- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-234-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Dalia Kačinskienė (pran.), Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- R. T.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
rašytiniame kolegijos posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. T. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui R. T. firmai dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2007-04-24 kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą iš pradžių sumarinio proceso tvarka, vėliau – su ieškiniu, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo 20 561,42 Lt nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką kaip žalos atlyginimą su 6 % dydžio metinėmis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidas (b.l.1-2, 34-36). Nurodė, kad bylos šalys 2004-04-29 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 8507, pagal kurią apdrausta R. T. firmos civilinė atsakomybė valdant vilkiką „Iveco 440“, v/n (duomenys neskelbtini). 2004-12-16 Čekijoje įvyko avarija, kurios kaltininku buvo pripažintas atsakovo įmonės darbuotojas. Draudikas atlygino nukentėjusiojo žalą - 176 417 CZK (arba 5 955 EUR, arba 20 561,42 Lt). Nors draudimo sutartis galiojo 1 metus nuo 2004-05-04 iki 2005-05-03, bet atsakovas buvo sumokėjęs tik ½ draudimo įmokos (640 Lt iš 1 280 Lt), t.y. už 0,5 m. Kadangi įmokos už laikotarpį nuo 2004-11-04 iki 2005-05-03, kada įvyko draudiminis įvykis, draudėjas nesumokėjo, draudikas įgijo teisę reikalauti iš jo 100 % sumokėtos draudimo išmokos (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas R. T. firma prieštaravimais dėl kreditoriaus pareiškimo (b.l. 30) ir atsiliepimu į ieškinį (b.l.49-50) su reikalavimais nesutiko, teigdamas, jog likusią draudimo įmokos dalį sumokėjo nustatytu laiku priešpriešinių tarpusavio reikalavimų užskaitymo būdu.
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-11-05 sprendimu (b.l.76-77) ieškinį patenkino visiškai, vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d.. Minėta norma sako, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdraustai transporto priemonei padarius nuostolių [...], išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumas, išmokėtas trečiajam asmeniui atlyginant žalą. Atsakovo prašymu teismas net du kartus atidėjo posėdį, suteikdamas jam galimybę pateikti įrodymus apie draudimo įmokos pagal draudimo polisą AYAS Nr. 01/0008507 sumokėjimą užskaitymo būdu. Tačiau atsakovas įrodymų nepateikė, tad laikytina, jog tokia užskaita nebuvo padaryta; šias aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo atsakymo į paklausimą kopija (b.l.72).
Šalies argumentai
Atsakovas R. T. firma apeliaciniu skundu (b.l.83-84) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008-11-05 sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą motyvavo pirmosios instancijos teismo klaidingai nustatyta teisine aplinkybe, jog draudiminė apsauga autoįvykio metu negaliojo. Draudimo sutartis įsigalioja nuo tada, kada draudėjas sumoka visą arba pirmą draudimo įmoką (nebent sutartyje būtų numatyta kitaip) (CK 6.996 str. 1 d.), kas ir buvo padaryta 2004-04-29. Draudėjui pavėlavus sumokėti eilinę draudimo įmoką, draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį, įspėjęs apie tai raštu kitą sutarties šalį prieš 15 k.d. (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 str. 1 d.). Bet ieškovas neįrodė, kad draudimo sutartis iki 2004-12-16 buvo nutraukta arba negalioja kitais pagrindais, todėl būtent draudikas yra atsakingas už draudiminį įvykį Čekijoje.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.88-89) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008-11-05 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties esmė – užtikrinti trečiųjų asmenų turtinių interesų, jei jie patiria nuostolių dėl transporto priemonės valdytojo veiksmų, maksimalią apsaugą. Todėl draudimo apsauga jiems teikiama nepriklausomai nuo to, ar draudėjas tinkamai vykdo draudimo sutarties sąlygas. Antra vertus, už draudimo sutarties pažeidimą įstatymų leidėjas draudėjams numatė sankcijas, kurios pasireiškia pareiga grąžinti draudikui visą ar atitinkamą dalį išmokėtos draudimo išmokos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia neteisingai, jo manymu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, taikymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė teisės normas, savo išvadas dėl apelianto reikalavimo nepagrįstumo ir atsisakymo jį tenkinti tinkamai motyvavo ir argumentavo.
Byloje nustatyta, kad apeliantas su ieškovu buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 8507 (b.l.39), draudimo įmoka pagal šią sutartį sudarė 1280 Lt, dalį jos – 640 Lt apeliantas sumokėjo, tačiau tokio pat dydžio suma už kitą pusę draudimo sutarties galiojimo laiko nebuvo sumokėta. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto skundo motyvu, kad, šios sutarties nustatyta tvarka nenutraukus, ji tebegaliojo. Tačiau būtent dėl šios priežasties draudikas (ieškovas) ir turėjo prievolę nukentėjusiajam asmeniui atlyginti dėl atsakovo darbuotojo kaltės padarytą žalą už degalų išdavimo kolonėlės Čekijoje apgadinimą, priešingu atveju tokia pareiga būtų atsiradusi pačiam apeliantui tiesiogiai. Pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 str. 2 d. numato draudikui teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva nutraukti draudimo sutartį, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis sutarties pažeidimas. Tokiu atveju nutraukiant draudimo sutartį, draudimo įmoka draudėjui negrąžinama, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Nesant imperatyvios pareigos draudikui kitos šalies netinkamai vykdomą draudimo sutartį nutraukti, ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar nesąžiningi kitos draudimo sutarties šalies atžvilgiu.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nuostatas, jas tinkamai ginčo atveju taikė. Draudikas, būdamas atsakingas prieš trečiuosius nukentėjusiuosius asmenis net ir tais atvejais, kuomet draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip (Įstatymo 11 str. 5 d.), o įvykus draudiminiam įvykiui turi pareigą atlyginti žalą; išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (Įstatymo 11 str. 7 d., CK 6.280 str. 1 d.). Šia teise ieškovas ir pasinaudojo, o teismas pagrįstai reikalavimą patenkino. Dėl būtent tokio reglamentavimo, įstatymu apsprendžiant draudimo įmokos laiku nesumokėjimo pasekmes, apelianto skundo argumentas, kad draudikas yra atsakingas pagal visus draudiminius įvykius, kurie įvyko draudimo sutarties galiojimo metu, pripažintinas teisiškai ir faktiškai nepagrįstu.
Jokių įrodymų apie susiklosčiusią jo ir ieškovo draudimo teisinių santykių praktiką, apie priešpriešinio reikalavimo šiuo konkrečiu atveju užskaitymą apeliantas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nepateikė ir šio savo atsikirtimo į ieškinį argumento leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė (CPK 177 str., 178 str.), nors teismas jam tokią galimybę buvo suteikęs, todėl ir šio skundo argumento teisėjų kolegija teisingu nepripažįsta.
Apeliantas savo skunde remiasi teismų praktika civilinėje byloje, kurioje faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo šios bylos aplinkybių, todėl Vilniaus apygardos teismo 2006-02-23 nutartis Nr. 2A-126/2006 kaip precedentas negali būtu taikoma.
Susiklosčius tokiai situacijai kolegija sprendžia, kad pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo.
Ieškovo atstovo prašymas priteisti turėtas atstovavimo išlaidas už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (b.l.92-93) netenkintinas, nes iš pateiktų įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų dydį ir mokėjimo paskirtį (b.l. 94) matyti, jog advokato sąskaita apmokėjimui pateikta už teisinių paslaugų teikimą pirmosios instancijos teisme. Be to, šioje byloje apeliantas prašė skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarkas, taigi atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslauga objektyviai net nebuvo reikalinga. Todėl šios išlaidos ieškovui dėl CPK 98 str. įtvirtintų apribojimų, įtvirtinančių pareigą pateikti tokius duomenis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos, nekompensuotinos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.