Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei R. M. dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-09-02 sprendimu ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 16,35 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad 2005-08-02 Vilniuje susidūrė automobiliai Opel Calibra, vairuojamas atsakovės R. M., ir Renault Scenic, vairuojamas J. M.. Eismo įvykis įvyko dėl atsakovės kaltės. Eismo įvykio metu automobilio Opel Calibra, valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYA 1662169, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės 2005-03-31. Draudimo bendrovė įvykį pripažino draudiminiu ir 2005-11-30 išmokėjo eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui 1 476 Lt draudimo išmoką. Atsakovė draudimo įmoką pagal draudimo sutartį sumokėjo 2005-08-25. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas ir Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės nenumato termino, per kurį draudiko teisė reikalauti draudimo išmokos grąžinimo gali būti priverstinai įgyvendinama, todėl teismas laikė, kad taikytinas CK įtvirtintas senaties terminų teisinis reglamentavimas. Nagrinėjamu atveju draudėjo pareiga grąžinti draudimo išmoką kyla iš draudimo sutarties pažeidimo – savalaikio draudimo įmokos nesumokėjimo. Teismas pripažino, kad draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti draudimo išmoką, kuris grindžiamas draudimo sutarties pažeidimu, yra reikalavimas, kylantis iš vidinių draudėjo ir draudiko draudimo teisinių santykių ir jam pareikšti taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris turi būti pradedamas skaičiuoti nuo draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiam asmeniui dienos. Teismas nustatė, kad ieškovas draudimo išmoką išmokėjo 2005-11-30, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip vienerių metų terminui, t. y. 2008-11-19. Nenustatyta aplinkybių, kurios būtų sustabdę ar nutraukę ieškinio senaties termino eigą; todėl, esant atsakovės reikalavimui ir ieškovui neprašant atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, ieškinio senatis taikyta, ir ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Teismas laikė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos; draudimo sutarties liudijime nėra nurodytas terminas, per kurį turi būti sumokėta draudimo įmoka, o draudimo sutarties ieškovas teismui nepateikė; sprendžiant pagal byloje surinktus įrodymus, negalima konstatuoti, kad atsakovė pažeidė pareigą laiku sumokėti draudimo įmoką. Atsakovei buvo išduotas draudimo polisas, ieškovas pripažįsta, kad draudiminė apsauga galiojo. Ieškovas draudimo sutarties nustatyta tvarka nenutraukė, taip pat nevykdė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47, 27 punkte numatytos pareigos ir raštiškai nepranešė draudėjui, kad laiku nesumokėta įmoka bei kokios yra savalaikio nesumokėjimo pasekmės.

Nustatytu terminu atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Tačiau transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numato vieną iš išimčių, kai draudikas turi teisę pareikšti tokį reikalavimą –jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudimo išmokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ieškovo reikalavimą, pagrįstą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d., kaip reikalavimą, kilusį iš draudimo teisinių santykių; teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo santykių. Vertinant teisinių santykių pobūdį, pažymėtina, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka pilnai nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Nagrinėjamoje byloje draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu atsirado draudiko teisė reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų draudėjas, laiku nesumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą. Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui, kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, t. y. tokiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 str. 7 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje – draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiajam diena – 2005-11-30; ieškovas kreipėsi į teismą 2008-11-19, t. y. praleido vienerių metu ieškininės senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje. Apeliantas savo skunde nurodė, jog nors jis negalėjo teismui pateikti draudimo sutarties kopijos, tačiau iš kitų byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, jog atsakovė draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai. Draudimo polise (b.l. 58) yra nurodyta draudimo įmokos suma – 170 Lt; tokią pat sumą atsakovė pervedė ieškovui 2005-08-25 (b.l. 59). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepateikus teismui draudimo sutarties, negalima konstatuoti, kad atsakovė pažeidė pareigą laiku sumokėti draudimo įmoką. Apeliantas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 1 d., tačiau ši norma reglamentuoja draudimo sutarties įsigaliojimo momentą. Ieškovas, sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam, t. y. pripažino, kad autoįvykio metu draudiminė apsauga pagal ieškovo ir atsakovės draudimo sutartį galiojo; ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad draudimo įmoka galėjo būti sumokėta laiku, iki draudimo poliso įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog teismas, pripažinęs, kad ieškovas nevykdė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu, 27 p. reikalavimų, išėjo iš nagrinėjamos bylos ribų, kadangi atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei pasirengimo bylai metu šia aplinkybe nesirėmė. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pašalina iš sprendimo teismo motyvus dėl Sąlygų 27 p. pažeidimo, o apelianto argumentų dėl šio pažeidimo nebuvimo nesvarsto.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš apelianto valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ 6,95 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.