Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2016-02-10 · Civilinė byla Nr. e2-1874-294/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-10
Bylos Nr.
e2-1874-294/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Seikalis
Ieškovas
AB BnP Finance
Atsakovas
D. S.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 10 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,sekretoriaujant Ernestai Perednienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB BnP Finance ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 169,59 Eur kreditą, 16,15 Eur kredito mokestį, 42,84 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 15 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad 2013-01-14 su atsakovu sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. dw92sn34, pagal kurią suteikė atsakovui 173,77 Eur kreditą 30 d. terminui. Pagal minėtą sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti kredito mokestį iki 2015-06-01 (atsižvelgiant į kredito pratęsimus). Ieškovas nurodo, kad atsakovas savo prievolės laiku mokėti kredito įmokas nevykdė, todėl jam buvo skaičiuojamos palūkanos pagal vartojimo kredito sutarties bei siunčiami raginimo laiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka, nurodo, jog yra neprotinga, kad už naudojimąsi kreditu reikia grąžinti dvigubai daugiau nei pati paskolos suma,. Mano, kad ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis. Prašo ieškovo ieškinį atmesti.

Į teismo posėdį neatvyko ieškovo atstovas. Iki teismo posėdžio pradžios gautas prašymas bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant.

Žemesnės instancijos teismas

Į teismo posėdį neatvyko atsakovas. Teismui nežinomos atsakovo neatvykimo priežastys. Iki teismo posėdžio pradžios iš atsakovo negauta jokių prašymų. Byla nagrinėtina atsakovui nedalyvaujant, atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas su atsakovu 2013-01-14 sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. dw92sn34, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 173,77 Eur dydžio vartojimo kreditą 30 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti ir sumokėti kredito mokestį (mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų). Iš teismui pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2013-01-14 ieškovas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą pervedė nurodytą 173,77 Eur sumą. Ieškovas su atsakovu pasirašė priedus prie Sutarties, kuriais Sutarties kredito įmokos grąžinimo data galutinai nukelta iki 2015-06-01. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kreditą būtų grąžinęs, todėl teismas sprendžia, jog atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė (CPK 178).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui) kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu; arba kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą (CK 6.886 str. 1 d.). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles. Remiantis sutarties Bendrosios dalies 3.6.2 p., atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito mokestį. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 punktu skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Minėta, atsakovas savo pareigos grąžinti kreditą pagal Sutarties sąlygas tinkamai nevykdė, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 169,59 Eur dydžio kreditą, 15 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas bei 16,15 Eur dydžio kredito mokesčio (palūkanų) yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.4, 6.38, 6.63, 6.200, 6.205, 6.870, 6.873, 6.874 straipsniai).

Be negrąžinto kredito ir dydžio kredito mokesčio, remdamasis Sutarties 6.1 punktu, ieškovas taip pat prašė priteisti 42,84Eur dydžio palūkanų po kredito grąžinimo termino. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutiko, nes, atsakovo teigimu ieškovas piktnaudžiauja savo padėtimi ir reikalauja grąžinti du kartus didesnę sumą nei buvo paskolinta.

Nors CK 6.874 straipsnio 1 dalis bendriausiu atveju suteikia kredito davėjui teisę iš kredito grąžinimo terminą praleidusio skolininko reikalauti sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų, tačiau ši nuostata vartojimo kreditui pilna apimtimi netaikoma, nes CK 6.881 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kreditavimo santykiams paskolą reglamentuojančios CK normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir specialioms kreditavimą reglamentuojančioms teisės normoms. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Vartojimo kredito įstatyme, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Minėta norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma.

Nagrinėjamu atveju iš Sutarties 6.1. punkto turinio matyti, jog kredito gavėjui praleidus kredito ir / ar palūkanų mokėjimo terminą, Sutarties specialiojoje dalyje nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog Sutarties 6.1. punkte numatytos palūkanos mokamos tik esant Sutarties pažeidimui bei Sutarties 6.1. punktas įtvirtintas dalyje, įvardintoje „Sutartinė atsakomybė“, o mokėjimo funkcija atliekančios palūkanos sudaro kredito mokestis (Sutarties 1.13 punktas), prašoma priteisti suma savo esme vertintina kaip sutartinės netesybos už prievolių pažeidimą. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012).

Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Ieškovas 42,84 Eur dydžio reikalavimui pagrįsti pateikė lentelę, kurioje nurodyta, jog ieškovas apskaičiuoja 109,50 procento dydžio metines palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos kredito įmokos sumos už laikotarpį nuo 2015-06-02 iki 2015-08-24 (84 dienų laikotarpis). Kaip anksčiau sprendime nurodyta, vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatyme nustatytu dydžiu (0,05 proc.) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai kreditorius privalėjo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl teismas sprendžia, jog taikant nurodyto įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, ieškovui mokėtini delspinigiai (įvardinti kaip palūkanos) už pradelstą laikotarpį nuo 2015-06-02 iki 2015-08-24, t. y. 84 dienų, nuo mokėtinos 189,41 Eur dydžio sumos sudaro 7,56 Eur dydžio sumą (189,41 Eur x 0,05 % x 84 dienos = 7,56 Eur). Likusioje dalyje ieškovo reikalavimas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti ieškovo nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako.

Kiti klausimai

Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 str., jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinys šioje dalyje tenkintinas ir remiantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-08-31 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1-2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu iš viso patyrė 15 Eur žyminio mokesčio ir 169,40 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

Vadovaujantis LR CPK 98 str. nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Ieškovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į vykusių teismo posėdžių skaičių, į reikalavimo sumą, į teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, yra nelaikytinos per didelėmis ir negali būti pripažintos neprotingomis, todėl yra priteistinos. Nagrinėjamu atveju, sumažinus ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (85,52 proc. patenkintų reikalavimų). Atsižvelgiant į tai, ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 157,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies pastarosios iš ieškovo atsakovui nėra priteisiamos (CPK 93, 98 str.).

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu nepriteistinos, kadangi jam tenkanti išlaidų dalis neviršija 3,00 Eur dydžio (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 str., 269-270 str., 279 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

Ieškovo AB BnP Finance ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui AB BnP Finance, juridinio asmens kodas 302447985, iš atsakovo D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 169,59 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt devynis Eurus 59 ct) negrąžinto kredito, 16,15 Eur (šešiolika Eurų 15 ct) kredito mokesčio, 15 Eur (penkiolika Eurų) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, sumažintas 7,56 Eur (septyni Eurai 56 ct) palūkanas, 187,70 EUR (vienas šimtas penkiasdešimt septyni Eurai 70 ct) bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 208,30 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-08-31 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Likusioje dalyje (dėl 35,28 Eur palūkanų priteisimo) ieškovo ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Gintaras Seikalis