Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, civilinėje byloje Nr. e2-114-368/2016 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams E. P. ir J. P. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolą bei 5 proc. metines procesines palūkanas.Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.Ieškovas A. J. 2017 m. balandžio 20 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atidėti dalies žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas nurodė, kad dėl sunkios finansinės padėties neturi galimybių sumokėti žyminį mokestį už skundo padavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė A. J. prašymą atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ir nustatė apeliantui terminą iki 2017 m. gegužės 9 d. įskaitytinai likusiai 9 000 Eur žyminio mokesčio daliai sumokėti.Teismas pažymėjo, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, vertinama turtinė asmens padėtis, ne tik esanti asmens kreipimosi į teismą momentu, bet ir šios padėties pasikeitimo, t. y. pagerėjimo, perspektyvos tuo atveju, jeigu esama turtinė padėtis neleidžia sumokėti nustatyto žyminio mokesčio kreipimosi į teismą metu. Teismas konstatavo, kad, nors apeliantas prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą grindžia sunkia turtine padėtimi, tačiau ne tik naudojasi advokato paslaugomis, bet ir nepateikė jokių įrodymų, jog jo turtinė padėtis pagerės ir ateityje atsiras galimybių sumokėti žyminį mokestį.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas A. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą tenkinti visiškai. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Ieškovo naudojimasis advokato pagalba nereiškia, kad ieškovo turtinė padėtis pakankamai gera, jog ieškovas galėtų iš karto sumokėti visą žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad paskutinę sąskaitą ieškovo advokatui apmokėjo ne pats ieškovas, o liudytoju byloje esantis A. V.. Kita vertus, už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ieškovui buvo išrašyta vos 1 452 Eur sąskaita, kai žyminis mokestis šioje byloje viršija 9 000 Eur sumą, o galimybės sumokėti 1,5 tūkst. Eur nesiekiančią sumą per laikotarpį nuo 2015 m. iki 2017 m. kovo mėnesio nėra lygiavertės fizinio asmens galimybėms sumokėti 9 000 Eur viršijančią sumą per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Be to, ieškovui nebūtų įmanoma savo teisių apginti ir realizuoti Lietuvoje be advokato pagalbos, nes ieškovas didžiąją gyvenimo dalį gyvena Rusijos Federacijoje, sunkiai kalba ir supranta lietuvių kalbą. Ieškovas įrodė savo sunkią turtinę padėtį. Ieškovas pateikė pažymą, patvirtinančią, kad jis yra pensinio amžiaus ir Rusijos Federacijoje gauna senatvės pensiją. Lietuvoje ieškovas neturi nekilnojamojo turto. Ieškovas V. B. paskolino itin didelę pinigų sumą (visas savo santaupas) ir tikėjosi ne tik ją visą atgauti, bet ir gauti palūkanas už paskolintus pinigus, tačiau iki šiol ieškovas šios sumos nėra atgavęs. Ieškovo iš pensijos gaunamos pajamos itin mažos, todėl jo turtinė padėtis laikytina sudėtinga, o įpareigojimas sumokėti 9 416 Eur žyminį mokestį riboja ieškovo teisės į teisminę gynybą prieinamumą.Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįrodė, jog jo padėtis ateityje galėtų pagerėti. Ieškovas prašyme nurodė, kad jo sunki finansinė padėtis yra laikina, nes patenkinus ieškinį ieškovui būtų priteista daugiau nei 1,5 mln. Eur suma ir jo turto užtektų sumokėti visą žyminį mokestį. Teismui neatidėjus dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, būtų neproporcingai pažeisti ieškovo interesai, o tai reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio ir Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies sumokėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas.Vienas svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės ir teisėti interesai, aptarta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau teismų praktikoje ir teisės mokslo doktrinoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodyta teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, įstatymai nustato konkrečią teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.Kaip teisingai savo atskirajame skunde pastebėjo pats apeliantas, viena iš tokių teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį bei kitas mokėjimo sąlygas imperatyviai reguliuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų, etc. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016). Tačiau, siekdamas, kad žyminio mokesčio sumokėjimo prievolė ne tik užtikrintų pirmiau nurodytus tikslus, bet ir nepaneigtų realios visų asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo galimybės, įstatymo leidėjas įtvirtino ir tam tikras žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas – negalėdamas sumokėti viso už tam tikrą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo (CPK 84 straipsnis).Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-425/2011, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017). Prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas, turės galimybę sumokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. J. apeliacinio skundo padavimo momentu buvo ir šiuo metu yra pensinio amžiaus, Rusijos Federacijoje, kurioje gyvena, jis gauna senatvės pensiją ir Lietuvos Respublikoje neturi jokio nekilnojamojo turto, savo ruožtu 2017 m. kovo 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą ieškovui už jam suteiktas advokato paslaugas, apmokėjo ne pats apeliantas, o liudytoju šioje byloje buvęs A. V.. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su ieškovo prašyme bei atskirajame skunde išsakyta pozicija, kad jo turtinė padėtis šiuo metu yra pakankamai sunki ir neleidžia jam sumokėti net 9 416,25 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą.Tačiau nei prie apeliacinio skundo, kuriame suformuluotas prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nei kartu su atskiruoju skundu ieškovas A. J. nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuo metu esančios sunkios finansinės padėties tikėtiną pagerėjimą ateityje (iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta antroji CPK 84 straipsniui taikyti būtina sąlyga – kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dieną apeliantas turės galimybę sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Kaip jau buvo išaiškinta pirmiau šioje nutartyje nurodytoje teismų praktikoje, tokia galimybė (t. y. apelianto turtinės padėties pagerėjimas) turi egzistuoti ir tuo atveju, jei jo apeliacinis skundas (taigi ir ieškinys) bus atmestas, savo ruožtu atskirajame skunde ieškovas savo finansinės padėties ateityje pagerėjimą sieja išimtinai tik su jam palankiu šios bylos išnagrinėjimo rezultatu – pinigų iš atsakovų priteisimu, kas neatitinka CPK 84 straipsnio taikymo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą.Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, nepažeidė teisės į teisminės gynybos prieinamumą principo, nes, kaip minėta, teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nepaisant CPK nustatytos tvarkos, be kita ko ir CPK 84 straipsnyje įtvirtintų šio instituto taikymo reikalavimų, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismo atsisakymas atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą, savaime neatima A. J. teisės per teismo nustatytą terminą žyminiam mokesčiui sumokėti, kreiptis į teismą su kitu prašymu – atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnyje nustatyta tvarka, savo ruožtu teisės į teisminę gynybą prieinamumo principas įpareigoja pirmosios instancijos teismą tokį prašymą visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti. Pastebėtina, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas negalėjo būti išspręstas paties teismo (be kita ko ir apeliacinės instancijos) iniciatyva, nes tokio prašymo ieškovas nebuvo suformulavęs, o būtent apeliantas turi diskrecijos teisę pasirinkti naudotis atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo institutu ar ne.Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuotina, kad nėra faktinio ir (ar) teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas terminas likusiai žyminio mokesčio daliai sumokėti jau yra pasibaigęs, apeliantui nustatytinas naujas terminas – iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai sumokėti likusią 9 000 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą ir pateikti Šiaulių apygardos teismui sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui A. J. terminą iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai likusiai 9 000 Eur (devynių tūkstančių eurų) žyminio mokesčio daliai už apeliacinį skundą sumokėti.