Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DS Solutions“, atstovaujamos bankroto administratorės viešosios įstaigos „Alia solutio“, ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo bankrutavusiai įmonei iš buvusio jos vadovo buvo priteista 298 007,09 Eur žalos atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).Ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis.Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).Nagrinėjamoje byloje yra vertinamas atsakovo, įmonės vadovo, sprendimų dėl 2011 m. gegužės 6 d. ir 2011 m. spalio 13 d. atlikto 298 007,09 Eur pervedimo užsienio įmonei Global Technology Suppliers Ltd. teisėtumas ir pagrįstumas, tai yra sprendžiama, ar šiais veiksmais atsakovas nepažeidė savo fiduciarinių pareigų pagal CK 2.87 straipsnio reikalavimus. Todėl atsakovui kyla įrodinėjimo pareiga pateikti teismui duomenis, paneigiančius jo kaltę.

Dėl įmonės vadovo de facto atsakomybės

Atsakovas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ir apeliaciniame skunde teigia, jog už įmonei padarytą žalą turi atsakyti F. A. K., kuris buvo faktinis įmonės vadovas, jos akcininkas, taip pat buvo susijęs ir su užsienio įmone Global Technology Suppliers Ltd. Taigi visus sprendimus dėl UAB „DS Solutions“ veiklos, tame tarpe ir dėl ginčijamo 298 007,09 Eur pervedimo, priimdavo F. A. K., o ne atsakovas. Kasacinis teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jurevadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).Tai reiškia, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad faktinis įmonės vadovas įmonei atsako kaip de jure vadovas už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.Byloje nustatyta, jog UAB „DS Solutions“ buvo registruota 2009 m. balandžio 29 d., jos vadovas nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. buvo atsakovas, nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. lapkričio 1 d. ir nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2011 m. vasario 14 d. įmonės vadovu buvo F. A. K.. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis ieškovės akcininku nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo atsakovas, o nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2011 m. vasario 19 d. – F. A. K..Byloje esanti 2011 m. vasario 17 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog atsakovas iš F. A. K. įsigijo 50 proc. UAB „DS Solutions“ akcijų už 709 100 Lt (205 369,56 Eur). Pagal 2013 m. sausio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas iš F.A. K. įsigijo 7 091 UAB „DS Solutions“ akciją, suteikiančią 50 proc. balsų, už 75 000 Eur. Juridinių asmenų registre 2011 m. vasario 18 d. pateiktame UAB „DS Solutions“ akcininkų sąraše nurodyti du akcininkai F. A. K. ir atsakovas, akcijas įgijęs nuo 2011 m. vasario 17 d.UAB „DS Solutions“ 2011 m. balandžio 22 d. akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad įmonės akcininkai F. A. K. ir atsakovas nutarė kreiptis į AB bankas SNORAS dėl 1 500 000 Lt (434 430,03 Eur) ilgalaikės (2 metams) paskolos apyvartinėms lėšoms suteikimo, suteikiamos paskolos grąžinimo užtikrinimui įkeisti įmonei priklausančias administracines patalpas ir esamas ir būsimas lėšas bendrovės sąskaitose.Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas buvo pagrindinis įmonės steigėjas, paskolos paėmimo ir 2011 m. gegužės 6 d. bei 2011 m. spalio 13 d. atliktų mokėjimų metu jis buvo ir įmonės vadovas, ir vienas iš akcininkų. Atsakovas turėjo lygią teisę kartu su kitu akcininku F. A. K. balsuoti akcininkų susirinkime dėl sprendimo imti paskolą iš banko. Paskolos paėmimo iš banko metu bei pervedant 298 007,09 Eur sumą užsienio įmonei, visus šių sandorių sudarymui būtinus aktyvius veiksmus atliko būtent pats atsakovas. Byloje pateiktos internetinių portalų straipsnių kopijos patvirtina, jog nuo 2011 m. viešojoje erdvėje atsakovas prisistatydavo UAB „DS Solutions“ vadovu, dėstydavo įmonės plėtojamos veiklos strategiją, diegiamas naujoves. Taip pat duomenys apie akcijų įgijimą iš F. A. K. 2011 m. vasario 17 d. ir 2013 m. sausio 16 d. patvirtina, jog atsakovas 298 007,09 Eur pervedimo metu ne tik buvo įmonės vadovas ir pusės akcijų savininkas, bet ir toliau turėjo tikslą perimti iš F. A. K. ir likusias 50 proc. akcijų. Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, jog jis buvo tik formalus UAB „DS Solutions“ vadovas (de jure), vykdantis kito akcininko F. A. K. (vadovo de facto) priimamus sprendimus.Atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepateikia jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog F. A. K. 2011 m. vasario 14 d. iš tikrųjų būtų vadovavęs įmonei, tai yra atlikęs kokius nors svarbius jos veiklą įtakojančius veiksmus. Taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie šio akcininko ryšius su Global Technology Suppliers Ltd. bei atsakovo nurodomą bendravimą su juo elektroninėmis ryšių priemonėmis po analizuojamo sandorio sudarymo. Todėl konstatuotina, jog atsakovas nepagrindė savo teiginio, jog ne jis pinigų pervedimo metu priimdavo sprendimus dėl įmonės veiklos. Taigi, žalos įmonei padarymo metu būtent atsakovas buvo ir faktiniu, ir oficialiu ieškovės vadovu.

Dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktikoje suformuotą verslo sprendimų priėmimo taisyklę, taip pat nevertino atsakovo galimos kaltės formos, nes pagal teismų praktiką vadovo atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus galima tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą; vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento, vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 33 punktas).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, todėl galima tik esant jo kaltei (CK 6.248 straipsnis). Tai reiškia, kad jei bendrovės vadovas, neatsižvelgiant į jo dalykinę reputaciją, pats neprisiėmė pareigos pasiekti konkretų komercinį, investicinį ar kitą ekonominį rezultatą, jo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad jis nepasiekė konkretaus rezultato, pavyzdžiui, nespėjo laiku įgyvendinti statybos projekto, - kiekvienu atveju būtina nustatyti ir jo kaltę, t. y. nerūpestingumą arba tyčią. Atsakomybė gali atsirasti ne dėl to, kad nebuvo laiku įgyvendintas projektas, bet, jei būtų nustatyta, kad vadovas nesugebėdavo deramai organizuoti darbo, imdavosi veiklos neturėdamas plano ir nepasirūpindavo ištekliais jam įgyvendinti, neužtikrino esminėms funkcijoms būtinos komunikacijos įmonėje, prisiimdavo įsipareigojimus, kuriuos įmonė sistemingai pažeisdavo ir kt. Jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).Iš dalies sutiktina su atsakovu, jog byloje pateikta Global Technology Suppliers Ltd. parengta 2011 m. gegužės 3 d. išankstinė sąskaita Nr. DSS 1105/01 ir AB bankas SNORAS tarpbankinis pavedimas patvirtina 251 640 GBP pervedimo Global Technology Suppliers Ltd. pagrindą, nes išankstinėje sąskaitoje yra nurodytos perkamos prekės, jų kiekis, reikalavimas 100 proc. kainos apmokėjimo prieš pristatymą, taip pat AB bankas SNORAS tarpbankiniame pavedime nurodyta, jog 251 640 GBP pervesta Global Technology Suppliers Ltd. pagal išankstinę sąskaitą Nr. DSS1102/01. Tačiau kartu pripažintina, kad šie dokumentai neatskleidžia visų būtinų aplinkybių tinkamam verslo sprendimo įvertinimui, kadangi byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie pačią sandorio esmę ir naudą už šių prekių įsigijimą ir jų pateikimą kitiems rinkos dalyviams, o kaip teisingai pažymėjo bankroto administratorė ir šiuo teiginiu sutinka apeliacinės instancijos teismas, itin didelės sumos sumokėjimas Global Technology Suppliers Ltd. (kad ši atliktų Dubajuje (JAE) registruotos bendrovės Modern Business LLC (UAE) prekių užsakymą) buvo atliktas be jokios rašytinės sutarties ar susitarimo, be papildomų garantijų dėl prekių pristatymo ar sutarties įvykdymo užtikrinimo. Pirmos instancijos teismas tik iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu padarė teisingą išvadą, jog UAB „DS Solutions“ šio sandorio metu atliko tik tarpininkės funkcijas, nes mokėjo Global Technology Suppliers Ltd. už pagamintą kompiuterinę įrangą, kuri turėjo būti perduota kitai užsienio bendrovei M/S Modern Business Information. Taigi ieškovė 298 007,09 Eur sumokėjo faktiškai už M/S Modern Business Information, tačiau kodėl buvo mokamą už šią įmonę, kokios yra jos verslo sąsajos su ieškove, kokią naudą ir pelną toks sandoris galėjo atnešti UAB „DS Solutions“ atsakovas nenurodė. Byloje nėra jokių duomenų apie galimas sutartis, sudarytas būtent su M/S Modern Business Information, kuri ir buvo galutinė šio sandorio naudos gavėja, nes pinigai buvo mokami už jai perkamą įrangą. Todėl teismas negali įvertinti 298 007,09 Eur praradimo tik kaip verslo nesėkmės ir vertinti atsakovo veikimą kaip bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais.Byloje esantys duomenys bei atsakovo paaiškinimai taip pat patvirtina, jog sandoris jau su pačia Global Technology Suppliers Ltd. neįvyko, nes vietoje išankstinės sąskaitos nebuvo pateikta galutinė PVM sąskaita-faktūra, o atsakovas pats pripažino, kad prekės nebuvo pateiktos. Tačiau atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad išsireikalautų iš Global Technology Suppliers Ltd. pervestus 251 640 GBP, tačiau pakartotinai 2011 m. spalio 13 d. pervedė tai pačiai užsienio įmonei dar 16 000 GBP. Nors atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pastaruoju atveju prekės buvo pristatytos, tačiau nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų dėl jų gavusi, kokį nors pelną arba bent nepatyrusi šią sumą atitinkančio nuostolio. Iš dalies sutiktina su atsakovu, jog byloje esančios Global Technology Suppliers Ltd. bankroto administratorei pateiktos 2011 m. gegužės 30 d. likučio apmokėjimo patvirtinimo kopijos, kurioje atsakovas patvirtino, jog UAB „DS Solutions“ nereikalauja, kad pervestą sumą grąžintų Global Technology Suppliers Ltd., autentiškumo patikrinti nėra galimybės. Tačiau net ir nesivadovaujant šiuo dokumentu, nėra aišku, kodėl atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad ieškovė atgautų pervestą sumą, už kurią nebuvo pateiktos jokios prekės. Taip pat atsakovas nepagrindė ir savo paaiškinimų, jog dėl neįvykusio sandorio ir pinigų grąžinimo jis bandė tartis su įmone bei F. A. K., bendraudamas elektroninėmis ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pervesta itin didelė suma, dėl kurios ieškovei teko imti iš banko paskolą, užtikrinant jos grąžinimą įkeistu turtu bei garantija, aplinkybės, jog atsakovas niekaip neužfiksavo nurodyto savo bendravimo su Global Technology Suppliers Ltd., nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl skolos išieškojimo, o 2011 m. spalio 13 d. pakartotinai pervedė tai pačiai įmonei 16 000 GBP, vertintinos kaip patvirtinančios atsakovo didelį neatsargumą dėl žalos įmonei padarymo.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais atsakovo argumentus, jog bankroto administratorė nesiėmė aktyvių veiksmų išsireikalauti skolą iš Global Technology Suppliers Ltd., nesikreipė dėl garantijos į UAB „Invega“. Šios aplinkybės nešalina atsakovo atsakomybės, nes jis įmonės vadovo buvo iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kada Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „DS Solutions“ bankroto bylą, tai yra pats turėjo galimybę ir pareigą net dvejus metus po nepavykusio sandorio imtis aktyvių veiksmų dėl pervestos sumos išsiieškojimo. Taip pat pažymėtina, jog galimas garantijos iš UAB „Invega“ gavimas, nagrinėjamų aplinkybių kontekste nemažina nei ieškovei padarytos žalos dydžio, nei atsakovo atsakomybės laipsnio. Pagal CK 6.92 straipsnio 1 dalį garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nurodyta suma. Be to, garantija turi reikšmės tik ieškovės santykiui su kreditore, BAB bankas SNORAS, tuo tarpu pagal paskolą paimtų pinigų praradimas nemažina atsakovo padarytos žalos pačiai ieškovei.Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės bankroto administratorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė šių išlaidų dydžio ir nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Todėl pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.