- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- eA-2938-552/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02056-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. T. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. (2.41.)7R-3543 ir juo pareiškėjui sukeltas teisines pasekmes, t. y. įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija) sugrąžinti pareiškėją į tarnybą į iki nušalinimo eitas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Pataisos namai) direktoriaus pareigas; priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. už laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo einamų pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į eitas pareigas įvykdymo; įpareigoti Ministeriją įskaičiuoti į pareiškėjo pareigūno tarnybos stažą visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo.
Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2015 m. spalio 22 d. dirbo Pataisos namų direktoriumi. Teisingumo ministro 2014 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1P-34 visam ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme laikotarpiui iki baudžiamojoje byloje bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas, jis buvo nušalintas nuo pareigų. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1–478-288/2015 pirmąja instancija, 2015 m. balandžio 14 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją išteisino pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 str. 5 d. 2 p.). Kauno apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir 2015 m. spalio 14 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A–599-579/2015, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, bei paskyrė jam baudą. Įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, teisingumo ministras 2015 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1P-87 atleido pareiškėją iš tarnybos, nustatė darbo stažo trukmę ir pavedė išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2016 panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius bei, pritaikęs BK 37 straipsnį, atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jo atžvilgiu nutraukė. Išnykus ankstesniems pagrindams tiek laikinai nušalinti nuo tarnybos, tiek atleisti iš pareigų, pareiškėjas 2016 m. balandžio 14 d. kreipėsi į teisingumo ministrą, prašydamas sugrąžinti jį į tarnybą. Skundžiamu raštu Ministerija atsakė pareiškėjui, kad jo prašymas grąžinti į tarnybą tenkintas nebus, taip pat nebus tenkintas ir prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Pareiškėjo manymu, Ministerija, raštu atsisakydama sugrąžinti jį į anksčiau eitas pareigas, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvus ir teisines pasekmes. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad jo atžvilgiu nėra jokio galiojančio, įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, jog jis pripažintas kaltu padaręs kokį nors baudžiamąjį nusikaltimą ar nusižengimą. Pareiškėjas darė išvadą, kad Ministerija nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį prilygina pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui. Pareiškėjas nurodė, kad laikinai nušalintas nuo tarnybos buvo ne BPK 157 straipsnio pagrindais ir tvarka, o atsakovo sprendimu. Teisinis pagrindas, kuris buvo priimant teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. 1P-87, išnyko po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo nuosprendį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam yra žinoma, jog dėl tų pačių aplinkybių kitų Pataisos namų pareigūnų atžvilgiu buvo atliekamas tas pats ikiteisminis tyrimas, tačiau, skirtingai nei pareiškėjui, kitiems pareigūnams, jų atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą, buvo taikoma tarnybinė atsakomybė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-359-143/2016, kurioje konstatuota, kad ir tarnybinė atsakomybė šiems pareigūnams pritaikyta nepagrįstai. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerija netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją ir paskaičiuoti pareigūno tarnybos stažą, motyvuodama tik tuo, kad netenkinamas prašymas dėl grąžinimo į tarnybą. Pareiškėjo manymu, tokia motyvacija ne tik nepakankama, bet ir netinkama dėl pareiškėjo ankstesnių argumentų, susijusių su netinkamu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties aiškinimu. Pareiškėjas pabrėžė, kad būtent Ministerija jo atžvilgiu taikė laikiną nušalinimą nuo pareigų, nors jokio pagrindo nušalinti nebuvo. Ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras turėjo iniciatyvos teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją ir nušalinti pareiškėją nuo pareigų BPK įtvirtintais pagrindais ir tvarka, bet to nedarė. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priėmęs tokių teisiškai reikšmingų sprendimų, kurių pagrindu galėjo jį laikinai nušalinti nuo pareigų, o baudžiamojo proceso prasme visa apimtimi iki pat apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo galiojo nekaltumo prezumpcija. Pareiškėjo manymu, jo, kaip pareigūno, tarnybos stažas turi būti skaičiuojamas nenutrūkstamai už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2850/2011, pažymėjo, kad šiuo atveju buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu. Atsakovas pabrėžė, kad teisingumo ministrui nesuteikta teisė, esant tokioms aplinkybėms, kitaip spręsti pataisos pareigūno tolimesnio darbo klausimą. Atsakovas nurodė, kad teisingumo ministras privalo vadovautis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir turi atleisti pataisos pareigūną iš užimamų pareigų. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo naikinti teisingumo ministro įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, nes jau priimto sprendimo vertinimas kitaip, naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos požiūriu negalimas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo atžvilgiu nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad baudžiamosios teisės teorijoje yra nurodyta, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai asmens, teismo pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios patvirtina, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo manymu, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra aplinkybė, kuri pagrįstų pareiškėjo motyvus dėl jo nekaltumo. Toks sprendimas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, piniginiai reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti neteisėtu įsakymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje žalos (turtinių praradimų) atsiradimą ir pagrindą ją atlyginti sieja su aplinkybe, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis vėliau buvo panaikintas ir pakeistas pareiškėją išteisinančiu nuosprendžiu. Teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad šių teisės normų taikymas nėra administracinių teismų kompetencija. Atsakovas darė išvadą, kad ir dėl šios priežasties Ministerijai, o ne valstybei, pareikšti reikalavimai ABTĮ taikymo prasme negali būti laikomi pagrįstais. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti kompensaciją, atsakovas nurodė, kad šiuo atveju tai yra žalos atlyginimo teisiniai santykiai, bet ne darbo teisiniai santykiai, todėl darė išvadą, kad reikalavimas yra pareikštas netinkamam atsakovui, taip pat reikalavimas yra netinkamai suformuluotas, nes nenurodytas laikotarpis, už kurį prašoma atlyginti žalą, nenurodyta kokios sumos prašoma, reikalavimai nepagrįsti įrodymais (dėl žalos dydžio).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių šioje byloje nėra, t. y. pareiškėjas neneigia, kad 2015 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 1P-87 priėmimo metu buvo įsiteisėjęs apkaltinamasis Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendis ir tuo metu teisingumo ministras turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą atleisti jį iš vidaus tarnybos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikino tiek išteisinamąjį Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį, tiek apkaltinamąjį Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendį. Šios nutarties motyvuojamoje dalyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau kartu konstatavo, jog nusikalstamos veikos žalingi padariniai BK 300 straipsnio 1 dalies normos saugomai vertybei nėra reikšmingi, o padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas (protingumo, proporcingumo, teisingumo) ir BK 37 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekstą būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) taikymas.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje aiškinant Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą „pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų“ mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kuriame įtvirtinta iš esmės analogiška teisės norma. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012 ir kaip nepagrįstą atmetė Ministerijos argumentą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos požiūriu nagrinėjamu atveju teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. priimtas įsakymas Nr. 1P-87, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, negali būti vertinamas retrospektyviai.
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, rėmėsi Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir konstatavo, kad faktas, jog pataisos pareigūnas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, savaime nepaneigia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo fakto. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, faktas, kad M. T. ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi teismo pripažintas padariusiu tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, neišnyko. Teismas kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius susiformavusiai teisinei praktikai atmetė pareiškėjo teiginius, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 1P-87 panaikinimo, reikšminga yra tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs kokį nors baudžiamąjį nusikaltimą ar nusižengimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo paneigtas principas ex iniuria jus non oritur (lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Taip pat teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, susijusius su aplinkybėmis dėl atsakomybės taikymu kitiems Pataisos namų pareigūnams, kuriems buvo atliekamas tas pats ikiteisminis tyrimas ir dėl to priimtais teismo sprendimais.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, tačiau toje pačioje nutartyje patvirtinus, kad M. T. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, Ministerijai nekilo pareiga panaikinti 2015 m. spalio 22 d. priimtą įsakymą Nr. 1P-87, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, ir pašalinti su tuo susijusius teisinius padarinius. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas raštas Nr. (2.41.)7R-3543, kuriuo teisingumo ministras atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. balandžio 14 d. prašymą grąžinti jį į iki nušalinimo užimtas pareigas, išmokėti jam vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir tenkinti kitus su šio rašto panaikinimu tiesiogiai susijusius pareiškėjo skunde reiškiamus reikalavimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Teismas pažymėjo, kad šalys išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados atmesti pareiškėjo skundą, todėl jų šiame sprendime detaliau nenagrinėjo.
III.
Pareiškėjas M. T. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti: panaikinti teisingumo ministro 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. (2.41.)7R-3543 ir juo sukeltas teisines pasekmes, t. y. įpareigoti Ministeriją sugrąžinti pareiškėją į tarnybą į iki nušalinimo eitas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pareigas, priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. už laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo einamų pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į eitas pareigas įvykdymo; įpareigoti Ministeriją įskaičiuoti į pareiškėjo pareigūno tarnybos stažą visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo.
Pareiškėjas pabrėžia, kad apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka, be kita ko, dėl to, kad veika nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris yra būtinas veiką pripažinti nusikaltimu. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nebuvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas remiasi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Statuto 28 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pažymi, kad negalima Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos aiškinti plečiamai. Pareiškėjas nurodo negalintis atsakyti dėl to, kad jo atžvilgiu teisėsaugos institucijos pasirinko ne tokią atsakomybės formą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012 ir mano, kad šioje nutartyje suformuota praktika turėtų būti taikoma ir šioje byloje. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 nesiremtina, kadangi ši byla nėra nei fakto aplinkybėmis, nei ratio decidendi iš esmės analogiška. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią negali būti laikoma nusikaltimu veika, nors formaliai ir atitinkanti BK straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas apelianto kasacinis skundas, nurodyta, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo veika neapsiribojo žinojimu apie kitų asmenų veiksmus klastojant dokumentus. Byloje nustatyta, kad šie dokumentai buvo suklastoti ir panaudoti paties M. T. nurodymu, siekiant nuslėpti automobilio panaudojimo ne tarnybos tikslais faktą, be to, ir pats pareiškėjas dalyvavo įgyvendinant veikos objektyviąją pusę – pasirašė ant suklastotų 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybinio pranešimo ir 2013 m. rugsėjo 5 d. direktoriaus įsakymo Nr. 1-203 dėl nuteistųjų paskatinimo. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, bei kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, jog M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovas pabrėžia, kad nutartyje aiškiai nurodyta, jog apeliantas padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-556/2017. Atsakovas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, kadangi nurodytoje byloje asmuo buvo išteisintas, t. y. jis nebuvo padaręs nusikaltimo. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, kurios faktinės aplinkybės yra faktiškai tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. rašto Nr. (2.41.)7R-3543 teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Todėl, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina šalių pateiktus argumentus ir kartu visas kitas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, dėl kurių šalys neteikia argumentų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1P-87 „Dėl M. T. atleidimo iš tarnybos“, vadovaujantis Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 43 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsniu, Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, pavirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 „Dėl pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių ir Pataisos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos nuostatų patvirtinimo“, 119 punktu ir atsižvelgiant į 2015 m. spalio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-599-579/2015, taip pat į 2004 m. rugpjūčio 25 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadą „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei ir pareigūno tarnybos stažo“, pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 22 d. buvo atleistas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pareigų, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. (2.41.)7R-3543, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. balandžio 14 d. prašymą grąžinti jį į tarnybą ir išmokėti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinį pravaikštos laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo panaikinti žemesnių instancijų teismų nuosprendžiai, ir pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta.
Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes sukėlė būtent aukščiau minėtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 1P-87, tačiau pareiškėjas šio įsakymo teisme neginčijo, o skundu reikalavo panaikinti Ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. Nr. (2.41.)7R-3543 raštą, kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl grąžinimo į darbą ir išmokėti kompensaciją. Taigi, pažymėtina, kad būtent paminėto Ministerijos rašto teisėtumas ir pagrįstumas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau atsižvelgiant į paminėtą aplinkybę, jog teisines pasekmės pareiškėjui sukėlė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas 2015 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 1P-87 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino, ar atsakovui kilo pareiga panaikinti šį įsakymą.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas, vadovaujantis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba jei buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo atleidimo metu, 2015 m. spalio 22 d., buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A -599-579/2015, kuriuo buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, ir pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 70 MGL dydžio bauda. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos, remdamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi minėtoje baudžiamoje byloje pareiškėją dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą nutraukė. Nutartimi konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, bei kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu, pareiškėjas, nors ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, todėl jis negali eiti pareigų Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje. Tokia išvada grindžiama ir Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį asmuo negali pretenduoti į tarnybą Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar panaikintas, arba pripažintas kaltu už kitos nusikalstamos veikos padarymą ir nuo teismo nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba kuris turi teistumą dėl (padaryto) nusikaltimo.
Tai reiškia, kad asmuo negali tarnauti Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, jei yra teismo pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, ir tam nuteisimo faktas nėra privaloma sąlyga, ribojanti priėmimą į tarnybą. Sisteminiu būdu aiškinant šias normas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad asmuo turi būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nepriklausomai nuo nuteisimo fakto buvimo baudžiamosios teisės prasme ir pakanka fakto, kad asmuo būtų teismo pripažintas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjas Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu iš tarnybos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose buvo atleistas teisėtai, o vėliau atsakovui neatsirado pareiga jį grąžinti į tarnybą, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pripažino jį padariusiu tyčinę nusikalstamą veiką, nors ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pažymėtina, jog nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, kurioje aiškinamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų, kurios yra analogiškos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms, taikymas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, nes savo faktinėmis aplinkybėmis minėta byla ir nagrinėjama byla nėra tapačios, jose sprendžiamos skirtingos teisinės situacijos.
Spręstina, kad atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo jį grąžinti į tarnybą ir su tuo susijusio išvestinio reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už priverstinį pravaikštos laikotarpį išmokėjimo, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. rašto Nr. (2.41.)7R-354 ir tenkinti kitų pareiškėjo patikslintame skunde nurodytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumo aspektu (ABTĮ 81 str. ir 57 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.