Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Audronės Šukienės (toliau tekste – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas E. F. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. birželio 16 d., 2.45 val., iki 2021 m. birželio 17 d., 15.46 val. (viena diena), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai. E. F. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.8. Prokurorė nurodo, kad nors ant kratos metu E. F. gyvenamojoje vietoje rasto voko su amfetaminu rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, t. y. nenustatyta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių voko priklausomybę E. F., tačiau šią aplinkybę patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, iš kurių galima daryti pagrįstą išvadą, kad E. F. įgijo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje voką su amfetaminu, turėdamas tikslą platinti narkotines medžiagas. Tiesioginių įrodymų - DNR ant voko ir E. F. prisipažinimo nebuvimas nepaneigia jo nusikalstamų veiksmų. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančią Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2021 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą IBPS-V-2680010 ant kratos metu paimto voko rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Nors voką su psichotropinėmis medžiagomis paėmė iš pašto dėžutės ir parnešė namo liudytojas A. Z., tačiau ir jo pėdsakai nebuvo nustatyti specialistų, todėl E. F. DNR pėdsakų nebuvimas nepaneigia jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos.

4.9. Prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad yra abejonių, jog E. F. padarė jam inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes, prokurorės manymu, surinkti įrodymai įvertinti netinkamai. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-677/2016). Tačiau pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje in dubio pro reo principo kontekste yra pažymėta, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

4.10. Prokurorės teigimu, skiriant bausmę E. F., atsižvelgtina į tai, kad jis padarė tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis), taip pat padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą (BK 259 straipsnio 1 dalis), susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. E. F. yra dirbantis, baustas administracine tvarka, teistas (taip pat ir už analogiškas veikas). Ankstesniu nuosprendžiu bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau E. F. nusikalto pakartotinai. E. F. turi šeimą, augina vieną bendrą mažametį vaiką ir dvi mažametes sutuoktinės dukras, padeda išlaikyti šeimą, E. F. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, tačiau atsižvelgiant į jo parodymus bei tai, kad nusikalstamas veikas padarė netrukus po laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos, ši aplinkybė nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia. E. F. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo, ji nesutinka tik su ta nuosprendžio dalimi, kurioje E. F. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir nurodo, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Dėl nuosprendžio dalies, kurioje E. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nebuvo paduotas, todėl apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir E. F. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė E. F. kaltinančius pagal BK 260 straipsnio 1 dalį įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai E. F. išteisino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

9. E. F. buvo kaltinamas tuo, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto asmens įgijo ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė, pagal Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2021 m. rugsėjo 13 d. išvadą Nr. IBPS-V-2107298, 3,950 g (5,7 procentai). Kaltinime nurodyta, kad minėtą psichotropinę medžiagą E. F. laikė iki tol, kol 2021 m. birželio 16 d., tarp 0.35 val. ir 2.43 val., minėtame bute kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esančiame bute, virtuvėje, ant viršutinės spintelės buvo rastas juodas vokas, kuriame buvo psichotropinės medžiagos. Vokas atsiųstas iš Vokietijos, Eseno miesto, adresuotas neegzistuojančio asmens vardu. Nurodytas adresas, kuriame gyveno E. F. su žmona O. ir buto savininkas liudytojas A. Z., kai grįždavo iš Vokietijos į Lietuvą, taip pat kad voką liudytojas A. Z. paėmė iš pašto dėžutės ir atnešęs į butą padėjo ant spintelės viršaus, kur vokas ir buvo rastas policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir tai, kad rastame juodame voke buvo psichotropinė medžiaga – amfetaminas. Šias aplinkybes patvirtina prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, tai yra, 2021 m. birželio 16 d. kratos, atliktos adresu (duomenys neskelbtini), protokolas ir fotolentelėse esantys duomenys (t. 4, b. l. 51-78), Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2021 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-2107298-21 (t. 4, b. l. 49-78, 89-93).

11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi, vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, tai yra, kai kaltininkas suvokia, kad neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir norėjo tai daryti, taip pat kai kaltininkas suvokia, kad pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas ir norėjo tai daryti.

12. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 17 d. E. F. parodė, kad kratos metu pareigūnai ar iš buto šeimininko kambario, ar iš virtuvės atnešė kažkokį voką. Kas buvo tame voke, ar milteliai, ar narkotikai, jis nežino. Šitas vokas yra ne jo. Kas yra L. K., jis nežino (t. 5, b. l. 101-104). Pirmosios instancijos teisme E. F. taip pat parodė, kad dėl pašto dėžutėje rasto voko jis nieko nežino. Nežino, kas buvo voke, nes ne pas jį rado. Kratą pradėjo nuo šeimininko ir jis įteikė tą voką policijai. Teisėjų kolegija įvertina aplinkybę, kad E. F. parodymai dėl kratos metu rasto juodo voko su jame esančiomis psichotropinėmis medžiagomis iš esmės viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nekintantys. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų E. F. nurodytą versiją.

13. Susipažinus su prokurorės pateikto apeliacinio skundo turiniu, matyti, kad prokurorė iš esmės E. F. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sieja su ankstesniu E. F. psichotropinės medžiagos – amfetamino platinimu. Nors byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, tai yra, tiek paties E. F. parodymai, tiek liudytojų N. A., Z. S., M. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojo R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, E. F. turėtų mobiliojo ryšio abonentų įeinančių ir išeinančių telefoninių pokalbių išklotinės už laikotarpius nuo 2021 m. gegužės 11 d. iki 2021 m. liepos 1 d., elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu užfiksuotų pokalbių ir SMS žinučių turinys, taip pat E. F. vardu atidarytos AB „Swedbank“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės duomenys iš tiesų patvirtina, jog E. F. anksčiau - iki jo sulaikymo platino psichotropinę medžiagą – amfetaminą įvairiems asmenims, tačiau pastaroji aplinkybė savaime negali būti vertinama kaip įrodanti, jog E. F. neteisėtai įgijo ir laikė kratos metu rastą juodą voką, kuriame buvo psichotropinė medžiaga - amfetaminas, turėdamas tikslą platinti šią psichotropinę medžiagą kitiems asmenims.

14. Pritardama skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju galima tik preziumuoti, kad E. F. žinojo apie jo gyvenamosios vietos adresu atsiųstą voką su amfetaminu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, prokurorė savo poziciją dėl E. F. kaltės grindžia tuo, kad bute, kuriame buvo atlikta krata ir rastas vokas su narkotinėmis medžiagomis, gyvena E. F. su žmona bei liudytojas A. Z., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis (A. Z.) kaip nors būtų susijęs su narkotikų platinimu ar jų vartojimu, todėl prokurorė atmeta versiją, jog vokas su psichotropine medžiaga galėtų priklausyti A. Z. ar, kad minėtas vokas į E. F. gyvenamosios vietos pašto dėžutę pateko atsitiktinai. Įvertinus šiuos skundo argumentus, pastebėtina, jog kratos metu rastas juodos spalvos vokas buvo siųstas iš Vokietijos, Eseno miesto, o voką pašto dėžutėje radęs A. Z. tuo metu kaip tik buvo parvykęs iš Vokietijos. Tuo tarpu, byloje nėra duomenų apie tai, kad E. F. turėtų kokių nors ryšių Vokietijoje. Be to, prokurorė skunde pažymi, kad A. Z. voką su narkotinėmis medžiagomis padėjo bendroje patalpoje – virtuvėje, o tai, jos manymu, patvirtina, kad jis suvokė, jog vokas priklauso E. F. ir, kad grįžęs namo, jis voką pasiims. Vis tik, tokie prokurorės teiginiai taip pat laikytini tik prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog E. F. kokiu nors būdu būtų užsisakęs, parsisiuntęs psichotropines medžiagas ar kad apskritai žinojo apie tai, kad jo pašto dėžutėje buvo gautas siuntinys su minėta psichotropine medžiaga. Šios išvados nepaneigia ir prokurorės skunde keliama versija, jog voką su psichotropinėmis medžiagomis pašto dėžutėje galėjo palikti vienas iš tiekėjų, su kuriuo bendravo E. F. ir su kuriuo neaptarė konkretaus psichotropinių medžiagų perdavimo būdo. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokurorės skundo motyvus, kad E. F. kambaryje buvo rasti daiktai: šaukštas, peilis, telefono dėklas su loterijos bilietu, ant kurių rasti amfetamino pėdsakai, sprendžia, jog ši aplinkybė tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad E. F. anksčiau, iki jo sulaikymo disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu, turėdamas tikslą jį platinti, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė negali būti siejama su kratos metu rastame voke esančios psichotropinės medžiagos įgijimu ir laikymu turint tikslą ją platinti. Taigi, įvertinus tai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog E. F. užsisakė ir parsisiuntė psichotropines medžiagas ar dėl kitų jo veiksmų psichotropinės medžiagos buvo paštu atsiųstos jo gyvenamosios vietos adresu į pašto dėžutę, negalima kategoriškai teigti, kad jis įgijo siuntinį su viduje esančia psichotropine medžiaga – amfetaminu ir, kad jis šią psichotropinę medžiagą laikė ir turėjo tikslą platinti.

15. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių taip pat matyti, jog M. D. iš E. F. 2021 m. birželio 14 d., 13 val., pirko amfetaminą į skolą. 2021 m. birželio 15 d. iš telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinių matyti, kad M. D. tarėsi atvykti pas E. F. įsigyti narkotinių medžiagų. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. D. parodė, kad 2021 m. birželio 15 d. atvyko pas E. F. grąžinti jam 20 Eur skolą ir norėjo dar papildomai įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau jam jų nepardavė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad nežino, ar E. F. tada turėjo narkotinių medžiagų, bet jam nepardavė. Susitikimo metu E. F. paklausė liudytojo, ar turi skolą, jis atsakė, kad turi, tačiau E. F. pasakė: „tau nėra“. Prokurorė teigia, jog iš šio pasakymo nėra aišku, ar E. F. apskritai neturėjo narkotinių medžiagų pardavimui ir dėl to jų nepardavė M. D., ar atsisakė parduoti, nes jį vertino kaip nepatikimą pirkėją ir nebenorėjo duoti „į skolą“. Apeliantės teigimu, aplinkybė, kad E. F. nepardavė narkotinių medžiagų M. D., nereiškia, kad jis apskritai jų neturėjo ir kad apie voką su amfetaminu nieko nežinojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia prokurorės keliama versija nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad M. D. skolą E. F. už įsigytas psichotropines medžiagas grąžino jau sekančią dieną po šių medžiagų įsigijimo, nėra jokio pagrindo teigti, kad E. F. M. D. laikė nepatikimu ir dėl to atsisakė jam parduoti psichotropinę medžiagą.

16. Atmestini kaip nepagrįsti ir prokurorės skundo argumentai dėl to, kad E. F. nebuvo poreikio išpakuoti gautą voką su amfetamino papildymu, nes jis turėjo dar dvi dozes narkotinių medžiagų. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra nustatyta, kad E. F. žinojo apie jo adresu gautą voką, kuriame buvo 68,773 g amfetamino, kas atitiktų 68 dozes. Aplinkybė, jog E. F. pirkėjui nurodė turintis tik dvi dozes, tik dar kartą patvirtina tą faktą, jog jis iš tiesų nežinojo apie gautą siuntinį su amfetamino papildymu. To nepaneigia ir prokurorės skunde dėstomi motyvai, jog narkotinių medžiagų platintojas, galimai vengdamas policijos pareigūnų dėmesio ir sulaikymo, nedetalizavo viso turimo narkotinių medžiagų kiekio. Tikėtina, jog asmuo, nenorėdamas, kad jo nusikalstama veikla būtų atskleista policijos pareigūnų, apskritai nedetalizuotų turimų narkotinių medžiagų kiekio, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, E. F. nurodė turintis dvi dozes psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, prokurorės skunde dėstomi argumentai nepaneigia aplinkybės, kad E. F. savo dispozicijoje neturėjo voke rastų psichotropinių medžiagų ir apie jas nežinojo.

17. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja ir liudytojo A. Z. apklausos metu nurodytas aplinkybės dėl kito analogiško voko radimo pašto dėžutėje bei vėlesnio jo dingimo, o būtent: liudytojas A. Z. parodė, kad antrą kartą pašto dėžutėje rado panašų voką, tačiau jo nelietė ir apie tai pranešė tyrėjai. Pranešęs apie radinį, jis trumpam išvyko ir tik atvykus policijos pareigūnams sugrįžo, tačiau voko pašto dėžutėje jau nebebuvo. Tą pačią dieną, kai rado pašto dėžutėje voką, išeidamas iš laiptinės sutiko E. F., jis stovėjo prie laiptinės. Prokurorės vertinimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad antrąjį voką iš pašto dėžutės išėmė E. F. Apeliacinės instancijos teismas su šiais prokurorės teiginiais nesutinka. Pirmiausia, pažymėtina, jog vieninteliai duomenys apie antrojo voko gavimą yra liudytojo A. Z. parodymai, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina šio liudytojo nurodytos aplinkybės apie antrojo voko gavimą ir dingimą. Antra, liudytojas A. Z. nurodė, kad pašto dėžutėje rado antrąjį voką, kuris buvo analogiškas pirmajam, apie voko radimą pranešė tyrėjai, voką paliko pašto dėžutėje ir jo nelietė, išvyko ir tik vėliau sugrįžo prie pašto dėžutės su policijos pareigūnais, tačiau atidarius pašto dėžutę, voko neberado. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojo A. Z. parodymai dėl pašto dėžutės rakto viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, t. y. ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad raktą nuo pašto dėžutės turėjo tik jis, o apklausiamas teisme jis jau teigė, kad raktą nuo pašto dėžutės turėjo E. F. sugyventinė O., tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino. Be to, akivaizdu, kad nuo antrojo voko radimo momento iki to momento, kai jis sugrįžo paimti pašto dėžutėje buvusį voką, pašto dėžutės raktą turėjo pats liudytojas A. Z., todėl nelogiška laikyti, kad voką iš pašto dėžutės galėjo paimti E. F. Galiausiai, net jei ir būtų nustatyta aplinkybė, kad antrasis vokas pašto dėžutėje iš tiesų buvo ir vėliau dingo, nėra aišku, kam šis vokas buvo adresuotas ir kas buvo voko viduje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad liudytojo A. Z. nurodytos aplinkybės dėl antrojo voko gavimo pašto dėžutėje ir dingimo negali būti patikrintos, todėl neturi jokios įrodomosios reikšmės.

18. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik visiškai įrodžius asmens kaltę. Aukštesnysis teismas pažymi, kad ištyrus visus byloje esančius įrodymus, neturi likti jokių abejonių dėl asmens kaltės, visos faktinės aplinkybės turi būti neginčijamai įrodytos. Šioje byloje, remiantis surinktais duomenimis, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, galima tik prielaida, o ne išvada, jog E. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokurorė, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013, Nr. 2K-540/2013). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, tačiau nepašalinus abejonių ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių E. F. kaltę padarius jam inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones aiškino išteisintojo naudai ir E. F. išteisino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. F., neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kas atitinkamai leidžia daryti išvadą, jog prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

20. Vilniaus apygardos teisme, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo teisės akto byloje, buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad nuteistajam E. F. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 169 Eur.

21. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą. Nuteistojo gynėjas apeliacinio skundo ir atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą nepateikė. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.