas buvo susijusi su draudžiamaisiais įvykiais, paneigia byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, jog atsakovė sumokėjo visas įmokas, net ir pagal tas sutartis, pagal kurias jokie draudiminiai įvykiai neįvyko, bet to, ir pagal sutartis, kurių pagrindu išmokėtas išmokas ieškovė ketina išsireikalauti, įmokos buvo mokamos ir iki draudiminių įvykių. Teigdama, jog draudimo išmokos ir įmokos paprastai nebuvo tarpusavyje įskaitomos, ieškovė vertina tik sutartis, susijusias su draudžiamaisiais įvykiais. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus, iš kurių matyti, jog ir kitų draudimo sutarčių atveju išmokas su įmokomis ieškovė įskaitydavo, todėl atsakovė turėjo pagrindą vėluoti mokėti įmokas, tikėdamasi, kad jos bus įskaitytos. Atmestinas ir ieškovės argumentas, jog ji laiku ir tinkamai informuodavo atsakovę apie pareigos mokėti įmokas pažeidimą. Tokie pranešimai buvo pateikiami maždaug po mėnesio po termino pabaigos, kas nelaikytina protingu terminu atsižvelgiant į ieškovės prašomas taikyti su vėlavimu susijusias pasekmes. Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika vadovautis negalima, kadangi tiek ginčijamame sprendime cituotose civilinėse bylose, tiek ir po sprendimo priėmimo formuojamoje praktikoje yra paneigiamas regreso teisės nagrinėjamoje situacijoje absoliutumas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau- TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d., pagal kurią tuo atveju, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, taikymo. Šalys neginčija apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, jog atsakovė pažeidė savo pareigą draudimo įmokas mokėti laiku, jog dėl šio pažeidimo draudiminė apsauga neišnyko, dėl ko ieškovė privalėjo išmokėti nukentėjusiesiems draudimo išmokas. Aukščiau nurodyta teisės norma analizuotina aiškinantis, ar ieškovė įgijo teisę reikalauti taikyti atsakovės atžvilgiu įstatyme įvardintas prievolės vykdymo tvarkos pažeidimo sankcijas. Kaip ir bet kuria kita subjektine teise, regreso teise draudikas privalo naudotis sąžiningai, nes tik sąžiningas teisės įgyvendinimas yra ginamas įstatymo (CK 1.137 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatytos neginčijamos faktinės aplinkybės, jog ieškovę su atsakove siejo tęstiniai teisiniai santykiai, buvo sudaryta visa eilė draudimo sutarčių - tiek transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, tiek ir savanoriškojo transporto priemonių draudimo, atsakovė didžiąją dalį draudimo įmokų pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sumokėdavo praleisdama sutartyse nustatytus įmokų mokėjimo terminus, įstatymine teise šiuo pagrindu nutraukti sutartis ieškovė nesinaudojo, pretenzijų dėl to nereiškė, informaciniuose pranešimuose, kurie paprastai buvo siunčiami praėjus 20-30 dienų po termino pabaigos (b.l. 133-145, t. 2) pateikdama informaciją apie pradelstus mokėjimus ir jų sumokėjimo tvarką, priimdavo atsakovės mokamus vėlesnius mokėjimus. Dėmesys taip pat atkreiptinas ir į tai, jog atsakovė, nors ir vėluodama, visas įmokas sumokėdavo arba iki pranešimo gavimo, arba nedelsiant po to. Pastaroji aplinkybė leidžia kaip nepagrįstą vertinti apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovė draudimo įmokas mokėdavo atsižvelgdama į tai, įvykdavo draudiminis įvykis ar ne. Be to, kaip matyti iš ieškovės siųstų pranešimų turinio, iki 2009 m. gruodžio 15 d. ieškovė nevykdė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 p. įtvirtintos pareigos pranešime dėl vėlavimo sumokėti įmokas nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įvardintas pasekmes. Pažymėtina, jog iki nurodytos datos įvyko penki iš septynių ieškinyje nurodytų draudiminių įvykių. Akcentuotina ir ta aplinkybė, jog teisės aktuose yra įvardintos trys pasekmių vėluojant mokėti draudimo įmokas rūšys, t.y. trys draudiko teisės: teisė reikalauti mokėti delspinigius (TPVCAPDĮ 11 str. 5 d.), teisė nutraukti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 7 str. 2 d. ir Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 29 p.) bei regreso teisė į išmokėtas išmokas (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.). Pastaroji draudiko teisė vertintina kaip pati nepalankiausia apdraustajam, todėl taikytina tik konstatavus esminio pažeidimo faktą. Aplinkybė, jog daugiau nei pusantrų metų atsakovei nuolatos vėluojant mokėti įmokas ieškovė nei viena iš jai priklausiusių teisių nesinaudojo, jog pretenzijos dėl regreso teisės įgyvendinimo buvo pareikštos tik 2010 m. rugsėjo 29 d.- spalio 7 d. (b.l. 125-131, t. 1), nors pirmasis draudiminis įvykis įvyko dar 2009 m. kovo 4d., pirmoji draudimo išmoka išmokėta 2010 m. vasario 8 d., sudarė prielaidas atsakovės požiūriui, jog jos daromi pažeidimai vertinami kaip formalūs, formuotis. Tokią išvadą tik dar kartą pagrindžia pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, jog tam tikrais atvejais buvo atliekamas pradelstų įmokų ir ieškovės atsakovei mokėtinų išmokų tarpusavio įskaitymas. Nors, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, keletas atvejų, kai buvo praktiškai atliktas įskaitymas, ir nesukūrė teisėto pagrindo atsakovei vėluoti mokėti įmokas, byloje esanti tarpusavio susirašinėjimo medžiaga (b.l. 16-28, t. 2) patvirtina susitarimų dėl atsiskaitymų faktus, vykusius jau po kai kurių ieškinyje nurodytų draudiminių įvykių. Be to, nei pranešimuose dėl išmokų mokėjimo ir sumų tarpusavio įskaitymo, nei aukščiau nurodytuose pranešimuose apie vėlavimą atsiskaityti ieškovė nenurodė ketinanti įgyvendinti TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nurodytą teisę anksčiau padarytų pažeidimų atžvilgiu. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog santykiuose su atsakove savo teisės į draudimo išmokų regresą įgyvendinimo prasme ieškovė elgėsi nesąžiningai, savo veiksmais nulėmė atitinkamą atsakovės elgesį, prisidėjo prie situacijos, kai didžiąją sutarčių galiojimo laiko dalį egzistuodavo atsakovės draudimo įmokų įsiskolinimas, tai yra situacijos, leidžiančios iš esmės išvengti finansinės rizikos, kas ir sudaro draudimo teisinių santykių pagrindą ir tikslą, susidarymo, todėl aptariamą teisę pirmosios instancijos teismas ginti atsisakė pagrįstai. Tiek šalis siejusių santykių ilgalaikiškumas ir įvairiapusiškumas, tiek ir ieškovės reakcija į atsakovės vėlavimą mokėti draudimo įmokas, atskleidžia nagrinėjamos bylos ir Vilniaus apygardos teismo bylų, kurių nutartis apeliaciniame skunde citavo ieškovė, skirtumus, kurie ir lemia kitokią teismo išvadą.
Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.